RUDUO JAU UŽ DURŲ

Vis dar žydi margos gėlės,

Skraido bitės po laukus,

Juodataškės boružėlės

Kelia šypsenas vaikų.

Dar geltonos kelio smiltys

Kyla vėjo sūkuriuos,

Dar nupraustas senas tiltas

Tikisi - ilgai gyvuos.

Vakarai tokie ugningi,

Prausias saulė ežere.

Vasarai visi dėkingi,

Nuotaika šiltai giedra.

Dar vaizduotę pakutena

Sodai, derliaus kupini.

Tik nukritęs lapas mena:

Jau ruduo čia pat, arti...
   Fortuna

IR MEILĖ DŪŽTA

Toli nuėjome.
Vorai takus apraizgė.
Šventai tikėjome,
Bet laimė baigės.
Sustojo laikrodžiai,
Varpų aidai nutilo,
Išslydo meilė mūs,
Liūtim išlijo.
Sudužo laikas,
Lyg stiklo indas.
Po kojom šukės mėtos,
Abu jas mindom.
Suklydom žodžiuose,
Apgavo juokas.
Save parodėme,
Savim ir mokame.
Toli nuėjome.
Dantis likimas rodo.
Takų neradome
Į meilės sodus...

  PAMAŽUPIAI

Vėl žiedus gegužis išbarstė
Po sodus, miškus ir gėlynus,
Saulelė šilta savo skraiste
Nuskaidrino drumstą žydrynę.
Pašoko degt žvakės kaštonų,
Alyvos kekes nusvarino,
O pienės, lyg saulės geltonos,
Bites į laukus išskraidino.
Prie miško gražiai prisišliejęs,
Ramiai sau gyvena kaimelis.
Tiesa, šiandien jis išretėjęs,
Bet kartais ir muzika skelia.
Nuplaukia melodijos tolin.
Klausau ir bandau atkartoti.
Tai kas, kad po kojomis molis,
Tai kas, kad ir metų daugokai.
O tylos, kokios būna tylos.
Ramybė tokia, kokių reta.
Tik kartais, kai vėtros sukyla,
Seni ąžuolai, rodos, dreba.
Žilvičių skaron įsisupus,
Į tolumas teka Mažupė.
Ratus gandrai suka ir suka.
Girdžiu, pas kaimynus vaikiukas.
Ne čia aš gimiau ir išaugau,-
Gimtinę turiu visai kitą,
Bet čia tarsi daigas įaugau,-
Gal taip likime numatyta?
Šiandien šitas kaimas jau savas,-
Man skamba paukštelių koncertai,
Gegutė dar daug iškukavo,
Tai jaudintis lyg ir neverta?
Tekės dar ir dienos, ir naktys,
Neš vandenis mūsų Mažupė,
Svajonėms dar gimti ir degti,
Kaimely, vardu PAMAŽUPIAI.

  GUDRI  VORNA  |tarmiskai|

Rodo vorna šmotų sūrio,
Do pakropšta, kų cia turia.
Pakilojo, ar dauk svartų
Ir po truptį sūrį kerta.

Toj laputa, to rudoja,
Prė varnalas atlapnojo.
Žino vorna, ko jai raikia,-
Snapi sūrį ketai laiko.

Purpt ir unt šakos sau tupia.
Lopa leipsta - sūris rūpia.
Kėp tik moka, vornai soko:
,,Nusilaisk, varnal, unt toko,

Do pačėdyk sovo sūrį,
Cielų, grožių dienų turiam.
Sanai počių baregėjau,
Sanai giedunt bagirdėjau,,

Paukšta monų tų suproto,-
Lopas blatas -  griūk iš koto.
Oštrų snopų tik pakraipa,
Jama sūrį ir suraita.

O palasus, užgedojo:
,,Nu, dabar klausyk, rudoja.,,
Bat  kai sūrio nebaliko,
Giesmas jau nebapatiko.

Ilgų uodagų pabruko
Ir pikta miškan nurūko.
Bat...kai lopių yr virš šimto,
Taikos kūsnelius atimti.

