UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » PLEPĖKIME DRAUGAI, - PLEPĖKIME » RUGPJŪTIS - MŪSŲ AKIMIS
Atleisk, brangusis, gavau skubu iskvietima ir tikriaiusiai net kelioms paroms. Bet jei manes cia nebus, nemanyk, kad dingau. Po keleto dieneliu atsirasiu, butinai .
O kaip gaila. Mūsų Šilą audros išsikvietė - matyt laužys jo senas pušis???
O aš žoles šventinau;
Žolinė
Žolės šian, žolės ten,
Visur žydi gėlės.
O spalvų sodrumas,
Mūsų vasareles...
Paskyniau porą jurginų žiedų,
Parinkau ramunių, saulučių skaisčių.
Padėjau puokštę, prie Dievo altoriaus,
Kur kunigas šventino - jūrą žolynų.
Paržvangu, kaip tanku, vežimu luošių,
Kabinu į pavėsį, džiovinti gėlių.
Bus apsauga nuo nelaimių - ilgam,
Džiūgauja šiaima, - įdomumas vaikam.
Ei palauk, kur klemšioji?
- Čia gal tavo? O gal mano?
-Vidurys tai žinau, - plentų valdybos.
-Klausyk Muntuk, tik lito trūksta iki pilnos laimės. Negi jau tu niekada nepraryji?
- Ryju Vycka, ir dar kaip ryju. Tuoj skrandis bus ant kulnų:
- Per dieną po tris saujas, nes ir ligų nemažiau pjauna, skundžiuosi buvusiam geram draugui, dabar jau į antrąją partiją įstojusiam...
- Klausyk, sako Vycka, tu manęs ne py-py, tik pažiūrėk mano dar visi plaukai tebėra, o tu jau plikis kaip reikiant.
- Na taip , bet aš jų bent nedažau, o tu iš pelenų išlindęs ir rodydamas pirštu kikenu:
- Cha, cha, cha, sidabrinis... Vycka matydamas, kad nesušnekės grėsmingai artinasi ir ruošiasi tverti už giesmės. Aš tik skryst savo vežimėliu į šoną ir pašvilpk. Vycka per didelę pavarą bus įsijungęs, nes susipynė kojos ir nuo kelio sankasos žemyn galva nudardėjo. Dar kartą pakilo galvelė, kažką sakyti norėjo, bet nuovargis viršų paėmė.Taip ir liko ilsėtis žemyn galva.
Pargirgždu namučių, o ten svečias tikras į dviratį pasirėmęs, prakaitą braukia.
- Sveikas, senai nematytas. Ar tik ne prieš 8 metus kai su mano dukra pas ūkininką cukrinius runkelius rovėt?
- Jo Muntuk, atvažiavau atsilyginti, tąkart šlykščiai padariau, tik ką grįžęs buvau, norėjosi atsipalaiduoti... Suprantu tave, bet galėjai ir anksčiau, negi jėgos apleido.
Tada jis ir mano dukra norėjo užsidirbti, ir tris dienas sąžiningai, valė cukrinius runkelius ir krovė į krūvas o paskutinę dieną net du Kamaz- us prikrovė ir rytojaus dieną sutarė eiti pas ūkininką uždarbio atsiimti.
Tik prašvitus ir atmynė Stasys su savo kaimynų dukra, labai panašia į manąją. Žinoma ir padarė, ką buvo sumanęs, dingo su pinigais keletui dienų, o nuėjusi dukra, liko apsiverkusi.
- Neverk sakau, apgauti gali tik vieną kartą, bet jis baigė „Sėdėjimo“ Akademiją. Pasirodo aš klydau:
-Tai sakai ratus atmyniai, bet mes turime naują dviratį, o man spec. Vežimas tarnauja.
- Taip Staseli, tavęs laukia malkų krūva, dar gyvatvorę nukarpysi, daržinės lentos iš mėšlo pusės atsilupusios, neprivažiuoju aš prikalti.
- Gerai, gerai Muntuk, viską padarysiu, tik atleisk.
-Atleidau ir griebėsi darbo. Malkos net dulkėti pradėjo, nes ir moterys padėjo į malkinę mesti. Per pietus pareikalavo dvilitrę alaus, kad darbas sparčiau eitų.
Pas mus į gyvenvietę atvažiuoja auto parduotuvės, bet naudos mažokai. Jos be šaldytuvų, tai tik padžiuvusios duonutės ir alaus te atveža, nes rūkytos dešros kaimas neįperka, o šlapdešrė sugenda.
Kur dingsi, nuperku ir įkerpu Staseliui į ausį;
- Mano žmona ir dukra užsikodavo nuo alchagolio, joms jau nieko neliko, tik griebtis paskutiniųjų priemonių. Žiūrėk tu man – grūmoju pirštu:
- Nesiūlyk joms, o jei prašytų – neduok, nes už abi po 100 litų sumokėjau už gydymą.
- Ką tu, manęs jau žmogumi nelaikai – bažijosi Staselis.Lyk ir nieko nepastebėjau, o ir nestovėsi prie dirbančių – negražu!!!
Rytojaus dieną darbai ėjo į pabaigą, o alaus pareikalavimas jau padvigubėjo:
- Šiandien karščiau, nuperki dvi dvilitres, derasi „Darbininkas“ NIEKO NELAUKDAMAS PATS GRIEBIA DVI IR BĖGA ATGAL, ATSIEIT SKUBA. Dar ir žmonės mane sugėdino:
- Na ko drebi dėl alaus juk neprisigers to birzgalo, o darbas tikrai paspartės.Pasisukiojąs šen , bei ten pavakare vėl minu prie kitos auto parduotuvės. Ogi mano žmonelė jau spėjusi nusipirkti du bambalius alučio. Pamačiusi mane metė mano piniginę po vežimu ir į laukus. Žiūriu ir dukra skaptuoja iš paskos. Kur buvęs – nebuvęs ir Stasiukas tveria už skvernų:
- Tavosios atėmė ir man nepaliko, o jau vos apverčia liežuvį. Tai kad jos užkoduotos tyčiai sakau aš.Dar numirs :
- Aš moku atkoduoti, specialiai ir atvažiavau savo giminę gelbėti, atviravo Stasiukas.Jis – žmonos sesers sūnus, artimas giminaitis, tai ir nesiėmiau kraštutinių priemonių, bet kai pasakė kad atvažiavo specialiai atkoduoti – neišsilaikiau:
-Tuojau pat dingsti iš mano namų, daugiau netikiu nei vienu tavo žodžiu. Įdūkęs užsirakinėjau duris, o mano „Vergės“ taip ir gangariuoja, laukdamos, kada atvažiuos parduotuvė. Kadgi, liko ir dukros pašalpas užblokuoti, nes gaspadinė jau nepasiima savo pensijukės.
Oi tu gyvenimėli, kada tu pablogėsi, ir kuo gali pasitikėti, nes jau pramigęs Vycka ateina, kaulyti ant alaus...
Sielos Langai
Sielos langai, tai mūsų akys,
Pro jas mes stebime pasaulį.
O kai įdumba jos labai giliai,
Protelis mus palieka...
Nugyventą kūną įvairiai sudoroja:
Pas mus jį užkasa žeme.
Atitarnavusį kūną palaidoja - kapinėse.
Kapinių tvoros, fosforu alsuoja,
O sielos vaikšto tvoromis.
Jas stebi medžiai betoniniai,
Tik dviem šakom į šonus - išskėstoms.
Kiekvienas medis šeimininką savo turi.
Ne siela išbalusi ten vargsta,
Tai Dievą mūsų, taip nubaudė senai, senai.
O mes prisiminimą saugom jo.
Žmogaus kūnas, tai darbinė masė,
Juk valdo ją galingas protas.
Tik protas niekur neišnyksta,
Bet mums nematomas yra.
Taip jau sutvertas, šis gražus pasaulis,
Kad mes atgimstame, vaikais mažais.
Vaikai išėjusiems tėveliams,
Sodina dvišakus "Medžius"
http://paint.kards.ru/list/show/2292/193962/
Čia tik GRAŽINUTEI 
labas, as pagaliau jau namie, po 10 dienu, ne po poros dieneliu, kaip buvau galvojusi.
Tik tiek, apsireiskiu, kad gyva. Daugiau nieko nepajegiu, manyk, esu impotentiska 
Iki ryt arba gal siandien veliau, bus matyt...
