Vinija retai namučius belanko,o jos pavyzdžiu ir Joana seka Pasiilgo jos nameliai,stiklo akis pražiūrėjo,o ji sau sode tupi tarp gėlių ir visai negalvoja,kad būrimo namuose reikalinga Taisykis,Joana,norim ateitį išgirst-laukiam nesulaukiam

Oj, koks nuostabus voriukas atklydo pas mane. Kažkam ačiū tariu.

Joana, ir tu nuimk spyną nuo savo salono, tegu saulė pravėdina,nes jau pelyt pradėjo   O aš pirma rašausi į eilę

Jei tokių juokelių priskaldysi, nei malkų nereikės- visos kertės bus pilnos šilumos

Ech, mano gyvenime daugiau apsiniaukusių dienų, negu saulėtų, bet kaip toj dainoj - ,, kas gera prisiminkime, kas bloga - lai išblės''.Išguldyti ant popieriaus lapo tai kas širdį spaudžia gali tik pats sau, o kitiems tai nei įdomu, nei ką, dar pikdžiugiškai pasijuoks. Dar galėtum atverti širdį ištykimam draugui, palengvėtų, bet kartais ir draugai išduoda.
Yra sakoma:,,saugokis priešo iš už nugaros, o draugo iš visų pusių''.

Po klevais
Senas dvaro pastatas, saugomas šimtamečių storakamienių klevų , vienu galu beveik susmegęs į žemę atrodė toks apleistas ir merdintis. Toliau stovintys, bet jau nuplėštais stogais didžiuliai iš molio drėbti tvartai ir apvalių rąstų ilgiausias svirnas bylojo, apie kažkada čia būvusi nemenką ūkį. O gale lauko stovintis dar vienas molinis pastatas neleido atspėti jo paskirties. Tiesa, jis nebuvo toks apleistas, jame senokai buvo apsigyvenusi viena šeimyną. Tai buvo tokie tylus žmoneliai, kad jų niekas labai ir nepastebėdavo. Gal ir todėl, kad tai buvo nuošalus pats kaimo galas. Aplink pastatą augo žilvyčiai ir gluosniai, už jo visuomet plytėjo bala, nes čia baigėsi, kažkada dvaro iškastas melioracijos griovys, o jo vanduo toliau turėjo tekėti nuo kalnelio mažu upeliūkščiu į didesnį sraunų Kelnupės upelį. Bet neprižiūrėti grioviai apžėlę krūmais, apgriuvusiais šlaitais nebeleido nubėgti vandeniui ir aplink telkšojo balos.  Už kelių šimto metrų baigėsi į dvarvietę klevais ir uosiais apsodinta medžių alėja. Pro šalį vingiavo takas, bet juo tik retkarčiais bažnyčion numirgėdavo kokia kaimo moterėlės gėlėta skara, nes toliau esantis kaimas mieliau eidavo vieškeliu. Kelis kartus dar vaikui beesant, su mama ėjome pro šalį, o vieną kartą net užėję esame. Molyniame pastate viename gale buvo kūtė, kur laikė gyvulius, kitame gyveno. Atmenu, molio plūktoje asloje replinėjo jauniausias vaikas, keistai kvepėjo džiovintomis žolelėmis, ajerais. Aukšta padžiūvusi moteris, mėlynomis akimis, apsigobusi balta skarele ir vyras plačių pečių, giedriu besišypsančiu veidu, bet sunkiai vaikščiojantis  skaudančiomis kojomis ir trejetas sūnų, visi tokie baltaplaukiai, mėlynaakiai. Du vyresnėliai pametinukai,  gal mano metų.
