* * *

   ŽEMAIČIUOSE - ŽEMAITIJA

Brangiausia - žemaičiuose,
pasakom vaikščiota
ir sakmių raštuose - mintys suplukę.
Vasario pūgos, pusnyse dūkau,
viskas ten - šventiškai vaikiška.

Asla - į žingsnį, o tas - į tvinksnį...
Bujota ten mano į šviesą.
Tarsi išvarymą podukros rinksiu,
suklosiu „adynos čėsą“.

Laimė - nutolusi, svetimuos toliuose -
maldas veriu, nors taip grįšiu.
Užklystu, skolinuos dideliai norimus
ataudus... šaukias - vaikystė.

Nebėr tik durų, stogo kepurės,
„klemka“-  seniai pradingusi.
Bet ji - brangiausia, prigimtį būrusi
laibakinke blezdinga,
kuri išspardo ledynų siuntą,
sprogdina spurgą pavasario.

Pati mieliausia, nes žalčiu gundo,
akyse mano ji - ašara,
kurią nušluostau, kurią delne vis
šildau... širdimi lašančia.
        Ana A.

MUZIKA

Jeigu tik... būčiau,
tai vėtrungėm krypčiau
ir atgaiviaisiais
skerspūčiais ryto,
iš rankraščio seno -
jauna išlįsčiau, švilpčiau:
„į priekį - žygiuok“.
Nesivyčiau.

Jeigu tik... būčiau,
bruka nusirisčiau
į kitą punktą
tarp siaurų gatvių
ir iš prikibusių žemių
lipdyčiau,
jeigu tik... būčiau,
save kurčią, aklą.

Jeigu dar būčiau,
tai būčiau... plevėsa.
Iš kaktomušų, išvadų
ir „bisų... “ Lūpomis,
lyg užtrauktuką,
tave... suplėšyčiau.

Jeigu nebūčiau,
nebūčiau... iš viso.
    Ana A.

Kad Marija nepristigtų darbelio, įkeliu dar vieną naujausią jos eiliuką.
             NE ŽVAIGŽDĖS

Angelų šaly, debesų pily,
taip ilgai ieškojusios viena kitos,
susitiko dvi, susitiko dvi
širdys... Smuikas meilę gros.

Glunda prie viena kitos,
viltimi jas Viešpats vainikuos.
Nesiskirs, nesiskirs,
ko netekę - vėl patirs.

- Be tavęs man buvo žemėje sunku.
Šluostys ašarą kita: - Pasitinku.
Ir ke;iaus, ir keliaus
dangumi, viens kitą glaus.

Atsiskyrusios juk buvo jos ilgai,
pustė liūdesys, pradingdavo takai.
Širdys dvi, širdys dvi
merdėjo tyloj abi.

Kai į dangų kelsi tu akis,
juo ne žvaigždės, širdys meilę bris.
Tau mojuos, tau mojuos...
Dviese juk - laimingos jos.
     Ana A.

*  *  *
Nunokusias beržų alėjas
Ruduo aistringai glamonėjo.
Pabiro lapai – išravėjo
Derlių piktai Šiaurinis vėjas.
Į žemę krito skiautės ašarų,
Užleido vietą broliui vasara
Ir tyliai svetur pasitraukė.
Pajuodę šakos kantriai laukė.
Atidavė juk naują gentį.
Nuogi svyruoja, bet gyventi
Norėdami – sustingdė syvą
Lyg šerdies ilgesio motyvą.
Žiemos glėby, pūgų lopšinėj
Gedėjo baltmarškiniai rimę,
Kol upę stingdė lytis ledo -
Sūpavo delčią – Pietys rado.
Daga bučiavo šaltus skruostus,
Atbudo medžiai , iš po bluosto
Lakštutė ulbėsiu prikėlė,
Smaragdu akinančiu gėlė.
Gražumo medžių – neįpirksi,
Sprogulių bučkiais veria mirksnį.
Braido po ošiančias alėjas
Aistros ugnim ir meilės vėjais.
/A. A./

ŽEMĖS ANGELAI

Šaukiu aš žemės angelais... šunis,
iltis turėdami, nekanda.
Jei atsivers žaizda, meilėj laižys,
neliks net... rando.

O žmonės juk yra pilni nuodų,
proga vos pasitaiko, kerta
gyvatės liežuviu. Skaudu.
Gyvenimą į pragarą paverčia.

Gal ir kvaila, bet nesakyčiau „taip“.
Kupra nešiau šį graudų patyrimą:
Lyg angelą - išglostyk šunį,
žmogų tu - geriau ratu apeik,
išvengsi sielos sužeidimo.
          Ana A.

DAINUOJU TYLAI...

Daug vertesnis už grožį - gerumas.
perteklius - niekada nepakenkia.
Net skurdžiausią šakelę palenkia
išbujoti į žiedo augumą.

Tai - tiesa, kurios kvepiantys vaisiai
iš vaikystės ateina kartotis.
Tu esi juk - gerumui besotis,
nes jame - meilės žėrintis gaisas.

Nepaneigs to mirtingas, nes žino,
prie krūtinės priglaudusi, verpė
Motina, o jinai - lyg beržynas,
žaluma kurs svajonę iškarpęs.

Ant gerumo lieptelio padėjo
kelią tiesų, širdim vis į širdį.
Ar tavoji joje išsisėjo?
Taip dažnai juk... gerumo negirdim.
         Ana A.

BUDINK ŽALTĮ

Ko tu lendi, širdie basa,
kur šviesą užgožia tamsa?
Sergėk žodyno karaliją.

Palaimins ir nežeidžiama
pilnatvės srūsi šiluma,
gija gerumo guls į giją.

Eik sau šalin! Tyloj klestėk,
nesvirs ranka, nesuskaudės.
Tik mylimas skiepu prigyja.

Žiemą pavasaris paleis,
skvernai žieduoti - pabaliais,
išeisim dviese į Tėvynę.

Ir būsi vėl žaliai žalia
žolynų liaudies suknele,
pajusi, kaip dainoj atgyju.

O dabar ša! Dar paglūdėk,
eik budint žalčio, maldas dėk,
skils žemė - liūdesys į džiaugsmą.
    Ana A.

ŽOLYNU GLUSIU
Kelius tarsi šuva išmynė
širdis. Svetur – nepasiguosi.
Lyg atvira žaizda, Tėvyne,
tapau. Argi mane išduosi?

„Svetur – gerai, namie - geriausiai“, –
už vandenyno verkė sapnas, –
„Lyg atplėšta šaka“. Paklausia:
„Kur šaknys? “ Tarsi kurčias, aklas.

Ir toks bejėgis tampa laikas,
slogus ėjimas, skaičiai dingę.
Ilgesio kibios rankos laiko,
druska rievėji skruostą, vilgai.

Aš sugrįžau – visam, Tėvyne,
žinau, žvakelę tu uždegsi.
Po galva – akmenį,  žolyną
paklosi. Amžiams jau... pritapsiu.

     Ana A.