Karinis komisariatas

Karinis Komisarijatas sušaukia kaimo bernelius eiliniam patikrinimui, o be
reikalo niekada nesikviečia. Tai dabar lyk ir atsiklausia, ar nenorėtume
mokytis vairuotoju.  Karinės vadovybės jau senai nuspręsta, kad ši grupė
mokysis.
Bandyk pabumbėti, ir pasiūs tarnauti, pas baltas meškas. 
Taigi visi sutinkame, negi maišo vyrukams vairuotojo teisės.
Po savaitės aš jau atsiskaitęs, ir dar stipendiją ūkis moka;
- Po 20rub. mėnesiui, o mokytis reikės 4 mėn. Antrą stipendiją
moka mokykla 10 rub., bet gyvensime Kaune, turime patys susirasti kambarį. 

Auto - moto mokykla, randasi prie turgelio, Laisvės Alėjos gale, o kiekvienas
nori gyventi grupelėmis po 3-4, lengviau mokytis ir kompanija mieste - praverčia.
Gavome net 5-iesia , bet prie Pergalės Krantinės.Todėl mokėjome tik po "Dikę".
Mokslą baigiau laimingai, nes neišlaikiusųjų nebūdavo, kitaip išvytų dėstytoją iš darbo.
Po trijų dienų ir teises atsiimu, bet ūkis mokėjo stipendiją, tai turi į mane nuosavybės
teisę ir vėl dirbu elektriku.

Vargais - negalais išsiprašau pirmininko "viliuką", kitos mašinos užimtos.
Aš tik remontuoju, o važinėja jis pats, o aš norėčiau atvirkščiai , - pagastroliuoti
ir kad kas paremontuotų.
Tokių durnių neradęs vėl maunu į karinį komisariatą ir pasakau, kad važinėti
netenka, todėl galite imti į armiją.     
Oi, kaip patiko, ten budėjusiam Kapitonui:
-  Nupirk man per pietus alaus ir pakalbėsime - tarė raudonas, kaip burokas karininkas
- Tai eime pietauti, pamerkiau akį ir tuoj pradėjome "kirsti" sardeles,
užgerdami alučiu.

- Žinai, sako kapitonas, po 5-ių dienų mūsų rajonas sunčia 30 šoferių į Gusevą, į auto
- moto batalijoną. Jie ir liks iki tarnybos pabaigos ten.
- Galiu įtarpuoti tave, bet, turi bent 10 parų sukakti, kad įsakymas įsigaliotų. Kitaip gali
neleisti vyresnybė, todėl, reikia klastoti dokumentus...
Žiūri, ar užkibau ant jo kabliuko.
- Daugiau neturiu, ir paduodu "dikę"- o jis jau džiūgauja ir vedasi atgal į komisarijatą, o ten tuoj gaunu šaukimą "su visu".
Po penkių dienų turiu palikti gimtąsias vietas.

Rajono centras, visai nesvetingas

Bevažiuojant pradėjome pyktis. Kažkuris dėdė išsitraukęs butelį samanės,
pradėjo primygtinai visiems siūlyti, dar išgerti, o jau visiems, pro snapus
varvėjo atgal.
Aš buvau blogas gėrikas, todėl daugiau gerti nė negalvojau, bet dėdė kaip tik
mane labiausiai prievartavo.
Pašokau nuo suolo, griebiau dėdulę už atlapų ir sugrūdau į vevažiuojančio
sunkvežimio privemtą kampą.
Iki miesto važiavome tylėdami, bet supirkimo punkte, kruopščiai išsikviesdavo
iš kiekvienos atvažiavusios mašinos savo grobį - karininkai.
Supirkimo punktas buvo aptvertas 2-jų metrų aukščio lentų tvora. Ataiverdavo
mašinos pločio vartai ir savo girtą auką, pasiimdavo " Tėvai".
Ant ilgo pastato pamato sėdėjo pusgirčiai vyrai ir liūdnai traukė dainušką;

Ty mnie papa,
ty mnie mama,
i čiut ne ženąąą,
Staršinąą, staršinąąąą!

Kita karininkų šaika, gaudė naujai atvežtus ir tikrino jų čemodanus;
- Surastą samagoną , čia pat prie lauko tualeto sudaužydavo ir mesdavo vidun.
Tik valdiškas gėrimas keliavo konvejeriu į karininkų kambarį. Tiko ir skilandžiai, dešros,
pyragai.
Juodaakis Aziatas, drebančiom rankom panaršė ir mano gerokai apspardytą
čemodanėlį, bet juoda ruginė duonutė ir šmotas lašinukų, jam nepatiko;
- Da, ne gūsto, ne gūsto u tebe parin...
- Tovarišč Mojor, odin ne pjany est.
- Nei nepajutau, kaip du karininkai atbulą nuvilko pas viršininką, - padėsi

Įgrūdo užstalėn ir turėjau rašyti sąrašą, iš ant stalo suverstų prirašymo liudijimų.
Galiausiai sąrašas baigtas, pats skaitau pavardes, o paminėtasis vargšelis stoja į eilę.
Kai netyčia perskaičiau ir savo pavardę, - pasimečiau ir atsistojau rikiuotėn.
Visi, kurie dar suprato, pradėjo žvengti.
Atstrapaliojo viršininkas ir liepė mums sulipti į autobusą, su tuščiais čemodaniukais.
Kiti kur išvažiavo nežinau, bet visur buvo vien apgaulė.

Į Gusevą

Pasrodo, kad per anksti mane čia atgarbino.Teritorija buvo uždara,tai visą pusdienį
leido ilsėtis, nes kiti gulėjo apsivėmę, ir nelabai reagavo į budinčių karininkų raginimus
- susitvarkyti. Maitinimas jau buvo kariškas, virė tikri povorai ir lauko virtuvėje.
Mane apėmė nuostaba;
- Jauni trys vyrukai vikriai sukosi apie katilus, o dar trys jiems padavinėjo šaukštus,
samčius ir kitus reikmenis.  Septintasis  - karininkas, buvo įsitaisęs ant pakylos, kad
viską sužiūrėtų.  Jis ir derigavo visai gamybai, net juokas paėmė;
-Ivanov, košę maišyk. Maišyk , maišyk per daug nebus. 
-Tu eilini,- 20 konservų dėžučių - atidaryk
- Seržante, sriubą paragauti ,- atnešk, tik vikriai, vikriai.
- Sriubos povaras, sriubą nukaist, jau paruošta!
Taip bežiopsant , gavau niuksą į nugarą, ir vienas iš povorų pareiškė;
-Uoste užuodžiu,- šitas nusimano, ryt jį į virtuvę - išbandymui.

  - Kiba aš durnas - "į kambūzą" , niekada! ir dėjau į kojas. pabandyk dabar mane
atrasti, tarp 2000 šauktinių.
- "Ūdral" jolik zelionyje,- keikėsi karininkas. 
Aš tuo metu užsimaniau sriubos, nes nuo sauso maisto jaučiau sunkumą. Pasidedu
lagaminėlį, nusivelku ir švarkelį, paprašau, kad draugelis pasaugotų ir sukraunu jam
viską ant narų.
Valgyti jis nežada, nes dar galva pusiau plyšta, tai tik palingavo, kad sutinka.
- Sriuba visai nieko, net akyse prašvieėjo.  Gausiai prikrauta "Tušonkos", kvapas
malonus ir tikrai skanu, tai ir sugalvoju, kad reikia eiti  ten padirbėti, ir tų konservų
"nusišvilpti", juk nežinia, kur dar mus "garbys".
Grįždamas vėl užsuku  į virtuvę, ir karininkui pareiškiu;
-  Šį tą moku, galiu ryt padirbėti.  Karininkas tik rankom suploja;
-  Na ir šaunuolis tu, pavardę, pavardę sakyk  greičiau, mat tie varu atvaryti, tik ir
taiko pabėgti, kas iš tokio darbo.  Būsi povaro padėjėjas, ir saugosi produktus nuo
grobstytojų. Tikrai nepasigailėjau, kad pasisiūliau, jau vėlai vakare atidaviau lašinius
draugams, o mano lagaminėlis, buvo pilnutėlis skanėstų, nes kitiems tai visai
nerūpėjo, o man paėsti - šventė!