Po poros metų , kai persikėlėme į tą kaimą teko vieną metą lankyti pradinės mokyklėlės ketvirtą klasę. Čia vėl sutikau du vyresniuosius berniukus. Vienas jų nenorėjo mokytis, o kitas buvo labai uolus mokinukas, bet abu tokie tylus, ramus vaikai, tai ne aš išdykelė. Kartą eidama į mokyklą sutikau ėžiuką, na ir įsidėjau į savo portfelį. Visos 4 klasės mokėmės vienoje patalpoje, nes mūsų buvo gal tik apie 20 su trupučiu, o pietus atsinešdavom kas ką, kas lašinių bryzelį, o kas tik obuolių. Lašinių iš kitų vaikų neprašysi, o obuolius  net kai kas ir pats pasiimdavo. Taigi, portfelį įkišu į suolą, obuolius už jo, o ežiukas gale knygų, kur paprastai būdavo obuoliai. Mane pašaukia prie lentos, nes mums aritmetikos pamoka, o aš geriausiai ją mokėjau,  mokytoja kitame klasės gale kažką aiškina pirmokams. Tik staiga klasėje pasigirsta klyksmas, mano portfelis krenta iš suolo, žemėn pabyra knygos, obuoliai , išreplioja ežiukas, o mano suolo draugė rėkia ir krato ranką jau užsilipusi ant suolo. Klasėje triukšmas, mažiai nesupratę kas darosi visi kabarojasi ant suolų ir pradeda klykti kartu su ta mergaite. Aš lyg niekur nieko toliau sprendžių uždavinį ant lentos ir toks juokas ima, kad pradedu prunkšti nesusilaikius, o ant dūšios taip gera, negaila mergiotės, nes per aritmetikos pamokas iš krepšio beveik visuomet dingdavo keli obuoliai. Aišku, kliuvo nuo mokytojos, teko klupėti kampe, bet niekaip neprivertė atsiprašyti tos mergaitės.
Na, metai bėgo kaip upelėje vanduo, dienos  lyg bangos nuraibūliuodavo ir nelikdavo, grįžau atgal į vidurinę mokyklą, po to toliau tęsti mokslus išvažiavau, tik vasaromis dirbdavau ūkyje. Štai tada arčiau susipažinau su Jasiku ir Stasyku. Stasykas tingėjo mokytis ir dirbo traktorininku, o Jasikas visa galva buvo pasinėręs į dailę, o ir muzikantas buvo geras, kai užgros prie molinės pirkelės, tai visas kaimas rodos nutyla, net šunys neloja, klausosi. Mažasis broliukas pasinėręs į radiotechniką, nors dar vidurinėje mokėsi. Mama tik pasiligojusi,  ir tėtis su negalia, bet didysis vargas jau išvargtas, o čia dar ūkis duoda atremontuotą butą  tokioje gražioje vietoje, ant užtvankos kranto, gal ir neduotų tokiems ramiems žmogeliams, bet veda per kaimą aukštos įtampos liniją, o jų molinė pirkelė, kaip tik atsiduria po ja. Tai pavasarį ten daržus pasodino, nes rudenį turėtų išsikelti į naują vietą. Tik motina vis padejuoja, kad Stasyką ima į armiją, skauda motinai širdį, nes pasirodo prieš gerus metus jį pertrenkė karinė mašina ir lūžo šlaunykaulis, kuris kreivai sugijo, nors  nešlubuodavo, bet matėsi kreiva koja, o ir paskaudėdavo retkarčiais. Ramino jisai mama, nes komisariate jam pasakė, kad vyks į darbo batalioną, kur dirbs tik valgykloje, rodos to dalinio vadas , kur sužalojo Stasyką tuom pasirūpino. Aš buvau su jais labai susidraugavus,  bendrai mes to kaimo jaunimas buvome, kaip viena šeima, net truputi buvome įsimylėję.  Nors man jie buvo lyg broliai, net negalvojau, kad buvo įsimylėję. Simpatiją jaučiau Jasykui, visą vasarą kur tik beeitume į gegužinę ar į ruošiamus festivalius ąžuoline, visada kartu. Bet manyje tūnoje velniukštis, jeigu šokiuose budavo jaunimo privažiavę iš toliau, o vasarą atostogaujančių studentų netrūko, tai aš užriesdavau nosį   ir sakydavau , kad manęs nekviestų šokti, nes aš norinti ir su kitais pašokti. Po tokių mano užgaidų prigęsdavo jo mėlynos akys ir jau visą vakarą nieko nešokdindavo.  Buvau panelė prisiėdus velnių, būdavo, kad susitariu eiti į šokius su vienu, su kitu, su trečiu ir ,o varge, visi trys tą patį vakarą ateina vestis mane į šokius. Atmenu, kartą tėvelis net neišleido dėl to į šokius ir gerokai apibarė, kam aš žaidžiu su žmonių jausmais, o man kas, vėjai buvo galvoje, vėjai...
