UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys
ŽIEMOS NAKTĮ
Žiema. Ir vėjai siaučia,
O viduje - nakties tyla...
Bet nerimo širdis nejaučia-
Ramybę gilina malda.
Su ta tyla ateis ir sapnas...
Jame ir džiaugsmas, ir svaja,
Ir vakarai, alyvom kvapnūs,
Ir meilė, tarsi žarija...
O danguje - ir Paukščių Takas.
Ryškus, lyg jūroj švyturys.
Ne veltui juk širdelė plaka,
Kamputyje - nauja viltis...
Žiema...Už lango sninga,
O viduje tik aš viena.
Bet su malda esu laiminga,
Kaip ir praėjusi diena.
2012-12-13
RAŠYKIM LAIŠKUS
Slenka metai.
Ateina...Nueina...
Bėga dienos
Darbų sukūry,
O gyvenimas
Strimgalviais eina.
Plauko mėnuo
Žvaigždžių apsupty.
Laiko ratas
Vis sukas, ir sukas,
Nenustojam
Ieškoti tiesos.
Ir tiktai sename
Atviruke
Praeitis
Atminimais vilios...
Kai plokštelė sena
Gros fokstrotą,
Prisiminsim
Jaunystės takus.
Nepakeisim, deja,
To, kas duota
Ir ne mums
Sulaikyti metus.
Dar laiškai
Nebaigti parašyti,
Šalia žvakės
Eilės savo lauks.
Ar suspėsim
Klaidas ištaisyti,
Kol didingai
Kurantai sugaus?
Tad, skubėkim,
Rašykime laiškus.
Laikas bėga,
Lyg upė srauni.
Baltos pūgos
Palangėm kai vaikščios,
Tegu liks
Geri žodžiai širdy...
20-12-15
Geros dienos!
Kiekviena sekundė, kiekvienas žingsnis, kiekvienas mostas - tai dar
viena "kažko" pabaiga, su kuria niekas nesibaigia
(Just. Marcinkevičius)
Kūčių vakarui skiriu šiandien parašytą eiliuką:
KAI PRIARTĖJA KŪČIOS
Įsiklausyk...Girdi? Varpeliai skamba.
Jų aidas šaukia grįžti į namus,
Kur Angelas Globėjas, maldos,
Šeima kur laukia susodint visus.
Įsiklausyk...Girdi? Pūga nurimo.
Žvakelė dega, valgiai paruošti.
Nušvies stebuklas užgimimo,
Kalėdos beldžiasi. Jos čia, arti!
Įsiklausyk...Girdi? Šuoliuoja laikas.
O kiek šviesos baltam žiemos kely.
Šiandien susikaupimo reikia,
Ramybės sielai, atgailos širdy...
Įsiklausyk...Girdi? Už lango žingsniai-
Ateina Kūčių šventinė naktis.
Tyloj - širdies girdėti tvinksniai.
Laužtoj plotkelėje - nauja VILTIS!
2012-12-24
ŽIEMOS ŠOKIS
Klupdama šoka baltą striptizą,
Pakerėta, apsvaigus žiema.
Daužos vėjas ir ieško kaprizų,
Pūgos juokas skrajoja kieme.
Nežinia suka ratą po rato,
Ar rytoj išbraidysi pusnis?
Horizonto visai nesimato,
Sniegas spėriai užlipdo akis.
Ar rasi seną taką per lauką,
Kur pavasarį tą išėjai,
Ar sutiks tave sesė vienplaukė-
Tiek ilgai, tiek ilgai negrįžai?
Siausdama šoka baltą striptizą,
Paslapčių pakerėta žiema.
Su stebuklais naujais ir kaprizais
Laksto pūgos dangum ir žeme.
VĖL IR VĖL
Vėl ir vėl kartoja vėjas bliuzą-
Palydėjo liepą į rugpjūtį.
Dienos repetuoja MULEN RUŽĄ,
Dalgiai - javo aukso pjūtį.
Vėl ir vėl save kažkas atranda...
Nuoširdumui tiesias nauji tiltai.
Švelniai apkabina švelnios rankos,
Žodis - gerbtinas ir tvirtas.
Vėl ir vėl skardena linksmas juokas.
Ten, prie šlaito, sumarguoja skaros.
Saulė nusišypso spalvų šokiui,
Puikiai žiogo smuikas dera!
Vėl ir vėl vilioja žemuogynai,
Ir tikiu, kvepės medum dar sodžius.
Liepos nepamiršt prisilietimų,
Laimei ieškau aukso žodžių...
* * * * *
ĄŽUOLAS
Už mano lango ąžuolas auga.