     Ryte sužinojome, kad atvažiavo Gūsevo pirkliai ir jau pradeda formuoti komandą.
  Mane paima iš virtuvės, nes dokumentai rodo, kad turiu išvykti.
Jau iš pačio ryto surikiuojami su daiktais ir varomi į pirtį, nes ten nukirpdavo
plaukus, o niekas nieko nesakydavo iki pirties.
Masyvios durys užsidaro ir jau pradeda komanduoti keli "Grubijonai" karininkai.
Jie nesicackina ir nepaklusnius stumdo;
   - Kabinate visus rūbus ant metalinių kabyklų, tik iš kišenių pasiimate metalinius
daigtus ir pinigus ir nešatės su savimi. Kai nusimaudysite, rūbai bus jau išdezinfekuoti
ir galite apsirengti.
- Vos tik įžengi į pirties patalpą nukrečia šiurpas;
- Mūsų laukia trys žydai - du kerpa galvas plikai, o trečias užsilaipina ant suoliuko ir liepia ištemti "pampalą".  Iš nepaklusnių ilgai tyčiojasi, nes netoliesia
stovi du karininkai, užsimovę odines pirštines, ir nepašokinėsi. Pažeminimo procedūrą ,
praeina visi, o nepaklusnieji dar ir į kailį gauna.
  Žydas kyšteli elektrinę kirpimo mašinėlę, ir per vidurį iškerpa "Taką", o kad nukirptų
viską gražiai  pareiškia ;
- Ui paslauga mokama,- duok rublį, kitaip kirpkis pats.
   Štai kodėl reikėjo pinigus neštis su savimi, ir ne tik, visgi buvo ir kam pasisavinti.
Nukankinti ir išmuilinti rengemės karštus rūbus, ir į vagonus,- taip ryte pasiekiame
Gūsevą ir praucedūra kartojasi.  Vėl varomi į pirtį, tik jau įgavę kytrumo niekas
nesimaud, o kurie turime - saugome lagaminus, ir jų nepaleidžiame iš rankų.
Tiesa,- karininkas dalina medžiaginius maišelius ir kurie nori gali pasiūsti rūbus namo.
Aš tai žinojau ir gerais rūbais nesirengiau, o tik lagamine paslėpiau pinigus ir laikrodį.
Iš rankų jo nepaleidau, kol perrengė kariškais rūbais, o kai pasiekėme kazarmę, jau lagaminus užrakino sandėliukyje ir prasidėjo tikroji tarnyba.

Gusevo kurortai

           Vistik dalinio vyresnybė buvo jau civilizuota ir leido visą parą ilsėtis.  Mūsų būrį
padalino perpus ir mes likome 30 vyrų Smirnovo pulke, o likusieji išžygiavo į tankų
batalioną, bet buvo tik už tvoros.
       Mums paskyrė Lietuvį sržantą ir tas globojo, mokė kaip reikia kareiviškai “ėsti”,
kad suspėtum suryti ir su tais, kurie košės nevalgo.
Apsivynioti teisingai autus, kitaip bus kojos kruvinos,- nutrintos.
Daug ko tada pamokė, o paskiau prasidėjo pamokos rusų kalba.  Supratome tik vienas
kitas, tai ruseliai labai keikėsi ir jau rytojaus dieną, parodė ką gali?
Bepusryčiaujant seržantas greitai paėdė, ir suriko stot,- eiti į lauką ir rikiuotis.
Vieni dar grūdosi duoną į kišenias, kiti tik bambėjo, kad nespėja, bet niekas
nežiūrėjo,- išrikiavo ir į asfaltuotą aikštę, o ten dvi valandas saulei svilinant ,
mokino žygiuoti ir su daina.  Dainą netrukome išmokti, nes kiti mokėjo
lietuvišką variantą;
      Pūga ar vėjas, žvaigždžių..........
     Žygiuoja, kareiviai per smėlį,
     Palikę tėvelių namus....
Taip traukėme vieni rusiškai , kiti Lietuviškai, ir neblogai gavosi. Kai per pietus
pasikartojo ta pati praucedūra, buvome sutarę nekilti ir pabaigti valgyti.
Už stalo sėdėjo 10 vyrų ir trys stalai buvo pilnai apsėsti, tai seržantas iš piktumo
lakstė tarp stalų ir tampė už rūbų ,- statydamas. Tarnavo su mumis toksai
dvimetrinis Jocius, bet rusiškai nei žodelio nemokėjo ir jam maistas buvo
labai aktualu, nes neužtekdavo  kareiviškos porcijos, o dar ir tą pačią negli
suvalgyti.
Kaip traukė, neatsisukdamas Jocius, adžagare ranka, taip ir plestelėjo seržantėlis
ant grindų.  Visi nuščiuvo ir laukė, kas toliau bus, o Jocius atsistojo ir karingasis,
galingasis seržantas dingo – išbėgo laukan. Pabaigę valgyti išeiname rikiuotis,
o seržantas jau rotos kapitoną atsivedęs ir žinoma paskundęs, kad jo nepaklausė.
Kapitonas savo ruožtu ir nubaudžia Jocių, Du naredai, be eilės, atidirbti virtuvėje.
Jocius iš džiaugsmo net pašoko,- tai nors paėsiu, o rusai suprato kitaip,  kad Jocius
nepatenkintas ir visi liko patenkinti. Kai ir antrą dieną be jokio poilsio ant saulės
pavaikė, visi užsinorėjome naredų į virtuvę, todėl jau vakare sutarėme;
- Kai prieš gulant visus varys pražygiuoti aplink aikštę ir su daina, prie laukujų
durų padaryti susigrūdimą ir per rūsio duris nustunti seržantą, į vidų, ir ten jam
atskaityti, kas priklauso.
Visi mažesnieji sustojo toliau, o mes didieji prie pat durų, ir tik pasirodžius
tarpduryje seržantui, kažkuris griebė už rankos ir įsitempė vidun.
- Nesavu balsu subliuvo seržantėlis, mat akimirksniu  suprato, kad tamsoje
Ir dar prieš tokią masę – bejėgis. Aš jau buvau pasiruošęs,- nusimovęs
“čiabatą” ir laikydamas už aulo plėšiau seržui į pakaušį, daugiau jokio kliksmo
nebuvo.
Tik šnarėjo įdūkusių Lietuvių kojos. Kažkas tyliai pasakė;
- Palikite  gyvą, ką darote?, ir visi suėjome miegoti, Rytojaus ryte,
pranešė, kad mūsų seržantas, vakare, tamsoje nukrito nuo laiptų ir
nusisuko sprandą, todėl išveštas į karo ligoninę, bet ir durnam buvo
aišku, kad ten nukristi neįmanoma.  Paskyrė mums naują seržantą, 
Lietuvį, iš Raseinių, bet ir tas drebėdamas vaikščiojo ir visą laiką
būdavo pirmas ir vengdavo bet kokio susigrūdimo.  Globojo jis mus ,
ne kad Lietuvis, bet todėl, kad žinojo mūsų draugiškumą. Vistik,
jam davė pavaduotoją Uralietį Ložkiną, ir tas vėl pradėjo valdžią rodyti.
  Petkeviičius jį perspėjo, kad tau už keletos dienų nieko nesinorės, bet,
tas vėl savaip suprato, o kai mus išvarė kopūstus į krūvas krauti daržuose,
Petkevičius surinko iš mūsų po rublį, parnešė šnapso ir visiema po gurknelį
liepė išgerti, ir privalgius žalių kopūstų grįžti į dalinį, papasakoti budinčiam,
kad seržantas Ložkinas prisigėrė, ir laukuose guli. Taip ir padarome,
o Petkevičius, jau mus atsiveja, ir pamerkia akį,- viskas tvarkoj –
Ložkinas miega.  Sėdasiį karinę mašiną ginkluoti kariai ir važiuoja bėglio ieškoti,
o parveža jau be pagonų ir tiesiai parų uždaro.  Gudras vyrukas tas  Petkevičius
buvo, ir mums pasakė;
  - Nesišūdykite daugiau rankų, tegul jie patys savo ginklais ir kovoja.
Taip daugiau Ložkino ir nematėm, o mus tuoj išvežė į Sovietską, o iš ten vėl
sulipdė būrį ir į Maršanską – priešlėktuvinė gynyba.

