Galdovskio chebra budi prie įvažiavimo į Maskvą, bet nesitiki , kad
taip anksti grįšiu ir pražiopso mane. Mano zilas tik prieš pusmetį
gautas ,dar garantinis, todėl nekvailinėju, 80 leidžia greitkeliu ,
tiek ir laikausi, nors mašina ir perkrauta, bet asfaltu nepergyvenu,
leidžiu jei ristis. Akumuliatoriuose jug švinas, tai lingės
persivertusios į kitą pusę, bet tokios progos užsidirbti greitai
nebus, todėl net džiūgauju , kad tap lengva visus maustyti, Rusui tik
parodyk butelį tai ir žmoną atiduos, o aš tuo ir naudojuosi, nes dar
nebuvau sutikęs negeriančio.
Dirstelėju i veidrodėlį , ir matau , kad kažkas signalizuoja
šviesomis. Dėl visa ko sulėtinu greitį, gal tai man ir tikrai , mane
vejasi Galdovskio chebrytė. Pasirodo laukė ir pražiopsojo , o dabar su
gazelka pavyti mane jokių šansų neturi, tai ir mirksi šviesonis, jų
laimė , kad aš neužsižiopsojau ir pastebėjau, Trumpai pasitarę
išsukame į šunkelį ir sustūmę mašinas galais , pradedame perkraudinėti
į gazelką, kiek pavogs dabar tiek ir turėsime, nes visų atiduoti
nesiruošiu, gamyklai tikrai jų reukia ir aš daugiau niekur negausiu,
tai užvaikys mane beieškant, Sutalpinome 300 šimtus ir žydas ištraukęs
iš kišenęs duoda man pinigus, o aš paklausiu ;
- Kiek čia?
- 300 sako žydelis,
- Įsikišk žinai kur? Vien valdiškai akumuliatorius 130 rub., o jūs
prakalsite dviguba kaina, bet tai ne mano reikalas.Tarėmės, kad 10
procentas bet kokios prekės mano, ir jūs nepajudėsite , kol
neatsiskaitysite.
- Ui, reikia skambinti vadui, čia babkių daugiau neturiu.
- Koks mano reikalas, trenkiau kumščiu per gazelkos kapotą, jūs iš čia
nepajudėsite, kol neatsiskaitysite.
Toliau matėsi gyvenvietė, ir žydelis išbėgo skambinti vadui,o po
valandžuikės pasirodė ir Galdovskio volga. Įtūžęs senis griebė
pavaldinį už krūtų;
-Žlugdai mano biznį, geriausą mano darbuotoją skriaudi, purtė senis ,
nelaimėlį. Dabar sėsk į mano mašiną, važiuosi su manimi, o atsisukęs į
mane pasakė
- Teisingai pasielgiai, gausi kas sutarta, ir ištiesė krepšelį su 5000
tūkstančiais rub.Gali netikrinti , kasininkė pati skaičiavo, o dabar
atblokuok kelią ir tegul vairuotojas važiuoja savais keliais
-Man brangiai kainavo , pamelavau seniui, nes jau visi fondai šiemet
akumuliatorių išsemti, gali kilti skandalas, nespėja prigaminti, jei
jau kariniai sandėliai tušti , tai ką galvoti apie civilius sandėlius.
- Tuo geriau , gausime trigubą kainą, o žinai tu pakišai man idėją, o
jeigu visus ąąą. Aš jau nejuokais išsigandau, o gamykla jug mane
užvaikys
-Jug pats sakei, kad niekur nėra, bandysiu skambinti į Iževską,
neiškraudinėk dar, rytoj patemk gumą, pasidalinsime šituos tik mudu,
patepus gausi ir Iževskia, aš susitarsiu su jais.
- Mane iš gamyklos krautą neišleis, pasidarysiu dar čia skandaliuką,
mašiniuką palaikysiu savo kieme, nakvosiu kabinoje- pareiškiau.
- Na su tavimi žiūriu neprapulsi, prasitarė senis, pagalvosiu , ar ne
laikas mums dviesia pradėti veikti, o dabar laimingo tau kelio ir
paspaudė man ranką.

Pakeliui užsukame į degalinę dasipildau ir antrą baką kuru ir rytojaus
dienai jau pasiruošta. Beje priminsiu, kad litras benzino tada kainavo
7 kap.
Mašiną pasistatau kieme po langais , nes planuoju 6 val. ryto
pajudėti, ir sutaupyti šiek tiek laiko pasidairymui po miestus.
