Kurgi tas kompozitorius, kuris parašytų muzika tom nuostabiom eilėm?

VIENIŠA RAMUNĖ

Ruduo. Tušti laukai.
Juoduoja dar švieži arimai.
Jų vidury, taip nekaltai,
Bežydinti ramunė rymo.

Ruduo. Viena laukuos.
Bet žydi ji! Nors lietūs krito.
Kai žiburiai namų languos,
Viltingai laukia naujo ryto.

Ruduo. Šalna braidys,
Nuplėš lapus nuo medžių vėjas.
O ji linguos. Ji atlaikys,
Baltuojančia suknia būrėja!

Ruduo. Rūkai. Drėgmė.
Į uostus ir laivai parplaukia.
Ji laukuose - balta dėmė
Ir  dėmesį praeivių traukia...
    2012-11-14

PO BIRŽELIO DANGUM
Birželio svaigiais vakarais,
Kai dangus toks beprotiškai mielas,
Kiek akys užmato - dairais,
Kol lakštingalos užburia sielą...
Ir tiesias į žiedus ranka.
Sidabru šiltos rasos pažyra.
Žilvičio pasvirus šaka
Į upelį maudynėms panyra.
Ramunių baltuos pataluos
Susiradęs sau poilsį vėjas.
Jam laumės lopšinę dainuos,
O žvaigždelės budės, kaip budėję.
Birželio svaigiais vakarais,
Kai delnai artumos pasigenda,
Jausmingai į tolius dairais
Ir kuri vasarinę legendą...
     2012-10-10

ŠULINYS

Tarp vešlių varnalėšų kerų,
Senas, vienišas, liūdnas, apleistas,
Ar už tai, kad mokėjo geru,
Jau myriop be kaltės čia nuteistas?

Tartum senė, sulinkus svirtis,
Verkia vėjo audringam suktiny.
Ar ir liks lyg vaiduoklis akims?
Gal žmogus dar sugrįš į gimtinę?

Bjaurastim užsitraukus akis
Vis dar stengias į dangų žiūrėti
Ir dar tikis, tas laikas sugrįš,
Kai galėjo saulutę regėti.

Kai kieme šurmuliavo šeima,
Buvo šuliniui dienos laimingos.
Ar šėliojo ruduo, ar žiema,
Jis žinojo - visiems reikalingas!

Pakeleiviai sustodavo čia
Vandenėlio gaivaus atsigerti.
Ašaroja vienatvėj nakčia,
Kad žmogus jį galėjo pasmerkti...

Šalia vieškelio, pievų žolėj,
Šiandien pamirštas, pasmerktas pūti.
Rentinys - tik paliesk - subyrės.
Skausmas šulinio niekam nerūpi...
  20-11-20

PASAULIS LAUKIA KALĖDŲ

Tik pažvelk,- žemė nuotakos rūbais,
Spindi veidas sidabro žvaigždėm.
Vėjas pametė žadą - nestūgaus.
Šaltis langus išpaišė gėlėm.

Pažiūrėk,- stūkso medžiai aptingę,
Užsikloję pūkų patalais.
Rodos, tuo, kas aplinkui - laimingi,
Patikėję žiemos plepalais.

O pasaulis jau laukia Kalėdų,
Su stebuklais naujais, su sėkme
Ir viltim, kad pradings visos bėdos,
Džiaugsmas liesis kasdieniam bėgsme.

Ir dangus - rūpestingas ir savas,
Stebi žemę žiūronais erdvės.
Plaukia metų laivai - baltos salos,
Tuoj Kalėdų varpeliai skambės!

Įlipo seniokas į autobusą ir klausia konduktorės.
- Sakykit, kiek kainuoja bilietas nuo Kauno iki Babtų?
- Trysdešimt šešios kapeikos (anais laikais).
- O tada kiek kainuoja nuo Babtų iki Kauno,- klausia vėl seniokas?
-  Tu ką, dėdule, girtas ar ką, juk atstumas tas pats, tai ir bilieto kaina ta pati.
- Nu, negi gali taip būti,- stebisi seniokas.
- Na ir kvaištelėjas senis, suburba ana panosėje. O seniokas įsitaiso ant sėdinės, atsisega sermėgą, didele languota nosine nusišluosto prakaitą nuo kaktos ir vėl kreipiasi į konduktorę.
- Tai pasakyk man, panele kiek laiko yra nuo Kalėdų iki Naujų Metų, a?
- Kiek, kiek,-jau širsta konduktorė,- ar visai jau tamstos protelis pasiklydo, aišku, kad viena savaitė.
- Na, matai panele, nuo Kalėdų iki Naujų Metų tik viena savaitė, o nuo Naujų Metų iki Kalėdų kiek argi taip pat tik savaitė, a? Na pasakyk jeigu tokia gudra esi, o gal skaičiuoti nemoki,- kikena seniokas.
Jaunystėje viena diena buvo tokia ilga, kaip laikas nuo  Naujųjų Metų iki Kalėdų , kiek per vieną dieną galima būdavo nuveikti : pasėdėti 6 val. paskaitose  ar darbe, susitikti su draugėmis, nubėgti į pasimatymą, paskaityti knygą, padėti tėvukams darbus nudirbti, o vakare dar į šokius ar kiną suskubti. Diena buvo ilga, kaip metai.
Dabarties metai, kaip laikas nuo Kalėdų iki Naujųjų Metų. Žiūrėk sulauki Kalėdų, nespėji atsitokėti ir vėl Kalėdos, vėl nėra vienų metų. Metai  tapo, kaip viena diena.

O už eiles ačiū Fortunai, jos nuostabios.

Trumpai ir aiškiai   Ačiū

Labai gražu. Tu visada suspėji laiku.
Jau žiema...Lauksime pavasario.

VIENATVĖS ŠERKŠNAS

Neseniai neseniai aukso lapai skrajojo,
Tyliai krito po kojom ir užklojo takus.
O dabar jau žiema. Vėjas sniegą sijoja,
Minkštu patalu gula ant laukų ir miškų.

Neseniai neseniai rudenėlis kvatojo,
Saulė žemę mylavo, draikės voro tinklai.
Po langais išdidžiai rūtos, astrai viliojo.
Buvom dviese laimingi,
žaidėm gėrio jausmais.

O dabar jau žiema. Šerkšno gėlės pražydo.
Krinta snaigės į delnus, lyg mažyčiai laiškai.
Eglės gobia šakas baltu pūkiniu šydu.
Kam gi šerkšnui vienatvės tu mane palikai?..
    2012-12-01

KVIETIMAS

Tu ateik, kai vakaras supsis ant smilgos,
Kai languos atspindžiai saulės gaiso klajos,
Kai bus valandos ilgos ir nerimo pilnos,
Tu ateik paklausyti skambiausios dainos.

Tu ateik, kai naktys bemiegės ir skaudžios,
O danguj jaunatis rago lopšį linguos,
Kai šešėliai pridengs tako liūdesio raudą,
Tu ateik - mūsų širdys kartu uždainuos.

Tu ateik, kai dienos vienatvėje bėga,
O namuos nejauku ir pilka tuštuma,
Kai svajonės, atrodo, pakalnėn nurieda,
Tu ateik, nes drauge mes tarytum šeima.

Tu ateik, kai rudenys leisis į sielą,
Kai gilus ilgesys įsibraus į sapnus,
Kai gyvenimo stygos bus trapios, nemielos,
Tu ateik! Ir vilties kibirkštis suliepsnos!
          2012-11-27