Fortūna dar gyvena vasaros prisiminimais, tai reikštų GERAI!

AŠ JAUNA

Juk aš jauna!
Tik žiemos metų ėmė ir prirašė!
Blogų, gerų...
Kasdien dar po kruopelę deda, neša.

O aš jauna!
Tik gruodžio šerkšnas palietė man plaukus.
Labai kandus.
Nesitikėjau ir visai nelaukiau.

Juk aš jauna,
Lyg ieva, žydinti prie pat upelio.
Balta, balta!
Suvirpina praeinančio širdelę.

Juk aš jauna,
Tik laikas tiek anūkų dovanojo.
Ir lopšines
Aš jiems jaunatviškai dainuoju.

Jūs sakot - ne?
Nes veidas primena vagas arimuos?
Manau kitaip-
Širdis pailsusi, bet nenurimus!

Taigi, jauna!
Ir statom su anūkais smėlio pilis.
Jie sako man,
Kad jiems esu labai graži, kad myli.

Sakau - jauna!
Tik žiemos metų be eilės pridėjo.
Blogų, gerų...
O aš žydėsiu ieva, kaip žydėjus!
     /Fortūna/

               Vakar tai tuikrai buvo bobų vasara, o va šiandien kažko labiau neša į vyrų - rūškana Bet parašyta gerai

NORŲ SKIRTUMAI

Tu man sakei, vandens lelijų
Gražiausias žiedas iš visų žiedų.
O man mielesnės pinavijos
Arba žiedeliai sodo obelų.

Sakei, patinka liepos lietūs,
Kada grūmoja, plėšosi žaibai,
O man - diena šilta, saulėta
Ir baltom plūkėm žydintys šlaitai.

Tu man sakei, klausai Šopeną-
Paskęsta mintys muzikos garsuos.
Aš eilėmis semiuosi peną,
Kas kartą žiogo smuikeliu džiaugiuos.

Patinka tau toliausios šalys-
Vilioja jūros, dykumos, kalnai,
O man svarbiausias gimtas kelias,
Sava gimtinė ir tėvų namai...
     * * * * *

Ačiū, Joana. Eilės kaip eilės - nieko ypatingo. Laurų nesiekiu. Tiesiog tai mano gyvenimo būdas - rašinėti. Šiam kartui -

         KVIEČIU Į PASIMATYMĄ

Tave šį vakarą kviečiu į pasimatymą.
Tu atskubėk, kai saulė nusileis.
Kai tik danguj bus pirmos žvaigždės matomos,
O aromatą - naktinukai skleis.

Ir užsirenk suknutę savo ružavą,
Nes tu su ja - lyg žiedas nuostabus.
Gerai menu, kai tąkart vėjai ūžavo,
Savu grožiu žavėjai tu visus.

Tave šį vakarą vėl apkabinti norisi,
Pajust plakimą mylinčios širdies.
Man tavo veidas prieš akis vis rodėsi,
O ilgesys nesuteikė vilties.

Kviečiu šį vakarą - ateik į pasimatymą,
Aš lauksiu ten, kur mūsų putinai.
Kai bus takai šviesoj mėnulio matomi,-
Nuo šiol tu būsi mano amžinai!

NESULAUKIU SKAMBUČIO

Tavo balsą seniai pamiršau,
Jis išnyko, kaip nyksta šešėliai.
Iš to ilgesio laiškus rašau,
Gal atsiųs aidu vėjas pašėlęs.

Nesulaukiu skambučio, deja...
Ir kas dieną viltis sumažėja,
O kaltė. lyg kalnų lavina,
Mano širdį kartėliu užlieja.

Tik paskambink, eilėm ateinu
Pasibelsti į tavąją sielą,
Su skausmu tavo vardą menu,
Atsiliepki, meldžiu, mano miela!

ATSISVEIKINANT
                              /buvusioms kolegėms/

Pasibūkime šiandien drauge,
O rytoj išeinu aš į kelią.
Man pamokit, sustoję lange,
Jei kitaip palydėti negalit.

Daugel metų prabėgo risčia,
O atrodo, lyg kelios savaitės.
Nesvajojau, kad teks dirbti čia,
O atėjo štai laikas išeiti.

Slinko dienos tarp knygų eilių,
O rytoj bus tuščia mano vieta.
Išeinu jau kitokiu keliu,
Tik jaunystė pas jus pasilieka.

Dar prisėskite šiandien šalia,
Nes gyvenimas šaukia į kelią.
Jus visus,kurie liekate čia,
Tegu saugo likimų žvaigždelės.
       

    VAKARĖJANT

Tu tikra lakštingala, tikresnė už tą pilką paukštelį, kuris suokia ramina širdį tik pavasario vakarais, o tu ramini, graudeni, guodi ir vėjui su lietum siaučiant už langų ir žiemos vėtroj ir pavasario gražume ir vasaros kaitroje. Sekmės Tau ir nuoširdžiausias AČIŪ!