Pasiimame pundus ir namučių , o ten šilta ir jauku. Lenočka iš karto
lenda po dušu, o aš dar pasitikrinu , kas vakarienei. Pritušinta
kažkokios paukštienos , bet ir bulvių nemažai privirta , mat šviežių
kopūstų sriuba skystoka, tai skubiai sukramtau gabalėlį mėsytės ,
nusirengiu ir pas Lionočką. Ta jai begaigenti praustis tai paprašau,
kad nugarą nuplautų ir man, bet mano tikslai visai kitokie. Vos tik ji
priliečia savo švelnias rankutes mano uodegytė tampa galinga gyvate ir
užsirieča aukštyn. Lionočka šiek tiek aplaisčiusi mane vandeniu ,
čiumpa mano gyvatę ir linktelėja žemyn, bet ta išsprūdusi tik
plekšteli atgalį pilvą. Atrodo ji bus radusi įdomų žaidimuką, dar
keliatą kartų nulenkusi pleidžia ir vis tas pats "pliailšt". Tada ir
aš imu visa sauja jos šešką ir jaučiu kaip jis minkštėja, o ji tik tik
kilnoja kojas lyg važiuotų dviračiu ir jau neiškentusi šnypščia man į
ausį , kaip žaltys apsivyniojo rankomis apie kaklą. Kas man belieka,
tik pasikabinti ir neštis ant sofutės

Taip pavakare pasiekėmia ir Vladimirą, bet ilgiau norėjome pabūti
Gorkyje, tai tik prisipirkome maisto ir vėl po gazam.Vakorop kelias
visai ištuštėjo tai buvo proga pasispausti ir laikiau 100 ir virš,
priklausomai nuo situacijos. Lionočka visą naktį snaudė, o man nebuvo
pirmą naktį taip baisu ir prasnaudžiau tik ryte pasiekęs Gorkį.
Pasiunčiau Lionočką į univermagą davau 300 rub. ir pasakiau;
- Be palto negrįžk, už šiuos pinigus perki tik sau , ir su pinigais
negrįžk, nes paliksiu tave Gorkyje, o aš miegosiu kabinoje , kol tu
ateisi, todėl neskubėk ir bent tris valandėlias leisk pamiegoti. Čia
Volga jau plati galinga, pažiūrėk , gal rasi geros rūkytos žuvies ir
kitokio skanėsto gal pamatysi, numatęs prapirkti šioje kelionėje, dar
bent 200 , taigi netaupyk , kad liktų kas nors prisiminimui. Ji tik
įtartinai vartė akis, ir pamačiusi , kad aš ne juokauju , pasuko
univermago link.
11 valandą , kaip ir planavome , grįžo nešina pundais, ir paltukas
buvo dailus , tamsiai rudos spalvos , ir didelį krepšį dovanų pripirko
, ir žuvies visokios visą paką atsinešė. Taigi prikirtę pietų 12 val
judame palei Volgą, Čeboksarų link, ten jau čiuvašija, ir Čeboksaruose
tik valgyt vakarienės nusipirkome ir aš planavau važiuoti iki Kazanės
ir tik tada eiti į viešbutį išsimiegoti. Gal apie 5 val. ryto pasiekėm
ir Kazanę. Pastatęs mašiną viešbučio kieme, o ten aikštelė saugoma,
vos nuvilkau kojas iki durų. Lionočka nuėjo derėtis dėl kambario , o
aš susmukau fotelyje ir atsijungiau, tokį kelią vienam , menki šposai
Vistik kambarį gavome pirmame aukšte, ir kai jau Lionočka įsikūrė ir
mane prisižadino, o aš jau nei praustis nepajėgiau,ir bumtelėjau ant
viršaus lovos, Taip ji matomai ir nepajėgė manęs paguldyti , o gal
nenorėjo jau žadinti, bet taip ir prabudau su visais rūbais Buvo ten
toks baras su virtuve, tai nusiunčiau Lionočką pažiūtėti , gal gaus ko
nors karšto , o aš palindau po dušu.