įMaskvą
Iš bataliono gautas įsakymas , kad atsiūstų vyr. vairuotoją - mechaniką, nes bus siunčiamas į Maskvą remontuoti batalijono autobusas. Reikalingas vyresnysis, o pas juos laisvų žmonių nėra.
Rytojaus dieną jau sėduosi į traukinį ir vakare prisistarau Mičiūrinske, bataliono budinčiam karininkui. Mane nuveda į kareivines, ir pristato Armeniuką, mažutį juodų akių vaikinuką.  Rusiškai beveik nekalba, apeiname autobusiuką , atneša mums dokomentus ir duoda nurodymą ryte anksti išvykti.
Nuėjąs į štabą prisistatau su dokumentais vadui, ir paprašau leisti išvykti - naktį, nes mažesnis eismas ir toliau nuvažiuosime.  Vadas parašo įsakymą išduoti sausą davinį, abiems keturioms paroms, nes per tiek laiko tirime suspėti grįžti, o išvykome vakare. Viskas ėjosi pagal jų planą ir iki Maskvos nuotykių nebuvo. 
Penktadienyje jau gamykloje, bet ten įsakė nusiimti visus savo ratus , nes jų neremontuoja . Užsirašyti baltais dažais autobuso numerį ir prisiduoti į sandėlį. Va čia prasideda nuotykiai, nes neturime nei vieno rakto.  Įrankinėje raktų pilna , bet mums neduoda , nes pašaliniai, Pagaliau sutariu, kad užstatau karinį bilietą, ir gaunu raktus, bet kol dirbome pasibaigė darbo laikas ir įrankininkė išėjo namo. Va taip ir likome, nes be dokumentų niekur nenuvažiuosi. O per savaitgalį ir pakalbėjom su kitais kareiviais, kad galima ir pasilikti - laisvėje

Medviedkovo merginos

Kagi to parodyto adresiuko aš nepamiršau , o vadinosi ta vietovė
Medviedkovo, tai pasiėmęs iš politinio skyriaus leidimą aplankyti,
giminaičius Medvetkovo rajone apsitaisau grynai kariškai, ir
pasitempęs kareivis vyksta ieškoti nuotykių. Kaip ir tikėjausi nežinia
iš kur išdygę patruliai tuoj mane apsupo, nes visi kariai nuo jų
sprukdavo , ir dažniausiai pabėgdavo, o aš priešingai , pasitempiau ir
atidaviau pagarbą. Tai ir buvo tame Medvietkovo kvartale, o namai ten
tik 9 aukštų, ir daug bendrabučių, daugiausia statybininkų,
- Jūsų dokumentai, pridėdamas prie kepurės ranką, grieštu balsu
skardeno kapitonas.
- Prašau , draugas kapitone ir ištraukiu karinį bilietą ir leidimą iki
22 val. būti Medvietkovo rajone, aplankant giminaičius. Pirmiausia
žinoma kibo skaityti leidimą , nes niekas teisingai neįsiformindavo,
nenurodyta, būdavo , kad lankys giminaičius , o tai iš ten vydavo, nes
buvo daug mergų bendrabučių, ir suprantama , kas ten darydavosi.
- A Pribaltika, nusistebėjo kapitonas, srazu vidna kultura, ir ;
pridėjąs ranką prie kepurės pasakė
- Galite eiti draugas jaunesnysis seržante, o kai iš už kampo pasirodė
dar viena patrulių grupė, riktelėjo jiems ;
- Viskas tvarkoje, pas giminaičius, jis ir daugiau jų nemačiau, o kai
nusibodo apžiūrinėti jų parduotuvę, pasukau prie pirmo devynaukščio.
Pasirodo ir čia yra budintys ir tik įėjus paklausė ;
- Kareivuk, jūs pas ką, mes pakviesime ir iškarto pisistatė dvi
mergaitės , ant rankos virš alkūnės puikavosi raudonas raištis, su
užrašu - budintis. Kas man beliko, nusišypsojąs parodžiau pirštu į
vieną iš jų. Mergaičiukė aiškiai pasimetė, trypčiodama skubai nusirišo
raudoną raištį , padavė bobai ir pavadino mane;
- Eime, bet bobai tai nepatiko, jei jūs ilgam tai atsiūsk kitą budėti,
jug matai kiek darbo , eina ir eina visokie, o tas visoks jau antrame
aukšte kukuoja. Mergaičiukė vos atgaudama kvąpą pasakė, kak ji gyvena
devintame aukšte ir
, kad neskubėti, o gal į liftą eiti, bet lifto neprireikė , čiupau ją už
drebančios rankutės ir tiesiai , šviesiai paklausiau;
- Tai tu dar neturi berniuko, kad sutikai mane pasiimti.
- Nęęę, aš dar neturėjau niekad , todė ir labai noriu susipažinti.
O kiek ten jūsų gyvena viename kambaryje, toliau klausinėjau ,
nežinodamas , ką daryti, bet , kad ji tokia jaunutė ir nepatyrusi, tai
man nepatiko.
- Mes tik dviese , bet vietos tai keturios, aiškino gana nuoširdžiai
ir dar pridūrė, kad su drauge nelabai sugyvena , nes ji tokia keista ,
visa baisiai plaukais apaugusi, ir labai ir irgi nori vaikiną
susirasti, bet ji neišvaizdi , ir jai nesiseka;
- O kiek jai metų , slapta sudarinėjau planus, jug kareiviui ne grožio
reikia, o kuo greičiau ant lovos parversti.
Jei , jau 20 bus, o nan tik 17 dar sueis. Taip ir maniau , kad
malalietka ir dar kartą nužvelgęs, nusprendžiau galutinai nekišti
nagų, negi norinčių mergų maža būtų. Taip bešnekučiuodami, ir 9 aukštą
priėjome, o čia gana nyku, nei jokios gyvybės nesimato, kambaryje irgi
nieko gero , dvi metalinės lovos paklotos kukliai, valdiška patalyne,
o dar dvi išardytos ir kampe sustatytos, po viena lova mtosi
čemodanas, na dar staliukas ir 4 taburetkės bei 4 spintlės vienoje
eilėje surikiuotos,Man kažkodėl panašu į kareivinių kazarmę, o ne į
bendrabutį.
- Tai kur tavo draugė , pasiteiravau ;
- Namo išvažiavo, maisto atsivežti , jai netoli čia, tai tankiai
važinėja, o aš tai iš Voronežo, nepavažinėsi, kas savaitę.Ji turi
šyvakar grįžti, įsidrasinusi kalbėjo mažė, bet mano planas jau buvo
subrendęs, susirasti pastovią merginą , kol čia būsiu, ir neleisti
vėjais laiko,
Žinai , aš jau eisiu turiu dar mieste reikaliukų, o tu pasakyk kad ryt
ir ji būtų namuose, aš ateisiu po pietų ir draugą atsivesiu, bet žinai
čia kareivius gaudo, tai aš atlikau žvalgybą, kaip visus prigauti, ir
pas jus nepastebėtiems pakliūti, ir pradėjau ją mokyti ;
- Tik tu niekam neišpasakok , nes kitaip vyrukai kikvieną vakarą jūsų
neaplankys, o tu tikriausiai pažįsti ką nors iš gyvenančių pirmame
aukšte, ir dar geriau būtų toje pačioje laiptinėje, tai mes staigiai
atvažavę tik sušokame į balkoną ir patruliai mums nebaisųs, o paskiau
pati supranti, jau per duris ir eini kur tau reikia, Taip ir sutarėme,
kad jos stotelėja mūsų lauks, ir viską pasakys ar pavyko mano planelį
įgyvendinti.
Rytojaus dieną tikrai pasiimu ir Armęšką ir pusiau kariškai, pusiau
civiline apranga atslenkame į Medviedkovo, dar ir vyno butelaitį
sukrapštėme. Stotelėje tikrai jau nekantravo mergaitės, todėl dar
autobuso tarpdurėje , Ninočka man atreportavo, kad dabar patruliai
toliau nuėję ir galime drąsiai ieti ir pro duris bet aš buvau
neperkalbamas, reikėjo viskuo įsitikinti, todėl padėjau Armeškai
įsiropšti ir pats užšokau be jokio vargo.Susipažinau su ten gyvrnusiom
4 merginom ir tą vyną ten parvarkėme, draugystės užtvirtinimui.
Merginos tikrai prižadėjo man bet kada padėti ir visada įleisti per
savo kambarį bet kuriuo paros metu.Taigi dabar jau 4-iesia kopiamia į
9.Margaitės netgi siurprizą paruošusios, mūsų laukia pakepintos
bulvytės, ir butelis vynelio, Taigi pasivaišinome tikrai šauniai,
Armeška įsispoksojo įNnočką, o aš jau senai kalbinau Lionką, bet mano
Armeška pradėjo snausti, tai pasakiau grieštai, kad varytų į tyrą orą,
irjį vėjas pratrauks , pagaliau išsidangino jie abu, o aš pats
užsirakinau duris iš vidaus ir palikau raktą pusiau pasuktą, dėl visa
ko , kad niekas netrukdytų. Taigi apsilaižiau lūpas ir einu išsvajoto
grobio. Žvilgtelėjau kambarin ir nustebau, kad ir drąsos man jau
netrūko, bet tokios iniciatyvos tikrai nelaikiau, paklodė jau buvo
užtiesta ant viršaus lovos, o Lionočka visa įraudusi skubėjo
nusirenginėti. Nuspyriau ir aš savo aulinius į kampą, akimirksniu
nulėkė ir gimnastiorkė , tik kelnių nesimoviau, bet ji pirštu rodė man
į kelnias ir apgailestavo , kad iš jų nekas teliks, o namo vistiek
turėsiu važiuoti. Paklausiau protingo patarimo, bet ji vistik
blinkstelėjo su sijonėliu ant lovos, ir man besistaipant pareiškė
Muntik, aš jau ne mergaitė , ko pasimetei, tai ir pradėjau be
ceremonijų, priėjąs arčiau kilstelėjau sijonėlį aukštyn, o dieve, vos
ne iki kelių viskas juodavo, tokio plaukuotumo dar nebuvau matęs .

