Mano internetinė draugė, šįryt atsiuntė laiškutį, norėdama pasveikinti mane ir visus mus, kurie siekiame
- mokslo žinių. Taigi Joana savo laišlelyje rašo:

- Mieli bičiuliai, su Rugsėjo pirmąja!
Sako:
-Žilė galvon, velnias uodegon, o jums vėl mokslai...
Mes visi kažkada buvome papurgalviais vaikais, o pirmoji diena mokykloje, pats pirmasis rugsėjis,

tikriausiai visiems gerai įsiminė.
Net prabėgus daugiau, kaip pusei amžiaus, tie prisiminimai vis dar dilgsčioja širdį, kai ateina ši diena.
Kažko taip ilgu ir liūdna, net ašarėlę išspaudžiam suvokus laiko tėkmę ir jo negrįžtamumą.
Aš atmenu, kai būdama šešerių metukų, susirinkus vyresnių seserų knygeles, slapta nuėjau į
mokyklą ir atsisėdau į patį pirmą suolą.
Miestelis mūsų mažas, mokyklos klasės išsimėtę trijose mediniuose pastatuose per visą miestelį.
Vaikai sueidavo ir iš aplinkinių kaimų, vienas kito nepažinodavo. Seserų klasės 5 ir 4 buvo tame
pačiame name, bet kitame didelio medinio namo gale.
Aš stengiausi sėdėti tyliai, kaip peliukas po šluota, kad tik jos mane nepastebėtų. bet vyresni vaikai
dūko lauke ir jiems nė motais buvo tie mažiai, susispietę, lyg ką tik išperėti viščiukai. Iš baimės ir
neįprastos aplinkos, išsprogusiomis akutėmis,- gūžėmės vos ne po suolu.

Suskambo varpelis, juo skambindama per visą miestelį nuo vieno mokyklos namelio iki kito vaikščiodavo
mokyklos valytoja, tokia suvargusi našlė auginanti savo 4 išdykusius vaikus. Pirmokai, o gal būt net
truputi vyresni jos prisibijodavo, nes ji visą laiką būdavo susiraukusi, pikta, labai garsiai bardavosi, jeigu
vaikai prišiukšlindavo, ar šiaip ką nors iškrėsdavo. Be to ji mums primindavo raganą iš pasakų, nes
visuomet per miestelį vaikščiodavo su savo neišskiriama šluota ir jos veido bruožai kažkokie išskirtiniai:
nes apatinė lūpa buvo stora, didelė, nukarusi, beveik dengianti smakrą, o kai bardavosi, tuomet lūpų
kampučiuose susikaupdavo baltos pūtos, kurios jai rėkaujant tykšdavo į šonus. Nosis irgi atitiko raganos
parametrus - vos kumptelėjusi, bet ilga.

Varpelis ir gi parištas, po šluotkočio galu ir dar nuo  skambučio, tautinės trispalvės juostelės galas,
draikėsi pavėjui.
Taigi, skambutis pasigirsdavo, kai tik juo pradėdavo mojuoti prie pirmo namo, o klasėse mokėsi po dvi klases -
pirmokai su trečiokais, antrokai su ketvirtokais ir vos tik suskambus skambučiui trečiokai vienas kitam
kumštelėdami šnibždėjo,- ragana eina.raagana.
Man pasidarė baugu, norėjosi sprukti iš čia, bet noras patirti kas tai per stebuklas yra mokykla, sulaikė
ir tvirtai patupdė atgal į suolą. Atėjo jauna mokytoja, vardu Audronė,( nors anksčiau vaikai mokytoju
nevadindavo vardais), šaukė visus pavardėmis, nes visi jau buvo įrašyti sąrašuose, o mane aišku
nepašaukė,ir nesupratau kodėl, ir vos neapsižliumbiau, o ir mokytoja pažiūrėjo su nuostaba į mane.

- Tuomet pašokau ir išpiliau greitakalbe, kad aš tokia ir tokia, kad moku skaityti, skaičiuoti ir deklamuoti,
eilėraščius, o be to labai noriu mokytis, nes mano sesės taip pat mokosi ir joms patinka mokykloje.
Mokytoja nustebusi klausėsi, o aš nieko nelaukdama pradėjau pilti eilėraščius, kurių buvau ne mažai
išmokusi iš seserų, skubėjau, nes bijojau, kad mane neišprašytų namo, arba, kad nepakviestų mano
vyriausios sesers. Pagaliau mokytoja atsipeikėjo, priėjo, paglostė man galvelę, liepė atsisėsti ir vis tik
paklausė:
- Kurioje klasėje yra mano sesės? Kiek man metų ir kodėl aš neesu įrašyta į būsimus pirmokus? Mano likimas
sprendėsi per pertrauką,- atėjo sesuo, apibarė už knygas, kurias buvau čia atsitempus, pasakė kiek
man metų ir liepė kulniuoti namo. Tik aš nė nemaniau iš čia eiti, man jau patiko tas kitas pasaulis su
tiek daug vaikų, tai tau ne kiemas su keliom vištom, piktu gaidžiu ar burbuliuojančiais kalakutais. Nors
šunelį Jurgį ir katiną Rainį buvo gaila palikti, bet supratau, kad mokyklon jų tikrai neatsivesi. Tai štai,
sesuo mane bando iškrapštyti iš suolo, aš įsitvėrus laikausi ir vos nežliumbiu, o mokytoja skėsčioja
rankomis, nežino ką daryti, visa klasė susispietus aplinkui stebi kas čia vyksta. Atbėga ir kita sesė,
na dabar jos abi mane ištempia iš suolo ir stumia durų link, aš išsprūstu, pakniubstom bėgu ir pasislepiu
už mokytojos nugaros, įsikimbu jai į ranką ir šaukiu,- aš irgi noriu mokytis!

Mokytoja ima mane už rankos ir jau nebesipriešinančia veda pro duris, manau, kad namo ir ašaros
upeliais rieda per veida, pradedu kūkčioti, springti ašaromis ir nuoskauda. Suprantat, nes mažam labai
sunku pralaimėti.
O stebūkle, mes pasukam mokytojų kambarin, ten mane pasodina kamputyje, o mokytoja praveria
mokyklos direktoriaus kabineto duris. Mano širdelė spurda, kaip paukštukas saujoje, nusibraukiu ašarėles,
liūdnai atsidūstu ir beveik tikra, kad keliausiu atgal į savo dulkiną kiemą. Bet atsiveria direktoriaus kabineto
durys, mane pašaukia, ima klausinėti ar aš tikrai pažįstų raides, ką  iš viso moku, kodėl atėjau be tėvų.
Teko prisipažinti, kad slapta nuo jų atėjau į mokyklą, nes man tik 6 metai ir kažkodėl visi mano, jog aš maža.

Direktorius nusišypso, pašiaušia mano susivėlusią galvelę ir sako:
-Ką gi, jeigu taip jau nori bandyk mokytis, tik ryt ateik su tėveliais, reikia jų sutikimo. Aš skriste išskrendu
iš ten ir nesiekdama kojomis žemės bėgu namo. Namie jau sugrįžus viena sesė ir skundžia mane mamai,
bet aš pribėgu, apsikabinu mamą ir šaukiu,- mane priėmė, priėmė į mokyklą.
Na štai koks mano pirmasis rugsėjis.

O dabar jis bus ir dienoraštyje. nes vaizdžai aprašytas i nėra prasmės ką nors keisti.