Vėjus sutramdo, ramybę saugo.
Kai sulapoja, džiugina širdį,
Rodos, šakomis mato ir girdi.
Randu pavėsį, kai saulės karštis.
Maga prisėsti arbatos gerti.
Ryte pabudus, regiu jo mostą,
Tartum sakytų rimčiausią tostą.
Moko tvirtybės, pavyzdį rodo,
Jo kaimynystė man nepabodo.
Kiekvieną dieną tik man jis šnara,
Lapu kiekvienu linki man gera.
Žaibus ramina, audras sulaiko.
Tikras kaimynas - dievina taiką!
Ąžuolas saugo mano sodybą.
Šį gerą draugą turiu už dyka!
* * * * *
PRIE SLENKSČIO
Dangaus platybėse mėnuo paskendo,
Tyla sudužo vėjo giesmėje,
O snaigių pasaka, lyg koks žibintas,
Užklosto tamsą mano širdyje...
Žaismu girliandų spindinčios eglutės,
Vitrinų grožis - užburia akis.
Iki Kalėdų liko vos truputis
Ir vėl pakvies Betliejaus žiburys.
Nykus troškimas tirps varpams prabilus.
Laukai jų aidą vis kartos, kartos...
Įžiebs tikėjimui vilčių žariją,
O sielos židiniui įlies šviesos.
Dangaus platybėmis keliauja laikas,
O snaigių pasaka balta, balta...
Prie slenksčio stovime-vėl metai baigias,
Ir lūpose gili, karšta malda...
* * * * *
ATEISIU
Aš ateisiu, kai paraus dangus,
O griežlė vaikus ganys rugienoj,
Kai vėjelis nerimą nupūs,
Kai namie liūdėsi vienui vienas.
Aš ateisiu, kai jausmai pašauks,
Kai širdis krūtinėje blaškysis.
Aš ateisiu, jei mokėsi laukt.
SMS nebus - neberašysiu.
Aš ateisiu, kai manęs reikės,
Kai viltis žiedais bus apkaišyta.
Aš ateisiu, mintys kai riedės,
Bet ateisiu oriai - neprašyta.
* * * * *
TU ATEIK
Tu ateik, kai vakaras supsis ant smilgos,
Kai languos atspindžiai saulės gaiso klajos,
Bet bus valandos skausmo ir nerimo pilnos,
Tu ateik - rasi šilumą mano delnuos.
Tu ateik, kai naktys bemiegės ir nykios,
O danguj jaunatis rago lopšį linguos,
Kai šešėliai pridengs taką liūdintį, pliką,
Tik ateik - meilės laužas širdy suliepsnos!
Tu ateik, kai rudenys leisis į sielą,
Kai sunkus ilgesys įsibraus į namus,
Kai gyvenimo stygos bus trapios, nemielos,
Tik ateik - dovanosiu šilčiausius jausmus!
Šventinis laikotarpis mūsų Fortūnai matau buvo labai darbingas, va kiek eilių prirašė. Jei da kelios šventės būtų, tai visa knyga gautųsi 
BALTA PASAKA
Tyliai tyliai skaitau baltą pasaką sausio,
Kai trumputė diena ima skęsti nakty.
Ir kai žodžių tų niekas negirdi, neklauso,
Ima virpinti širdį kažko netektis...
Bėga dienos risčia, pakinkytos į pūgą,
Pasilieka toli ir draugai, ir veidai,
Visi laikrodžiai dūžiais į priekį vis skuba,
Nuvilnija, nuplaukia per širdį aidais...
Bet stebiuosi, kodėl šįkart mėnuo pablyškęs,
Gal suprato, kad metais paseno ir jis?
Tiktai žvaigždės, kaip niekad, žavingos ir ryškios,
Nebūdingas joms skausmas, toli liūdesys.
Ir aš tyliai seku baltą pasaką sausio,
Kaip suklupo viltis gilioj sniego pusny...
Kas, kad pasakos tos šįkart niekas neklauso,
Ateity kažkas vienišas juk paskaitys?....
2013-01-06
Vajeeee, kokį gražų eiliuką Fortūna surėžus, dainuot norisi! Gražus!
O štai, Fortūna padirbėjusi, kiek gražių eilėraščių parašiusi. Pastebėjau, Marija juos pagražina, aprengia ir jie tampa dar šaunesni!
SKAMBANT ŽIEMOS SERENADAI
Skamba, netyla žiemos serenada.
Apšarmojusios eglės nubrido pusnynų taku.
Vėjui aprimus, jų grožis į pasaką veda...
Bet snaigėms pažirus, pėdų atgalios jau nebus.
