UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys
NE MANO VAKARAS
Ne mano šitas vakaras,
Ne mano,
Nes nuovargis
Jau lipina akis.
Ir aš, lyg ta išvargusi Pelenė,
Dairaus į girgždančias duris.
Ne mano šitas vakaras,
Ne mano.
Už lango
Tik vienatvė ir lietus.
Girdžiu, kaip vėjas medžiuose šiurena
Ir nakčiai atkelia vartus...
2012-03-23
♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥
Lyg lengvas drugelio plevenimas
Mintys vis skrenda ir skrenda,
Tai kas gi yra tas gyvenimas?
Atsakymas tako neranda...
Verčiu lapus laiko tikėdama.
Žvakės liepsnoja ir gęsta.
Skubančiais ratais dardėdama,
Be išlygų noriu suprasti!
Gražiai rašot, net su paveiksliukais! Reiks kažinkaip pasivyt, kiek prirašyta, kad mokytesnis būčiau 
UŽ DURŲ - BALANDIS
Baigiasi kovas. Už durų - balandis.
Supasi vėjas švariuos skalbiniuos.
Sugrįžęs gandras virš sodo sklando,
Savo dainelę špokai uždainuos.
Brenda pavasaris - lauktas, ilgėtas,
Pakeles barsto šalpusnių žiedais.
Beržas pratrūko - kovas skylėtas!
Teks jį pridengti savais marškiniais.
Ruošiasi sodai - jau žiedlapius krauna.
Debesys plaukia tvarkingai balti.
Dirvos garuoja, žalumos jaunos.
Rikiuos balandis dienas ir naktis...
VAKARĖJANT
Pažvelk tik, jau pavakarėja,
Ir saulė maudos gaivioje vėsoj.
Nakvynę liepoj rado vėjas,
O laikas skęsta žemiškoj tyloj...
Pažvelk tik, koks puikus miražas,
O pėdsakai jo švyti ugnimi.
Toje ugny spalvų bagažas-
Ar būsime nuo to laimingesni?
Akimirkų nesidrovėkim
Sustingusioj vakarėj sutemoj.
Be žodžių, vien jausmais kalbėkim,
Nežinom juk, kas gali būt rytoj...
Ateina laimė ir praeina.
Miražai nyksta sutemų skliautuos,
Dainuokim ją, kaip skambią dainą
Ir neškim meilę iškeltuos delnuos!
Fortunel... zavingos eiles... 
Tik liudnos ir nostalgiskos... 
Pavasaris gi... atbudimas... gamtoje ir sirdyje!!!! 
Dėkui už gerus žodžius. Sutinku, kad eilės nostalgiškos...tiesiog jos atspindi mano būseną...Ir nieko pakeisti negaliu, nors bandau į viską žiūrėt linksmiau. Širdis diktuoja savo ir viskas...
Paskaičius gerb.Prano knygutę, man susirikiavo tokios eilutės:
EILĖRAŠČIAI
Eilėraščiai gimsta,
Kai juos kas pasėja,
Kai siela nerimsta,
O Mūza įspėja.
Iš laimės ar skausmo,
Iš meilės miražų,
Kai kylantis jausmas,
O erdvės per mažos.
Eilėraščiai gimsta,
Kai juos kas brandina,
Kai žodžiai išsirpsta,
Gyvent takus skinas...
SUTEMOS
Ateina sutemos miškais,
Paglosto pievų žolę,
Užgobia tvenkinį rūkais
Ir meta žvilgsnį godų.
Aukštybėj šypsosi mėnuo,
Atrodo, kris į delnus.
Prisidengė dangum akmuo,
Paslėpdamas ir kelmą.
Pelėda ūbauja nūnai-
Budės per kiaurą naktį.
Ten uokse jos, tik jos namai,
Bet ji neturi rakto.
Suklupo vėjas ant žolės
Ir nusisuko sprandą,
Tai kas LABOS NAKTIES linkės,
Jei žodžių neberanda?
Po sodą dairos pilnatis,
Šešėlių tinklą tiesia.
Diena užmigo - nematys,
Ramybei žvaigždės kviečia...
Deda Aldonytė, vos ne kasdien po naują. Ir iš kur ten tik byra 
Tik jau nesupyk, čia toks šposas 
MAIŠTAUTOJA
Maištauja siela - vis kažkas ne taip!
/O mintyse paveikslus nutapai.../
Labai dažnai išslystu iš minios,
Bet kur pabėgt nuo šitos nežinios?