Puikiai pamenu tą paskutinį vakarą, buvo Spalio šventės, kelios dienos laisvos, į kultūrnamį atvažiuoja su koncertu studentai iš Leningrado politechnikos ( jie praktika atlikinėjo Kauno radijo stoty), mes visu desantu ruošiamės į šokius, šlapia, lynoja. Špilkutės į rankas, o su guminukais iki kultūrnamio. Koncertas puikus, šokiai labai smagus, studentai kiekvieną šokį kviečia, mūsiškiai berniokai surūgę, o mes šviečiam, kaip mėnulio pilnatis. Paskutinis šokis, muzikantai praneša, kad kol jie pailsės studentai gali palydėti merginas, bet jie lauks tik pusę valandos. Manęs šokdinęs toksai Arkadijus šokasi palydėti, nors jam aiškinu gyvenanti tolokai, bet vis tiek kabinasi už parankės. Ką daryti, su špilkom tik iki plento, o guminukai tai pas mūsų berniokus, bet sumetu, jog toliau negalės lydėti, nes laiko tik pusvalandis, o mes ir neskubam, einam visu būriu, kiti mūsiškiai išlakstė, tik mano draugės Rimukas ir Jasikas eina atsilikę toliau. Prie plento atsisveikinam su leningradiečiais. Na ,negerai darom, juk suprantam, bet erzinam ir tiek, aišku bepigu erzinti, kai mums nuolaidžiauja. Dabar einam kikendamos, berniokai pasiveja mus, Rimas užpykęs numetė Irutės batus į griovį, o Jasikas padavė, dar padėjo apsiauti. Šį paskutinį kartą išsiskyrėm po tuopom, kažko linksmybės išgaravo ir nelabai smagu tapo ant dūšios, bet jaunystė – kvailystė. Išvažiavau atgal po švenčių į mokslus, viską pamiršau . Penktadienį, kaip visada, grįžtu namo , tik šį kartą kažkaip ankščiau, žiūriu tėvelis ateina manęs pasitikti, man dingtelėjo, kad kažkas atsitiko, nes niekuomet neeidavo pasitikti. Pribėgu, tėveliui per neskustą skruostą riedą ašaros, to dar nebuvau mačiusi, dingteli širdį – mama... Negaliu ištarti nė žodžio, tik žiūriu išsproginus akys, o tėvelis sako:
-Jasyko nebėra, matai ten prie kito kelio stovi mašina, tai jį išveža į Kauną.
Metu krepšį ant žemės ir bėgu, slidu, šlapias sniegas limpa ant veido, per ašaras nematau kelio. Vos spėju pribėgti, kai vairuotojas uždarinėje mašinos bortą, stveriu už rankos ir neleidžiu uždaryti. Mašinoje, ant glėbio šieno uždengto marška, guli Jasikas, šviesus plaukai išsidraikę, atrodo, kad miega ir tiek. Stasykas apkabina mane ir abudu vienas kita guosdami verkiam. Bet vairuotojas skuba, Stasykas lipa į mašiną , o aš lieku ant kelio ir niekaip negaliu patikėti, kad tai ne sapnas. Mašina nuvažiuoja ir dingsta už posūkio, apsidairau, suėjęs beveik visas kaimas, moteris šluostosi akis, vyrai traukia dūmą, o šlabdrybą pakeitęs lietus, tarsi dangaus ašaros apraudančios  išėjusį  Jasyką.
Lijo protarpiais su šlapdryba visas trys dienas, karstas skendėjo baltuose chrizentemų žieduose, jaunimas nesiskyrstė nei dieną, nei naktį, o iš po baltų bintų skaisčiai raudonas kraujas srūvo ir srūvo , kodėl taip – niekas negalėjo pasakyti.
  Laikas suskylo į dvi dalys –iki ir po. Iki – tai prabėgusi vasara su gegužinėm iki saulės patekėjimo, šienapjūtė Nevėžio lankose, rugiapjūtė, kuomet prieš saulėlydį vyresnieji grįždavo namo, o mes jaunimas statydavom gubas iki vidurnakčio, paskui bėgdavome nuo kalno į gaivinančias Nevėžio bangas, o po to su dainom namo. Gal ta vasara buvo pati brangiausia, pati nekalčiausia ir pati nerūpestingiausia...
