Gatvė nuo mano vartų

Ir ko taip ne poetiškai teisiniesi? Mano vaizduotėje, tai kūrybinių kančių išraiška. Įsivaizduoju: žvaidžėta, šilta rudenio naktis, sėdi poetė pavėsinėje kamuojama  kūrybinės kančios, susimąsčiusi, rašo ir brauko, vėl rašo ir vėl brauko. Galu gale meta plunksnakotį į pati didžiausią rožių kerą, ima taurę, prisipyla raudono, kaip kraujas vyno ir išlenkia iki dugno, pasėdi susiėmusi galvą, įsipyla dar vyno, pateliuskuoja taurėje, pasižiūri prieš mėnulio ir žvaigždžių šviesą į žaižaruojantį taurėje vyną, kuris dabar atrodo panašus į rūbiną, išgeria, lenda į rožyną, iki krauju susidrasko rankas kol suranda išmestą plunsnakotį, sėda už stalelio ir pasipyla eilės, kaip tas raudonas vynas į krikštolo taurę.
Kūryba tai - kančia ir pasiaukojimas, o vynas tai tarsi dievo kraujas, kuris išgeriamas aukojantis dėl mūsų - poezijos mylėtojų. ( O mano apkvaitusioje galvelėje, kiekvienas buteliukas asocijuojasi su eilėraščiu, kuo jausmingesnis eilėraštis, tuo talpesnis buteliukas) Na tik neįsižeisk, čia mano sergančios vaizduotės vaisius. Norėjau pajuokauti, bet gal ne visai vykusiai.

Man tavo sodyba visai patiko, o kurmiai tau padeda suarti iš rudens dirvą, nepyk ant jų. O tai mūsų sodininkai išnaikino kurmius, tai dabar nuo medvėtkų neapsigina.

                     Joana, neužsibūk per ilgai! Įprasi atostogaut ir pamirši, kad reikia gryžt

Labai trūksta pačios, pasiilgauuuuuuuuu!

Aš retai teužsuku, bet Joana tai skradžiai žemę prasmegusi Jau net aš pasigedau

Aš mat vis dairausi Joanos su tortais   O jos kaip nėr, taip nėr  

Ir kur ta raganiukė užgriuvo, gal pasakyt, ar laimėsiu ryt aukso puodą, bent kelius bilietus nusipirkau

MIELA JOANA, jau rugsėjis! Sakei su rudenėliu grįši, o nesulaukiam, kur gi tu? Uuuuuuu!