tarnyba

Taigi eilinis šeštadienis, Kandratavičius Mantas vėl palieka savo
dokumentus paslėptus lovoje po čiužiniu ir rengiasi pusiau civiliais
rūbais. Žinoma tai aš, bet Maskvoje nepavaidinsi, karinių patrulių
pilna , prie kiekvieno įdomesnio objekto todėl ir velkuosi juodą
vairuotojų striukę , kad nesimatytų pogonų, o paradinę uniforminę
kepurę, nešuosi po pažastimi, dabar aš civilis asmuo, bet prakeikimas
, už važiavimą autobusu , net ir metro reikia pirkti bilietą, o kur
kareivis gaus tų perkamų, kad net ant rūkymo nėra,tada ir dediesi
furažką ant galvos ir jau karinis techninis darbuotojas, nors
patruliai ir kabinasi , kad nesimato pogonų, bet be karinės kepurės ir
juoda striuke nesiveja, nors jei užsižiopsosi, ir prisileisi visai
arti gali ir atpažinti, bet jau už pravažiavimą mokėti nereikia. Taip
ir vargome, tiksliau buvome budrūs ir pagėręs jau nesirodydavau, nes
tikrai susemtų, o kurie tik pabandė visi atsidūrė areštinėje. Visada
turėjau iš anksto apgalvotą planą ir kelis atsarginius varijantus, ir
niekada mieste negerdavau net alaus, ir neturėjau problemų, o mano
draugai kentėjo žiauriai ir man pavydėjo, vis prašydavo patarti , bet
kas išto, jei rusas pamatė alų , jis ir prisigers, todėl ir
vakštinėjau vienas arba vesdavausi Aemešką, nes jis visai prastai
kalbėjo rusiškai. Už globą Armis man atsilygindavo pinigais, nes kas
savaitę gaudavo pinigines perlaidas , bet net užpildyti pašte, be
manęs nemokėjo, todėl jo tėvas ir prašė per laišką, kad aš jį
globočiau ir pinigų pasiūsdavo daugiau, kad užtektų abiems, o aš
sąžiningai vygdžiau prašymą, nes tikrai jo buvo gaila, tikras mamos
vaikelis. Kartą atrodo buvo jo gimtadienis ir atsiuntė 25 rublius, o
tada butelis degrinės kainavo 3,62rub.Žmogutis užsimanė pavaišiti
visus 16 karių, nes mūsų tiek pastoviai ir buvo. Aš pasiėmęs savo dalį
5 rub. išėjau pas "žmoną", o jie pasiliko gamykloje švęsti, o kai
kitos dienos vakare grįžau , Armis verkdamas pasitiko. ir paprašė
rūkyti, nes pinigyčių jau nebuvo. Pasirodo ,kai Armeška girtas gulėjo,
jo draugai balių tęsė, ir jam nepaliko nei cento, Tvarką padariau
greitai , pats sukroviau, tuščius butelius ir be žodžių parodžiau į du
blatnekus ir į butelius pirštu, ir su manimi niekas niekad
nesiginčijo, nes aš niekada nesileisdavau į kvailas kalbas ir
nesikabinėjau , bet jei pasakydavau , tai ir būdavo atlikta. Po
pusvalandžio visi turėjo rūkyti , o Armiui padaviau 5 pakelius, visi
nustębę žiūrėjo į mane , kaip į išganymą, o jiems jau nedaėjo, kaip
surasti rūkymo Tas Armeška, man buvo kaip rakštis užpakalyje, vis
norėjo su manimi kartu eiti, bet ir su merginom kvailas buvo, o tik
spoksodavo , kaip ožys į naujus vartus ir nė krust, tai nei viena su
juo nenorėjo bendrauti, Ten visi tokie kompleksuoti buvo, ir jų kalbų
pasiklausius supratau, kad dar negreitai jiems nušvis saulutė, nes
juos domino tik paslampinėti mieste ir išgėrus kvailumą parodyti.
Pirmadienio vakare , vel ilgai prausiausi duše ir nusprendžiau nakvoti
pas Lioničką, taigi tik pavakarieneviąs, ir patraukiau prie autobuso,
o po pusvalandžio , jau tupiu balkone, nes patruliai jau juo
susidomėjo , ir toli nenueina, bet tada nesaugoma kita namo pusė , ir
laisvai eik per duris Kambario durys buvo praviros tai ilgiau stebėjau
, ką veikia tie patruliukai, o jie neturėjo teisės po langais be
tikslo slankioti. tai ir dingo . Šį kartą kėliausi liftu ir
neskubėjau, lyg kažką nujausdamas negero, Durys buvo užrakintos,
matomai manoji dar negrįžusi, vistiek pabeldžiau. Duris atidarė
aukštaūgė juodais plaukais mergina;
- Jums ko čia reikia, pyktelėjo.
- Aš pas Lionočką irgi nustebau.
- Mane tik po pietų čia apgyvendino, aš jų dar nepažįstu, jų dar
nebuvo, bet aš tik stumtelėjau duris ir įėjau, nusispyriau batus ir
pastačiau tualeto kampe, o striukę pakabinau Lionočkos sieninėje
spintoje. Naujokė į mane žiūrėjo nepatikliai , prie pat durų stovėdama
svarstė, kaip jai toliau elgtis.
Bumtelėjau ant Lionočkos lovos ir paklausiau;
- Iš kur pati būsi, kad bendrabučio reikia.
- Beveik vietinė, iš Pamaskvio, bet tksliau nepasakė
Abiems buvo nepatogu, pagaliau už durų subildėjo o , kai įsivertė
vidun irgi išvertė akis
- Na va, tik užtruk ir būtinai kas nors nutiks, o naujokė visai pasimetė
- Tai , kad jis tik dabar atėjo pradėjo teisintis , o tos dėjo ant
stalo vaišes , mokėjo atlyginimus, tai ir parduotuves aplankėme

Tai tęstis ilgai negalėjo, nes mano tušti kišeniai, mane varė iš
proto , jei tik tarnauti tėvynei reikėtų, tai visų tokia dale, bet man
dar ir po miestą reikalų buvo, o tai jau be pinigo - šakės.
Nusprendžiau laikinai palikti mergas ramybėj ir susirasti finansavimą
, kad ir kiek man kainuotų, nes buvau užsispyręs ir darbštus.
Atsargiai klausinėjau darbininkų , kas ir kaip?. Kartą iškraudinėjant
prekes, priėjo prie manęs tiekėjas ir atvirai pasakė;
- Kai baigsit darbą užeik, užeik į papulkininkio Galdovskio kabinetą,
ir mirktelėjąs man akį tarstelėjo;
- Litovec ili xitrec, tai tas pats, o aš išsišiepiau iki ausų ir
supratau - pastebėjo vistik žydas apsukrumą.Papulkininkis Goldovskis
buvo žydų tautybės ir antras pagal rangą gamykloje žmogus, mechanikos
gamykloje vyr. ingžinierius tai prilygo direktoriui.
Susitvarkęs ir nusiprausęs prakaitą, persirengiau į karinę švarią
aprangą , visas pasitempęs , beldžiuosi į Goldavskio kabineto duris,
bet jos aptrauktos oda ir nieko nesigirdi.Tada praveriu , o ten dar
kitos durys, tik dekoratyvinio stiklo, ir jau matosi šešėliai, o ten
jau belsti nereikia, durys pačios prasiveria, ir sekretorė mandagiai
paklausia,
- kokiu reikalu? IR KAS TOKS BŪSIU? kai jai viską išpyškinu - ima
tetefono ragelį ir atraportuoja. Parodo vieną iš sofučių ir pakviečia
sėstis, jau tuoj , dar pridurdama. Po minutės tikrai išeina žmogysta
visas įraudęs ir nepakeldamas galvos mauna pro duris laukan.
- Kareivėli, užeik , tik nesėsk , kai sakys sėskitės , mūsų
indžinierius turi savo tqktiką, o šiaip jis žmogus geras,
- Jūsų kvietimu atvykau, pasitempęs atraportavau, ir nepakeldamas akių
papulkininkis tingiai pasakė ;
- Sėskitės, bet aš likau stovėti ir tik kai pakėlė galvą pasakė -
laisvai, tik tada sujudėjau. Indžinierius neskubėdamas apžiūrinėjo
mane ir parodė į fotelį , priešais jį, o ne į sofą kuri buvo prie
durų, ir dabar sužinojau , kodėl sekretorė, sakė nesėsti.
- Ten sodinu prasikaltėlius šyptelėjo senis , o tu sėskis čia, bet aš
vistiek stovėjau