  Po –tai  šaltis gniaužiantis širdį, kaltės jausmas, vienatvė, smėlio kauburėlis po liepą. O čia dar Stasykas po dviejų savaičių išeinantis į armiją, baisu net pagalvoti , kaip turėjo skaudėti širdys tėvams, kokia kančia juos prislėgė.
Stasyką išlydėti susirinkom visas jaunimas, aišku nebuvo nei dainų, nei šokių , sėdėjom kalbėjomės iki ryto. Keletą kartų buvau užbėgus pas tėvus, bet argi galima sumažinti svetimą skausmą, ar galima  paguosti tokioje situacijoje, nežinau? Turbūt tik vis iš naujo ir iš naujo sudylgini jų skaudančias širdys, nes visuomet pradėdavo pasakoti, kaip tai įvyko, vis kaltindavo save, kodėl nebuvo šalia. O nelaimės ,rodos,  tas rytas nežadėjo, tuo labiau, kad dangus truputi pragiedrėjo, vėjas nurimo, baigė pervežti visus namų rakandus į naują būstą, kuriuo buvo be galo visi patenkinti, beliko tik vištos ir karvutę atsivesti. Jasykas tas dienas pasiliko namie padėti tėvams, Stasykas  buvo iškviestas į komisariatą, jaunėlis Pavlikas mokykloje, įprasta diena. Apie pietus Jasykas nuėjo atvesti karvutės ir kas jam šovė į galvą nuimti ištemptą  tarp dviejų gluosnių radio anteną , o nutiesti aukštos įtampos laidai jau buvo po įtampa. Nuo vieno medžio atkabino, o nuo kito matomai norėjo nutraukti, bet tuo momentu pakilo smarkus vėjas ir jam trūktelėjus, nutrūkusi galą užmetė ant aukštos įtampos laidų, mirtis ištiko momentaliai, net ta ranka, kuri laikė laidą buvo apdegusi. Taip ir rado ,jo nesulaukusi atėjusi ieškoti motina ,sukniubusi prie molynės gryčios sienos, tik tokia paguoda, kad griūdamas nutraukė  laidą  žemėn, o tai būtų dar baisesnė nelaimė įvykus.
Bet laikas, tas visągalis laikas, kurio nei sustabdysi, nei sugražinsi skuba tik į prieky palikdamas praeičiai tai kas buvo ir vesdamas į tai kas turi įvykti. Praėjo treji metai, Stasykas grįžo iš armijos, Pavlikas tėvų džiaugsmas ir pasidydžiavimas, visai įnyko į elektrotechniką, mokėsi Kaune politechnikoje, kaime radijas pataisydavo ir apie televizorius išmanė, nors dar mažai kas juos turėjo. Laikas geriausias gydytojas, apramina skausmą, prislopina prisiminimus, tėvai lygtai truputi atsitiesė, gyvenimas atgavo prasmę. Bet ne be reikalo sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Nelaimės neatstojo nuo tos šeimos, kaip koks juodas prakeikimas nelaimės sėlino jų pėdomis.