Kažko vis ieškau, bet nesurandu,
O širdyje jau begalė randų!
Kaltės gaida plasnoja su drugiais
Ir šaukia eit neatrastais keliais.
Skrajoja norai, vėjo nešami.
Ar aš tvirta savąja mintimi?
Ir disonansu suskamba širdy:
,,Tik paklausyk, ar tu save girdi?"
Maištauju, taip! Neprarandu vilties.
Ar kas gerai suprast mane galės?
Likimo balsas girdisi liūdnai:
,,Draugų nėra, maištauti teks vienai..."
Ir šaukia eit neatrastais keliais.
Va, Fortuna, kelk sparnus ir...skrisk... tais neatrastais keliais... ieskok ju... plasnok, mieloji! TU TURI SPARNUS! 
KASDIENIS KELIAS
Ta pačia gatvele,
Tuo pačiu takeliu
Vis einu ir einu-
Bėga metai po metų...
Vis tie patys veidai
Ir tie patys vardai,
Tik raukšlė ar šarma
Vis ryškiau pasimato.
Laša laiko lašai
Tai šilti, tai šalti,
Į nematomą metų
Krepšelį kasdienį...
Sukas žemė ratu
Ir kas kart vis greičiau.
Sustabdyt jį norėtų
Ir aš, ir kiekvienas...
PAVASARIS GRĮŽO!
Geltonos pienių kasos
Išsidriekė laukuos,
Ir vėlei vėjas basas
Mums džiaugsmo maršą gros.
Ir vėl rytais rasotais
Mus žadins vyturys,
O saulė slinks kvatotis
Pro praviras duris.
Visais žaliais takeliais
Skambi daina lydės,
O vakarais žvaigždelės
Ramybės palinkės.
Pavasaris vėl vysto
Aksomo vystyklais
Ir šypsenos pražysta
Naujų žiedų šilkais!
ŽVAIGŽDĖS LEMTIS
Vakaras supas klevuos,
Liepos šakas panarino.
Sutemos vėsą sijos,
Miegui gėles apkabino...
Kyla virš upės ūkai,
Pievos rasom užsiklojo.
Tik pažiūrėk! Ar matei?
Krito žvaigždelė po kojom!
Lėmė gal būtį drauge,
Ženklino meilės likimą-
Likti džiaugsme ir varge
Ir patikėti troškimais?
Kabo mėnuo ant šakos,
Stebi ir viską supranta-
Jeigu širdis nedvejos,
Lieka ištiest laimei ranką...
PARNEŠĖ LAIMĘ PAVASARIS
Pavasarėja.
Dienos ilgėja.
Kvepia sakais.
Vėjas palaidas,
Sparnus išskleidęs,
Laksto laukais.
Pagelto pienės,
Supas purienos.
Spindi rasa.
Mėlis žydriausias,
Smėlis gelsviausias.
Laiko tąsa...
Paukščiai parskrido.
Pievon nukrito
Saulė skaisti.
Skruostus bučiuoja
Ir glebėsčiuoja-
Linksma širdy.
Šypsenos žydi.
Džiaugsmas atbrido-
Laimė gyvent!
Skriskim drugeliais
Į šviesų kelią
Jos pasisemt...
Pavasarėja... ore ir širdy!
Ačiū, Aldute!
Ačiū, Vinija, truputį pavasarėja 
Pavasariais ir vasarom aš visada jaučiuos geriau ir laimingiau. Gaila, kad jie taip greit praeina...
Ar tik nebus aptingus ir Fortūna? Jau kiek laiko jokio eiliuko Pavasaris ir ją pasigavo, aiškiai 
MAN NUSIKVATOJO VĖJAS
Tik man nusikvatojo vėjas,
O aš nesuprantu - kodėl?
Ar manimi susižavėjo,
Ar tik išdaigas krečia vėl?
Gal jis mane tenai vilioja,
Kur dangiškai plati erdvė,
Ieškoti dieviškojo rojaus,
Kaip bitė žydinčios gėlės?
Ir nulėkė link laumės juostos.
O aš ir vėl viena likau...
Nors man savimeilę paglostė,
Juk nepakilsiu link dangaus.
Tiktai, kodėl gi jis kvatojo?
Aš jo preliudijas girdžiu.
Karšta širdis ugnim liepsnoja
Ir ranką vis prie jos glaudžiu...
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys