Xvost pistoletam 

Sensacingi mokslo duomenys apie teigiamą lašinių poveikį žmogaus organizmui

Turbūt nėra lietuviškesnio valgio, kaip rūkyti lašiniai. Jau vien jų vaizdas sukelia apetitą: sniego baltumo riebalai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traški odelė, skanus rūkymo dūmelio aromatas, kvepiantis kadagiais. Ne be reikalo liaudies išmintis moko „Mylėkite vienas kitą, kaip katinas lašinius", godžiuosius apibūdina: „Žiūri, kaip katinas į lašinius", o tingiesiems priekaištauja: „Dar piršto nepajudino, o jau duok lašinių", sėkmėje gyvenančius nusako: „Vartosi, kai inkstas taukuose", „Eina, kaip lašiniais patepta" ir t.t.
Lietuvos miestiečiai, dažniausiai sėdimojo darbo atstovai, mano, kad pernelyg didelio lašiniuose esančių riebalų kiekio žmogaus organizmas neįsisavina. Tačiau kaimiečiai bei miestų darbininkai, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, gerai žino, kad net ir nedidelis lašinių kąsnelis, priešingai, pagerina cholesterino apykaitą. Todėl  iš savo patirties gali pasakyti, kad tarp pusryčių ir pietų, tarp pietų ir vakarienės daug naudingiau yra užkąsti lašinių gabaliuku, nei dešromis, bandele su mėsos įdaru (mėsainiu, dešrainiu, beliašu, čebureku, pica) arba net saldžiu pyragaičiu.
O pačiais paskutiniais moksliniais tyrimais nustatyta, kad lašiniai ne tik skanus, bet ir ypatingai naudingas maistas. JŲ BIOLOGINIS AKTYVUMAS YRA PENKIS KARTUS AUKŠTESNIS, NEI JAUTIENOS RIEBALŲ ARBA SVIESTO. Mokslininkai, tirdami lašinių poveikį žmogaus organizmui rado sensacingų ir neįtikėtinų įrodymų, kad kiaulienos lašiniuose yra tokių medžiagų, kurios stimuliuoja ląstelių atsinaujinimą, hormonų gamybą ir gerina širdies raumenų darbą.
 

Kiek lašiniai yra reikalingi ir naudingi žmogaus organizmui galite matyti pagal savo vaikelius, - pažiūrėkite kaip reikalui esant dar kūdikėliai, roplinukai, švepliukai čiumpa lašinių bryzelį ir su didžiausiu malonumu jį iščiulpia. Neseniai spaudoje buvo rašyta apie šalčio nebijantį berniuką, kuris, matyti šią ypatybę įsigijo nuo kūdikystės valgydamas lašinius. Tai nėra spėlionė, nes ir Šiaurės tautos: čiukčiai, eskimai, jakutai ir pan. lengvai ištverenčios didelius šalčius, savo mityboje naudoja daug gyvulinių lašinių.
Ko gero lašinius reikėtų įtraukti ir į vaikų, jaunuolių, kareivių ir sportininkų mitybą, - geriau vystytųsi jų organizmas, pagerėtų hormonų gamyba ir širdies darbas.
Matyt, ne be reikalo nuo senų senovės žymiausi lietuvių bitininkai ir bičiulius, ir svečius vaišindavo lašiniais su pirmuoju šviežiai išsuktu medumi, sakydami, kad tai yra vaistų vaistas, atimąs visas turtėtas ligas ir užkertąs būsimas.
Šiandien mes galime pasakyti tik tiek, kad apie lašinius mes dar daug ko nežinome. Nežinome net jų ateities šių dienų beprotiškose modifikuotų maisto produktų lenktynėse. Štai Amerikos, Rusijos rinkos jau užpildytos modifikuota mėsa, daržovėmis ir vaisiais. Lietuvos pienininkai gamybininkai iš vis nebemoka pagaminti gyvo pieno, rūgpienio, grietinės, o vietoje sviesto gamina prastą margariną, be jokio sąžinės graužimo šiuos pakaitalus (erzacus) drįsdami vadinti sviestu, Smetonos sviestu, Dvaro sviestu ir pan. Gal šį visuotinio nuodijimo vajų galėtų išgelbėti lietuviški lašiniai?

Lietuviai daugiausiai iš visų vartoja lašinius
Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nenaudoja tiek daug kiaulės lašinių, kaip Šiaurinėje Žemės pusrutulio dalyje gyvenantys lietuviai. Kepti, marinuoti, rūkyti, sūdyti, švieži, troškinti, virti, malti, gardinti druska ir prieskoniais, lašiniai drebučiuose, net lašiniai su medumi ir šokoladu. O kur dar įvairiausiai pagaminti ir prieskoniais gardinti spirgai, dar įvairiau pagaminti kepamieji ir tepamieji taukai?..
Rūkytų lašinių juostelė su krienais ant juodos ruginės duonos riekės - nėra gardesnio ir geresnio užkandžio lietuviui.
Nuo senų senovės lietuviai žinojo, kad lašiniai turi būti rūkomi ne bet kaip: lašinių jėga (gydomasis poveikis), stovėjimas (priklausomai nuo poreikio, kiek lašiniai turėdavo negesdami išsilaikyti), skonis, kvapas, konsistencija (kietumas - minkštumas), odelės minkštumas arba traškumas priklauso nuo to kokių medžių malkomis (gal ir pjuvenomis, žemaitiškai -  „žiogspiromis") ir kiek laiko rūkoma, kokių gydomųjų augalų dūmais (turinčiais fitoncidų ir suteikiančiais lašiniams apsaugą nuo bakterijų arba grybelių neigiamo poveikio) rūkyti baigiama.
Senovės turguose, jomarkuose (kermošiuose) parduodantys, o ir perkantys rūkytus lašinius, žinojo šiuos dalykus, todėl savo reikmėms, savo negalėms ar ligų gydymui ieškodavo lašinių, rūkytų alksniu, beržu, drebule, juodalksniu, gudobele, guoba, lazdynu, klevu, uosiu, vinkšna, kriauše, obelimi, vyšnia. Įvairias negerybes ir nuo lašinių, ir nuo lašinius vartojančių nugindavo kvapieji augalai: ajeras, apynys, bitkrėslė, gailis, jonažolė, kanapė, kietis, raudonėlis, vingiorykštė ir pan. Pakruojio kraštuose įvairių išorės ligų gydymas įvairiausiai rūkytais lašiniais dar buvo gajus net praėjusiame šimtmetyje.
„...Bet tik pridėk epušės - ir rūkylai geri, dešros, skilandžiai po trejis po ketverius metus negesdami, nepelydami iškaba, o išstovėję tokį kvapą susibrandina, kad ne tik kokybės ženklo,  o net auksinės etiketės reikėtų. Bėda tik, kad nedaug tų mokančių gerus rūkylus sutaisyti..." - rašė Eugenija Šimkūnaitė.

