Ar man pasivaideno, ar tas Pobedilka su Vomu taip pasielgė, na darykit ką nors, atverkit tas duris, o tai verkti norisi bežiūrint į tą prispaustą pimpaliuką.

Na tada širdys atlėgo, o tai jau norėjau sėsti ant šluotos ir lėkti gelbėti Vomo prispausto linksmakočio, bet jeigu čia ne jo, tai tada šluotą statau atgal į kampą.

Ilgesį sukelia ir pavasarį pražydęs pirmas ievos krūmas, žydintis sodai, ir lakštingalos suokymas iki paryčių ,ir  svaiginančiai kvepiantys alyvų žiedai, ir net gandro skrydys aukštai virš seno lizdo. Tik vasara, kažkaip atlėgsta ilgesys, bet rugpjūčio naktų žvaigždių lietūs vėl sukelia ilgesį ir liūdesį. Rudens ilgesys kitoks, kažkoks liūdnas, šaltesnis, graudus nuo išskrendančių gervių klyksmo, žąsų gagenimo padangėje. Ateis žiema, apšerkšniją medžiai, genio kalenimas medy už lango, argi nesukels ilgesio, o tyliai krentančios snaigės, arba staugianti pūga ir vėputiniai iki palangės, juk vėl sukels nostalgiją. Turbūt visi besikeičiantis metų laikai sukelia ilgesį ir liūdesį tam, ko negalime sugražinti, ar sustabdyti.

Tu ką, manai, kad raganos neturi širdelės, kad jos neįsimyli kokio biesiuko? Viskas taip pat, kaip danguje, taip ir ant žemės, kaip žmonių, taip ir raganų ir velnių pasaulyje.

        Bene ji duosis naguojama? Nebent taip:

Girdėjai?Pabandyk,o aš pasijuoksiu

Kodėl?Negąsdink

O jūs nebijot, ar tik pirmą kartą bijot?

Tai ir pirmą kartą galima gritine pasitepti, o kitiems kartams
jau sviesto bus