  Pasklido kalbos, kad Stasykas susidėjo su tokia moterimi nei išsiskyrusią, nei su vyru gyvenančią. O kaime visi viską žino ir mato, gerai pažinojau Niną, labai jau buvo smaili ant vyrų, kas tiesa, tai tiesa,  be to už Stasyką vyresnė ir vaikai jau du sūnūs buvo paaugę , na gal čia  nedidelė bėda, bet mes motinos norime pačios geriausios marčios. O apie Niną sklido negražios kalbos, tuo labiau, kad iš darbo buvo išgabenta į venerinį dispancerį, nukirpta plikai, porą savaičių gydyta, gal nieko rimto , tik gerai, kad tai buvo prieš Stasyko  artimus santykius. Šiaip Nina buvo gera šeimininkė ir darbininkė moteris, bet labai jau stiprus patelės instinktas ją užvaldęs.  Iš pradžių Stasyko tėvai labai priešinosi, bet pamatę, kad niekuo gyvu neperkalbės sūnaus, nusileido. Rudeniop, pabaigę visus darbus susiruošė vestuves kelti, Stasykas persikraustys pas Niną , jos vaikai gerai jį priėmė, nes tai tokio švelnaus ,gero būdo vyro reikia gerai paieškoti, o ir jis tuos vaikus pamilo, kaip savo. Taigi,  po vestuvių  susikrovė savo mantą į traktoriuką, tėvai davė bekoniuką, vištų, veršelį, Paulikas padeda broliui visą tai persivežti. Atvažiuoja  prie tvarto pas Niną, Pauliukas iššoka atidaryti durų, o Stasykas vietoje stabdžio nuspaudžia gazo pedalą. Baisu pasakyti kas įvyko, Pauliuką prispaudžia traktorius prie durų... Po kelių operacijų Kauno klinikose Pauliukas iškeliauja į amžinybę pas Jasyką. Praėję lygiai penkeri metai nuo vieno sūnaus mirties, kaip ir kitą šalta mirties ranka nusiveda į nebūtį. Skausmas ir ašaros jau nenudžiūva nuo motinos veido, pasiligoją tėvas, neužilgo ir jis iškeliauja ten iš kur nesugrįžtama. Motina dar laikosi, bet jau daugiau gyvena kapuose, nei namuose.  Dieve, dieve koks baisus likimas ištyko tą tokią  ramią šeimą. Bet tai dar ne visos nelaimės, praėjus gal porai metų motina, kaip jau įpratusi bėgo į kapines ... ,o siaube, ant plento ją pertrenkė mašina, ilgai gulėjo ligoninėje, paskui pasiėmė ją Stasykas pas save, nes nevaikščiojo taip ir pragulėjo dar gerus metelius. Bet reikia pasakyti, kad Nina ją labai prižiūrėjo.
Gaila man  Stasyko, sunku, oj kaip jam sunku gyventi su tokiu kaltės jausmu, bet gyvena. Išaugino Ninos du sūnūs ir savo trys, pasistatė namą, užaugino didelį sodą, prižiūri kapelius ir neša tą sunkią gyvenimo naštą.

Vakar paskaičiusi tiek įsijaučiau, kad nesugebėjau nieko pakomentuot.Taigi, šiandien dar kartą perskaičiusi,drįstu tvirtinti - RAŠYMO GYSLELĘ TURI! Man labai patiko minčių dėstymas, pasirinkta tema. Tavo dienoraštis manau labai puikus, kad bent akies krašteliu į jį pažvelgus... Rašyk toliau, pasakok,gal ir daugiau dalyvių atsiras,gal kaip feniksas iš pelenų pakilsim. Ačiū TAU!
                         

Vakarėja
. Gęsta diena, tuoj sužybs gatvių žibintai, o dabar lėtai,lėtai leidžiasi žemėn pilkšvas vakaras. Žiūriu pro langą , o tenai pušys ištekinės siekia dangaus skliautą ir pasiekti negali, tik viršūnėse tupinčios varnos garsiai karksi,lyg ragindamos dar, dar truputėli pasistiebti medžiams, kad pasiektų bent jau debesies kraštelį. O pasislėpę už rusvų kamienų šelmiškai žvilgsčioja maži,maži prisiminimų šešėliai, vieni moja mažučiuku piršteliu, kiti merkia gelsvą akutę, viliodami ateiti pas juos, ar bent pasikviesti pas save į prieblandos pripildytą kambarį. Bet užtektų tik mostelėti, ir subėgtų jie visi, susirangytų tamsiuose kambario kampuose ir jau iki ryto tektų su jais bendrauti, kol užtekės saulutė ir brėkštanti nauja diena priverstų juos vėl slėptis tarp ėglių paūnksmėje.
Ne, ne, tik ne šį vakarą. Prisiminimai – negailestingi, jie ne tik malonūs, gražūs, bet ir skaudus, deginantis , todėl nesinori šiuo metu su jais bendrauti, nes nežinai, kuris susirangys ant kelių ir ilgai vedžios praeities keliais ir takeliais. Užteks praėjusios bemiegės nakties, geriau eisiu į sapnų karalystę, gal jie nesugebės tenai įsisprausti.