Lašiniai valgio negadina
Dešros, netikras zuikis, paštetai, terinai (paštetai tešlos apvalkale) Lietuvoje gaminami su lašiniais. Lašinukais prismaigstomi liesesnės mėsos didieji kepsniai, kad mėsa kepant arba troškinant gautųsi sultingesnė, riebesnė, geresnio skonio. Rūkytais lašinukais būtinai įdaromi įvairių mėsų vyniotiniai, suktinukai, kepsniai, maltinukai, kukuliai.
Lietuvių aukštojoje virtuvėje be lašinių iš vis negalima gaminti bebrienos, briedienos, danielienos, kiškienos, lokienos, laukinės arklienos, stirnienos, stumbrienos. Aukštoji lietuvių virtuvė visus kepamus arba troškinamus laukinius paukščius: einius, povus, kurtinius, tetervinus, fazanus, jerubes, kurapkas, putpeles, slankas, strazdus, karvelius, žvirblius, gulbes, žąsis, antis, laukius, vandens višteles, perkūno oželius, tilvikus apdėliodavo arba apraišiodavo lašiniais. Nuo senų senovės pasaulio gurmė žino lietuviškai keptą laukinę antį, įdaryta rūkytais lašinukais.
Beje, nė viena tauta neturi specifinių žuvies patiekalų, gaminamų su lašiniais, - tai pakruojietiškai lašiniais įdaryta kepta lydeka, žemaitiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka, kuršiškai sūdytais lašiniais apdėta ir ant specialios lentos orkaitėje kepta menkė, kuršiškai kepta plekšnė su rūkytų lašinukų spirgais.
O tokie lašinių gaminiai, kaip aukštaitiška įsnauja (žemaitiškai - užtrinas), užsienio metraštininkų minimas jau nuo XIV amžiaus; žemaitiškas lašininskis, yra išskirtiniai autentiški vien tik lietuviams žinomi valgiai, kurių kitos pasaulio tautos nemokėjo ir nemoka pasigaminti.
Bulvienė, daržovienė, grybienė, kopūstienė (ypač raugintų kopūstų), kruopienė verdamos su rūkytais lašinukais, tuo tarpu barščiai skaniausi būna tada, kai jau išvirusius pagardiname su česnaku trintais sūdytais lašiniais.
Lietuvių kaimiškoji virtuvė, nors ir prastesnio lygio už aukštąją, pasaulio gurmanus gali žavėti bandelėmis su lašinukais, pagardintais cinamonais; šmotmėsiu su lašinių įdaru; duonkukuliais, blynais paliepsniais, žirninių miltų blynais papalaniais, skryliais, švilpikais, pupinukais, kiunke, slope, šiupiniu, tarke, virtinukais, kurie patiekiami su lašinių spirgais. Daug  kam patiks kiaušinienė, kepta su lašinukais; kruopiniai vėdarai su lašinukais; rauginti kopūstai, troškinti su lašinukais; voveraitės, keptos su lašinukais.
Lietuvių kaimiškosios bulvinių valgių virtuvės patiekalai: bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklinžiai, bulvių dubenėliai, bulviniai rageliai, bulvių šutynė, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, vėdarai, netgi ubagiškame kolchoziniame laikmetyje atsiradę cepelinai, lietuviui skaniausi valgyti yra su lašinukų padažu.
Jau šiandien užsienio turistai pakelės smuklėse ir karčiamose mielai valgo ir gardžiuojasi lietuviškomis grikių, įvairių kitų kruopų, pupų, žirnių, pusmarškone, šilkine košėmis, patiekiamomis su spirgų padažu.
Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, pakelės smuklėse ir karčiamose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma autentiška kaimiškoji kultūra ir kulinarija (Lietuviškas kaimiškas kulinarinis paveldas). Tad šios maitinimo įmonės turėtų vadintis tikruoju savo vardu, ne restoranais ar kavinėmis, o karčiamomis arba smuklėmis, užeigomis.

Lietuvoje maistui vartojami lašiniai
Maistui lašiniai vartojami švieži, sūdyti, rūkyti, marinuoti, kepti, virti, troškinti, taip pat kaip daugelio patiekalų sudėtinė dalis (ingredientas), iš jų daromi riebūs lietuviški padažai. Jie įkaišiojami į kepamą mėsą, kad jai suteiktų sultingumo, geresnį skonį, lašiniai vartojami net ir saldžiuose patiekaluose, nes gerai dera su cukrumi ir sirupais, medumi ir šokoladu.
Unikali lašinių savybė, - kad jų neįmanoma persūdyti. Lašiniai į save pasiima tiek druskos, kiek reikia ir nė kiek ne daugiau.
Renkantis šviežius lašinius reikia žiūrėti, kad jie būtų vos rausvi, švarūs, be kraujosruvų ir dėmių, o odelė plona ir minkšta, be ryškiai regimų šerių.
Kad lašiniai nesentų, kai jie būna susūdyti ir sudėti į indus, reikia paruošti druskos tirpinį ir juo užpilti lašinius.