Aš tau įsakau sėstis, ir vėl ranka parodė į fotelį.
- est, pasakau , nes įsakymai armijoje vykdomi aklai ir įsitaisau priešais jį
-Porą dienų tave stebėjome, esi sąžiningas žmgus ir labai jau gudras,
vadovaujiesi savo protu, o mums laikinai prireikė sąžiningo
darbuotojo, pakeisti tiekėją, bet civilio dviems savaitėms forminti
mes negalime, o tave apmokinsime ir jei mums tiksi įvesime dar vieną
etatą, nes mūsų tiekėjas jau senas , ligotas tai tau dabar geras
laikas mokintis.Būtinos tarnybos kariams atlyginimo mokėti negalime,
bet tiekėjo be pinigų nepaliksime, gausi smulkioms išlaidoms ,
pavaišinti mergaites , kuriuos išrašo popierius, ir prireikus galėsi
kįštelėti ir butelaitį, jei nepavyktų gauti be blato, taip pat
mokėsine komandiruotpinigius ir maistpinibius, nes tavo darbas bus
neribotas, bet ir kišenėje ne vėjas švilpaus. pagalvoti turi tik vieną
valandą , nes reikia forminti , pasiimsi pinigus jau šiandien įsikuri
svečių kambaryje, virš kontrolinio punkto ir su kariais jau nei
maitiniesi , nei gyveni ir iš viso niekam nekalbi, nes tai nelegalu,
bet tavo karinį bilietą mes turime laikinai patvirtinti, kaip
dokumentą, pagal kurį tu tieksi gamyklai prekes.
-Taigi manau sutinki, jau pakėlęs balsą tęsė indžinierius ir
pareikalavo karinio bileto, bet aš vaidinau, kad dar svarstau ir
paklausiau;
- O kas bus jei prisidirbsiu trūkumų , jug nepatyręs. Tada jis jau
piktai išrėkė ;
- Pats tave pasodinsiu, ir nurimo, manau , kad tu neprapulsi, nes
tokiomis sąlygomis bet kas sutiktų, o tu dar galvojai, reiškia nešokai
nuogas į dilgėles, tada įsakau tau tylėti ir vykdyti,
Pašokau kaip ir priklauso, pasitempęs atidaviau pagarbą ir surikau;
- Est, - Na va, dabar pasirašai gamyklos šalpos lape ir eini į kasą ,
pasiimi pašalpą ir į rūbų parduotuvę, tau priklauso kostiumas ,
kaklaraištis batai ir t, t,. Prieš darbo pabaigą , man pasirodysi,
laukiu. Kasoje man išmokėjo 150 rubl. o tai reiškė pusę atlyginimo ir
jau norėjau bėgti miestan, bet senukas tiekėjas tvėrė man už sprando,
pačiame tarpduryje. Jug aš paskirtas tave globoti ir mokyti visą
savaitę ir be mano žinios nei į tualetą neisi, marš į mašiną, bet jo
mašina buvo tik pobeda.
- Beje kaip su teisėmis reikaliukai, pasiteiravo, ir liepė sėsti už vairo
- Teisės užstatytos įrankinės ceche, kai reikėjo autobuso ratus nuimti
, raktų neturėjome, taip ir liko raktai pas mane, o teisės cehe.
- Vistiek noriu pažiūrėti , kaip vairuoji, čia eismas mažas pavažiuok
. Su pobeda tikrai nebuvau važiavęs tai taip ir pasakiau, bet nieko
sudėtingo nebuvo , tik pavaros jungėsi prie vairo, tai šiek tiek
trikdė, bet į parduotuvę važiavo pats

Aš tiekėjas

Rytojaus ryte, jau rymojau prie vartų, kad nereikėtų man signalinti, o
į kareivišką daiktamaišį buvau susipakavęs darbinius rūbus, nes to
kostiumo man tikrai gailėjo.
Tuoj pat ir Bondarenkos zil130 naujutėlaitis pasirodė, o pakeliui
staptelėjome ties tiekėjo nameliu, ir jo laukti nereikėjo. Link Tūlos
vedė greitkelis, todėl Bondarenko laikėsi 90 km/val. ir nusprendėme
pusryčiauti Tūloje, nes ten darbininkų valgykloje viskas pigiau, ir
patiekalai tikrai buvo geri, porcijos didelės. Prisikirtę pradėjome
užsakinėti reikemas prekias, o tai pirmiausiai reikėjo išsirašyti
dokumentus buchalterijose , o jų buvo keletas, nes visa Tūla karinis
niestelis ir kiekvienas centrinis sandėlys turėjo savo buchalteriją.
Bondarenko kaip ir priklausė saugojo mašiną ir joje esančias prekes ,
o mudu lakstėme nuo vienos, prie kitos buchalterijos ir tvarkėme
dokumrntus, ir po pietų jau pradęjome krautis.Kiekviename sandėlyje
buvo dideli mediniai padėklai ir kai tik prekės būdavo sukraunamos ,
tai autokaras čiupdavo tą visą padėklą ir pakraudavo į mašiną ir taip
vis tolyn , kol pripildydavome pilną mašiną, o jau tada kruopščiai
dengdavome brezentu ir namučių. Grįždavome visada darbui pasibaigus,
tai mašiniukę tekdavo palikti apsaugai iki ryto, nes iš garažų prekes
vokdavo. Taip ir pradėjau savo sunkų darbą. Vėliau jau važinėjome tik
su Bondarenka ir man be saldainių tikrai nepavykdavo susitvarkyti
dokumentų, nes buchalterės jau taip buvo pripratintos, ir jei nieko
neduodi , tai ir gali sau trypti eilėse, o seniai su sokvojažais
kiaurai eina.
Kartą tokia senukė buchalterė pavaišino mane kavute ir šnipštelėjo,
kad nevargčiau, ji neaiškiai parašys , kad tara, o aš pasiimčiau
patinkantį sokvojažą, ir dar kartą ateičiau , tai sutvarkys galutinai,
ir gamykloje jo jau neatiduočiau į sandėlį , o bėgčiau išsirašyti į
savo bauchalteriją, kaip daiktų krepšį, kuris, man pasirodo priklausė.
Taip ir padariau, bet įsiutęs kažkodėl pasiėmiau importinį ir didelį.
, tai mano buchalterės pradėjo šaipytis, kad čia turi likti ir joms ,
tame sakvojaže ir kur tik beėjau , visur mokė , kaip klastoti
dokumentus ir vogti, ir žinoma be buchalterijos tai neįmanoma, todėl
aš ir pradėjau su savomis gišeftą varyti, o žydiškai
reiškšė"Bizniukas"
Jau antrą savaitę nujuokinom visą ritinį dermantino, gražaus ,
minkšto, o siuvo iš jo striukes.Mano misija buvo tik sandėliuose
išrinkti gražų ir kad ten išrašytų kaip reikia, o kitą dalį atliko
vyr. buchalterės vyras , pasitiko prie miesto įvažiavimo įridinom į jo
gazelką , jis 150 rublių man į kišenę ir nieko nežinau , nieko
nemačiau. Einami dalykai dar buvo dažai ,akumuliatoriai, korburatoriai
stiklo el. valyruvai, tai imdavo dėžėmis, bet jei man neišeidavo 100
visai neprasidėdavau, nes tepti tai man vienam reikėjo ir tik pusė tos
sumos likdavo, bet užtat šeštadienį ir sekmadienį man priklausė gražus
rudas kostiumas, šlipsas, ir pilnas sokvojažas skanėstų keliaudavo į
Medviedkovo, pas gražuoles rusaites. Ne be reikalo INDŽINIERIUS
GOLDOVSIS įspėjo , kad turėk galvą, ir nepamesk šalto proto, tai gerti
negėriau nei lašelio, kitaip senai bųčiau supakuotas, bet va su
mergatėm tai jau žaidžiau
Per mėnesį laiko jau viskas buvo sudėliota į savo vietas, aš niekam
nelindau į akis ir dokumrntus visada atiduodavau tvarkti vyr.
buchalteriai - poniai Sarai Galdovskajai, o ji dar vis pasišaipydavo
iš manęs
- Jei dar liko saldainiukų ir mūsų mergaitėm papilk ant stalo, o gal
jau tau ir atlyginimą laikas pradėti mokėti, bet iš manęs niekas
neišpešdavo nei žodelio, ir jaučiau , kad Sara mane pieskina, todėl
dar tą pačią popietę nupirkau 3 kg. Kra- Kumu saldainių ir įtykinęs
buchalterijon papyliau anr stalo.
Visos tik aiktelėjo, ir išraudo, įsiviešpatavo mirtina tyla , o
vyriausios durys buvo plačiai atidarytos ir viską matė. Aš kaip visada
tylėdamas atbulas pradingau neištardamas nei žodelio, bet girdėjau
aiškinant , kad naujasis tiekėjas labai drovus ir draugiškas ir jei
kuri pastebėtų klaidelių jo dokumentuose, tai praneštų jai pačiai ,
jug reiia vaikinuką gelbėti.
Nuo to karto supratau, kad Goldovskių mafija laiko savo rankose visą
gamyklą ir priešintis nėra prasmės ir jeigu ką prasitarsiu tikrai
pasodins, o jie jug milijonus beabejo turi ir jau nieko nebijo.Numatę
, kad aš jau supratau ir , kad man burną užrišo visam laikui, Pats
ponas Galdovskis vieną pavakarę čiūžtelėjo prie manęs su savo tamsiai
žalia 21 Volga - prasivėrus durelėms pamojo , ir pasake sėskis į galą
, nes šalimais dar kažkas sėdėjo
- Kaip tau patinka tiekėjo darbas, pradęjo be užuolankų, jei tave
skriaudžia sakyk man, ir atsigręžęs žvilgtelėjo į mane, o aš žiūrėjau
pro langą ir nieko nemačiau.
- Tau kas Kondratovič, negi tikrai tave skriaudžia, va turim
reikaliuką ir pasitaisys tavo atlyginimas, dabar 1000 rublių gausi,
užteks tau terliotis su šūdais , mačiau , kad vyras rimtas , bet
suprask ir mus, negi patikėsi biznį nežinomam.
-Taip pasakiau aš ir niekas nesuptato , ką tas taip reiškia,
- Taigi sutinki dar kartą paklausė Bosas, ir aš linktelėjau galvą.
- Maskvoj baisus dificitas šviesiai mėlynų , acetoninių dažų, į
karinius sandėlius jų vistiek atveža, reikia mums parsivežti bent
toną, bet jie išfasuoti 200 kg. statinėse, taigi baisus nepatogumas,
tu tos statinės nei nepajudinsi, ką darom?
- Iš karto pasakiau, kad sustūmus mašinas galais aš vienas perridinsiu
tas 5 bačkas.
Na kaip aš nepagalvojau, trynė rankomis Galdovskis, o jo svečias
atsisuko į mane ir įsispoksojo;
- Iš kur jūs jį iškasėte, tai mūsų proto lygio žmogus, senį vykite
lauk, gana jam čia bezdėti, duokite jam gruščiką , negi tokiu protu
juodą darbą dirbti.
Tada jau pradėjo inžinierius, nuo ryt tiekėjas - ekspeditorius,
perimsi dokumentaliai jo zilą, ir gauni gruščiką , o atlyginimą manau
jau mokėsime visą, tai būtų 400 ant popierio, ir dar ryt visą dieną
treniruojjiesi su ja važiuoti ir nieko daugiui, o dabar laikas
vakarieniauti

SARA

Niekaip negaliu prisiversti baigti to prakeikto laikotarpio, bijau per
daug neišpasakoti ir per mažai neįdomu. Taigi dar dadėsiu šio to ir
padėsim Maskvai tašką.
Nesusidarykite klaidingos nuomonės, jug aš pgrinde tiekiau prekes iš
karinių sandėlių ir karinei gamyklai, taigi ir buvo dielis skirtumas,
nes kariniuose sanėliuose buvo viskas kas geriausia ir civiliai ten
buvo nepageidaujami, bet tiekėjas , tai toks žmogus, kuris visur
prilenda, o tikro tiekėjo be pūpsančio skvojažo aš nemačiau. Todė mano
sunkų darbą gali suprasti tik kolegos, o viskas , kas buvo geriausia,
Sovietų Sajungoje ir buvo sukoncentruota Maskvoje ir aplink Maskvą.
Serpochovo miškuose atradau aukštųjų karininkų , parduotuvėms skirtus
sandėlius, bet jau ten be kariškos aprangos nei pro vartus
neįleisdavo, todėl teko ir ją su savimi gabentis. Važiavome kartu su
abiem Goldovskiais, mat jiems prireikė importiniais baldais
apsistatyti savo vilą, ir jis savo Volgą gerokai pasikrovė pats ,
Maskvoje, o aš su naujuoju gamyklos zilu bildėjau iš paskos.Žinoma,
ten Saros į buhalterijas neįsileido, todėl aš ir buvau reikalingas,
ir viskas buvo išrašinėjama gamyklos vardu, nes kitaip ir būti
negalėjo, nes ten civiliai jau nepatekdavo Takart mano zilas buvo
prištampuotas vien baldais, bet aš palandžiojau ir kituose sandėliuose
ir jau mano galvelėje virė planas čia apsilankyti dar kartelį , tik
jau be žydų.Tuo kart pinigų man niekas nesiūlė , tik visus
nereikalingus baldus krovė man atgal į zilą, ir Sara užsiminė , kad
jei būsiu jai geras , tai jau dabar gausiu naują 2 kambarių butuką,
gamyklos statomuose namuose, Aš tais plepalais netikėjau ir butais
nesidomėjau, nes tai buvo ne mano nosiai. Tuos senuosius baldus ir
atvežėme į netoli gamyklos esančius jau baigtus du namus. Darbininkai
viską tempė į antrą aukštą , o namas buvo standartinis 5 aukštų. Kai
tik grįžomia į Goldovskių vilą jau viskam vadovavo Sara, ir pajutau ,
kad ji mane keistai stebi, todėl į jų reikalus nelindau , o
vaikštinėjau , kaip katinas atskirai. Tik kai naujoje vietoje
išsikrovėme ir jau ruošiausi važiuoti , Sara primygtinai pareikalavo
pasižvalgyti bute.Man tai buvo per didelė prabanga, viskas buvo
apstatyta man dar nematytais baldais , žinoma senais , bet koks ten
sanumas, viskas dar blizga, todėl tik žvilgtelėjąs išspūdinau lau,
kažkodėl netraukė manęs tas butukas.
Taip ir slinko mano dienelės , klampindamos vis į didesnį liūną, kol
vieną pavakarę gavau Saros kvietimą, atvykti į tą butuką slaptam
pokalbiui, ir tai nuskambėjo , kaip įsakymas. Persigandau nejuokais,
ką dar žydelka sumanė, bet , jei po darbo , tai palindau po dušu ,
užsivilkau savo gražųjį kostiumą ir patraukiau pėškom, nes visai
netoli gamyklos. Pamatęs gausiai padenktą stalą, net išsišiepiau, nes
dar buvau be vakarienės, o Sara pastebėjusi tuoj paaiškino , kad jokių
iškilmių nebus , papraščiausiai šeimninkė nežinojo, kiek žmonių
vakarieniaus ir padengė 8 kiek ir leido didelis stalas, Sara pasirodė
labai nemandagi, pagrūdo mane į užstalę ant sofutės ir pati plestelėjo
šalia, o ne priekyje , kaip priimta.Aiškiai abu buvome pasimetę, tai
Sara tuoj čiupo mano lėlštę ir pradėjo šinkuoti keptą mėsytę, nes ir
taip seilė bėgo nuo kvapų.
- Aš tai mėsytės nevalgau, suokė Sara, man tik saldumynai patinka , ir
pradėjo pjaustyti tortą. Ką tau nepatiks galvoju, nes tiek pavertus ,
tiek pastačius- tikras kubilas.Valgyti nesigėdinau , nes stalas tikrai
lūžo nuo misto, tai tik ausys lingčiojo, bet gerti kaip visada,
visiškai atsisakiau, o Sara vis čiulpė , kažkokį likerį, Padėkojau už
vaišes ir norėjau atsistoti, bet Sara įraudusiais veidukais neleido ir
vis primygtinai siūlė , ko nors paragauti iš gėrimų. Matau, kad
neišsisuksiu - maktelėju , kažko spalvoto , bet stipraus, priverčia ir
ant kitos kojos išlenkti, bet tai buvo ir viskas , pareiškiau , kad
noriu į tualetą ir daugiau už stalo nesėdau. Kai ji pati užėjo į
tualetą , staigiai patikrinau duris, nes duryse raktų nasimatė.
Nusmelkė baisi nuojauta, durys buvo užrakintos, negi Sara sumanė mane
visiškai išnaudoti.Tokio darbo aš nebijojau , tik ne su kubilu. Buvo
labai apmaudu, nes proto man netrūko, o žydelka vistik mane sutvarkė
ir labai gėdingai.
Išėjusi iš tualeto, be užuolankų pradėjo;
- Gyvenime pasiekiau visko , ko norėjau, tik su vyru nelaimė, labai jį
myliu , bet jis jau nieko vyriško negali todėl ir surado man tavenuo
šiol tas butukas bus mano vyrui , kas bus tikras mano vyras.O siaubia
,
žiūrėjau pastėręs pro langą, vieną kartą nupūsti nieko nėra, bet
nuolat, o gal meluoja, kas ją žino, gal jos vyras visai pasius.
Nusirenk kostiumą išgirdau šnopuojant užpakalyje, lėtai pasisukau, ir
supratau, kad boba nejuokauja, stovėjo pusnuogė, tik ilgokas sijonas
buvo paskutinis rūbelis , kurio nedryso nusimesti. Nusviedžiau švarką
ant fotelio, ten pat nukėkė ir kelnės, baltiniai bei šlipsas. Likau
tik su glaudėmis, ir be ceremonijų parverčiau ant sofos, bet mane
glumino , tas storumas, nei šalia sofos stovėti , nei ant jos gultis
ir ji supratusi ko delsiu, pasiūlė išskleisti sofutę. Taip jau buvo
geriau, kai antrą kartą pamečiau ją ant vidurio sofos pasimatė ir
šeškas su praplėšta kupra, o tuo pačiu ir mano dogas sureagavo, taigi
beliko tik krustytis ant viršaus. Nei nesitaikydamas smeigiau , be
jokių ceremonijų, nors ir buvo pakėlusi galvą , kad bučiuočiau, bet
man nedaėjo, nes pačiam nebuvo jokio ūpo.Tik aiktelėjo ir čiupo mane
savo rankomis apkabindama sėdmenis, matėsi , kad senai neturėjusi
tokio daikčiuko, bet aš buvau negailestingas ir neleidau ilgai
mėgautis. Pumpavau net visą ištraukdamas, o ji dar bandė sukti ratu,
bet pamačiau kaip plečiasi akių vyzdžiai, veidukai taip gražiai
paraudo, o pati iš visų jėgų laikė mane prispaudusi ir kai aš
norėdavau patraukti atgal kildavo ir ji kartu. Ką padarysi tegul jau
pasimėgauja, bet netrukus atleido ir vėl pradėjau pumpuoti. Dulkinau
aš ją žiauriai sukišdamas visą ir dar paspausdamas, todėl vėl
neišlaikė, ir pradėjo važiuoti kaip su dviračiu pakėlusi savo trumpas
kojytes į viršų jau spardėsi, bet ir man jau užėjo išsiliejimas, tai
kaliau toliau ir jau labai greitai. JI pradėjo kažką spygauti , man
nesuprantama kalba ir paleido į mane srovę, bet vistiek nestojau, tai
pradėjome plaukti, galiausiai išsilupęs dar tebestovintį savo įrankį,
nukulviavau po dušu. Po tokio šaunaus darbo buvo malonu praustis, o
grįžęs atsigaivinęs galėjau vėl užgulti , bet Sarai jau užteko ,
užsimetusi adejalą gulėjo nejudėdama.Apsirengęs norėjau išeiti , bet
ji verkdama iš džiauksmo, ar apmaudo tik kabinosi ant kaklo ir sakė;
-Tas butelis dabar tavo , kur tu eisi branguti, o va aš privalau eiti,
pas antrąjį vyrą, apsižiūrėk kol aš susitvarkysiu, ir pasakyk ko dar
mums čia trūksta.Išsimaudžiusi visa švytėjo ir man atrodė jau daug
pagražėjusi, aiškino man kad jau rytoj pradės mano vardu performinti
šį butuką

Raktas nuo laukujų durų jau puikavosi mano saujoj, bet kai pasakiau iš
mandagumo, kad aš vienos damos neišleisiu ir lydėsiu iki autobuso,
Sarai taip patiko, kad tik glaustėsi kaip katytė , ir nežinodama kaip
man įsiteikti , padavė du susegtus prancūziškus raktus, o pati pasiėmė
vieną. Paklausta kodėl man atidavė du Sara pradėjo aiškinti savo
planus.
- Matau tu vyras kokių reta, ir jaunas ir gaingas, todėl aš tavęs
neskriausiu, žinau , kad turi panelių ir ne vieną.Pas tave galėsiu
ateiti tik penktadieniais po pietų ir tik valandėliai kitai, todėl
nenorėčiau, kad mano daiktuose kas nors knaisiotųsi, ir šis kambarys
bus užrakintas. Rakto nuo jo tau neduosiu, o čia ateidinės ekonomė, ir
viską tvarkys, ir vakarienę visada rasi karštą. Nuo tokių žodžių Sara
man tikrai pagražėjo ir už dovanotą laisvę , žadėjau skalbti ją
sąžiningai, nes tikrai buvau viskuo aprūpintas, tai ko nepataikauti
Sarai. Vistik man kirbėjo velniška mintis, o gal ta ekonomė visai dar
nieko, reikėtų nupūsti ir ją, kad jau taip susiklostė gyvenimas, tai
ir komplektuoti sijonus toliau.Įlaipinęs Sarą į autobusą, pats
palaukiau kito ir į Taganką. Ten man persėdimas ir į Medviedkovo, bet
tik išlipęs Tagankos aikštėja nustebau - link manęs ėjo Lionočka su
dviem draugėmis, mat irgi taikėsi važiuoti namo.Lionočkos jau porą
savaičių nebuvau matęs, tai savotiškai pasiilgęs, o ji net sunerimusi,
ir vis dažniau trainiodavosi po Taganką, bene sutiks mane, nes kur ta
gamykla nežinojo, o iki Tagankos aikštės daug kartų kartu važiavome.
Sutikome vienas kitą išskėstomis rankomis, net gera pasidarė ir nieko
nelaukdams čiupau už parankės, kaip didžiausą grobį, nes pasakyti
tikrai turėjau ką. Ji nesuprasdama spyriojosi ir aiškino, kad
prisipirkusi skaniai valgyti, net dešrelių kilogramą tur ir nesupranta
, kodėl aš ją kažkur tempiu. Pasakiau , kad viską atiduotų draugėms ,
nes ji be rytojaus negrįš ir jėga išlupau jos krepšelį iš rankų, nes
jau artėjo mųsų maršruto autobusas.Mestelėjau jį jos draugėm ir
įgrūdau Lionočką autobusan.Ji žinoma baisiai nervinosi ir nenorėjo į
ta gamyklą važiuoti , bet aš nieko neaiškinau ir tik laikiau , kad
kurioj stotelėj niššoktų.Pamačiusi , kad tempiuosi į gražų , naują
namą visai sunerimo;
- Kur tu mane tempiesi, aš nepasiruošusi į svečius, aš tik iš darbo ir
visa prakaitu dvokianti, bet jau jokie maldavimai nepadėjo ir visą
tirtančią stipriai nutvėręs laikiau ir rakinau duris. Pagaliau įstūmęs
ir užrakinęs duris lengviau atsikėpiau - balius dviems , pareiškiau.
Ji vistiek nieko nesuprato ir susigūžusi laukė , kas dar pasirodys ,
bet nieko nesulaukusi pradėjo žvalgytis. Aš žinoma norėdamas
pavaidinti jau sėdėjau gale stalo ir graužiau kažkokio paukščio kulšį.
demonstratyviai pasiėmęs į ranką ir lyg būčiau labai alkanas , žadinau
jai apetitą
- O kur kiti? kada pradės rinktis? , ir ji pradėjo čepsėti lūpomis.
Pamojau eiti artyn;
- Čia mano butas - kvailiuke, ir nieko daugiau nebus tik mes, čiupk ko
nors perkąsti ir į vonią, ar po dušu - kytravau aš.
- Jooo, tu matau pasakas mėgsti, šmaikštuolis, pasakė Liolačka, bet
vistiek šakute pasismeigė brangios dešros.
-O serviladas, nepamenu kada ragavau, ir paėmusi duonos riekelę
greitai sutvarkė.
- Tai matyt atlyginimą gavai šiandien, toliau įsidrasindama šveitė
dešrą, bet kam tokios išlaidos, jug tu čia viską ir prapirkai, bet man
tai bvo smūgis tie jos žodžiai ir numčiau kaulą ant stalo.
Graužė mane sąžinė, ir pasakiau;
- Viskas ką pasakiau tiesa, čia mano butas, aš jj užsidirbau ir
paraudau iki ausų gaiukų, bet Lionočka pastebėjo. Na matai , aš jug
neturiu ką persirengti , negi nuoga būsiu,o tu ir taip jau iš gėdos
rausti.
gavau antrą smūgį ,bet mes tą gėdą žinojome skirtingai ir todėl darėsi
visai liūdna, kaip man buvo sunku būti veidmainiu , bet ir gyventi
norėjosi be trūkumų. Vistik sąžinę pamyniau, viršų ėmė bliastvos ir
kol kas negalėjau atsispirti moterims, aš jas jau ir įsivazdavau
nuogas , kaip kuri atrodo, todėl vėl spoksojau pro langą, ir nieko
nemačiau , ir nieko negalvojau - sustabdytos akimirkos!!!
- Muntikai, nepažįstu tavęs, kas su tavimi atsitiko, vis toks liūdnas
dažna būni, pasakyk mielasis , apie ką mastai, negi svo merginą
Lietuvoj palikai ir taip pergyveni. Prislinkusi ant galų pirštų
švelniai bučiavo mane
- Būk gerutė , eik praustis, tau kompaniją ir aš palaikysiu nuogas ir
ji dar labiau sutrikusi nušlepsėjo į vonią