Karšta, tvanki vasaros diena, sparvos puola , karvės gilioja, nerimsta, kažkoks nerimas kaupiasi ore. Du piemenukai, mergaitė ir berniukas kokiu 10 metų bando sulaikyti galvijus, bet jiems sunkiai sekasi, o parginti karves ankščiau laiko pietums negalima, šeimininkės supyks, o be to nebus nė kam galvijų patikti, nes dar ne pietų metas. Bet pasigirsta tolumoje perkūno grūmojimas, kuris vis garsiau ir garsiau dundena, o iš užu miško kyla juodas, juodas debesis ir dangų pradeda raižyti dvišakiai ugnies botagai, kyla smarkus vėjas. Galvijai , tarsi iš tikro būtų čaižomi botagais, nusisuka pavėjui ir jau jokios piemenuko pastangos nevalioja jų sulaikyti, pasileidžia keliu į kaimą. Vaikams telieka bėgti paskui juos, drebančiom širdelėm, kad gaus barti. Nespėjus pribėgti prie kaimo, audra pasiveja, vėjas laužo medžių šakas, stambūs, skaudūs lietaus lašai pereina į ledų krušą, perkūnas dunda be perstojo ,dangus nušviestas žaibų apimančių visą padangę nuo horizonto iki horizonto. Vaikai nespėja su banda, ir laimė, kad vėjas pūčia į nugaras, taigi jie beveik nesiekdami kojomis žemės rieda taku kartu su kelio dulkėmis, nulaužtomis medžių šakomis, nešami vėjo šuorų. Prie kaimo išbėga pasitikti moteriškė, sugriebia mergaitę, apgobia skepeta, kažka sako, bet vėjas nuneša žodžius, mergaitė tik purto galvą, o perkūnas trenkia, kaip padūkęs, rodos čia pat po kojomis, žaibas tik apsivėja tolėliau stovinti Gintalų klojimą ir jau po kelių minučių plona srovelė dūmų kyla, blaškoma vėjo. Moteriškė apsidairo, sugriebia kita ranka Romuką, abu vaikus spaudžia prie savęs ir sprunka prie artimiausiai stovinčios trobos. Gaisro dar niekas nepastebi, nes audros šėlsmas suvarė visus į pastoges. Audra, kaip staigiai užėjo, taip staigiai ir nušuoliavo nešina smarkaus vėjo, ir tik tuomet pakilo kaime alasas, kas kibiru, kas kastuvu nešini bėga gęsinti gaisro.
Rytojau diena išaušo graži ir truputi vėsesnė po audros, vaikai pamiškėje vėl ganė karves, tik Romukas buvo kažkoks tylus, nusiminęs, kaip nebandė jo mažoji draugė ji prakalbinti, bet veltui. Kai karvės prisiėdusios sugulė, mažoji nubėgo pasiskinti žemuogių, prieš tai pareiškusi, kad su Romuku daugiau nedraugausianti, jeigu jis nenorįs su ja kalbėti. Ilgai sedėjo vaikas susirietęs i kamuoliuką, padėjęs galvą ant sulenktų rankų, o skruostu nuriedėjo didelė ašara.Savo mamos jisai neprisimena, o tas motiniškas švelnumas, ta motiniška meilė, kurią jis vakar pajuto per audrą apglėbtas mergaitės motinos, sukėlė tokį ilgesį jo mažutėje širdelėje, tokį ilgesį , kad liūdesys apglėbęs jį neapleido ir šią gražią vasaros dieną.  Saulė maloniai šildė liesus vaiko petukus ir jis užsnūdo, tik mergaitės išgąstingas šnabždėsys, - kas tau Romuk, - prikėlė iš malonaus snaudulio.
-Gerai jau, gerai, nepykstu, kad nenori kalbėti, imk , štai dvi smilgas uogų tau atnešiau, valgyk ir eikim pažaisti, kol karvės sugulę.