Seniausi lietuviški lašinių kepimo, marinavimo, sūdymo ir virimo  būdai
Lietuviai nuo senų senovės žinojo, kad lašiniai privalo būti sūdomi tik tamsioje patalpoje ir be salietros. Gerai atvėsusius lašinius iš visų pusių įtrinti druska (10 % mėsos svorio). Sudėtus į indus lašinius dar reikia apibarstyti druska. Lašiniai įsisūri per 2-3 savaites. Per tą laiką juos reikia dažnai pavartyti, palaistyti atsiradusiu sūrymu, kad vienodžiau įsisūrėtų ir nebūtų geltonų dėmių. Geri lašinių sūdytojai, kad lašiniai negelstų dar įberdavo cukraus.
Įsisūrėjusius lašinius reikia apvalyti, apiplauti šiltu vandeniu, išdžiovinti vėdinamoje patalpoje ir tik po to išrūkyti.
Priekinę papilvės dalį, kur lašinukai peraugę raumenimis, galima sūdyti kartu su lašiniais.
Užpakalinę papilvės dalį - storus, patižusius lašinius sulydyti į taukus.
Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žiemgaloje lašiniai X-XIX amžiuje nebūdavo rūkomi. Adutiškio, Antazavės, Arvydų, Bikuškio, Dusetų, Dūkšto, Šumskų, Jasonių, Jašiūnų, Leipalingio, Meikštų, Šalčininkų, Pabradės, Užpalių, Vaikutėnų, Zalavo, Augustavo, Aukštadvario, Lauksodžio, Gudučių, Lygumų, Pakruojo, Pašvinčio, Rozalimo, Žagarės, Žeimelio ir kituose dvaruose įsisūrėjusius lašinius sandariai uždengdavo kubile ir palikdavo šaltoje tamsioje kamaroje. Aukštaičiai, dzūkai ir žiemgaliai mėgdavo lašinius valgyti žalius arba spirgintus. Ir nors vėlesniais amžiais šios lietuvių gentys jau rūkydavo lašinius, bet vis tiek žmonėms, ypač kaimiečiams, mielesni valgymui būdavo sūdyti ir įvairiai prieskoniuoti lašiniai. XVII - XX amžiuose Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žiemgalos dvarų sūdyti lašiniai būdavo gera prekė siunčiama, vežama į Rytus ir į Vakarus.
Čia išvardinu ne rūkytus, kurių Lietuvoje yra per 50 įvairių receptų, bet mažiau žinomus, dar praėjusiame šimtmetyje labai populiarius ir lietuvių mėgiamus valgyti sūdytus, marinuotus, keptus ir virtus lašinius:

Aukštaitiškai kaimiškai sūdyti lašiniai. Šitaip sūdytus lašinius mėgdavo Aukštaitijos ir Dzūkijos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai.
Dusetų dvaro sausai sūdyti lašiniai. Šitaip paruoštus lašinius labiausiai vertino pirkliai savo ilgose kelionėse, taip pat medžiotojai ir žvejai.
Dzūkiškai biednai sūdyti lašiniai. Dzūkų mėgiamiausia užkanda su rugine juoda duona ir svogūnais prie ypatingai geros dzūkiškos ruginės naminukės.
Meikštų dvaro sūdyti lašiniai. Valgymui būdavo vartojami gerai nusausinti, apibarstyti maltais juodaisiais pipirais ir patiekti su pikliuotų miltų duona, svogūnlaiškais ir pomidorais.
Utenos sūdyti lašiniai. Taip paruošti lašiniai išlaiko ilgesnes keliones, tad tinka vežtis į tuos kraštus, kur žinoma, kad lašiniai negaminami. Utenos sūdyti lašiniai yra geras ir naudingas Lietuvos sportininkų užkandis.
Augustavo dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Augustavo dvaro marinuotus lašinius daugiausiai eksportuodavo į Rusiją, nes rusai juos labai mėgdavo, o pasigaminti nemokėdavo arba tingėdavo.
Ginkūnų dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Mediniuose kubiliukuose paruošti Ginkūnų dvaro marinuoti lašiniai būdavo labiausiai perkama prekė kermošiuose.
Šiaulių gardieji kepti lašiniai. Šiauliečių labiausiai mėgiami prie gerai atšaldytos lietuviškos degtinės su krienais ir raugintais kopūstais, aišku, ir namine rugine juoda duona.

Aukštadvario dvaro virti raudonieji lašiniai. Tai gana sudėtinga gamybos technologija, tačiau taip paruošti lašiniai su susidariusiu vyšnių padažu yra tikrai gurmaniškas patiekalas, tinkantis nustebinti ir daug ką ragavusius pasaulio gurmanus.
Lygumų dvaro virti aitrieji lašiniai. Tai jau grynai vyriškas valgis, kurį labai vertino kareiviai, be to jie būdavo įtraukti ir į kariuomenės proviantą.
Pakruojio dvaro su medumi virti lašiniai. Patiekti prie gerai atšaldytos „Trejų devynerių trauktinės" su šviežiai raugintais agurkėliais yra tikras delikatesas. Šitokiomis vaišėmis galima pritraukti minių minias į kulinarines keliones traukiančius turistus.
Rozalimo dvaro virti lašiniai. Senovėje taip ruoštais lašiniais dvaro darbininkai būdavo maitinami per sunkiuosius darbymečius. Šiandien taip paruošti lašiniai tinka ir svečiams vaišinti kaip gera užkanda prie alaus ir degtinės, ir, jėgų pritrūkus, patiems pavalgyti.

Senoviniai virinti lašiniai iš Pautenas. Tie lašiniai per darbymečius būdavo dažni pietūs, nes specialiai ruošti karštų pietų nereikėdavo, - padėjai talkininkams su duonos kepalu, svogūnais, raugintais agurkais, raugintais kopūstais arba obuoliais, - kaip koks laikas, kaip kokie produktai po ranka, - visi sotūs, užganėti ir laimingi. O jau energijos tiek, kad nuo tokių pietų stalo šokte šokdavo prie darbų.
Šalčininkų dvaro grūdinti lašiniai. Svogūnų lukštuose virti gintaro spalvos lašiniai būdavo eksportuojami į Rusijos caro rūmus Petrapilyje.
Šiaulių greitieji lašiniai. Verdančiu vandeniu su česnakais ir prieskoniais užpilti lašiniai įgaudavo kitokį taurų skonį ir kvapą. Taip paruoštus lašinius paviržiui (pietums) mėgdavo neštis darban Šiaulių apskrities darbininkai, ypač dirbantys lauke.
Žagarės dvaro virti lašiniai. Būdavo bene labiausiai perkami Rygos ir kituose Latvijos turguose, nes latviai, latvių dvarai šitaip lašinių paruošti nemokėdavo.

Žiemgališki virti užkandiniai lašiniai. Juos mokėdavo ruošti beveik kiekviename Žiemgalijos dvare. XVII -XIX a., ekonominiais sumetimais dvarai daug šitaip gamintų lašinių parduodavo įvairiuose kermošiuose, veždavo į Rygos, Šiaulių turgus, pardavinėdavo net Klaipėdos turguose.
Aukštaičių bajoriški lašiniai su šokoladu. Kas pirmasis sugalvojo šį patiekalą šiandien sunku pasakyti, bet tai tikrai turėjo būti garsus gurmanas. Manoma, kad jie bus atsiradę Biržų Radvilų rūmuose, norint nustebinti garbius svečius netikėtu vietinės kilmės patiekalu.
Žemaičių lašininskis. Aitroko skonio užkandinis patiekalas, patiekiamas prie degtinės ir alaus.
Žemaičių užtrinas. Šaltai rūkyta prieskoniuota kiaulės taukinė, senovėje kermošiuose būdavo pardavinėjama pintuose krepšiuose, kuriuose užtriną būdavo galima laikyti ištisus metus. Juo gardindavo barščius, bulvių sriubas, kopūstienes, duodavo su košėmis, bet labiausiai tinka prie šutintų bulvių.
Lašinių užkulas barščiams. Trintų lašinių užkulas, dedamas į barščius, kai juos supilsto į lėkštes.
Dzūkiškas lašinių užtepas. Darbymečiuose duodamas prie duonos vietoje sviesto. Dzūkijoje duodavo prie grikainių arba grikinių blynų, vietoje mirkalo.
Aukštaitiškas spirgų užtepas.
Kaimiškas spirgų užtepas.

