Man pasisekė - gavau butą su židiniu ir net savo šešėliu!  Nieko nebus, teks tuo naudotis, kol iš jo neišvaro. Šiandien tarp senos makulatūros vis tik radau kelis sąsiuvinio lapus, kurie prirašyti dar būnant moksleive. Tada bandžiau ir eiles rašyt , ir miniatiūras kurpt. Kai dabar skaitau, tai juokas ima, o tada atrodė, kad esu beveik genijus! Tai kai ką ir patikėsiu. Tik prašau nesijuokt

   MANO SVAJONĖ

Nusipirksiu bilietuką
Ir laimėsiu ,,žiguliuką".
,,Žiguliuką" super liuksą
Ir susuksiu kokį fuksą.

,,Žiguliuku" važinėsiu,
Į miesčionis nežiūrėsiu!
Aš į Palangą važiuosiu,
Mašina pasididžiuosiu.

Noriu ,,Žigulį" turėti
Ir visur išvažinėti.
Jos ratukai keturi,
Rieda, kur tiktai nori!

          Tai čia piemai pradžiai

                         Buvo išsipildžiusi, tik ne tuo metu, kai rašiau, o žymiai vėliau. Dabar seniai nebeturiu ir lakstau kojelėm.

    O iš stalčiaus traukiu seną seną miniatiūrą.

               Su mažąja Aušrele jau visą pusvalandį vaikštome po parką. Saulutė negaili  mums spindulių. Na, ir dienelė! Taip tylu, kad girdėti, kaip medžių viršūnėse žaidžia saulės zuikučiai. Staiga papučia vėjelis, sulinguoja medžiai. Smarkyn...smarkyn...Iš vieno medžio išsiveržia gilus liūdesys.
-Klausyk,- sako Aušrelė,- medžiai dejuoja...

              Pasirodo, miniatiūros abiems ne svetimos

Laba diena! Mes beveik dvynės - vardai panašūs Reikėjo gal man kitaip pasivadint, nes atrodo, kad nukopinau.Šiaip esu Nijolė iš Panevėžio

Šiandie visą dieną lyja, lyg lapkričio mėnuo būtų. Ir prisiminiau savo moksleiviškų dienų eilėraštuką apie lietų, bet tik kitokiu metu.

     LYJA
Lyja ir lyja kiaurą dieną-
Kada gi pagaliau nustos?
Ir pyksta sutiktas kiekvienas-
Lietus pradėjo jiems pabost.

Ir keikia žmonės šitą lietų,
Keiksnoja jį labai rimtai,
Negali šieno susigrėbti
Ir neravėti liks daržai.

Tačiau lietus pasėjo grybų
Bet košės tai iš jų nebus!
Pridygo jų pilna laukymė
Grybaut sutrukdė man lietus...

   Gal kokioj 6 klasėj buvau, tai toks ir eilėraštis. Nesijuokit skaitydami,nes gėda

Radau savo palėpėj dar vieną moksleiviškų dienų kūrinį

  PASKUTINIS  RUDUO

Ir vėl ruduo, ir vėl ruduo auksinis.
Dešimtą kartą juo gėrėjais.
Žinojai puikiai - tau jis paskutinis,
Tik nežinojai, ką jis tąsyk lėmė...

Ir išėjai į darganotą rytą.
Vien nerimą širdy jautei besaikį.
Klajojo vėjas, lietūs lijo, lijo,
Laukai atrodė pamiršti be laiko.

Atgal sugrįžt jau lemta nebebuvo-
Nuskynė tas ruduo lyg gležną žiedą.
Vaikystė buvusi pražuvo.
Jaunystė vieškeliais atrieda!

Ech, mieloji Fortūna, argi niekada neišlydėjai mylimo į armiją? O gal tiesiog pamiršai, kaip visas kaimas ar miestelis susirinkdavo į išleistuves, kai mūsų berniokai išeidavo į kariuomenę - šokiai iki ryto, palydos iki komisariato, ašaros ir būčiniai, priesaikos nepamiršti ir laiškus rašyti, o dienos bėgo, metai skubėjo, priesaikos mylėti ir nepamiršti tirpo tartum varvekliai pavasarį...

Nu ir iš tiesu esi cėkava Zosė, gal dar reiktų ir vardą bei pavardę parašyti? O 10 klasių buvo tik rusų kalba dėstomose mokyklose. Man rodos šis puikus eilėraštis yra apie išsiskyrimą su žmogum, kurį buvo Nija įsimylėjusi ir visai nesvarbu, kur jis išėjo - į kitą mokyklą, į armiją ar studijuoti.
O gal pabandykim atspėti ir parašykime ką mes isivaizduojame, arba ką mums sako mūsų vaizduotė perskaičius šias eiles?

Buvau užklydęs. Smagu  buvo. Ir paskaityti eilėraščių, ir paklausyti komentarų, Ir pačiam kai ką prisiminti.
Labanakt.