Ech, pavydžiu Jums  paliestiems Dievo pirštu, apdovanotiems talentu. Va, Marijana kūria nuostabius klipus, rašo eiles, o Fortūnos eilės - tartum gaivinantis vanduo ištroškusiai sielai – atgaiva pilkame gyvenimo kelyje. Vomo romanai skaitomi mano pažįstamų, knyga eina iš rankų į rankas, reiškia pasiekia širdį skaitytojų, tai juk atpildas ir pripažinimas autoriaus. Paliksit įmintas pėdas gyvenimo kelyje,ir ilgai jos išliks neužpūstytos šioje ašarų pakalnėje. Gerų, Jums ,kūrybinių sumanimų, minčių, įdėjų.
  Na, o aš lįsiu atgal į daržo lysvę, kaip ta skruzdėlytė, vartysiu smilteles, kapstysiuos, o parodyti savo darbo rezultatus nebus ką. Pasėsi mažą grūdelį, išauginsi liauną stiebelį, po to apie jį šliaužiodama užauginsi, kad ir didžiulį pomidorą ar storapilvį moliūgą ir kas iš to, juk aš jo nesukūriau, tik užauginau, nėra ko girtis, nes kiekvienas tai gali padaryti, tai ne eiles, romanus ar klipus kūrti, kurie yra tik kūrėjo darbo vaisius. Niekas kitas taip pat neparašys, niekur kitur tokių pačių darbų nerasite, tai ne pomidoras, kuris toks pats Ispanijoje, Kinijoje ar bet kurioje kitoje šalyje, suvalgysi jį ir neliks nė žymės, o tai kas Jūsų sukūrta išliks ateinančioms kartoms.
Sekmės !

Pavasario kerai

Kokia didi pavasario galia
Spalva visur--žalia, žalia,
Upelis šniokščia išdidus-
Purienos puošia jo krantus.

Jau sprogsta medžių pumpurai,
O pievose-pempių balsai,
Žibutės žydi mėlynai,
Visur pavasario kerai.

Pakrūmėse dar slapstos ledas
Jis išsigandęs, piktas, baras,
Bepykdamas tirpsta pamažu,
Kol išsilieja upeliu.

Miškuose irgi sujudimas,
Rikiuojasi ežių šeimynos.
Paukšteliai gieda, taip gražu,
Širdis apsąla nuo garsų.

Po dangų nardo vyturėliai,
Jie tarsi saulės spindulėliai,
Jų trelės budina laukus,
Kuriuos darbuojasi žmogus.

Koksai gi mėlynas dangus
O debesėlis jame purus,
Saulutė šildo, saulutė glosto,
Ji rasą nuo lapelių šluosto

Auksu pasipuošė jau pievos,
Palaukėje pražydo ievos,
Snieguolės žydi  baltai, baltai,
Jas glamonėja saulės spinduliai.

Garsų, spalvų harmonija tikra,
Ji supa žmogų, ji greta.
Laimingas šypsosi žmogus,
Gamtos pasaulis toks gražus.

2011. 08. 11

Ačiū, Vinija, džiaugiuosi, kad patiko.

MIELA MARIJA, Vinijai padėkojau už knygelės persiuntimą,o pačiai irgi noriu tart keletą žodžių.Skaitydama radau pačios indėlį į knygutę.Šaunu!Talentų turi gausybę-puoselėk juos,kiek leidžia jėgos! Rašyk,juk sugebi ir eilėm,ir proza.Prie rašymo prisidėjai nuoširdžiai,gal tik ne viską spausdino.Dėkodama Stasiui,kartu dėkoju ir Tau.Ačiū! Sveikatėlės ir naujų minčių

Pasibaigė naktis. Jau aušta kitas rytas,
Saulutė kyla iš dausų.
Paveikslas mielas, nors matytas-
Jis nepabosta.Širdy-šviesu.

Kaip gera vėl pasveikint saulę,
Atsigerti spindulių šiltų
Ir pabraidyti po žydinčią pievą,
Nubraukt rasos karolius nuo žiedų..

Kaip gera vėl pajusti draugo petį,
Juk jis su tavimi, jis greta
Ir nebebaisūs gyvenimo verpetai,
Nes laimė, džiaugsmas-lyg daina.

Kaip gera žemėje gyventi,
Ji juk tokia graži, gera.
Iš jos versmių likimą semti
Ir džiaugtis savąja dalia.

Ir taip kasdien, kasdien iš naujo
Gvenimas kartojas ta pačia gaida
O MES DAR TIKIME RYTOJUM
IR TIKIME SAVA DALIA.

2011. 08. 16

Labai graži rudens diena
Saulutė šypsos danguje,
Aplink dar vasaros aidai
Juose-įvairiaspalviai žiedai.

Šalna jau auksina beržus žalius
Ir klevas rausta pamažu.
Vėjelis kalbina lapus
Ir kviečia šokiui juos visus.

Ir lapai šoka pragaištingą šokį
Jie džiaugiasi juo iš širdies,
Nes jie nežino, nesuvokia,
Kad šokis šis-pradžia jų nebūties

Vėjas nenurimsta-jis kvatojas
Ir lapų kilimu žemelę kloja,
Šis kilimas tikrai ryškus
Ir jis labai, labai gražus.

Medžiai jau liūdėt pradėjo,
Jie pyksta ant beširdžio vėjo,
Kuris nudraskė jų lapus
Ir jais užklojo visus takus.

Bet medžiai tiki, medžiai žino-
Sugrįš pavasaris, prašvis saulutė,
Vėl išsiskleis jų pumpurai
Ir džiugins žmogų ilgai, ilgai.

2011. 08. 17

Mielas Vomai. Aš juk į poetes nepretenduoju.
Rašau savo malonumui, rašau apie tai, kas mano širdyjeIR KUO NORIU PASIDALINTI SU SAVO DRAUGAIS.
Kartais pavyksta geriau, kartais blogiau.Sunku, kol sugalvoju temą, o kai pradedu rašyti-žodžiai rikiuojasi savaimePavyzdžiui šias dvi paskutines eiles parašiau būdama dienos centre,
tiesiog nežinodama kuo užsiimti.
Aplamai, man ten sekasi neblogai, kitą savaitę nupiorks kompiuterį ir galėsiu ten dirbti. Tik nebus interneto, bet darbą pabaigsiu namuose, nes centre būnu tik 3 dienas per savaitę nuo9val. iki 18 val. :writing
:Labai ačiū už naująjį mano veidą. Jis toks gražus...

S A P N A S

Pasibaigė diena...
Jau gęsta paskutiniai
jos gaisai.Ateina vakaras-
Jis toks tylus ramus,
Po vakaro-tamsi juoda naktis,
Kuri nekantriai beldžias
į duris.
Visur tylu.Jau miega žmonės,
Pavargę po dienos darbų,
Deja, nemiega vienišas žmogus
Jo širdyje-laukimas nebylus.
Žmogus nerimsta, užmigti jis negali,
Gal jo likimas toks sunkus?
Žmogus dar tikisi, dar laukia.
Jisai svajoja. O jo svajų pasaulis-
Toks mielas ir gražus.
Ir štai jis mato. Ir jis jau girdi,
Šviesi viltis sugrįžta
į jo širdį.
Ir jis atveria savos širdies duris
O jo viešnia-tamsi, juoda naktis.
Naktis jau tiesia žmogui ranką,
Troboj kaitriai kūrenas židinys
Ir šviečia žvakės. Jų ramioj šviesoj
Atgimsta laimės troškulys.
Ir susitinka žvilgsniai, susipina rankos,
Jų prisilietimas toks švelnus,
Panyksta ilgesys ir skausmas,
Ir vėl gyvenimas gražus.
O danguje jau šoka žvaigždės,
Jų šokis toks aistringas ir svaigus,
Jis kelia žmogų į padanges
Ir šitas skrydis-nuostabus...
Nurimo žvaigždės. Jos jau nebešoka,.
Užmigo ir laimingas žmogus.
Nemiega tik juoda-saldi naktis.
Ji vis dar saugo žmogaus viltis.

2011. 08. 18