Susiskaičiuojame kapeikas, na užteks dviem Chruščiovo bandelėms, bet nuvažiuoti iki mano kaimo  trūksta. Iki stipendijos dvi dienos. Spintelėje, kur laikomas maistas , pelė ir ta pasikorė iš bado, ką gi traukiam į turgų, tikiuosi sutikti iš mano kaimo tokią labai gerą moteriškutę, kuri ten prekiaudavo išeiginėmis dienomis: varške, sviestu, grietine, kartais ir lašiniais. Oras šaltas,drėgnas, pagėla, vaikštom po turgų, o mano gerosios moteriškės šiandien nėra. O noras valgyti tai nepraeina, ką gi, einam išilgai prekeivių eilutės, teiraujamės kainų ir prašom duoti paragauti ar skanūs jų siūlomi produktai, ar verta pirkti. Nors iš tikrųjų nė nesiruošiam pirkti, nes kišenėse vėjas blaškosi. Bet prekeiviai geri kaimo žmogeliai, vieni duoda po riekelę dešros, kiti lašinuko spirga ar sūrio gabalėlį, o čia ir kopūstų raugintų žiūpsnį paimi ir agurko griežinėlį, o viena močiūtė net po gabalėlį medaus davė. Na alkį užmušėm, pačios iš savęs pasijuokėm ir traukiam į ,,baraką’’. Grįžtam, o čia pas vieną kambariokę tėvukas iš kaimo atvažiavęs ir tokių gėrybių privežęs, kad mums seilė iki bambos nutysta. Kambarėlis prakvipęs šviežiai rūkytom dešrom, ant stalo džiovintų sūrių kalnas, medaus bidonėlis, uogienės, naminė duona, obuoliai. Na, kad negadint nuotaikos einam pas kitą kursiokę tokią pačią vargo bitę, kaip ir mes. Pasėdim paplepam, vakarėja, laikas grįžti  į savo mygį . Susitinkam duryse išlydinčią tėvuką Gėnutę, stalas jau nukraustytas, visos gėrybės sukrautos į didžiulį lagaminą su užraktu. Vilties, kad mus pavaišins nėra, ne tokia mūsų kambariokė. Dar kiek pasitrynę einame miegoti, o mūsų Genutė lenda į palovį, kažką dar čiaumoja ir vėl tas šviežiai rūkytų dešrų kvapas mus svaigina. Tuo metu kažkas pabeldžia į durys ir Genutė mikliai pastūmia savo turtą po lovą, bet matomai pamiršta užrakinti. Naktis, miegam, sapnuoju, kad kertu dešrą ir staiga per miegus jaučiu tokį stiprų dešros skonį ir kvapą , kad net pradedu čiaumoti , bet kas tai? Jaučiu dešra lenda man į burną, prabūndu, tikrai dešros gabalas kišamas man į burną ir tyliai sakoma tsss, šaaa. Mane pastūmus prie sienos, į lovą ropščiasi Ėlė, užtraukia anklodę ant galvos ir mūdvi mikliai prarijam po gabalėlį dešros. Tik po to pilnai prabūdus tyliai klausiu, kaip čia nutyko, kad Genutė ją pavaišino dešra. O Ėlė šnibžda man į ausį: - girdi, Gėnutė užmiršo užrakinti savo,, sandoros skrynią”, tai Ėlė tylutėliai neiškentus prišliaužė  prie jos palovio ir atsilaužė gabalėlį to kvepiančio stebūklo. Ryta laukiam triūkšmo, bet Genutė rami, matomai nepastebėjo to pradingusio gabalėlio ir vėl čiaumoja palovy. Kažkaip keistai valgydavo, niekada ant stalo nedėdavo maisto, tiesiai iš čiumodano atsitūpusi prie lovos valgydavo. Mes pasijuokdavom, kad jos stalas yra palovy. Aišku, rytojaus dieną mums buvo labai nepatogu, bet laimei, kad taip išsisukom, o tos dešros kvapas ir skonis ilgai drūmstė sapnus.

Parašiai liuks, įtikinantis vaizdas stovi prieš akis

Taip vaizdingai viską nupasakoji,o sakai,rašyt nesugebėtum.Sakyčiau,tikra J.Ivanauskaitė ar R.Gavelis!Puiku!

Ne,aš šiaip esu priekabi.Tai,ką rašai,rink į krūvytę ir kaip bus įdomu,pamatysi! O jei dar Stasys epizodus sudės knygon,bus liuks!

Man regis,vienas kitam nemaišo

Sėsiu morką ir agurką, burokėlį ir petrušką,
Papriką ir pomidorą, agurotį, patisoną.

Nereik rūtos, nereik mėtos, anei lelijėlės,
Reikia bulvių ir kopūstų, gal dar svogūnėlių.

Rausiu morkas ir burokus, gal ir ridikėlius,
Raugsiu grybus ir agurkus gal ir kopūstėlius.

Kviesių Stasį ir Fortūną, gal ir Marijaną,
Pilsiu giros ir vynelio, gal dar ir samanės.

Kopūstai su spanguolytėm, obuoliukais ir morkytėm,
Virtos bulvės, skanūs grybai, bus tai vaišės dyvų dyvai.

Gal saulutė labiau pašildys ir poetinės mintys pabus