Ech, tu, lakštingala lakštingalėle, čiulbėk, džiugink pavargusias širdis, nesustok ir nepavark, tegul liejasi tavo mielos eilės, kaip pavasario upokšniai.

Na jau tikrai pavasaris atėjo, nes lakštingala suokia iki vidurnakčio.

FORTUNA, puiku! Aplodismentai!!!!

Tikra tiesa, lakštingalos krūmuose gyvena...
Įsivaizduokit:Ankstyvas  rytas
Žemę nuauksino pirmieji saulės spinduliai.
Po kojomis-sidabrinėje rasoje ką tik nusipraususi žolė
Rasos karoliais pasipuošė ir žydintis baltų alyvų krūmas,
Iš ten sklinda nuostabios lakštingalos trelės...
SUSTOJI...APMIRŠTA ŠIRDIS...KAUSAISI.
iR NIEKO GRAŽESNIO IR SVARBESNIO NEBĖRA.
TIK TU IR LAKŠTINGALOS VINGURIUOJAMA MELODIJA.
PILNATVĖ...

Fortūna, kad ir kaip aš besistengčiau, vistiek tau neįtinku...
Juk aš rašiau ne apie lakštingalos giesmę o apie tavo nuostabias eiles...
Jos tikrai gražios, labai nuoširdžios, tai tikrai tavo širdies kalba.
Tu privalai rašyti, mano nuomone tavo eilės prilygsta Salomėjos Nėries eilėms.

Fortūna, lįsk lauk iš žilvyčio krūmo ir mestelk šventėm ką nors tokio romantiško, pavasariško, nostalgiško.

TU  PALAUK

Tu palauk,tik palauk iki ryto,
Bus užuovėja-mano glėbys.
Basomis rūkas pievom nubrido,
Pažiūrėk,kaip gražu! Pasilik!

Ten aukštai Paukščių Takas suspindo.
Jis šią naktį bus mūsų taku.
Praeity pasiliko tiek vingių...
Pažiūrėk, ramunes tau renku.

Dar palauk,neskubėk,pakalbėkim,
Neieškokime to,ko nėra.
Iki ryto aušros palūkėkim-
Oras,nuotaika tokia gera!

Priešaky-tiek svajonių ir norų,
Patikėkim likimo kerais,
Pasilikime žodžiuose orūs-
Mūsų meilė pilnai išsiskleis.

Patikėk,juk širdis nemeluoja.
Ir nakties bučinių vėriniai...
Tu palauk,nesiskubink,mieloji,
Juk ir tu manęs laukei seniai...

   ESU  PAPRASTA

Aš tokia paprasta-
Su sava mintimi.
Ne visad suprasta,
Su skirta lemtimi.

Ne gražuolė esu-
Anei ,,misis,, , nei ,,mis,,.
Savą kryžių nešu,
Gyvenu viltimis.

Daug svajonių turiu,
Tik jos pildos retai.
Griūna tai,ką kuriu
Ir kažkas vis ne taip.

Netiesos ir skriaudų
Teko jau per akis.
Kaip bebūtų skaudu...
Viskas gal priešaky?

Labirintų takuos
Pasiklydo sėkmė.
Kas užjaus,kas paguos
Nedėkingoj tėkmėj?

Aš tokia paprasta!
Kas kitaip pasakys?
Ne visų suprasta...
Aš- tiktai MOTERIS!

  PAVASARIO  DIENĄ

Pakvipęs sprogstančiais beržais,
Žibuoklėmis aplipęs,
Pavasaris laukais,daržais
Žygiuoja it jaunikis!

Į langus beldžiasi žvaliai,
Žadėdamas siurprizų.
Gyvybei-atviri keliai,
Girdžiu gandrus pargrįžus.

Išeikit pasidžiaugt diena-
Jau spinduliai prabilo.
Nenoriu vaikščioti viena,
Gal laimė ten,už šilo?

  KO VERTI PAŽADAI?

Žadėjai man kavos puodelį
Kiekvieną rytą be kalbų
Ir daug meilių,švelnių žodelių
Į lovą,be piktų tikslų.

Žadėjai man metus laimingus-
Be skausmo,nerimo,aitros.
Visas dienas pilnai prasmingas,
Gausias svajonių ir aistros.

Žadėjai dovanoti saulę,
Į ateitį nutiest takus
Ir visame plačiam pasauly
Visus išpildyt troškimus.

Žadėjai meilę,lyg lašelį,
Atsargiai nešti delnuose
Ir pastovių jausmų stotelėj
Paskęst ramunių žieduose.

Žadėjai daug.O aš-tikėjau.
Buvau visa pilna vilties.
Deja...svajonės subyrėjo...
Teliko melas.Be pilies...

  BUVO...

Buvo,buvo jaunystė-
Skraidėm margais drugiais,
Šėlom,svajojom,galėjom klysti,
Žinojom,kad mums atleis.

Buvo - žaros vakarės,
Kilo vilčių laužai.
Nuotaikos liejos šviesios ir geros,
Atrodė,vis per mažai.

Buvo - širdis užgavo
Meilė,tartum liga.
Dienos skubėjo,vėjuos lingavo,
Nešė mus laiko banga.

Buvo,buvo vestuvės!
Šaukė svečiai ,,kartu!,,
Buvo...nebuvo...viskas pražuvo...
Likau aš.O kurgi tu?..

/Fortūna 2011 balandis/

Bravo, bis! Fortūna tu nuostabi poetė, ačiū už eiles jos nuostabios, tiesa kai kurios sukelia liūdesį, bet juk gyvenime visada šalia džiaugsmo eina ir jo dvynys brolis - liūdesys. Dar kartą ačiū ir vėl laukiam (gėda prisipažįnti, kad tokie besočiai esame).