Taip pusryčius gavome karštus

Taigi 8 val.vėl pilame kurą ir bildame toliau. Vietiniai sakė, kad iki
Iževsko jau tik dvi valandos kelio , o kadangi jau penktadienis tai
reikia suspėti ir pasikrauti, kitaip Iževskia įstrigsimia ilgam. Mano
ziliukas klusniai ritosi iki 120 km.bet ten vien vai postai ir juose
dienomis budi uniformuoti Faraonai, kaip mes juos vadindavome. Rodarų
dar tada nebuvo tai prieš postus numesdavau gązą, bet visvien du
kartus sustabdė, ir antrą kart gavau baudą 3 rub.sumokėti , nes
nesugebėjau sustoti ir pralėkiau pro gaičniką, o tas jau pagalvojo,
kad nuo jo noriu sprukti, pradėjo su savo Emka vytis. Tik pamatęs , ir
įsitikinęs, kad aš Maskvietis, nubaudė bauda, o šiaip tai durdavo į
taloną skylutę. Netruko nei poros valandų ir mes jau prie gamyklos
vartų, o kadangi atvažiavome prekių, patikrinęs dokumentus sargas
įleido vidun.
Čiupau lagaminėlį su mėsa ir į tiekimo skyrių, ir pasiteiravęs, apie
produkciją, nieko gero neišgirdau.
- Dideliais kiekiais neatleidžiame, gamykla nespėja prigaminti , o
rezervo negalima liesti.
Tada demonstratyviai išsitraukiu dešrigalį ir pauostęs pasakau;
- Tai gal jau papietaukime ir staiga visam skyriui atsirišo liežuviai,
vienas per kitą mokė , kaip apeiti įstatymus, o vedėjas meiliai sutiko
ir palydėti po gamyklą , kad spėčiau pasikrauti,
Palikau skyriuje pora dešrų pietums nes jie ir dokumentus tvarkys, o
mane su lagaminėliu išlydėjo pas generalinį.
Pasodinę mane pas sekretorę, jie pasišnibždėjo ir ta pranyko , o mano
gidas pasakė;
- Jei ir dažniau žadi apsilankyti, nebūk nagas , ir mes būsime labai
svetingi ir pirštu parodė į sekretorės kėdę, ir kas man beliko, tik
ten padėti šokolado ir mėsos konservų dėželę. Atsiradusi sekretorė
skaisčiai nuraudo ir tarstelėjo;
O tie Maskviečiai , kokie galantiški, norėtumia tankiau jus matyti ir
paslėpusi dovanėlias atidarė man generalinio duris, Na ir įėjau su
savo nešuliu;
- Tai net iš Maskvos atvažiavote, pasisveikinęs pradėjo žiagalvis
šmogus, tai klokit , kas per bėdos, pasodinęs mane tęsė generalinis
direktorius;
- Pritrūkom akumuliatorių, planai žlunga, gelbėkit gamyklą , pasakojau
savo melą ir tuo pačiu atidariau lagaminėlį, o ten jau pakvipo
rūkytomis dešromis
- Ar daug ponas norėtų, matai ir mes nespėjeme planų vykdyti, visur
savi sunkumai.
- Aatvažiavau su bortiniu zilu, negi tuščią mašiną atgal varyti, tai
ir vaišių atvežiau , ir neišlaikė tokių pagundų generalinio širdis.
Paraišką prašau, vizuoju taip ;
300 į krovininius automobilius, o kiek tilps lengvųjų automobilių,
juos dedant po du dar geriau, ir pakėlė telefono ragelį;
- Dabar atvažiuoja zilas iš Maskvos, pirmoje eilėje pakraunate jį
pagal turimą paraišką, o iš rezervo , kad nevarinėti tuščiai mašiną,
kiek tilps lengvųjų mašinu akumuliatoriais, - vygdykite ir atidaręs
didžiulį seifą su keliais ten gulinčiais popiergaliais , pasakė ;
-Čia VAIŠIAS sudėkite,
Pasišvytuodamas tuščiu lagaminu, gryžtu pas gidą ir sakau;
- Liepė mašiną pastatyti pakrovimui , o kiek truks ir iš rezefvo
dadėti, ir tas plačiai nusišypso, kitaip ir negalėjo bųti
- Tai pavadovauk, ir duodu jam iš krepšio 10 dėželių konservų ir
mašinos raktelius , o Lionočkai liepiu, pasilikti ir stebėti

Tai buvo prieš 30 metų, o dabar nežinau , kaip Lietuvės elgiasi, bet
vistiek kuklesnės ir taktiškesnės o iš dabartinių laikų tai
sanatorijoje , vos sušokus vieną šokį , mane grirbė už parankės ir
vedasi krfyro geti, o beeinant jau pasigyrė , kad jos draugė šianakt
negrįš, ir yra laisvas plotas. Pasimuisčiau, bet įsikibusi ne juokais
ir taip ir nutipenau į jos kambarį, o kefyro pasirodo paššš. Vietoj jo
atsirado butelis vodkos ir marinuotų kopūstų litrinis, sako;
- vaišinkis, labai skanu , pati gaminau, o pati ištraukusi raktą iš
durų pradėjo kloti lovą, bet man nei nuostabos , nei susižavėjimo
nesukėlė ir dėl visa ko pažvelgiau pro langą - trečias aukštas.
