LAUKIANT

Tokie gilūs vasario pusnynai,
O aš žingsnių ateinančių laukiu,
Pro apsnūdusį, baltą eglyną-
Be ambicijų, melo, be kaukės.

Dega skruostai nuo ilgo laukimo,
O mėnulis danguj - lyg prikaltas.
Vėjas tyli, per dieną prikimo
Arba jaučiasi esantis kaltas.

Spragsi žvakė - jaukumo šaltinis,
O namuos sklaidos kvapas pyragų.
Širdyje jaudulys begalinis,
Laukiu ištariant man: ,,miela, labas!"

                         Na, Fortūna, jau reikia naujų eilių, senokai rašei   Aš savo kūrybines mintis išbarsčiau ir niekas nebesirašo, tai nors pati jų nepamesk

TAU LAIŠKUS RAŠAU

Tau laiškus kasdieną rašau,
Tik skaityk ir skaityk.
Nesakyk, kad naujienų per daug,
Kad norėtum ne tai išklausyt.

Kai lyja už lango lietus,
Tai verkiu ir juokiuos,
Apmąstau vėl dienas ir metus
Ir laišką rašyti imuos.

Juk tu patikėsi manim-
Laikas bėga per greit?
Išskubės, išlinguos nebūtin,
O dar reikia tiek daug nuveikt!

Skubu, o vėluoju tikrai,-
Paprašysiu nepykt.
Rodos, viskas šiandien dar gerai,
O kas žino, kaip ryt ar poryt?

Skaityk mano laiškus rimtai,
O klaidų netaisyk.
Kad nenoriu pamiršt - supratai,
Jei ne aš, kas gi tau juos rašys?
 

NERAŠAI
Seniai neberašai,
Ar kas nutiko?
Darbai ar ligos užgulė pečius?
Pavasaris nuėjo,
Sodai snigo,
Rytai, pažadinti gaidžių...
Na, kur gi pradingai?
Kokios naujienos?
Takeliais bėga vasaros kaitra.
Vienatvėje paskendus,
Slegia dienos?
Širdis?O kur ta jos aistra?
Seniai neparašai-
Atsižadėjai?
O laikas bėga, jo nebepavyt.
Paskambink,
Pasiilgau, vis minėjau.
Bandau tave suprast...
Nedelsk, rašyk!

  *  *  *  *  *

TANGO PO VAKARO DANGUM

Koks liūliuojantis vakaras...
Jaučiu jo svaiginantį šokį.
Jazminų kvepėjimas paperka,
Kviečiu ir tave, negalvoki,

Apkabink mano liemenį
Ir šokim pamėgtąjį tango.
Seniai šitai buvo. Ar pameni,
Kai nešė mus muzikos bangos?

Jau jaučiu tavo šilumą,
Širdy akimis imu skęsti...
Garsuos pasimetusią tylumą
Kviečiu tango žingsniais pratęsti.

Su tavim ligi paryčio
Galiu nepailsdama šokti.
Matyt, tie pabundantys pokyčiai,
Kad vakarą noris pranokti...?

Koks liūliuojantis vakaras.
Kad jis niekada nesibaigtų!
Jazminų kvepėjimas paperka,
Sukuos, lyg nuo vyno apsvaigus...
   Fortūna

NAKTĮ MĖNESIENOJ

Kai vandenis myluoja mėnesiena,
Dangaus blakstienos nakčiai užsimerkia,
Ilgi šešėliai žargstosi po pievą,
Kažkur arti - smuikelis verkia.

Užuolaida nakties ant lango plakas,
Atrodo, niekas ir negali keistis,
O laikas - ne takais - su paukščiais lekia
Už  vingio to, kur smuikas, - leisis.

Netylanti rauda užgauna širdį.
Jei kas dabar skausmu pasidalintų...
Keliu akis į aukštį - gal kas girdi?
Vainiką nerimui nupintų.

Kai vandenis bučiuoja mėnesiena,
Dangaus blakstienos sapną pasitinka,
Vien laikrodis pakalbina nuo sienos,-
Smuikelio raudos jam patinka.
   Fortūna

KAS YRA LAIMĖ?

Žmonės, pasakykit,
Kas yra ta laimė?
Ar ją reikia vytis,
Ar ateis savaime?
Gal nukris į delnus,
Kaip kad snaigės krinta,
O gal žodžiai švelnūs,
Kai šypsnys nušvinta?
Žmonės, pasakykit,
Kaip gi ją suprasti?
Jau bandžiau ne sykį-
Nepavyko rasti...
Kas gi toji laimė,
Tokia paslaptinga,
Gal ji kiūto kaime,
Gal mieste triukšmingam?
Ech, kad numanyčiau,
Imčiau ją už rankos
Ir neišmainyčiau,
Iki žemės lenkčiaus!
Žmonės, pasakykit,
Saugosiu garbingai.
Ar ją reikia vytis?
Noriu būt laiminga!
    Fortūna

VASARA JAU PRAEITY

Visi laukai praeitimi pakvipo-
Tik buvo vasara, o jos jau nebeliko.
Ir veltui šauksi ją atgal sugrįžti,
Ruduo parodo tik belapę rykštę.

Dar užsilikus peteliškė skraido.
Nuo miško vėjas neša liūdną aidą.
Naktis kai išvynioja tamsią skarą,
Vienatvėj net savuos namuos negera.

O danguje viena žvaigždelė verkia.
Gal debesėlis ašaroms pasmerkęs?
Pasiekčiau, imčiau ją ir nukabinčiau,
Paglostyčiau ir švelniai nuraminčiau...

Deja...ruduo.Vėsa laukus apniko.
Tik buvo vasara, o grožio nebeliko.
Netikra viskas, regisi, paseno,
Kiti jausmai širdy apsigyveno.
   Fortūna

RUDENĖJ NAKTY

Tamsiaakė naktis gūrinėja užmigusiom gatvėm,
Rodos, ieško kažko,o surasti visai nemėgina.
Pasakytum, gamtos tyloje išgyvena pilnatvę,
Tarsi būtų šalia, kas žodžius paslaptingus dalina...

Netylėki ir Tu! Tavo žodžių seniai negirdėjau,
Buvo meilės nedaug, bučinių ir vilčių, ir svajonių.
Pasakyk, juk ne viską nusinešė skriejantis vėjas,
Kad likimo kely nebeliktų niūrių abejonių.

Juodaakėj nakty sugrąžinkime meilę prie vartų,
O įeiti pati sugebės, jei tik Tu nedvejosi.
Apie tai vakarais vienumoj aš mąsčiau šimtus kartų...
Pažiūrėk, net delčia mums ryškesnė ir žvaigždės kitokios!

Pasakyk ką gražaus, lai išgirsta dangus ir beržynas,
Apkabink, pabučiuok- vėl sugrįšim į vasaros sodą!
Ten žiedai bus tik mums, širdys ilgesio, skausmo nežino,
Kur pasaulis net naktį spalvotas ir mielas atrodo!
           Fortūna