Naujausias Anos eilėraštis

   UPNINKIETĖ

Žilą sruogą ant piršto vynioju
ir šypsausi likimui, šypsaus.
Ačiū, Metai, kad man nemeluojat,
vystote lopinėly dangaus.

Kaspinais trimis papuošėt upių:
Nerimi, Širvinta ir šventa
kad Šventosios banga mane supa...
Laimė luotu svajos paleista.

Aplink žmonės geri. „Padėk, Dieve“, -
linki, glosto kai žemę ranka,
kai lyg žiogo smuiku groju ievai,
sodžiaus klostėse trupa nata.

Išdainuoju gyvenimą mažą,
padėka už dienas ir naktis.
Kai saulėgrąža į saulę gręžias,
į dorumą - poeto širdis.

Taip džiugu naują rytą regėti,
kas ir būčiau be savo Žmogaus?
Kai jis šypsos, raustu lyg avietė,
dalinu mėlynumą dangaus,

Kurs vardu - Upninkai, sparnas neša
tarsi gervę namo vis, namo...
Spurdantis čia - gyvenimas rašo:
juk iš grūdo užauga želmuo.

Atlapi kiemo vartai, lankyti
prašosi, gausa stalą nukraus.
Juk širdis - bažnytėlė, išlyti
atėjau aš į širdį žmogaus.

MOČIUTĖS

Kas gi žino, kas gi jas supras, kai lino
balinto jau sruogos liečia laiką.
Galime įpilti meilės tarsi žalio vyno
ir prigludę pasidžiaugti: žvilgsnis laigo.

Išmintį jų lyg šaltinio gaivą semiam
ir atrodo, kad niekuomet neišsemsim.
Tokios gražios jos ir mūsų laiką remia
gerumu. Skaudžiai suvokiam: sensta.

Ak, Močiutės mūs Močiutės, - žavios
pasakomis, dainomis apvainikuotos.
Mylimos, spalvingos, tokios savos,
mezginių akim ir verpalais raštuotos.

Viską žinote ir matote, bet glaudžiat
taip gražiai, medumi kalbos teka.
Porinate žingsnį liktą laimės graudų
ir jaunystės basakojės žalią seką.

Dar pabūkit, neskubėkite, kas žino,
kaip sutiks, kaip apkabins, kas kalbins?..
Širdies stiklinaitėse - lyg žalias vynas,
kursai liūdesį ir skausmą saldins.

Juk jūs - tokios gražios raukšle savo,
skarele baltuojančios ir skubam
krist į glėbį, niekad neužgavęs,
išbučiuoti delnus... metais grubę.
   /Ana Aleksandravičienė/

* * *
Baltą rožę Tau nešu,
,,Myliu'' - už mane kuždės,
Ilgesio gijas rišu:
,,Kepurėlėje širdies''.
Įminta pėda suskaus,
Žvakė gels tarsi angis,
Akys žvilgsnio nepriglaus,
,,Miela'' - lūpos nesakys.
Ilgas kelias... į Tave,
Lieptai - laiko nunešti,
Duetu mes tik sapne
Saitais angelų rišti.
Balta rožė Tau žydės
Ir kalbės: ,,Šalia esu''.
Palikta kertė širdies
Mylimiausiai iš visų.

/Ana Aleksandravičienė/

                                             Anos piešti paveikslai

Taigi, Maryte, neblogai būtų. O man teko garbė ir gyvent beveik šalia, ir darbuotis vienoje gamykloje. Labai darbšti, gabi, draugiška moteris.