BAIMĖ
Pasitikt jį - sunku,
rytas nežada džiaugsmo.
Apleista tyla tu,
žmonės žvelgia iš aukšto.
Juokiasi iš tavęs…
Ir gūžiesi, bejėgė.
Lyg šakas, lauš rankas,
numes širdį ant sniego.
Gal nevykėlė, gal?..
Prarandi žvilgsnio šviesą.
Ir gręžiesi atgal,
vis mylėt dar tikiesi.
Kur žolė dar žalia,
gėlės skleidžias nevytę.
Supranti tik, žila
ir besparnė jau bitė.
Ir tada suklumpi,
traukia prarajos sielą.
Taip savęs netenki
ir gyvent - nebemiela.
Paprastai - paprasta
duota laimė nublanksta.
Lyg rudens radasta
prie pražuvusio slenksčio.
Ana A.