Atidariau kopūstus, paragavau , tikrai nieko.saldrūkščiai, o ji
prisikliukino šimtagramę vodkos , vienu mauku išmetė, ir pripylė man ,
bet, pakramčiau tik kopūstų ir ji nustebo;
Tai ką visai negeri , gal dėl ligos?
- Aha , sergu, pasakiau, ir paprašiau rakto ;
- Tik kai iš lovos atsikelsi , nes man daug pastangų kainuoja tie
Lietuviai ir pradėjo nusirenginėti .Mąsčiau , ką daryti, bet negi
pešiesi su kvailu daiktu
Nusimetu švarkelį ir kelnias pasidedu , sėduosi ant laisvos lovos, bet neilgam,
Muntik šita mano , eikš čia, jeigu kaip galiu ir driežiuką pačiulpti
aš neskubu, vistiek jau nakvosi pas mane.
- Na ne man per siauros tos lovos neišsimiegosiu, bet jos kantrybė
matyt trūko ir iššokusi iš lovos puolė mane kutinti, o kai gerokai
pasigneužėme, ir į lovą nusekiau , jau be ceremonijų nupūčiau ir matau
, kad jei nieko , nesuregavo, o visą naktį terliotis buvo per daug
nepatraukli, todl apsirengiau ir prižadėjau ryt vėl ateiti. Tai buvo
Druskininkuose prieš 15 metų, bet aš taip ir nenuėjau daugiau, o pats
įsitaisiau dailę laputę

Taip ir slinko mano pilkos dienos. Stengiausi gyventi tyliai,
kapitalas augo ne dienom , bet valandom. Dar kartą iki naujų metų
suvažinėjau į Iževską, bet jau ne vienas, važiavome dviesia su
pagalbininku,ir jau miegojome mašinoje. Vienas važiuoji, kitas miegi,
ir taip per tris dienas ir suvažinėjome
Pavasarėjo, dienos ėjo ilgyn ir vis dažniau ėmiau galvoti apie laisvę,
kai baigsis tarnyba armijoje ir galėsiu dingti iš čia, nes jau tik
dienų klausimas liko- kada?
Lionočka irgi pasispyrėjo į priekį, bedirbdama baigė pasitobulinimo
kursus ir buvo paskirta dažymo cexo viršininke.
Aš sėkmingai perrašiau butą jos vardu ir atidariau jai sąskaitą
taupomojoje kasoje. Pervedinėjau Lionkai pusę savo gaunamų pajamų,
biznio būdu, o gyvenome iš atlyginimo, ir visai nesunkiai išgyvenome.
Prasidėjo pavasarinė demobilizacija ir aš pasiprašiau indžinierias
Goldovskio, kad savaitėliai išleistų į savo dalinį, susitvarkyti
dokumentus, tuo labiau , kad ir pamainą paruošiau, mano pagalbininkai
jau savaraniškai mokėjo parsivežti prekes ir žinojo visas skylias.
Gamyklos gen. Direktoriaus įsakymu, man už gerą tarnybą , buvo
suteiktas vyresniojo seržanto laipsnis ir su visom padėkomis pasiūstas
į dalinį demobilizuotis. Mano dalinys , batalionas dislokavosi
Mičiūrinsko mieste, o tai nuo Maskvos buvo apie500 km.. Savo rūbus
teko supakuoti į lagaminą ir jau vykti tik griežtai karine forma
dėvint. Kadangi turėjau grįžti atgal tai nei atsiskaitymo su gamykla
neėmiau , o ir nebūčiau gavęs, nes Goldovskis pats būtų dokumentus
sutvarkęs, bet jis neįvertino vieno, kad man brangiau už
viską,-laisvė

Mičiūrinskas, išrikiuojami visi senieji kariai , kurie bus pavasarį
demobolizuoti. Batalijono vadas klausia;
- Kas norėtų vykti į Kazachstaną paruošti bazę kariams, kurie atvyks
vėliau, - nuimti derlių. Tai turėtų užtrukti apie mėnesį, o už gerą
tarnybą bus pakeltas karinis laipsnis.
