UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys


Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys

Сообщений 181 страница 200 из 389

181

Ačiū, stengiuosi :blush:

182

GYVENIMAS

Vis mėto gyvenimas, mėto,
Neklausia - to norim, ar ne?
Likimo keliu nužymėtu
Klajodami einam žeme.

Akimirkai kartais sustojam
Ir keliam į dangų akis.
Nauja viltimi sualsuojam:
Gal Angelas ims ir atskris?

Net pažadam duoti, ne imti,
Ir keistis su metų kaita.
Į užmarštį skausmą gramzdinti,
Kad liktų lengvesnė našta.

Keliaujam takais sudėtingais,
Nežinom, likimas kur svies.
Ir trokštam į ką atsiremti,
Ir ieškome draugo peties.

Gyvenimas bando ir mėto,
Lyg jūra įdūkus laivus,
Likimo keliais nužymėtais,
Tikėkim,- parves į namus...

Fortūna  2012-01-08

http://uploads.ru/i/v/j/S/vjSPx.jpg

183

Nors už mano jau balta žiema, bet surezgiau tokį vasarišką  eiliuką :blush:

     NAKTYJE

Virš namo stogo kyšo
Mėnulio lenktas ragas.
Viliojančiai ir ryškiai
Pulkai žvaigždelių dega.

Palangėj kvepia gėlės,
Virš upės rūkas draikos.
Aukšti, liesi šešėliai
Po kelio dulkes braido.

Dar kviečia švyturėliai-
Langų stiklinės akys.
Pavasaris pašėlęs
Širdin nutiesia taką!

Fortūna 2012-01-10

184

Gurkšnis šalto gaivaus žiemos rytmečio  oro, susimąstę apšarmoja medžiai ir gyliai mūmyse tūnantis pavasario laukimas...
Kaip romantiška.

185

          Net nežinau, ką pridurt ir kaip komentuot. Man gražu ir tiek :D

186

LAIKAS TAPO DIENAS

Laikas skuba ir skuba,
Negali suturėti.
Čia tik vakaro rūkas,
Čia jau rytmečio skėtis.
Vos tik saulė pakyla,
Spinduliukais palyti,
Jau, žiūrėk, debesyje,
Su žaibais ima lyti.
Kartais triukšmas aplinkui,
Kai norėtųs ramybės,
Užsikimšt ausis tenka
Nuo tokios kasdienybės.
Kartais spoksai į tolį
Ar imi nerimauti,
Net kalbi su vaškuole,
Kad tą tylą apgauti.
Būna juoko skardžiausio,
Būna ašarų jūra.
Kartais vardas mieliausias
Džiaugsmu sieloj sužiūra.
Laikas skuba ir skuba.
Atsidust nesuspėji.
Tik rengeis žiemos rūbą,
Jau matai - vasarėja!
Nežinai, kas svarbiausia,
Ką mylėt, ko nekęsti.
Ko gailėtis labiausiai,
Ką vertėtų pratęsti?
O gyvenimas eina,
Rašo lapą po lapo,
Traukia reikiamą dainą
Ir dienas spalvom tapo...

Fortūna 2010-01-12

187

Fortūna написал(а):

O gyvenimas eina,Rašo lapą po lapo,

O kad kas pasakytų, kiek lapų tų liko dar neprirašytų...

188

Et, Joana, geriau nežinoti, nes žinant būtų labai sunku...

189

Paskaičiau tris paskutiniuosius eilėraščius.
Man  smagu. Man būtų įdomu prie jų - su bet kuo prisėdus - apie tokį mūsų (ar žmogaus)  gyvenimą pakalbėti.
Manau, kad tai gerai.
Sėkmės tau!

190

Dėkoju Gerb.Pranui už gerus žodžius :love:

191

Fortuna... laikas tau jau vel nauja knygele leisti!!! :love:

192

ŽIEMOS PASAKA

Tik pažvelk,
Kokia žavi gamta!
Sniegas žemę
Kailiniais užkrito.
Skamba vėjo
Grojama nata.
Vakar naktį
Šerkšnas neužmigo.
Vaizdas koks-
Tiktai ganyk akis!
Balta balta,
Lyg pūkus kedentų.
Girdis eglių
Šaltas kuždesys,
Regis skuba
Į gražiausią šventę.
Tik pajusk,
Ant veido nusileis
Iš padangės
Atkeliavus snaigė.
Ir bematant
Pasaka ateis...
Pasitik ją-
Tai žiemos išdaiga.