Labas , labas, visa pagražėjusi tikrai pasii
By Zenas
Skausmas
lietuvis ir krepšinis
krepšinis ir alus
olimpiniai medaliai
galvojom mūsų bus
taip puikiai prasidėjo
net tris kartus laimėjom
kad busim čempijonai
beveik jau patikėjom
ir tiek vilčių turėjom
trispalvėmis mojavom
baruose gėrėm alų
ir garsiai mes skandavom
sapnavome medalius
vis geltonos spalvos
bet čia perkūnas trenkė
virš mūs biednos galvos
kai gavome į fraką
galvojom kad netyčia
Australija sutrynė
išmaudė kaip šunyčius
gerai dar kad kiniečiai
labai nebuvo žiaurūs
ir leido atsipūsti
pailsint savo kaulus
bet pusfinaly ispanai
surengė mums koridą
vis tiek jau bronzą gausim
vėl guodėm vienas kitą
šiandieną nuo pat ryto
kaip saulės užtemimas
dėl bronzos žiaurią kovą
prakišome Pekine
patyrėm baisų šoką
laimėjo Argentina
nokauto buvo smūgis
lyg su plyta į klyną
taip skauda dūšia baisiai
šunim net kaukti noris
vėl be medalių likom
subiuro netgi oras
2008 m. rugpjūčio 24 d.
Gimtadienio išvakarės
Gimtadienis – geras dalykas. Kiekvienas jį švenčia pagal kišenę ir kūrybingumą.
Jeigu neturi nei to, nei ano, o esi skurdukas, tai ir atšvęsi kaip aš:
-Liuoktelėjau kaip koks klaūnas, ant savo ratuotų kojų ir ...
Pala, pala, o kur važiuoti? Va kaimyninė bendruomenė, vasaros palydėtuves rengia,
O mūsiškė jau kojeles ištiesė link durų:
Neliko darbingų žmonių, nors per galvą verskis, vien pensininkai ir invalidai.
Jaunimas – slidus dalykas, čia buvo, čia nėra. Va mūsiškiai jau mokslus kremta
Miestuose,- vadeliotojais ar išvedžiotojais bus.
Mūsų laikais, tai pasikinkiai arkliuką, ir vadelioji vadeles pačiupęs:
Į parduotuvę, ir darban taip važinėdavome, jokių mokslų nereikėjo. Ale, kad ir išpaikę tie vaikai dabar,- tai jie fuksais dar pabūti turi, tai kitokios vaidybos užsimano.
Va, prieš rugsėjo 1-ąją, tai ir pas mus tarpusavyje pavaidino.
Vienas karininku mokosi būti, o tokių maža. Tai ir įvykdė jaunimo prašymą, parodyti kuo jie ten užsiiminėja. Pagėrė sutūpę nuošalioje sodybėlėje – alučio.
„Ant drąsos“ sako paėmė ir karininkėlis parsivaro į gyvenvietę visą dešimtį susirikiavęs. Komandos aiškios, Lietuviškos:
- Žengte marš, bėgte marš, stot, gult, atsispaudimai.
Kaip tik važiuoju į kaimynų šventę, o priešais - jaunuoliai , visas kelias užimtas . Daro atsispaudimus ir matomai jiems patinka. Vadas , kaip ir pridera, išrikiuoja savo karius ir praleidžia mane pro garbės sargybą .
- Nesišidykite iš invalido, sakau jiems.
-Tik džiaukis seni, mes tave pagerbėme, ir tu dabar laimingai grįši namučių...
Nepatiko man ta pašaipa, bet priėmiau už šposus ir nubildėjau. Netoli miesto, mane staigiai krestelėja ir vežimaitis nešasi nuo kelio sankasos. Na jau ne, šito tai nebus ir aš tik krypt ir nusiritu, nuo to neklaužados. Rodos tik to ir reikėjo, vežimaitis be manęs sustojo kaip įbestas, o aš jau tikrinu alkūnes, kiek jos bendravo su žvyrkeliu. Viskas gerai, prišokęs užtraukiu vežimaitį arčiau asfalto ir vėl blingstelėju ant jo.
Čiumpu valdymo rankenėlę ir... Vežimas sukasi aplink ir pamatau kaip gyvatę,
nutrūkusį pavaros dirželį, išsitiesusį už poros metrų.
Nutrūko, tai nutrūko, turiu seną – atsarginį. Ogi jis namuose, mobilus irgi namuose.
Guliu ir svajoju, kad taip pažįstamas važiuotų prošal, bet nieko nematau. Jau ir akis paskaudo belaukiant, gal tik pasirodys...
Mašinų daug ir visokių, bet ne man, visos pro šalį ir net nusisuka, kad tik nematytų.
Pragulėjau dvi valandas ir suėmė baimė, kad nakvosiu šiąnakt šaltai.. Pradedu įtemptai galvoti, ir pastebiu tolėliau faneros gabalą. Keturiom nurepėčkuoju, bet prie darbastalio jau šliaužiu šliaužte, nes tas lapas didokas, tai pametu į priekį ir vėl pasiveju.. .
Užsiropščiu ant savo „Kojų“ ir galvoju – kaip gerai, kad fanera dažyta. Lyg rusva, lyg žalsva, o kreidos visada vežiojuosi, jos man reikia kitam reikalui. Gražiai , stambiai užrašau; „Sustokite, man tik telefono reikia“
Dabar pristabdo beviaik visi, bet perskaitę – nurūksta tolyn. Nepykstu, nes tokia jau skurdukų dalia.
Ant kitos pusės parašau, „Ačių, kad nestoji“ pastatau priekyje ir bandau užmigti, bet neteko. Vos tik pasigirdo mašinos ūžesys ir sucypė stabdžiai;
- Kas čia nutiko? – pasiteiravo gražuolė moteris.
Reikia mobilaus, paskambinti į namus, lemenu...
-Man batareika išsikrovė ir pamerkusi akį – nurūko. Dabar nuobodžiauti neteko, stojo vos ne kiekvienas, bet vos tik perskaitę apie telefoną , nuskuosdavo nepravėrę burnos.
Taip pragulėjau jau 4 val.
Žiūriu Poviliukas atmina dviračiu:
- Tėėvuk, pamaina pribuvo, mums kažkas skambino, kad storasis pakelėje guli.
-Kas tau pasidarė? Dabar vaikis mina į fermą, ten buvęs bendradarbis atvažiavo –
karves pagirdyti. Reikalai kaipmat pajudėjo. Benas tuoj nulėkė atvežti atsarginį darželį ir raktus. Kai tik pradėjo keitimą, tuoj mašinos visos stoti pradėjo, nes atrodė panašu į avariją. O komentarų kokių išgirdau, net man gėda pasidarė. Kalčiausias likau aš, kad nestabdžiau, o gal turėjau gultis ant asfalto, kad koks pavėpęs pervažiuotų.
Dabar jau nesvarbu, laimingai pasiekiau namus, guliu savo berloge ir „Švenčiu“
Kaip šventė kaimynai , vasaros palydėtuves, sužinosiu telefonu.
na ir odisėjos tavo vakarykscios! Tas bjaurumas turi ir savo geruma: medziaga rasytojui. Kas dar man krito i aki, kad ir klaidu beveik nera (o gal jau ir mano akis priprato prie tavo klaidu, nematau ... ). O skyrybos zenklu kad prideta!.... Zodziu gausa, ivykiu gausa, ir gera porcija sarkazmo.
Itariu, siandien "pagiriojiesi" po vakaryksciu nuotykiu 
Itariu, siandien "pagiriojiesi" po vakaryksciu nuotykiu
Matai Gražinute, baigiu tave prisijaukinti, jau ir klaidų nepastebi, tuoj nei kambaryje manęs
nepastebėsi... O kaip tada knygą rašysime? PAGIRIOTI MAN NEREIKIA,
NORS KOKIOS BĖDOS IR AŠ NETURIU 
Iki gal negreito susirašymo. Tvarkaraštis šį pusmetį tiesiog žiaurus. Betgi ne už kalnų jau ir ... Kalėdos, o tada viskas versis į gerąją pusę. Laikykivos 
Atidariau naują rudens temutę, kas ją matys galės diskutuoti,
Aerodo joje tik moderatoriai galės rašinėti
turiu tau pasakyti, kad as nesu megeja diskutuoti, ypac, jei tema man neaktuali, kai diskutuoja tik tam, kad diskutuotu. Dabar busiu tiek uzsiemus, kad man jokios diskusijos negalvoj.
Aciu, kad kvieti, matysim...
Labas Rytas. Bet kokiu atveju ši tema jau išsemta, nes baigėsi rugpjūtis.
Nenoriu jos rakinti, bet rašykime naujoje, rugsėjo mėnesio temoje.
Susutiksime ten. Lik sveika 2008 metų , vasarėle.
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » PLEPĖKIME DRAUGAI, - PLEPĖKIME » RUGPJŪTIS - MŪSŲ AKIMIS