- Aš ir žengiau žingsnį į priekį, o paskui mane dar du kazachai, tai
ir suprantama, jie važiuos mamo, o mane palydėjo su šypsenėle, mat aš
norintis staršinos laipsnio.
Staršina – tai didžiausias karinis laipsnis pasiekiamas be mokslo. Na
užtenka seržanto kursų. O jau toliau rekia mokytis, norint gauti
žvaigždutę. Kadangi norintys atsirado tik trys , tai dar liepta
pagalvoti iki ryto ir prigąsdinama, kad visi kiti tą mėnesį dirbs čia
statybose ir namučių bus paleidžiami tik gana vėliau , nei mes. Per
visą pulką reikia surinkti bent 20 savanorių, o pulke 4 batalijonai,
taigi mums reikia pasiūsti 5 karius. Žinoma ryte jau atsirado dar du
ir visi tuojau pat buvome pasiūsti įMaršanską, į pulką.Kai atvykome ,
į Maršanską, ten jau radome ir kitus likimo draugus, bet vyr.
Seržantas buvau tik aš todėl skubiai sprendė klausimą, ar atdelienijos
vadu paskirti mane, ar jau karininką su žvaigždute?Tą klausimą aš
jiems išspręsti padėjau pats, nuėjąs į štabą ir užsirąšęs priėmimui,
pas pulko vadą – pulkininką Koroliovą.
Vadas žinoma tikėjosi, kad aš prašysiu , paskirti atdelienijos vadu,
bet išgirdęs mano prašymą , nustebo;
- Gal jūs turite ir sutuoktuvių liudijimą, jei tuokėtės armijoje.
- Tikrai taip, pasakiau, ir padaviau jam dokumentą
- Suprantu tave kary, kad nori greičiau pas žmonelą, bet ką mes rasime
vietoj tavęs. Na dar yra laiko , žiūrėsime , bet vilties maža, leido
man suprasti, kad viskas galima, bet reikėtų patepti ir ryt jau būčiau
laisvas.
Kažkas pasakė , kad ir Karaliovo žmona dirba štabe raštininke, todėl
stengiausi iki vakaro surasti , kas ją pažįsta, kad galėčiau
pakalbėti, nes vadui sūlyti kyšį pavojinga , nes gali ir parų
užsidirbti. Sargybą einantis štabe karys visus ten dirbančiau
pažinojo, todėl sutiko , už rublį parodyti man, ją einančą po darbo
namo. Jau gerokai prieš 18 val. laukėme prie išėjimo ir gerai pdarėme,
nes vos spejau ją užkalbinti.
-Noriu su jumis pasikalbėti minutėlę svarbiu reikalu. Ir jinai pasakė;
- Tai eikite paskui mane, čia viešai kalbėtis negaliu, ir užėjome į
kažkokį kambariuką, prie praėjimo punkto.Trumoai išdėstęs savo
prašyma, kad pakalbėtų su vyru dėl mano paleidimo paėmiau 200 rublių
ir norėjau įkišti jai kišenėn..
Palauk rytojaus, ir jei tik bus įmanoma užlaušiu vyrelį, o dabar viso
geriausio .
Ir tikrai rytojaus ryte, kviečiasi pulko vadas mane į štabą, ir pasako
, kad dokumentai jau sutvarkyti ir randasi pas Tamarą Koroliovą,
raštinėje.
Galite eiti, jūs jau laisvas, kary ir pridėąs ranką prie kepurės
pasakau EST, ir enu pas Tmarą, o ten ji jau išsišiepusi tiesia man
pravažiavimo bilietą iki Kauno.
Dar vienas prašymas, neišbraukite manęs iš sąrašo, vykti į
Kazachataną, man tai svarbu.
Bėgi nuo žmonos, supratau, pas mus ji nieko nesužinos. Tada paduodu
jai priklausantį uždarbį 200 ir atsisveikinu. Aš jau laisvas.

Taip ir slinko mano pilkos dienos. Stengiausi gyventi tyliai,
kapitalas augo ne dienom , bet valandom. Dar kartą iki naujų metų
suvažinėjau į Iževską, bet jau ne vienas, važiavome dviesia su
pagalbininku,ir jau miegojome mašinoje. Vienas važiuoji, kitas miegi,
ir taip per tris dienas ir suvažinėjome
Pavasarėjo, dienos ėjo ilgyn ir vis dažniau ėmiau galvoti apie laisvę,
kai baigsis tarnyba armijoje ir galėsiu dingti iš čia, nes jau tik
dienų klausimas liko- kada?
Lionočka irgi pasispyrėjo į priekį, bedirbdama baigė pasitobulinimo
kursus ir buvo paskirta dažymo cexo viršininke.
Aš sėkmingai perrašiau butą jos vardu ir atidariau jai sąskaitą
taupomojoje kasoje. Pervedinėjau Lionkai pusę savo gaunamų pajamų,
biznio būdu, o gyvenome iš atlyginimo, ir visai nesunkiai išgyvenome.
Prasidėjo pavasarinė demobilizacija ir aš pasiprašiau indžinierias
Goldovskio, kad savaitėliai išleistų į savo dalinį, susitvarkyti
dokumentus, tuo labiau , kad ir pamainą paruošiau, mano pagalbininkai
jau savaraniškai mokėjo parsivežti prekes ir žinojo visas skylias.
Gamyklos gen. Direktoriaus įsakymu, man už gerą tarnybą , buvo
suteiktas vyresniojo seržanto laipsnis ir su visom padėkomis pasiūstas
į dalinį demobilizuotis. Mano dalinys , batalionas dislokavosi
Mičiūrinsko mieste, o tai nuo Maskvos buvo apie500 km.. Savo rūbus
teko supakuoti į lagaminą ir jau vykti tik griežtai karine forma
dėvint. Kadangi turėjau grįžti atgal tai nei atsiskaitymo su gamykla
neėmiau , o ir nebūčiau gavęs, nes Goldovskis pats būtų dokumentus
sutvarkęs, bet jis neįvertino vieno, kad man brangiau už
viską,-laisvė.
_________________

Mičiūrinskas, išrikiuojami visi senieji kariai , kurie bus pavasarį
demobolizuoti. Batalijono vadas klausia;
- Kas norėtų vykti į Kazachstaną paruošti bazę kariams, kurie atvyks
vėliau, - nuimti derlių. Tai turėtų užtrukti apie mėnesį, o už gerą
tarnybą bus pakeltas karinis laipsnis.
- Aš ir žengiau žingsnį į priekį, o paskui mane dar du kazachai, tai
ir suprantama, jie važiuos mamo, o mane palydėjo su šypsenėle, mat aš
norintis staršinos laipsnio.
Staršina – tai didžiausias karinis laipsnis pasiekiamas be mokslo. Na
užtenka seržanto kursų. O jau toliau rekia mokytis, norint gauti
žvaigždutę. Kadangi norintys atsirado tik trys , tai dar liepta
pagalvoti iki ryto ir prigąsdinama, kad visi kiti tą mėnesį dirbs čia
statybose ir namučių bus paleidžiami tik gana vėliau , nei mes. Per
visą pulką reikia surinkti bent 20 savanorių, o pulke 4 batalijonai,
taigi mums reikia pasiūsti 5 karius. Žinoma ryte jau atsirado dar du
ir visi tuojau pat buvome pasiūsti įMaršanską, į pulką.Kai atvykome ,
į Maršanską, ten jau radome ir kitus likimo draugus, bet vyr.
Seržantas buvau tik aš todėl skubiai sprendė klausimą, ar atdelienijos
vadu paskirti mane, ar jau karininką su žvaigždute?Tą klausimą aš
jiems išspręsti padėjau pats, nuėjąs į štabą ir užsirąšęs priėmimui,
pas pulko vadą – pulkininką Koroliovą.
Vadas žinoma tikėjosi, kad aš prašysiu , paskirti atdelienijos vadu,
bet išgirdęs mano prašymą , nustebo;
- Gal jūs turite ir sutuoktuvių liudijimą, jei tuokėtės armijoje.
- Tikrai taip, pasakiau, ir padaviau jam dokumentą
- Suprantu tave kary, kad nori greičiau pas žmonelą, bet ką mes rasime
vietoj tavęs. Na dar yra laiko , žiūrėsime , bet vilties maža, leido
man suprasti, kad viskas galima, bet reikėtų patepti ir ryt jau būčiau
laisvas.
Kažkas pasakė , kad ir Karaliovo žmona dirba štabe raštininke, todėl
stengiausi iki vakaro surasti , kas ją pažįsta, kad galėčiau
pakalbėti, nes vadui sūlyti kyšį pavojinga , nes gali ir parų
užsidirbti. Sargybą einantis štabe karys visus ten dirbančiau
pažinojo, todėl sutiko , už rublį parodyti man, ją einančą po darbo
namo. Jau gerokai prieš 18 val. laukėme prie išėjimo ir gerai pdarėme,
nes vos spejau ją užkalbinti.
-Noriu su jumis pasikalbėti minutėlę svarbiu reikalu. Ir jinai pasakė;
- Tai eikite paskui mane, čia viešai kalbėtis negaliu, ir užėjome į
kažkokį kambariuką, prie praėjimo punkto.Trumoai išdėstęs savo
prašyma, kad pakalbėtų su vyru dėl mano paleidimo paėmiau 200 rublių
ir norėjau įkišti jai kišenėn..
Palauk rytojaus, ir jei tik bus įmanoma užlaušiu vyrelį, o dabar viso
geriausio .
Ir tikrai rytojaus ryte, kviečiasi pulko vadas mane į štabą, ir pasako
, kad dokumentai jau sutvarkyti ir randasi pas Tamarą Koroliovą,
raštinėje.
Galite eiti, jūs jau laisvas, kary ir pridėąs ranką prie kepurės
pasakau EST, ir enu pas Tmarą, o ten ji jau išsišiepusi tiesia man
pravažiavimo bilietą iki Kauno.
Dar vienas prašymas, neišbraukite manęs iš sąrašo, vykti į
Kazachataną, man tai svarbu.
Bėgi nuo žmonos, supratau, pas mus ji nieko nesužinos. Tada paduodu
jai priklausantį uždarbį 200 ir atsisveikinu. Aš jau laisvas.
_________________

Taigi aš vėl Masvoje, darbo diena dar nesibaigusi, tai renkuosi savo
geresnius rūbus, pakuoju į antrą lagaminą , ir rašau Lionkai laiškutį,
kad mane pusmečiui siunčia į Kazachataną įdedu jos taupkasės knygelę į
pasą, nes ji iki šiol nieko nežino ir padedu atgal. Laiškutį palieku
ant stalo, ir bėgte bėgu lauk, nes manęs laukia taksas, kad nuvežtų
iki metro, o šįvakar aš jau" tiutių na Litvų" Užtrukau gal 15 min, nes
nenorėjau ašarų, ir taip visiems geriau, nes sužinojus Goldovskiams aš
taip ir būčiau Maskvietis iki šiol, bet kalėjimo tikrai nebūčiau
išvengęs, Vadovavausi šūkiu ;
- Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik kas nesugeba laiku sustoti , tą
jau sustabdo kiti, ir jau su atitinkamomis pasekmėmis, Mano galva
mąstant , aš elgiausi sąžiningai, kitų žmonių atžvilgiu, na nebent jau
stengiausi taip daryti ir su savo fiktyvia žmona kitaip pasielgti
negalėjau , nes kuri būtų paleidusi savo vyrą, o apie teisėtumą ir
dabar man kyla daug klaustukų.
- Taigi pabėgimas suplanuotas ir sėkmingas, 18.20 iš „ Bielarusko
vokzalo"pajudu į Lituvą, o ten tokių „Dembeliukų" puse vagono.
Vaikinukai linksmi geria degtinėlę, bet aš laikausi savo principų ir
tik porą taurelių susipažinimui, Degtinė traukinyje brangi, bet
neperku ne todėl , kad neturėčiau pinigų , bet , kad gerti nereikėtų,
ir mane pastebi aplinkiniai , kad aš liūdžiu važiuodamas namo, ir
niekaip negali suprasti.