http://uploads.ru/i/t/d/p/tdpJk.jpg

193

...Buvo pavasaris. Aksomo žalumu švytėjo gamta, visais pakraščiais skardeno paukščiai, lyg užsakyta, šypsojosi saulė. Sodai barstė žiedlapius ir skleidė nuostabius kvapus. Ėjome dviese - jis ir aš. Miško takeliu. Nuo žibuoklių mėlynavo po kojomis ir atrodė, lyg bristume jūra. Jis nuskynė man vieną melsvą žiedelį ir pasakė:
-Tai tavo akys...
Patikėjau. Džiaugiausi palyginimu, tuo labiau, kad į pasaulį žvelgiau tikrai mėlynom akim. Vaikščiojom susikibę už rankų, žavėjomės naujai sulapojusiais medžiais, sėmėm jų  teikiamą energiją.
                        Vasarą, kada laukai margavo įvairiausiom spalvom, kada dienos buvo beprotiškai gražios ir ilgos, kada visur skardėjo džiaugsmingas juokas, mes vėl klaidžiojom dviese. Ėjome pro banguojančią linų ,,dykumą". Šį sykį jis švelniai palietė liaunutį lino stiebą ir pasakė:
-Tai tavo auksiniai plaukai. Vėl patikėjau, susižavėjusi spoksojau į banguojantį lauką...
                        Atėjo ruduo.Auksu sužydo medžiai, gamta pakvipo drėgme, takai pasidengė čežančiais kilimais. Dažnai pūtė žvarbūs vėjai, lijo lietūs. Nebodami šaltoko oro, mes dviese sustojome po dideliu spalvingu kaštonu. Jis ištiesė ranką ir į jo delną nukrito keli dideli lašai. Tada jis man pasakė:
-Tai tavo ašaros. Suglumau. Jis taip pat sutriko, susimąstė...ir pagalvojęs pasitaisė:
-Ne, tai tavo vėrinių karoliai. Pasakė, plačiai nusišypsojo, apkabino ir pridūrė, kad ašaros būti negali, nes aš niekada neverkianti...
                       Rudenį pakeitė žiema. Mes dar vis buvome draugai. Tartum vaikai džiaugėmės pirma snaige, pirma pusnim, pirmu šaltuku, krištoliniu šerkšnu ir ledo gėlėm ant langų. Kartą, krintant didelėm snaigėm ir ramiai gulant ant takų, medžių ir plaukų, išėjom į gatvę pasigėrėt baltais vaizdais.
Mano ranka gulėjo šiltam jo delne, jutau lengvumą ir buvo ramu, malonu ir beprotiškai gera. Ėjome tylėdami. Žodžiai nebuvo reikalingi. O ir jis nieko nesakė. Tik akys jo išdavė mintis, kad meilė tokia švelni ir lengva, kaip šios snaigės...
                      Tikėjau, šventai tikėjau, juk meilė turi būti trapi, liauna ir tyra. Ir tai buvo tiesa... Mūsų meilė buvo tokia lengva ir trapi, kad sudužo kartu su snaigėmis. Ištirpo ir jau karčia ašara nuriedėjo per mano skruostą...Kas gi liko? Skeveldros... Sudaužytos širdies, tikėjimo, laimės ir draugystės...

194

GRUODIS

Šalčiu pastiręs tavo mostas.
Ramybėj tu - palaimos uostas.
Tu burtų kupinas, vilionių
Ir nesibaigiančių šėlionių.
Per baltą žemę, speigą, ledą
Gali keliaut, kur akys veda.

Dienų dienas gali gėrėtis,
Kaip sniegą barsto kiauras rėtis.
Ir gruodas širdyje ištirpsta.
Gerumas tartum uogos sirpsta.
O balto gruodžio šaltą naktį
Stipriau priverčia širdį plakti.

Kai žemę paslepia pusnynai,
Laukuos paklysta kasdienybė,
Pasikinkai greičiausią vėją,
Leki veidai kol parausvėja.
Skubi pakelt Naujųjų tostą
Ir lauki bučinio į skruostą!

http://uploads.ru/i/C/A/6/CA6jd.png

195

http://uploads.ru/i/W/Q/C/WQCsq.jpg

                    Gamta ir gėlės - mano kūrybinių minčių šaltinėlis...

196

Kaip šauniai atrodai, kas gali pasakyti, kad jau pensininkė? O kokios ten gėlės geltonas žiedas pačiame viršuje?

197

Kas per klausimas? Taigi per Jonines radau paparčio žiedą ir jis man va žydi :crazyfun: Dabar tik laukiu, kada tą didesnę laimę jis atneš :glasses:

198

Fortūna написал(а):

Dabar tik laukiu, kada tą didesnę laimę jis atneš

Na, labai didelės laimės gal nereikia, svarbu kad tilptų į tą tavo dvigulią lovą...

199

Tas ir yra, kad lova tai ne mano,juk aš čia svečiuose :blush:

200

Išeitų, kad ir paparčio žiedas ne tavo?


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys