Apibudink tikslų dvasios apybrėžimą, kas tai? Tada galėsim pamąstyti kas ir kiek jos turi. Negi svajonės ir tikėjimas yra dvasia? Žiūrėk tu ūkininkas, turi karvę, kurią daleiskim tavo gaspadinė užmiršo pamelšti. Taigi, karvė mykia, laukia kada ją pamelš, svajoja, kad tuoj tuoj pasirodys ta melžejėlė. O ta pati tavo karvė nutrukus nuo grandinės nestovi vietoje, eina  tolyn, turėdama vilties, kad ten ras kokį dobilų atolą, ar daržą su burokais. Tai va - svajonė ir viltis, ar tai reikštų, kad karvė turi dvasią?

Na papasakosiu dar vieną nuotykį iš tavo pažįstamo kaimo. Buvo rugsėjo pabaiga, atvažiavom pas Ėlę savaitgaliui, be to buvo jos draugės Genutės gimtadienis, ten atėjo jos draugai, kaimo jaunimas, be to netoliese buvo šokiai – vakaruškomis vadinosi. Taigi, pasėdėjom tenai, truputi pasivaišinom, nuėjom į vakaruškas, žinai kaip atrodydavo tokie pasilinksminimai, tiesiog didelėje kaimo troboje, kažkas liūrlindavo su armoška , o jaunimas tripdavo, daugiausia polkas ir valsus. O mes jau vaidinom Kaunietes, miestietes, jau polkos mūsų netenkino, o be to ir kaimo bernelius pradėjom brokinti, na žodžiu, pasidarė nuobodu , o be to mus žadėjo atvažiuti pasiimti Antanas ir nuvežti į šokius į Gelgaudiškį. Išėjom, kartu patraukė ir du Genutės pusbroliai, o vakaras tamsus, delčia, nors oras gana šiltas. Einam neskubėdami, o Antano kaip nėr, taip nėr. Užsimanėm valgyti, nes gimtadienio vaišės buvo gana kuklios, o tikėtis sočios vakarienės taipogi nelabai galėjome. Taigi einant netoli ančių fermos, vietiniai pasiūlė įlisti per tvorą ir pasigavus porą ančių nusukti joms sprandą ir pas Ėlę, kol visi namie miega, ant kiemo esančioje vasarinėje virtuvėje išsivirti ir prikirsti antienos. Pasiūlymas vyliojantis, pilvas gurgiantis, naktis tamsi, antis greta, ko daugiau reikia. Aš nebuvau sužavėta ančių gaudimu, o tuo labiau sukti joms galvas ar pešti plūnksnas, bet atsisakyti, parodyti, kad bijau, tai jau ne. Lendam tamsoje per tvorą, tykinam kažkur prie ančių, tamsu nieko nesimato , tik girdisi paukščių bruzdėjimas. Užlipu ant tupinčios anties, šitoji gyvatė suklerksi, kitos irgi pradeda klerksėti, triūkšmauti, bandau pagriebti kokį paukštį, bet užkliuvus už kažkokio lovio, pargriūnu, bandau greitai pašokti, bet ten slidu, paukščių prišikta, jaučiu, kad išsivolioju mėšle, o kur mūsiškiai kiti nematau, tik girdisi paukščių alasas. Matomai triūkšmą išgirsta sargas, kažkur pasigirsta šuns skalijimas ir tik pykšššt, iš berdankės iššauna senis į viršų. Man dingsta noras ne tik pagauti, bet ir suvalgyti kokią antį, o be to aš nesiorentuoju jau į kurią pusę reiktų nešti kudašių, kad sargas nenutvertų. Slidinėdama ant pridergtos pievos, dar labiau keldama paukščių alasą, maunu iš tos smarvės, bet pataikau ne ton pusėn. Bėgu kažkur, triukšmas tolsta, bet jaučiu, kad vanduo pradeda žlegsėti po kojomis, krūmokšniai, viksvos ir dar velniai žino kokie augalai vejasi apie kojas, nusimaunu batelius, pribėgu tamsoje kažkokią tvorą, bandau pralįsti, užsikabina suknios padalkės, skubėdama nespėju išlaisvinti padalkių ir jos , kaip man pasirodė, su didžiausiu garsu plyšta. Tuo mano  ančių,,medžioklė” nesibaigė, vos atsikvepiu, išbėgusi iš jų teritorijos, kaip su siaubu suprantu, kad paklidau ir nežinau nei į kurią pūsę eiti. Atgal už tvoros negrįši, o einant į priekį vanduo jau iki kelių žliūgsi, aišku, kad ten gali būti kūdra, o pribūrbuliuoti taip gėdingai nesinori, bandau į šoną brautis, ten krūmai, šabakštynai. Įsidūriu koją, blauzdos subraižytos, ūndarokas sudraskytas, antis nepagauta, o pati klaidžioju kažkokioje baloje, na nors tu verk. Aplink nieko nėra, tamsu ir iš tikrųjų ašaros byra, ką daryti, vis tik braunuos į tą pusę, kur vandens mažiau ir jau galvoju, kad teks ko gero čia prleisti naktį. Vis tik išeinu į kažkokį takelį, truputi nusiraminu, einu, girdžiu kažkur švylpia, paskui ūkia lyg pelėda, supratau, kad tikriausiai mano draugeliai, pasileidžiu takeliu ir galu gale išbėgu į kelią, kai dar kartą sušvylpia , atsišaukiu. Susitinkam visi, bet anties nė vienos neturim, vietiniai iš mūsų juokiasi, kad mes išbaidėm paukščius, bet jau velniai jų tų paukščių nematę. Skuodžiam namo, aš tai visa, kaip daržo baidyklė, purvina, murzina , suplyšusi, siaubas. Ech, geriau polkas būtume trypę, nei ėję į medžioklę. Negana to , dar nuo Ėlės mamos gavome barti.

1963 metai, Chruščiovo bandelės, tamsios tartum iš pelenų keptos, strimelės (o gal ir kitaip jos vadinosi), sūrios, už pačią druską sūresnės, bet pygios, iš namų atsivežtas lašinių šmotelis – visas to meto neturtingo studento maistas. Bet jaunystė, ryžtas, sumanumas viską nugali ir visai smagu gyventi. Šeštadieniais šokiai, kartais įleidžia iš šalies jaunimą. Šį kartą atvažiavo su programa žemės ūkio akademijos studentai. Žinojome apie ruošiamą vakarą, ruošėmės ir mes, ,,galandom” dantis. Draugiškos buvome, viena kitos rūbus skolindavomės ar į pasimatymą eidamos, ar į šokius. Taigi, aš pasisiūvau naują suknelę, tiesa, ji buvo tik perkelinė, bet nauja, pūsta ( o tokios tada buvo madoje), o Ėlė nusipirko batelius ant ,,špylkos”. Spalvos suknelės tiko prie batelių ir sutarėm, kad kur reikės dalinsimės, tuo labiau, kad ūgis ir batų išmiera buvo vienoda . O be to mano ,,lakerkos” visai buvo išsižioję, pašokus jos būtų visai nuplyšę, o Ėlės suknelė išblūkusi, suadyta. Ėlė jau su ta  ,,uniforma”  buvo pasimatyme, dabar buvo mano eilė, bet kadangi čia tokia proga – studentai iš ŽŪA, tai sutarėm, kad pirmą pusę vakaro aš eisiu į šokius, o po to nubėgsiu į bendrabutį, atiduosiu rūbus ir Ėlė eis į šokius. Na šokiai buvo smagūs, studentai jau 4 kurso, visi tokie pasitempę, vyriški, šoku kiekvieną šokį, jaučiusi, tarym pelenė puotoje. Na atsiranda princas, aukštas, šviesiaplaukis garbanius pradeda šokį po šokio vis kviesti mane. Širdelė spurda iš laimės, pradedam kalbėtis, susipažįstam, jaučiuosi devintam danguje ir aišku pamirštu valandas, laikas sustoja, tik priėjusi kita kursiokė pasako, kad Ėlė manęs kviečia išeiti į koridorių. Aš žvylgt, o ten tarpdury stovi Ėlė ir rodo į laikrodį, ką daryti, tuo labiau, kad ką tik nustojo groti muziką, o mes nebaigėm kalbėti su Donatu. Bėgu prie draugės, bandysiu tartis, kad dar bent kiek palauktų, nors suprantų, kad ir jai norisi pašokti. Tuo metu paskelbia merginų teises ir kažkurį sugriebia mano gražuolį. Ėlė aišku nesutinka ilgiau laukti, tuo labiau, kad šokiai būdavo tik iki pusės dvyliktos, o aš ir taip pusvalandį ilgiau šokau. Kas belieka, neriam į artimiausia auditoriją, pasimainom rūbais, aš keliauju į baraką ( bendrabutį), o ji į šokių salę. Po to pasakojo, kad mano bernas vis dairėsi, ieškojo matyt manęs, o kai Ėlė atėjo taip apsirengusi ir stovėjo nusisukus, tai jis pakvietęs ją šokti labai nustebo, pamatęs, kad čia visai kita mergina. Visą likusį vakarą daugiau nešokęs, vis dairėsi, ieškojo

Sakiau,kad pačiai reikia knygas rašyt-prisijuokiau iki ašarų