Dėl vietos stokos įdedu tik vieną, bet užtat fantastišką  lašinių ruošimo receptą:
Kretingos dvigubai sūdyti lašiniai,
kuriais Kretingos grafai Tiškevičiai kartu su riešutais penėtais ir raudonu vynu girdytais kalakutais aprūpindavo Rusijos imperatoriaus rūmus Sankt Peterburge
Kretingos dvaro mėsinėje 1kg lašinius su oda nuplaudavo, gerai nusausindavo ir perpjaudavo į du lygius po 500g gabalus. Ne odą bet lašinius labai aštriu peiliu įpjaustydavo 2mm gylio 2x2 cm tinkleliu. 50g česnako smulkiai sukapodavo, keturis laurų lapelius smulkiai sulaužydavo, jais įtrindavo lašinius ir gerai įspausdavo. Po to išmaišydavo 60g druskos su 10g maltų juodųjų pipirų, 10g kmynų. Šiuo mišiniu apibarstydavo ir gerai prieskonius įspausdavo į pirmąjį lašinių gabalą. Tada išmaišydavo 60g druskos su 40g maltų saldžiųjų raudonų paprikų, 4g maltų aitrių čilės paprikų ir apibarstydavo antrąjį gabalą. Jį dėdavo ant antrojo, apvyniodavo pergamentu, sukraudavo į ledauninius vežimus (t.y. ant ledų) ir veždavo į Sankt Peterburgą. Kelionė trukdavo dvi savaites ir per tą laiką lašiniai geri įsisūrėdavo, įtraukdavo visus reikalingus aromatus, o jų odelės tapdavo minkštomis, burnoje tirpstančiomis. Šie dviejų skonių, gražūs savo išvaizda lašiniai anais laikais būdavo didžiausiu delikatesu Rusijos imperatoriaus rūmuose. Šiandien tokius lašinius gali pasigaminti bet kuris ūkininkas.
Nuo tų laikų visi lietuviai ir geros namų šeimininkės žino, kad ir rūkytus, sūdytus, ir prieskoniuotus, ir žalius, ir net virtus lašinius geriausiai yra laikyti ne šaldytuve, o šaldiklyje, - lašiniai gerai stovi, išlaiko gražią apetitą žadinančią išvaizdą, lengvai ir gražiai atpjaunami.
GAILA TIK, KAD LIETUVOJE JAU NIEKAS NEBAUGINA LAŠININIŲ KIAULIŲ IR UŽ ŠITĄ LAŠININIŲ KIAULIŲ SUNAIKINIMĄ YRA TIESIOGIAI ATSAKINGA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA.

Lietuviškų lašinių fiesta
 
Lašinių gaspadoriaus prizas, pagamintas iš sidabro

Ar nereikėtų surengti pasaulinio lygio liaudies šventę  „Lietuviškų lašinių fiestą" su TV, koncertais, konkursais, kermošiumi ir skaniomis vaišėmis? Be šėliojimų, linksmybių kermošiuje būtų pardavinėjami lašinių gaminiai, sudarinėjamos sutartys, renkami geriausi lašinių ir valgių iš lašinių gamintojai, apdovanojami žymiausi Lietuvoje lašinių rūkytojai, suteikiant jiems „Lašinių gaspadorius" titulą, vertingą brangaus metalo prizą ir teisę kokiomis nors ypatingomis sąlygomis realizuoti savo gaminius.
Aišku, šiame festivalyje turėtų būti specialiai išrinktas Lašiniauskas, Lašiniauskienė su Lašiniauskiukais. Ir kiekvienais metais renkami kiti pretendentai.
Pirmajam festivaliui Lašiniausko titulas ir koks nors skiriamasis ženklas, sakykime specialiai pagaminta skrybėlė arba kaklaraištis, galėtų atitekti kokiam nors virš 200 kg sveriančiam žmogui, - ne pasityčiojimui, o tik smagiam pasišaipymui...
Specialiomis, prašmatniai išsiuvinėtomis prijuostėmis, kad valgant lašiniais nenusitaukuotų pilvai, būtų galima apdovanoti lietuviškų patarlių apie lašinius rinkėjus, dainininkus, šokėjus. Rengti skaniausių valgių iš lašinių, ploniausiai supjaustytų lašinių, labiausiai riebaluotų lūpų konkursus, kautynes su lašinių paltimis, vaikų pasivažinėjimus ant lašinių bryzo, lipimą ant stulpo, ištepto lašiniais, ėjimo rąstu, ištepto lašinais, ir t.t., ir pan.
Lietuviškų lašinių fiestą jau nuo pirmų dienų būtų galima išgarsinti visame pasaulyje, surengus bent kelis Gineso ir Lietuvos rekordų knygoms tinkančius renginius: ilgiausio pasaulyje spirgų vėrinio, ilgiausios lašinių išpjovimo juostos, storiausios lašinių kasos pynės, greičiausią lašinių palties suvalgymą, didžiausią lašinių panaudojimo buityje demonstraciją (pav. stumdant sunkius baldus, po jais pakišamos lašinių odelės lašiniais į apačią)
Lašinių fiestą galėtų vesti apkūnoka, bet nepaprastai energinga ir daug išmananti etnologė.

