Kol lietūs lijo ir teko riogsoti namuose, šį bei tą rašinėjau. Taigi, pabandžiau papasakoti Joniškėlio naujienas proza. Kelsiu dalimis, nes rašinys ilgas ir kartą viskas jau dingo, ko buvo labai gaila. Taigi:
GRAŽUS TAS MŪSŲ JONIŠKĖLIS
Joniškėlis - tai ne koks ten miesteliūkštis, kurio ir pavadinimo daugelis negirdėję. Joniškėlis - tai miestelis ohoho! Su garsia kilmės istorija, įžymiais žmonėmis, toli skambančiu vardu. Gatvės švarios, asfaltuotos, visur gėlės. Turime tokį seniūną,kurio budri akis toli į priekį numato. O ir talentu neeiliniu pasižymi - žodžio kišenėje neieško. Na, o jau kai surėžia savos kūrybos eiles, gali ant blakstienų atsistot! Ne veltui jis gavo Joniškėlio Jesenino vardą. Turi Joniškėlis kuo pasigirt: ir šventu akmeniu, ir vis augančiais parkais, ir iš tolo šviečiančiu dvaru,ir dar garsesniu muziejumi. Užtat ir plaukia ekskursijos iš visos Lietuvos, nes maga sava akim ne tik pamatyt, bet ir išgirst tas senas dvaro legendas, jomis grįžt į praeitį. Tuo labiau, kad turim čia tokį liežuvingą gidą, kuris ir numirusį galėtų iš kapo prikelt!
Taigi, ir sakau- Joniškėlis - ne Maskva ir ne Londonas, kur žmonių lyg skruzdėlyne, nėra kur kojos pastatyti. Ir ne koks Niujorkas, kur galvą atlošęs žiūri aukštyn,o tematai debesis. Ir galvok, kaip tenykščiai gyvena, jei lango pradaryt negali - debesys suplauks į vidų. Joniškėlis kitoks. Čia visi lyg viena šeima - vienas kitą labai gerai pažįsta, žino, kas kuo užimtas, kaip gyvena, kuo turtingas, kokios jo bėdos ir pan.Ir naujienos čia akimirksniu sjklinda - nereikia jokių televizijų ar radio taškų. Vietinis ryšys veikia be kliūčių. Gražus tas mūsų Joniškėlis. Atsisėdi ant suolelio šalia Bitelės - viskas lyg ant delno. Matai, kas, kur ir su kuo vaikšto, kokie veidai, gerai atpažįsti atvykėlį. Visos parduotuvės po ranka, o šalia ir kebabinė veikia. Kur, žmogau, geriau rasi?
Kadangi jau eilę metų gyvenu kaime, o miestelio labai pasiilgstu, tai radusi progą, prisėdu ir aš pačiam centre, kad pažiūrėt, kaip gi tas gyvenimas verda? Prieš kelias dieneles tokia proga man vėl išpuolė. Atsisėdau sidabrinių eglių pavėsy ir ėmiau stebėt. Pirmyn atgal zujo mašinos, keitėsi žmonių veidai, vaikai smaližiavo ledais,o medžiuose serenadas traukė paukšteliai. Prieš nosį margavo gėlės ir skleidė malonų aromatą. Tikra atgaiva širdžiai. Gal net stipriau reiktų pasakyt - beveik romantika.
Mano ramų poilsį ir stebėjimo taikinius nutraukė šalia klestelėjusi miestelio žiniuonė. Atsargos dėlei pavadinsiu ją Patricija.
-Tai ko taip viena sėdi?-paklausė net nepasisveikinusi.
-Įpratau būti vienatvėje, tai ir visai gerai. Va, dairausi, kaip Joniškėlis gražėja, keičiasi, žmonės linksmėja,- atsakiau.
-Tai jau tikrai gražu dabar,tik vis tų chuliganų atsiranda. Tai ką sulaužo, tai sudaužo, tai pavagia,o kartais naktimis užmigt neleidžia, kai ima dūkt mašinom,- ima aiškinti Patricija.
-Ir kaip atrodo, kas tas šunybes krečia? Pagaukit ir teismą vietoj padarykit - bus gėda ir aprims,- ir klausiu, ir patariu.
-Aišku, kad pacanai! Suaugę nei konteinerių vartys, nei medelių laužys,- kaip kirviu nukirto.- Ir ką ta policija veikia, kad nieko nemato?- įsijautė šnekioji.
Mūsų pokalbis nutrūko, kai ant suoliuko krašto prisėdo dar viena moteriškė. Pavadinsiu ją Albina. Patricija tuoj pasislinko arčiau jos ir nustebusi užvedė šneką:
-Tai seniai matyta! Ir kur gi dingusi tiek laiko buvai? Ne už kalnų gyveni, o niekad nesimato miestely?Tokios geros draugės buvom, o jau kiek laiko nebesusitinkam, nepašnekam. Kiek daug galėčiau papasakot. Kokie gi vėjai šiandien atpūtė?-papylė tiradą Patricija.
-Sunegalavo Petrelis, tai palydėjau. Kol jis pas gydytoją eilutės sulauks, išėjau po miestelį pasidairyt. Nelabai mėgstanti plepėt be reikalo, moteris nutilo ir susimąstė. Patricija neatlyžo:
- Tai pasakok, Albinut, kaip kruti, kaip šeima,ar pati sveikata nesiskundi? Iš veido tai nelabai kaip atrodai, gal kiek širdelė šlubuoja? O kas vyreliui, gal per dažnai gramą daro?
Albina žvilgterėjo į mano pusę ir jau žiojosi kažką sakyti, bet atsakymo niekas nelaukė.
- Aš tai su nervais kamuojuosi, blogai miegu, galvą svaigsta, niekur nebespėju, vis laiko per maža. Gerai, kad draugių turiu, tai pas vieną nueinu, pas kitą - pasišnekam ir apsiraminu.
Lyja, tai rašo, kad lyja. Kai gražu, rašo, kad gražu. Visai ne blondiniškai 
Gal ir man taip reiks daryt?
Ir kūrybų įvertinsiu 
aš paskaityt mėkstu, tai ačiū 