Niekam nieko ir neaiškinau, o užlipau į patį viršų ir tūnojau ten, nes
miegoti visą parą neįmanoma
Maskva – Kaliningradas traukinys, Kaune, sustoja kitą vakarą, maždaug
po paros , ir pėsčias kulniuoju į autobusų stotį, nes dar tikrai yra
autbusų link namų. Eiti sunkoka , galva taip ir sukiojasi kai girdžiu
kalbant Lietuviškai, o pats net gėdinuosi lietuviškai klbėti, bet tuoj
pamatau smerkiančius žvilgsnius, negi jau savo kalbą taip greitai
pamiršai , kažkokia ponia primena man , o aš paraustu , kaip
pomidoras, ir visur kaip papūga kartoju, Atsiprašau, tas žodelis man
patinka ir visi žiūri į mane
Visti nuo autobuso iki mamų kulniavau 7 km, nes tik dukartis į kaimą
jie važiavo per dieną – ryte ir vakare ir jau nieko nepadarysi , apie
24val aš namuose ir visus po trivoga sustatau ant kojų, Džiaugsmui ir
nuostabai nėra ribų, nes laiškų į namus nerašydavau, ir mažai apie
mane žinojo
_________________

Pasidžiaugę ir pasidalinę naujienomis sumigome, bet ryte mane vėl
patraukė nuotykiai , nes buvo įdomu, kiek pasikeitė gimtosios
vietovės.Kai nusiprausęs apsirengiau dailę eilutę, nes kremplenas
nesiglamžo ir atsigėręs tik arbatėlės, pradėjau dalinti dovanėlias,
visi išsižiojo, nes kariai iš tarnybos grįždavo pliki kaip tilvikai ir
juos reikėdavo aprengti, o čia pats brangias dovanas dalina.Visi iki
šiol grįždavo su kariškais daiktamaišiais, o aš su didžiuliu lagaminu
ir trofėjiniu didžiuliu sakvojažu.
Pasakiau, kad jau šiandien važiuoju į rajoną susitvarkyti dokomentus,
patraukiau prie autobuso ir kariniame komisarijate prisiregistravau, o
iš ten gavau pąžymą, kad pasas negaliojantisir karinio komisariato
sunaukintas, todėl per 10 dienų pasidaryti naują. Kadangi nuotraukas
turėjau su savimi, tai pasų stale užpildžiau ir blankas pasui gauti.Po
savaitės jau turėjau antrą pasą , negi aš Lietuvoje būsiu Averkinas
Jau tą pačią pavakare grįždamas, iš rajono , autobuse klektelėjau
šalia gražios panelės, ir pradėjau jai pasakoti, kad aš tik vakar
grįžau iš armijos ir ieškausi draugės, nes baisiai pasiilgęs
mergaičių, o ji papasakojo , kad visą savaitgalį jie ruošia šokius, o
muzikantas už butelį šnapso armonika groja . Taip ir sutarėmia, vakare
susitikti šokiuose, o ji jau pasižadėjo būti mano pana, tik vieno gal
nenutuokė, kad ji jau ir mano žmona taps.
Pasirodo, kad tie šokiai vyksta prie kolūkio kontoros, ten ir kambarys
šokiams yra – saliukė.Kai oras gražus šokiai vyksta lauke, o kai lyja
saliukėje.Prieš karą ten buvo Fylipo dvaras, tai dabar ir vadino-
Fylipyne. Tai buvo gražioje vietoje, pakalnėje jau Nemunas. Toje
vietoje įteka Virangės upelis į Nemuną, o ant Virangės krantų ir buvo
įsikūręs Fylipo dvarelis. Va tuose šlaituose ir prabėgo mano jaunos
dienos, o dabar jaunimas net šokius ten rengdavo.
Atėjau vos ne pirmas. Dar tik pagėręs muzikantas sau vietą riktavosi,
tai padėjau , jam atnešti staliuką iš saliukės ir ilgų suolų, O
paskiau ir kiti jau jungėsi prie mūsų , o ant staliuko irikiavosi
buteliai su įvairiu gėrimu ir kuklia užkandėle. Atsinešdavo kiekvienas
, ką nors iš namų valgomo nutvėręs, nes visą naktį sportas ,- šokiai ,
o kiti ir į darbą , palydėją meginą taip išeidavo. Samogonėlio žinoma
aš neprarijau, kaip tik į burną , taip ir išvemiu, tai jau tada manoji
parodė , kaip reikia pusę šimtgraminės išgerti ir nieko, o po antros
išgertos porcijos aš ją nusivedžiau į saliukę pasišildyti, o kadangi
ten anksčiau buvo kolūkio konrora, tai kampe dar stovėjo masyvus
senovinis stalas. Tas stalas ir atstojo mums lovą. Bešildant,
apsikabinęs bučiavau, ir vikstelėjom ant to stalo

Oi,Stasy,esi garsus žmogus.Šiandien internete pasiskaičiau apie Tave.Reiškia,gyveni ne veltui ir tuo gali didžiuotis.Aš linkiu tinginiuką atmest šonan ir rašyti toliau.Esi visgi po laiminga žvaigždute gimęs-talentą turi.Garsini ne tik rajoną,bet ir visą Lietuvą.Man malonu,kad būsiu lyg ir pažįstama garsaus šakiečio,rašytojo,karieta važinėjančio vyriškio.O knygutę pačiam išsiųsiu pirmadienį.