Taip prasidėjo nauja darbo savaitė. Vakare , grįžęs iš Tūlos
sužinojau, kad mano draugas Armenas irgi šį tą nuveikė, nes iš tų
kareivių niekas nežinojo, kad ir aš dar dirbu gamykloje. Saugumo
sumetimais, aš negalėjau jiems rodytis todėl ir gyvenau atskirai,
jiems aš jau buvau grįžęs į savo dlinį.
Pasirodo Armeniukas vogė , ką tik galėjo, kad tik daugiau ant savo
autobusiuko susikrautų naujų detalių, bet jo eilė remontui dar buvo
tolokai, tai jis viską tmpė į antrą aukštą ir slėpė miegamajeme , po
lova.Matomai jį ir įskundė draugai, o už vagystes visada bausdavo, tai
ir jis buvo uždarytas karineme sulaikymo kambaryje.Sužinojąs nejuokais
išsigandau, o kadangi jau buvo po darbo, tai važiavau pas Goldovskius
į namus, gelbėti draugo. Paaiškinau visą padėtį, kad tą autobusiuką,
atvairavo jis, ir suprantama, kad jis ir nori geriau susiremontuoti,
bet . Jug vogė ne sau, o viskas vistiek bus karinio dalinio. Senasis
žydas buvo griežtas drausmės atžvilgiu ir aiškiai mačiau , kad nenori
net kalbėtis su manimi , ir visą laiką tylėjo, spoksojo į televizorių.
Jis visada buvo nekalbus , tik galvodavo ir tylėdavo. Pagaliau
neiškentus priėjo Sara ir prisėdo šalia jo.Jie kažką žydiškai
persimetė ir Sara pakvietė mane prie stalo, bet ir aš buvau
neperkalbamas ir nekrutėjau nė iš vietos, o ir toliau sėdėjau ant
sukamo krėslo. Tada pats senis pakilo, ir priėjąs prie baro kažko
įpylė į fudžerį ir sau į mažesnį. Pasakiau , kad aš čia su pakrauta
prekėmis gamyklos mašina atvažiavęs, ir kad niekada negeriu net po
darbo. Senis buvo be nuotaikos ir visai pasiuto
- Daugiau pas mane į namus ne tiekimo reikalais nedrįsk kreiptis, tam
yra darbo laikas, bet aš nesiruošiau klausytis pamokslo iki galo ir
nei neatsisveikinęs moviau pro duris.Nuotaika buvo bjauri, todėl
pridavęs zilą apsaugai sliūkinau pėsčias namo.
Vakarienę radau sukrautą ant dujinės, viskas buvo labai skanu , tai
prikimšęs savo barabaną iki baškėjimo įsijungiau teliką, bet vistiek
buvo liūdna, sunkiai pernešdavau vienatvę, nes buvau šeimos žmogus.
Pagaliau sulaukęs ryto išskubėjau į gamyklą. ir pastatęs mašiną
iškrovimui prie sadėlio ėjau į Saros kabinetą, nes senio bijojau.
Dokumentus palikęs buchalterijoje, pravėriau Saros duris ir pamačiau
jos mostą užeiti, nors ji kažką aiškino kitam žmogui. Įėjimą pas ją
irgi reguliuodavo viena buchalterė, matyt vyresnė, bet man ta taisykė
nebuvo taikoma, nebent, kas iš aukštos valdžios būtų ten užėją.
Dabar jau aš prašiau Saros pagalbos, bet ir ji tik aiškino man kad
sutvarkys buto ordrį ir liks tik sulakstyti pas notorą pasitvirtinti
ir galėsiu prisiregistruoti ir "žmoną" , ir išsišiepė iki ausų. Dėl
Armeniuko tai sakė po valandėlės eis pas generalinį prašyti, nes
karine policija sunkiai prieinama ir gali reikėti tepti, jiems. Į
sandėlį grįžau per remonto cexą ir pastebėjau sujudimą. Ogi pats
Goldovskis vadovauja atitempiant mūsų pūtrą remontui, ji vargšelė buvo
subukuota neatpažystamai, nes ten mašinos turėdavo į važiuoti pačios
kitaip nepriimdavo remontui, ir visada išsikvesdavo atstovus priduoti,
na įvaryti į cexą.Kadangi, Armeniukas sėdėjo uždarytas, tai buksyras
jį ne vilkte vilko , bet stumte stūmė ir jau buvo padarytas tikras
vištininkas iš kėbulo.
Neišlaikė ir mano nervai , ir prišokęs prie senio pasakiau;
- Kodėl mane taip skriaudžiate, jug aš dirbu , kiek galiu, o kas iš
autobusiuko liko.
- Jug tu norėjai naujos mašinos, tai kam ta pūtra reikalinga, net
detales išakas vogė, negi kas taip daro, su galva reikia viską daryti.
Čia darbas eina konvejeriu ir nei viena ta pati detalė negrįžta, o
vogti neleisime, tegul dabar pasėdi savaitėlę.Aš savo sprendimų
niekada nekeičiu. o po savaitės ir dažai bus nudžiūvę, galėsi pats iš
kiemo išvairuoti, o ten ir ateis tavo išakas, daugiau jo kojos
gamykloje nebus.
Žinojau senio tvirtą žodį ir jau nurimau, net patiko jis man. Seną
sudaužysim, o naują padarysim. Staiga dingtelėjo man mintis , kol
senis geras prašyti gaz-53 variklio, ot tada tikras autobusiukas bus.
Draugas vyriausias indž. turiu prašymą;
-Pašykite draugas tiekėjau, oficialiai pradėjome poalbį
Tik trumpai , drūtai, nes jau man laikas eiti.
- Tai gal variklį originalą galėtume, mačiau sandėlyje gaz-53 yra.
Spoksojo senis ilgai į mane, kažką svarstė, pagaliau pamojo cexo
viršininką, ir pasakė;
Kažin kad vieną autobusą pabandytume su gaz-53 varikliu
sukomplektuoti, visvien tuo reikės pradėti , nes jau senai ir tokius
gamina, iš lėto pabandome vieną , jeigu ko trūksta sąrašiuką tiekėjui
tuoj pristatys , jis landus, ir nelaukdamas jokių nuomonių skubiai
nuėjo. Cexo viršininkas gavęs įsakymą, pradėjo lakstyti protekiniais.
Čia pradedame rinkti naują, rodė meistams, ant naujo rėmo pradėkite,
nes variklis galingas 53-as stovės, o ta pūtrą ten kampe tegul ardo,
indžinierius sakė gamyklai reikia autobuso, taigi tikrys , naujas
dalis komplektuokite, o ko trūksta štai tiekėjas jau laukia staigiai
sąrašėlį darom, ir pažiro visi kas sau.
Žinoma man nieko neįprasto nebuvo tik smagumas , kad sau dirbu, toks
malonus jausmas užliejo mano krūtinę. 0 senį net gerbti pradėjau,
padeda kaip savas