Speigas užgriūna. Akordai tvorom vaikštinėja.
Veidrodinėm antklodėm supas upelių vanduo.
Saulei pažvelgus, sušvyti spalvom, glamonėja.
Pūkais užsiklojęs, gegužį sapnuoja akmuo.
Naktį, kai šaltis vilioja ir pakeri burtais,
Susiglaudžia žvaigždelės, auksą išbarstę skliautuos.
Spoksant mėnuliui, stebi šitą dangišką turtą,
Ar uždraus kas gėrėtis šitu grožiu aukštumos?
2013-01-22
Oi, Fortūna, Tu mane gundai, vėl reikia klipo... 
Kuo jau čia pačią sugundysi, o kad skaitai - ačiū!
Kur ta sidabro versmė iš kurios gelmių tu semi ir semi tuos be galo žavingus posmus?
KAI NAKTIS UŽ LANGŲ
Naktis už lango atsistojo
Ir tyliai gieda lopšines.
Dar kviečia tuos, kurie vėluoja-
Juos be takų į sapną ves.
Mėnuo užkeltas viršum stogo
Po dangų gainioja žvaigždes.
Sakyčiau, baisiai nepatogu,
Bet jis tik šypsos - kas jam, kas...
Sumigo kaimas. Tik šešėliai
Vis ramsto sienas iš kairės.
Miške ramiai sūpuojas vėjas-
Sugrįš ryte, kai panorės.
O čia, žemai po kojom, sniegas
Ir šaltis, stingdantis viltis.
Užtat viduj - šilčiausias miegas,
Sapnai saldžiausi ir rimtis...
2013-01-25
Girdi? Plojimai tavo eilėm ir šūksniai,- bis, bravo, bravo!
PO MEDUNEŠIO LIEPA
Po medunešio liepa tyliai stoviu viena
Ir stebiu, kaip į vakarą skuba diena.
Kyla rūkas virš pievų, Vakarinė žvaigždė,
O padangę dar karpo greitasparnė kregždė.
Nuskubėjo bitelės, kur savi aviliai,
Tik gandrai virš sodybos klekena žvaliai.
Glosto taką šešėliai, tuoj lenktynes pradės.
Kils pelėda pabudus ir per naktį budės.
Ir ištirpsta upely suskambėjus daina,
Žodžiai aidu nuplaukia, tarsi aimana.
Pasirodo mėnulis su savu rageliu
Ir nuslysta lyg jūra debesėlių keliu...
Po pakvipusia liepa laiko bėgsmą seku
Ir girdžiu, kaip vėluojantys skuba taku.
Tos akimirkos šiltos ima slėptis tamsoj,
Tenka liepą palikti ir skubėti namo...
2013m
PARKE
Dengia medžių šakas gausiai krintantis sniegas.
Po pūkų kailiniais parkui toks ramus miegas.
Baltuose pataluos snūduriuoja Mažupė.
Ir tokia tyluma...Snaigės leidžiasi, supas...
Dvaro rūmai čia pat - savą paslaptį saugo.
Šalia jo kiek kartų šičia gimė, išaugo.
Kiek legendų, sakmių, nutikimų išgirsta,
Sako, net ąžuolai kartais ima - pravirksta...
Kai po parką braidai, pasigavusi ūpą,
Galvoje kiek minčių nepaliaudamos sukas.
Ir tarp medžių baltų, tarsi kokią reklamą,
Tu vaizduotėj regi žavią šių rūmų damą...
O už durų, langų kasdienybė turtinga:
Nei gėrimų, nei valgių, nei aukso nestinga...
Visa tai - praeitis, bet sklaidai ją lyg knygą.
Netrukdysiu ilgiau - parkas žiemai užmigo...
Fortūna
Štai kaip gražiai nupieštas mūsų parkas! Viskas iki smulkmenų tikra 
BIRŽELIS NORŲ NEIŠPILDĖ
Lėkė dienos baltom peteliškėm,
Slinko naktys birželio takais,
Krito žvaigždės po kojom ir tiško,
Juosė dangų žarų apvadais.
Širdyje kunkuliavo laukimas
To vienintelio, mielo, brangaus...
Tu tikėjai - suves jus likimas,
Kol birželis rasom išsipraus.
Ir skraidei lyg plaštakė po pievas,
Papartynus naktim išbraidei,
O to artimo širdžiai ir mielo
Net sapnuos iki šiol neradai.
Glosto plaukus tau vėjas šilkinis.
Laikas sukasi savo ritmu.
Nesipildė širdelės troškimai,
Teks palaukti birželių kitų...
2013-02-06
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys