UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys
PRAĖJO ŽMOGUS
Praėjo žmogus.
Liko pėdos ant tako.
Ar galėtum suprast,
Ką tos pėdos pasako?
Praėjo žmogus.
Gal nedoras, gal geras,
Gal laimingas, gal ne,
Ar jo vardas jam dera?
Praėjo žmogus.
Liko pėdos įmintos.
Kas galėtų žinot,
Kokios buvo jo mintys?
Praėjo žmogus,
Gal į tikslą skubėjo?
Gal viltinga žvaigždė
Priešaky jam spindėjo?
Praėjo žmogus,
Kaip praeinam kiekvienas.
Ir tik jam težinot,
Kuo prasmingos jo dienos...
Fortūna
Fortunel!!!!! Nuostabu!!!! Apkabinu tave!!!! 
Fortūna, tavo eilės visuomet suvirpina sielą, priverčia galvoti, kažką kitaip įvertinti, jos turi gylią potekstę, na žodžiu, tu gera psichologė. Šaunu, puikios eilės, rašyk ir rašyk nepavargdama, o mes išsižioję lauksime naujų posmų.
BUVO, BET NEBĖRA
Kiek daug jau vasarų žydėjo
Žiedų žiedais,
O brydės pievose tviskėjo
Rasų lašais.
Alyvose ieškojom laimės
Abiems tikros
Ir norai pildėsi savaime,
Be pasagos.
Sūpavo ežero bangelę
Ranka dangaus,
Mes gaudėm nardančią žvaigždelę,
Kad ją priglaust...
Rieškučiom nešėm mėnesieną
Vėsos takais
Ir virpčiojo naktų blakstienos
Dausų skliautais.
Sapnavom pasakas laimingas
Lyg pabaigos,
Bet netikėtai viskas dingo
Naktų keruos.
Kiek daug tų vasarų žydėjo
Margais žiedais,
Tik laimė su sapnais išėjus,
Nebepareis...
Fortūna
Tu ,Fortuna, esi tartum pasakų fėja, sugebanti grąžinti į senai praėjusius laikus. Nuostabios eilės, ačiū už jas.
Ačiū, Joana 
BEVARDŽIAI LAIŠKAI
Ak laiškai, tie laiškai,
Kaip dažnai jų randu!
Tik keistoki labai-
Be datų, be vardų.
Ir atspėt negaliu,
Kas parašo man juos,
Kas pripiešia gėlių
Baltų lapų kampuos?
Tie laiškeliai, laiškai...
Nelaukti, bet mieli.
Gal juos rašo draugai,
Palikti pakely?
Be vardų, pavardžių,
Be aiškesnės dingsties,
Bet paėmus jaučiu-
Jie sušildo. Iš ties!
Tai rudenio laiškai, parašyti ant auksinių klevo lapų su saulės spindulėlio plunksna, juose tiek išminties, gerų patarymų ir palinkėjimų, nuo tų, kuriuos tu mylėjai ir kurie tave mylėjo ir tebemyli. Tik belieka juos perskaityti.
***
Žodžiai nutrūko,
Posmai užkimo,
Laimė nurūko
Pilkais arimais....
Ašara krito
Į pilką smėlį,
Žiedas nuvyto,
Pajuodo mėlis.
Vėjas kartojo:
-Pasaka baigės!
Skausmu sustojo
Nutilęs aidas...
RUDENS DVELKSMAS
Lapai geltoni,
Raudoni, raižyti
Skraido, siūbuoja
Vėjo žaisme.
Ir užliūliavo,
Ir pakerėjo
Šitas švytėjimas
Visą mane!
Rudenio dvelksmas
Plaukia įspėdamas:
-Džiaukitės, auksas
Jūsų delnuos!
Ir nukrykavo
Gervėm padange...
Liko klausytis
Vėjų dainos...
Pavydėkit, va kokį kūrybos bičiulį turiu
Barstyk savo auksines eiles, apdainuok laimę,meilę, skausmą, ir liūdesį, džiaugsmą, netektį ir atradimus, prabėgusią jaunystę, neišsipildžiusias svajones, duotas priesaikas ir išdavystes - viską iš ko susideda gyvenimas. Nes paskaičius tavo poeziją ,,negali sustoti", norisi vis daugiau ir daugiau...
Pavydėkit, va kokį kūrybos bičiulį turiu
Na tikrai sukėlei pavydą, labai jau malonus vyriokas, o ir tu labai puikiai atrodai, šaunu.
