PEIZAŽAS

Ruduo...Jau krinta lapai,
Po kojomis kilimas toks ryškus.
Danguj nerimsta paukščiai,
Jiems reiks palikt gimtus namus.

Koks ilgesingas gervių klyksmas,
Lyg sunkiai sužeisto žmogaus
Jų laukia kelias - tolimas, sunkus
Nežino jie - ar bus likimas palankus?

Praskrieja gervės paskutinį ratą,
Oi kaip sunku palikt savus lizdus,
Kuriuose jos gimė ir gyveno,
Iš kurių jos išvedė savus vaikus.

Dangus jau apsiniaukęs,
Lyja lietūs, Osaulės spindulys
Toks nedrąsus.
Tiktai nerimstantis šiaurys
Kvatodamas skrajoja po laukus.

Jau miega žemė. Ji sapnuoja,
Sapne jos - sniego patalas purus,
Kurį žiema jai meiliai kloja.
Tačiau, Ateis pavasaris ir žemė vėl pabus.

Sugrįš pavasaris. Parskris vėl paukščiai.
Vėl liesis upės iš krantų

Savu kvapu svaigins vėl ievos
Ir vėl laimingas bus žmogus.

Marijana, 2011, sausis

Vaikystei

Negailestinga gyvenimo spyruoklė
Neleidžia bent akimirkai sustot,
Pažvelgt atgal, susimąstyti,
Senų klaidų daugiau nebekartot.

O gyvenimo pradžia - tai mūs vaikystė,
Ji mus kiekvieną savo glėbyje sūpavo, vystė.
Ji tapo mūsų kelrode žvaigžde,
Kuri negali užgęsti niekada.

Kaip aš norėčiau sugrįžti į vaikystę,
Praskleisti tą paslaptingą metų šydą,
Įkvėpti oro, kurio tada aš kvėpavau,
Sutikt savus draugus, kurių jau nebetekau.

Kaip aš norėčiau pajusti tvirtą tėvo ranką,
Kuri nurodė man gaires, einant sunkiu
gyvenimo keliu,
Norėčiau išbučiuoti mielą motinos veidą,
Dėkojant jai už tai, kad šiandien aš
Šioj žemėj gyvenu.

Norėčiau aš kasdieną pakilti su saule,
Pažadint žemę vyturio daina,
Basa bėgioti po bekraštę pievą,
Nubraukti sidabrinę rasą nuo
Pražydusių lauko gėlių.

Norėčiau aš paklajot po slėpiningą mišką
Ir pastovėt po vienišu medžiu,
Pajusti jo širdies plakimą
Ir, gal būt, pati pavirst medžiu.

Dar daug ko aš norėčiau,
Bet viena aš tikrai žinau
Gyvenime žmogui nelemta atgal sugrįžti,
Tik eit į priekį, visad išliekant žmogum.

Marytė, 2011m. sausis.

--

Matau,pati irgi tokia pat naktibalda,kaip aš Mat kaip būna toms vienišėms