Lietuviškų lašinių fiestos valgiai
Lietuviškų lašinių fiestos metu visi svečiai iš kareiviškų virtuvių turėtų būti vaišinami bulvių arba šilkine, arba pusmarškone koše su spirgučiais, arba žemaitišku šiupiniu.
Be to daugelis vietinių ir net kviestinių maitinimo įmonių galėtų dalyvauti Lietuviškų lašinių fiestoje su savo pagamintais valgiais su lašiniais.
Senais laikais kiekvienas Lietuvos kermošius garsėdavo kokiais nors išskirtiniais gaminiais, maisto produktais. Taip į Luokės turgų iš visos Europos suvažiuodavo arklių ir žirgų pirkėjai ir pardavėjai, Smurgonys taip pat skambėjo visoje Europoje savo virtos tešlos baronkomis ir prijaukintais lokiais, Vilniaus Kaziuko mugė - meduoliais ir verbomis, Kretingos kermošiai garsėdavo lašiniais, kurių pirkti suvažiuodavo nemažai pirklių iš Prūsijos, Rusijos, kitų šalių. Bet niekas nemokėdavo iškepti tokių skanių bandelių su lašinukais, kaip Kretingos gaspadinės. Kalnai kerinčius aromatus skleidžiančių bandelių traukte pritraukdavo ir didelį, ir mažą, vaikelį ir senelį.  Tuos kalnus rausva traškančia plutele, aromatingais lašinukais įdarytas bandeles kirsdavo visi be išimties: jų gardūs šilti alkį žadinantys kvapai būdavo pasklidę po visą Kretingos turgaus aikštę, kurių užgožti negalėdavo nei arklių prakaitas, nei ratų degutas.
Kalnus bandelių, įdarytų lašinukais su cinamonais, rūkyta šonine su peletrūnais, rūkytais lašinukais su kadagių uogomis, aitriai sūdytais lašiniais ir daugybę kitaip, savotiškai, išskirtiniai keptų bandelių kepėjai ir kepėjos viliojo pirkėjus. Ir vietoje jas valgydavo neatsivalgydavo, ir lauktuvėms prisipirkdavo, net žydeliai, rytiečiai pirkliais  nusidėdavo neatsilaikę prieš gundantį ir viliojantį Kretingos bandelių su lašinukais kvapą ir vaizdą. Beje, Klaipėdoje veikė net keletą šviežių bandelių su lašinukais parduotuvėlių, kurias kepė iš Kretingos kilę kepėjai.
Šiandien paplitę techniniais riebalais  pripampę beliašai ir čeburekai, įdaryti nuodingomis modifikuotų sojų išspaudomis su chemizuotais mėsos kvapikliais ir spalvikliais. Prastmaisčio dioner-kebabai, prikrauti ne lepta mėsa, o tokiomis pat nuodingomis modifikuotų sojų išspaudomis su chemizuotais mėsos kvapikliais ir spalvikliais nė iš tolo negali prilygti natūralioms, ekologiškoms  bandelėms su lašinukais.
Pabaigai išvardinsiu tik keletą lietuviškų valgių su lašiniais (Lietuvos profesionalūs restoranų, kavinių, valgyklų kulinarai žino aibes visokių kitų gardžių patiekalų):
 
Suvalkietiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka

Žiemgališkas pyragas su lašiniais ir svogūnais

Žemaičių bandelės su rūkytais lašiniais
Aukštaitiška įsnauja
Žemaitiškas užtrinas
Žemaitiškas lašininskis
Lašinių užkulas barščiams
Dzūkiškas lašinių užtepas
Aukštaitiškas spirgų užtepas.
Kaimiškas spirgų užtepas
Baravykienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Bulvienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Daržovienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Grybienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Kruopienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Lietuviški barščiai, pagardinti su česnaku trintais sūdytais lašiniais
Raugintų kopūstų sriuba su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Rūgštynių sriuba su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Šviežių kopūstų sriuba su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Aukštaitiškas karpis, įdarytas lašiniais
Kuršiškas karpis, įdarytas juoda duona, rūkytais lašiniais ir svogūnais
Kuršiškai kepta plekšnė su rūkytų lašinukų spirgais
Kuršiška strimėlė su lašiniais
Kuršiškai sūdytais lašiniais apdėta kepta menkė
Pakruojietiškai lašiniais įdaryta kepta lydeka
Suvalkietiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka

Kauno šventiška banda su lašinukais ir svogūnais
Žemaitiška juoda ruginė duona su rūkytais lašiniais
Žemaitiškas ragaišis su keptais lašiniais
Žemaičių bandelės su rūkytais lašiniais
Lietuviškai su lašiniais keptos bulvės
Aukštaitiški virtiniai su bulvėmis ir lašiniais
Dzūkiški virtiniai su kopūstais ir lašiniais
Šiaulių virtiniai, įdaryti tarkuotomis bulvėmis su lašiniais
Lietuviški virtiniai su lašiniais
Aukštaitiški blynais paliepsniai su sūdytų lašinukų spirgais
Aukštaitiški blyneliai, įdaryti rūkytais lašinukais su raugintų kopūstų padažu
Aukštaitiški žirninių miltų blynai papalaniai su spirgais
Pakruojio tarkuotų bulvių sklindžiai su lašiniais, valgomi su pienu arba spanguolių kisieliumi
Dzūkiškas bulvių, lašinių ir baravykų apkepas
Dzūkiški duonkukuliai su rūkytų lašinukų kresnomis
Aukštaitiški lakštiniai su grietinės ir spirgų padažu
Aukštaitiški skryliai su grietinės ir spirgų padažu
Aukštaitiški švilpikai su grietinės ir spirgų padažu
Dzūkiški pupinukai su sūdytų lašinukų kresnomis
Žemaitiška kiunkė su spirgų ir svogūnų padažu
Žemaitiška slopė su spirgų ir svogūnų padažu
Žemaitiškas šiupinys
Aukštaitiška tarkė su spirgų ir svogūnų padažu
Auštaitiški virtinukai su lašinių spirgais
Lietuviška kiaušinienė, kepta su lašinukais
Lietuviški kruopiniai vėdarai su lašinukais
Lietuviški rauginti kopūstai, troškinti su lašinukais
Dzūkiškos voveraitės, keptos su lašinukais
Aukštaitiški bulviniai rageliai, įdaryti rūkytais lašinukais
Lietuviškas kugelis su lašinukais
Žemaitiški cepelinai, įdaryti rūkytais lašinukais
Lietuviškai keptą laukinė antis, įdaryta rūkytais lašinukais.
Aukštaitiška jautienos kišenė su lašinukų įdaru
Žemaitiškas šmotmėsis su lašinių įdaru
Šiaulių lašininės dešrelės
Taip pat lietuviškos grikių, įvairių kitų kruopų, pupų, žirnių, žemaitiška pusmarškonė, žemaitiška šilkinė košė, patiekiamos su spirgų padažu.
Lietuvių kaimiškosios bulvinių valgių virtuvės patiekalai: bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklindžiai, bulvių dubenėliai, bulviniai rageliai, bulvių šutynė, cepelinai, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, vėdarai, lietuviui skaniausi valgyti yra su lašinukų padažu ir t.t., ir pan.
Atskirai, gražiuose įpakavimuose būtų galima padavinėti:
Aukštaitišką prieskonių mišinį sūdomiems lašiniams,
Kretingos prieskonių mišinį rūkomiems lašiniams,
Kretingos prieskonių mišinį dvigubai sūdomiems lašiniams
Utenos prieskonių mišinį lašinių sūdymui,
Šiaulių prieskonių mišinį sausai sūdomiems lašiniams.
Visus šių lašinių, valgių ir prieskonių gamybos receptus turiu.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. +370 46 35 02 92. Mob. tel. +370 617 24 338
E. paštas: vincentas.sakas@takas.lt

http://youtu.be/gNDG_zQ5Tf8

KAIP STIRNINAS ATKERŠIJO ŽMOGUI

Pagaliau Fortūna parodė savo žmogų,, - o jūs???