LAPKRITINIAI ATODŪSIAI
Į surūgusį lapkritį
Skverbias sunkūs atodūsiai
Ir įtraukia lyg smagratis,-
Kuo skubiau kalbi poterius.
Rūkanotas saulėtekis
Dienos laiką sutrupina,
Sielos žvilgsnių užutekis
Netekčių slėgio kupinas...
Prie žvakelėmis mirgančio
Kauburėlio suklupusi,
Pajunti širdį spurdančią,-
Ilgesys joje supasi...
Ir beldiesi į sąžinę,
Atminimais sujudini,
Vaško žvakėmis lašini,
Chrizantemom pabudini...
Fortūna
IR MEDŽIAMS REIKIA MIEGO
Užmigo žemė po ramiom žvaigždėm.
Šakas tvirtai tvirtai beržai supynė.
Būriais sustojo liepos pakelėm,
Susiruošė rudens nakvynei...
Iš vakaro apkurtusios tylos
Atplaukia kupinas sapnų laivelis,
Vėsa užklos medžius ir pamyluos-
Lai miega sau ramiai, lig valiai...
SENOS NUOTRAUKOS
Žiūriu į nuotraukas
Pasenusias, pageltusias.
Dėžutėj jų tokia gausa!
Sugrįžt į praeitį jos šaukiasi,-
Gyvenimo kelių tąsa.
Žiūriu į nuotraukas
Apdulkusias, bet kalbančias
Atsiminimais iš toli,
Šešėliais popieriuj pavirtusias,
Vaizdais sustojusias širdy...
Fortūna
Dilgtelėjo širdelė labai aštriai pajutusi šio gyvenimo trapumą.
SKIRTINGI LIKIMAI
Kiek žmonių - tiek skirtingų likimų,
Tiek skirtingų takų ir kelių,
Tiek keistų paslapčių, sutapimų
Ir skirtingai ištarto ,,myliu...,,
Nežinia, ar sutiks kas už vingio?
Gal erškėčių vainiką uždės?
Ir teks nešt savą kryžių sulinkus,-
Kas pavargusiam ranką išties?
Nežinia, kaip gyvensim po metų,
Kokį jausmą nešiosim širdy,
Kokį antspaudą rytdiena žada,
Ar neliksim gilioj nevilty?
Kiek žmonių - tiek skirtingų likimų,
Su džiaugsmais ir skausmais priešaky.
Juos sutinkam kely ir nežinom,
Ar ilgam pasiliks atminty?
Susitinkam dažnai tik minutei,
O jauti - su tavim eis kartu.
Ir į knygą rašai po eilutę,
Kad likimas išbando jausmus...
Fortūna
Ir iš kur tavyje gimsta tiek gražių ir protingų minčių, taip glotniai suguldytų į poezijos eilutes?
RUDENIŠKAS NUOBODIS
Rudeniniai žiedai nužydėjo,
Pranašaudami būsimą žiemą,
Tik lapus vis dar gainioja vėjas-
Tai juos renka, tai barsto po kiemą.
Paskutinis nusirengė klevas,
Kai prie jo šalnos delnas prigludo.
Tik eglužė žalia, kaip žaliavus
Ir sargyboj ateinančių budi.
Kaip kas met - ilgesys apsilankė,
Šaltom rankom į skruostą įgnybo.
Liūdesys širdyje susirangė,
O vienatvė - palinko prie knygų...
Paskandinusi taurėj nuobodį,
Pakuždėsiu nerimstančiam vėjui,
Tegu ilgesį išneša sodais,
Paklaidina tarp parko alėjų!...
VAKARE
Ant žemės blakstienų sužibo rasa,
Išbėgsiu šįvakar į pievas basa.
Žvaigždžių milijonai padangę nušvies,
Apsvaigęs mėnulis šypsosis ir kvies.
Virš upės kils rūkas, lakštingala suoks,
Žolėj pasislėpęs žiogelis smuikuos.
Plasnos lakios mintys, lyg vėjas, laukais.
Tamsa apraizgys paslaptingais kerais...
Ant žemės blakstienų sužibo rasa,
Per pievas lekiu tekina ir basa.
Širdis pasiilgo nakties tylumos,
Klajosiu, kol saulė ryte išbučiuos!
Oj , kaip puikiai parinkai paveikslą prie šio gražaus eilėraščio. Šaunuolė, po keletą kartų perskaitau tavo eiles, rašyk , nesustok ir nepavark!
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Fortūnos Darbo Kabinetas » Ir Pabiro Auksinės Fortūnos mintys