Kų ti kūsnius, do ir stogus.
Kai užgirsti, doros bloga.
Vornos, duokit lopam goro,
Tom, kur ubagais padoro.

VASARA NUBRIDO

Nubrido vasara ražienom

Kaitrų išblukinta suknia,

Mačiau,virpėjo jos blakstienos,

Nors dangstės astrų šakele.

Jurginai nusvarino galvas,

Sūpuojas soduos obuoliai,

Tarsi palietos, naujos spalvos,

Kai liūdna, kviečia jų keliais.

Padangėj gervės suka ratą,

Ilga kelionė priešaky.

Darsyk apžvelgia lauką platų,

Plasnoja: ,,Likite sveiki!"

Saulutės spindulys blankesnis,

Dažnai ja gožia debesys,

O naktys šaltos ir ilgesnės.

Kažko, atrodo, netenki...

  MAN PATINKA RUDUO

Man patinka ankstyvas ruduo,

Pabučiavęs ir pievas, ir mišką,

Kai po sodą pupsena ežiai,

O šermukšniuos rausva peteliškė.

Man patinka ilgesnė naktis

Ir vėsa, glamonėjanti veidą.

Ir tyla. Ta rugsėjo tyla,

Virš ražienų plikų nusileidus...

Man patinka pūkiniai rūkai,

Kai brendi lyg dangaus debesėliu,

Kėkšto riksmas senam ąžuole,

O diena nesiblaškanti vėjuos.

Man patinka ugninė žara

Ir miražas, dangaus išliūliuotas,

Per laukus kur nuplaukia daina,

Širdyje žodžiai posmais rikiuojas.

  BŪTINA DEKLARACIJA

Sako, skubiai reikia

Turtą deklaruoti:

Ar esi bevaikis,

Ar seniai žieduotas.

Metų kiek sulaukus,

Ar savi dantukai,

Natūralus plaukas,

O gal jau perukas?

Spintoj kiek suknelių,

Stringų ir sijonų,

Nosinių, skarelių

Ir koks madai skonis?

Suskaičiuoti šaukštus,

Rodyt samčio dydį.

Kas yra ant aukšto,

Gal skilandžių bryzai?

Ar yra vištelių,

Šuo ar katinukas,

Tvarte kiek paršelių,

Karvių ir jautukų.

Ar protelis sveikas,

,,Stogas,, nevažiuoja,

Ar ribotas saikas,

Eurus suskaičiuoji?

Kokioj lovoj miegi,

Ar netrukdo mėnuo,

Ar Feng šui įdiegus,

Ar turi DORMEO?

Viską be apgaulės

Reikia deklaruoti,

Esame pasauly normom apryboti.

NAKTIS VIENUMOJ

Tylu. Naktis.
Vėlyvi žingsniai girdis,-
Gatve skubiai
Nukaukši tekini.
Įmigęs miestas.
Pilnatis, kiek aukso
Ir tu. Bemiegis,
Pamažu eini.
Kažką mąstai,
Su savimi kalbiesi,
Žvelgi į aukštį,
Lyg ieškotum ko.
Labai lėtai, nuobodžiai,
Vienas.
Tikrai ne į svečius,-
Namo.
Jausmuos tamsu.
Kažkas sudaužė širdį.
Neliko nieko,-
Žiojas praraja.
Nepriekaištauk sau,
Gatvė skausmą girdi,
Tikėk, žmogau,
Ateis sėkmė nauja.

Oi,Joana, iki Erlicko man kaip tris kartus iki menulio! Bet dekui, pamaloninai! Matyt, reiks dazniau kazka panasaus ikelt. O si karta kiek paprasciau...

  KADA  VISI  MIEGA

Kai atsėlina naktis

Ir visi užmiega,

Užsidegu žvakę.

Lengvai plazdant liepsnai,

Paskęstu tyloj...

Kokia palaima

Svajot vienumoj!

Kartais  obels šaka

Bilsteli   į langą,

Per stiklą

Nučiuožia vėjas,

Šokdamas tango.

Ir vėl tyla...

Liepsnelės spragsėjimas

Jaukus ir kvepiantis.

Šitaip sėdėt galiu

Visą amžinybę.

Tyla...ramybė...

Ramybė...tyla...

Tik širdies dūžiai

Neleidžia užsimiršti.

Ir aš svajoju...

Ilgai ir apie viską...

Žiūriu, žvakė baigia

Tirpti.....

  NE VISKAS TIKRA

Dabar kažkaip netikra viskas:
Reklamos, žodžiai, pinigai.
Ir prabanga, nors auksu tviska,-
Po ja nebetikri draugai.

Netikras jau moteriškumas:
Krūtinės, lūpos, apdarai,
Dirbtinis šypsnio nuoširdumas
Ir tas nuogumas...atvirai...

Kiek abuojumo, neteisybės,
Kiek apgavysčių dėl naudos.
To netikrumo plačios ribos,
Sustok, žmogau, ir pagalvok !

PRASILENKIM

Buvom mes svetimi. Jais ir likim,
Tik nueinant rankas dar paspauskim.
Juk matai, kad ne tam susitikom,
Širdyse pilkas tuštumas jaučiam.

Kam be tikslo lipdyti draugystę
Ir vaidinti, kad balta, kai juoda,
Kad vidus meilės perlais sutvisko,-
Toks žydėjimas nieko neduoda.

Svetimi buvom mes. Prasilenkim
Tegu dienos savom vagom rieda.
Ir abu nuoširdžiai pasistenkim
Nesutrypti to pamiršto žiedo...

TU - MOTERIS
Tu - Moteris.
Tu - meilės ir grožio nešėja.
Esi tartum uola tvirta,
Krūtinę atstačiusi vėjams.

Tu - Moteris.
Tu - taurė kantrybės ir gėrio,
Liepsnelė namų židiny,
Dosnumą lyg sniegą pabėrus.

Tu - Moteris.
Tu - džiaugsmas, sėkmė ir paguoda.
Tu širdį it duoną dalai
Ir verkiančiam ašaras šluostai.

Tu - Moteris,
Šviesos ir gyvybės šaltinis.
Esi tai rami,tai ugnis,
Stiprybę semi lyg iš skrynių.

Tu - Moteris,
Gerumo, vilties nepristigus.
O kartais esi paslaptis,
Kurią reik skaityt tarsi knygą.

Tu - Moteris,
Upelis, gaivinantis sielą.
Aistroj paskandinti gali,
Savy užslopinusi gėlą.

Tu - Moteris,
Žvaigždelė Visatos platybėj.
Ir jeigu nebūtų Tavęs,
Pasauly neliktų  gyvybės!

ŽODŽIAI VAKARUI IR VĖJUI
Saują snaigių pasigavęs vėjas
Nunešė pirmyn baltuojančia alėja
Ir, suvystęs audeklan plonytin,
Nutarė į lopšį patupdyti.

O užklojęs gruodžio šerkšno gijom,
Išlėkė į toliuos dunksantį eglyną.
Liko prieblandoj tik gūsio aidas,
Akys Tavo ir įraudęs veidas.

Kaminai, plačiai atsilapoję,
Ryja sniego miltus ir ...pypkiuoja.
Mirksi lempos uždegtų žibintų,
Virpantys šešėliai tyliai žemėn krinta.

Vaikštinėjam apšviesta alėja.
Vakaras kamienus medžių glamonėja...
Grįžta vėjas, lyg džiaugsmų pervertas,
Neša vaišių- šaldytą desertą!..
   Fortuna

ŽIEMAI  AŠAROJANT
Kai už lango verkšlena žiema,
Dienos pilkos ir nieko nesako,
Net vienatvė tokia artima,-
Degu žvakę ir šnekamės...šnekam...

Apie tai, kas įstrigę širdy,
Laikui bėgant dar nepasimiršta,
Apie tai, ar dar  speigas toli
Ir kokie nemalonūs jo pirštai.

Liūdesys nebetenka prasmės,-
Tamsesne skarele prisidengia.
Lyg pabėgęs nuo savo kaltės,
Pasirodyt daugiau nebebando.

Lai sau verkia už lango žiema,
Ant stiklų šlapius laiškus terašo,
Ir vienatvėj veide šypsena.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Žvakė tyliai kvapu vaško laša...