Bėgo dienos, baigėsi vasarą, rudenį galvijai ganėsi ražienose prie namų, vaikai ėjo į mokyklą, o tie piemenukai mokėsi vienoje klasėje, dažnai grįždavo kartu iš mokyklos ir Romukas didvyriškai tempdavo mergaitės krepšį su knygomis visus keturis kilometrus. Po septynmetės jį, kaip našlaitį, išsiuntė mokyti į profesinę mokyklą, vaikas buvo gabus, baigė vidurinę ir po proftechnikos įstojo į politechnikos institutą, išėjo į armiją ,ten jį pasiuntė mokytis į karinės aviacijos kursus ar institutą, kurį baigęs gavo aukštą karinį laipsnį ir tarnavo karinės aviacijos dalinyje, Vidurinėje Azijoje.
O mergaitė, šita mažoji miškų ir laukų fėja ištekėjo už raganiaus ir gyvenimas jai pavirto pragaru. Nesigirdėjo kaime jos juoko, dainų, nors vaikystėje ganydama karves dainuodavo nuo ryto iki vakaro. Vaikščiojo kaime nuleidusi galvą, bijodama su kuom nors pasisveikinti, o mėlynės ant veido nespėdavo pranykti. Jos mylimiausias, brangiausias vyras neleisdavo su niekuo kalbėti, sveikintis, juokauti. Pavydėdavo tikriausiai jos, net telegrafo stulpams. Užaugusi šeimoje, kurioje niekas niekada nematė girtų ar besimušančių tėvų, niekaip nesuvokė, kame jos kaltė, kad raganius išgerinėja, o girtam niekaip negalinti  įtikti susilaukdavo kieto kumščio. Gimė sūnelis, bet ir tai nepakeitė  jo elgesio, dar blogiau, dabar jau su mažiuku tekdavo slėptis nuo girto, įnirtusio vyro. Kartą įsiutęs ,vieną gruodžio  vakarą ,išmetė laukan vėžimėlį su vaiku ir ją vienmarškinę, tik laimei su kojinėm, o bėgdama per priemenę  nutvėrė tik seną uošvio skrandą, kuria apklojo sūnelį ir gerą puskilometrį per sniegą bėgo pas mamą. O ką galėjo ji padėti, aišku, priglaudžia kuriam laikui, bet po to ateina raganius ir vėl išsiveda namo, o uošvę prigrąsina, kad sekantį kartą padegs namus, jei dar priims. Taip ir bėgo juodos dienos, pas mamą užsigydo mėlynes ant veido, o grįžus į vyro namus, vėl buna išmargina. Kaimas visas žinojo apie jos gyvenimą, daugelis stebėjosi jos kantrumu ir jo žiaurumu, bet pamatę kaime girtą raganių, visi duodavo jam kelią ,net ir mušamą nedrįsdavo niekas užstoti. Eilinį kartą vėl išmesta iš namų atėjo su sūneliu pas mamą, o tuo metu  atostogų atvažiavo jos vaikystės dienų draugas Romukas. Pasirodo nebuvo jisai pamiršęs fėjos, laiškus rašęs iš armijos ir iš tarnybos vietos, tik laiškai nepasiekdavo jos. O vėliau, kai jo teta parašė, kad ji ištekėjusi, daugiau neberašęs. Jo laiškai ateidavo į kaimą, bet ten pat budavo sudeginami,  po to paprašyta laiškanešė, net nenešdavo jų. Visa bėda tame, kad pasklydo gandai, jog jo tėvas buvęs lyg tai pusė čigono ir užmušęs motiną. Kiek buvo tame tiesos sunku pasakyti, kai atsikėlė jų šeima gyventi į mūsų kaimą, tai jo tėvų niekas nematė, juos du berniukus ir mergaitę augino teta ir bobute. Visi buvo darbštūs, ramūs žmonės, niekas iš jų nepasakojo šeimos istorijos, tik kaimas pašaliais šnibždėjo ir tėvai nenorėjo, kad su jais draugautų jų vaikai.
Kaime nieko nenuslėpsi ir sugrįžęs atostogų Romas sužinojo visą fėjos gyvenimą, bandė susitikti, tiesiog pakalbėti, kaip su vaikystės drauge, bet tai buvo sunkiai įmanoma. Nors tuo metu buvo pas mamą, bet mama neįleisdavo jo į triobą, tikriausiai bijojo raganiaus, o gal ir dėl pradingusių laiškų, kas ten žino.  Fėja neieškojo galimybių susitikti, ne tas buvo jos galvelėje, vieną dieną netikėtai sutikusi prie šulinio spruko į šalį, bet jisai spėjo sugriebti už rankos, kaip pagautas žvėrelis išsiplėšė iš jo rankų, palikusi kibirą prie šulinio drebanti parbėgo į namus. O Romas suko ir suko ratus apie kiemą, bet mama kur tik beišeidama kabindavo spyną ant durų. Netroško susitikymo ir fėja, nes nuo veido nebuvo išnykę mėlynės, o šitas lakūno uniformą dėvintis žmogus, buvo visai jai svetimas. Kartais supdama vaikelį susimąstydavo, kad galėjo gyvenimas pasisukti kita vaga, bet pati kaltino savę, kad taip viskas susiklostė.
Vieną pavakarę, mamai išėjus ir pamiršus užrakinti duris įėjo Romukas, bėgti nebuvo kur, tik mintyse prašė dievo, kad tuo metu neateitų raganius.
-Na, ko tu bėgi nuo manęs, kodėl negalim pasikalbėti, pasakyk kas buvo, kad neatsakei nei į vieną mano laišką? Koks tavo dabar gyvenimas aš viską žinau ir todėl labai norėjau su tavim pasikalbėti, o be to mano atostogos eina į pabaigą. Turiu tau pasiūlymą – mesk viską ir važiuojam su manim, aš turiu butą, gyvenu mieste, pas mūs šilta, gražu, visko užteks, tik pasiimk sūnelį ir važiuojam, o skyrybas susitvarkysi vėliau. Pasakyk, kad sutinki ir rytoj aš paimsiu bilietus, iš namų nieko neimk, tik pasą, o viską nupirksim pakeliui. Pinigų turiu, o ir apie tave visus tuos metus galvojau, tu gi viena vaikystėje visuomet su manim draugavai, niekada nesityčiojai ir nieko nekamantinėjai apie mano šeimą, o kiek aš tau laiškų prirašiau, kodėl neatsakei nei į vieną.
-Negavau aš tavo laiškų, negavau supranti, o dabar per vėlu, važiuok sau ,neskaudink man širdies ir neužeik daugiau čia, jeigu žinai koks mano gyvenimas, tai supranti kuom man baigsis, jeigu kas nors pamatys, kad tu buvai užėjęs. O dabar eik, reikia vaikui košytę virti, eik ir laimingai tau.
Romas prašė, maldavo , įkalbinėjo, bet fėja liko kurčia, tik nusisukus į krosnį maišė sūneliui košę, o ašaros riedėjo per skruostus. Pravirko vaikas, košelė lipo iš puoduko, bet ji negalėjo atsisukti, kad nepamatytų  jos ašarų. Romukas norėjo paimti vaikutį ant rankų, nuraminti, bet jisai buvo prisikakojęs iki ausų, nieko nelaukdamas paėmė palūčių gulėjusių ant stalo, kilstelėjo vaikutį už kojičių ir pradėjo šluostyti užpakaliuką. Ir tuo metu įėjo mama, pamačiusi šį nekviestą svečia pradėjo labai bartis, varyti jį laukan , tas bandė dar aiškintis , kalbėti, bet veltui, niekas jo nei klausė, nei norėjo matyti.
-Pagalvok apie tai ką aš sakiau, vis tiek poryt aš užeisiu, pagalvok.
Na ir ką ji galėjo sugalvoti, pasas likęs anuose namuose, vaikeliui vos keturi mėnesiai, giminėje niekas nebuvo išsiskyręs, jeigu ji išvažiuotų visi ją pasmerktų,o be to, kaži ką raganius būtų iškrėtęs, mama gyveno viena, bijojo jo nuolatinių grąsinimų. Ne ,ne, ji negalėjo sau to leisti, negalėjo. Taip ir prarymojo visą nakty prie lopšio, o ryta, kad ir labai bijodama grįžti namo be raganiaus leidimo, pasiėmė sūnelį ir išėjo atgal, kaip bus, taip bus.
Gražuolis lakūnas Romka dar kelias dienas vaikščiojo apie langus, bet duris buvo užrakintos, užuolaidos užtrauktos ir nežinojo, kad jo fėjos čia nėra.
-
-
-