TARNYBA ARMIJOJE
Medviedkovo merginos
Ką gi, adresiuko aš nepamiršau, o vadinosi ta vietovė Medvedkovo. Pasiėmęs iš politinio skyriaus leidimą aplankyti giminaičius Medvedkovo rajone, apsitaisau kariškai – ir šaunusis kareivis išvyko ieškoti nuotykių.
Kaip ir tikėjausi, nežinia iš kur išdygo patruliai. Visi kariai nuo jų sprukdavo ir dažniausiai pabėgdavo, o aš, priešingai, išsitempiau ir atidaviau pagarbą. Tai nutiko Medvedkovo kvartale, o namai ten vien 9 aukštų, daug bendrabučių, daugiausiai – statybininkų.
– Jūsų dokumentai, – pridėdamas prie kepurės ranką griežtu balsu skardeno kapitonas.
– Prašau, draugas kapitone, – ištraukiu karinį bilietą ir leidimą iki 22 val. būti Medvedkovo rajone lankant giminaičius. Pirmiausia, žinoma, kibo skaityti leidimą, nes niekas teisingai neįsiformindavo, nebūdavo nurodyta, kad lankys giminaičius. O iš to rajono vydavo, nes ten daug mergų bendrabučių, nesunku suprasti, kas dėdavosi.
– A Pribaltika, – nusistebėjo kapitonas, – srazu vidna kultura, – ir pridėjęs ranką prie kepurės pasakė:
– Galite eiti, draugas jaunesnysis seržante.
O kai iš už kampo pasirodė dar viena patrulių grupė, riktelėjo jiems:
– Viskas tvarkoje, pas giminaičius jis, – ir daugiau patrulių nemačiau. Kai nusibodo apžiūrinėti jų parduotuvę, pasukau prie pirmo devynaukščio. Pasirodo, ir čia buvo budinti.
– Kareivuk, jūs pas ką? Mes pakviesime, – man įėjus iškart paklausė.
Tuoj prisistatė dvi mergaitės. Ant jų rankų virš alkūnių puikavosi raudoni raiščiai su užrašu „budintis“. Kas man liko? Nusišypsojęs parodžiau pirštu į vieną iš jų. Mergaičiukė aiškiai sutriko, trypčiodama skubai nusirišo raudoną raištį, padavė bobai ir linktelėjo man: „Eime“.
Bobai tai nepatiko.
– Jei jūs ilgam, atsiųsk ką nors kitą budėti. Juk matai, kiek darbo, eina ir eina visokie...
O tas „visoks“ jau antrame aukšte kukuoja. Mergaičiukė vos atgaudama kvapą pasakė, kad gyvena devintame aukšte ir kad neskubėčiau, gal į liftą eikim. Bet lifto neprireikė, čiupau ją už drebančios rankutės ir tiesiai šviesiai paklausiau:
– Tai tu dar neturi berniuko, kad sutikai mane pasiimti?
– Ne, dar niekada neturėjau, todėl labai noriu susipažinti.
– O kiek ten jūsų gyvena viename kambaryje? – toliau klausinėjau nežinodamas, ką daryti. Kad ji tokia jaunutė ir nepatyrusi, man nepatiko.
– Mes tik dviese, o vietos keturios, – aiškino gana nuoširdžiai. Pridūrė, kad su drauge nelabai sugyvena, nes ji tokia keista, visa baisiai plaukais apaugusi. Ji taip pat labai nori vaikiną susirasti, bet yra neišvaizdi ir jai nesiseka.
– O kiek jai metų? – slapta sudarinėjau planus, juk kareiviui ne grožio reikia, o kuo greičiau ant lovos parversti.
– Jai jau 20 bus, o man tik 17 sueis.
Taip ir maniau, malaletka. Dar kartą nužvelgęs nusprendžiau nekišti nagų. Negi norinčių mergų maža? Taip besišnekučiuodami ir 9 aukštą pasiekėme, o čia nyku, jokios gyvybės nesimato. Kambaryje irgi nieko gero: dvi kukliai paklotos metalinės lovos, valdiška patalyne, dar dvi lovos išardytos ir sustatytos kampe. Po viena lova pakištas lagaminas. Na dar staliukas ir 4 taburetės bei 4 spintelės vienoje eilėje surikiuotos. Kambarys labiau priminė kareivines, o ne bendrabutį.
– Tai kur tavo draugė? – pasiteiravau.
– Namo išvažiavo maisto atsivežti. Jai netoli, todėl tankiai važinėja. O aš tai iš Voronežo, nepavažinėsi kiekvieną savaitę. Ji turi šįvakar grįžti, – įsidrąsinusi čiauškėjo mažė, bet mano planas jau buvo subrendęs – susirasti nuolatinę merginą, kol čia būsiu, ir neleisti vėjais laiko.
– Aš jau eisiu. Turiu mieste reikaliukų, o tu pasakyk, kad ryt ir ji būtų namuose. Aš ateisiu po pietų ir draugą atsivesiu. Žinai, čia kareivius gaudo, bet aš jau sugalvojau, kaip pas jus nepastebėtiems pakliūti. – Ir pradėjau ją mokyti:
– Tik tu niekam neišpasakok, antraip vyrukai kiekvieną vakarą jūsų neaplankys. Tikriausiai pažįsti ką nors iš gyvenančių pirmame aukšte? Dar geriau būtų, kad iš jūsų laiptinės. Mes staigiai sušoktume į balkoną – ir patruliai nebebaisūs. O paskiau pati supranti... Per duris – ir eini, kur tau reikia.
Taip ir sutarėme: jos stotelėje mūsų lauks ir pasakys, ar pavyko tą mano planelį įgyvendinti.
Rytojaus dieną pasiėmiau armėną ir pusiau kariškai, pusiau civiliai apsivilkę atslinkome į Medvedkovo. Dar ir vyno butelaitį sukrapštėme. Stotelėje jau nekantravo mergaitės. Dar autobuso tarpduryje Ninočka man atraportavo, kad dabar patruliai toliau nuėję ir galime drąsiai smukti netgi pro pagrindines duris. Bet aš buvau neperkalbamas – reikėjo viskuo įsitikinti, todėl padėjau įsiropšti armėnui į balkoną, o tada ir pats įšokau be jokio vargo. Susipažinom su ten gyvenusiom 4 merginom ir vyną „patvarkėme“ draugystės užtvirtinimui. Merginos prižadėjo bet kada padėti ir visada mane įleisti per savo kambarį – bet kuriuo paros metu.
Dabar jau keturiese kopėme į 9 aukštą. Mergaitės net siurprizą buvo paruošusios – mūsų laukė pakepintos bulvytės ir butelis vynelio. Pasivaišinome tikrai šauniai, armėnas įsispoksojo į Ninočką, o aš kalbinau Lionką. Bet mano armėnas pradėjo snausti. Pasakiau griežtai, kad mautų į tyrą orą ir vėjyje atsigautų. Pagaliau jie abu išsidangino, o aš užsirakinau duris iš vidaus ir palikau raktą pusiau pasuktą, dėl visa ko, kad niekas netrukdytų. Apsilaižiau lūpas ir einu išsvajoto grobio link. Žvilgtelėjau kambarin ir nustebau. Drąsos man jau netrūko, bet tokios iniciatyvos tikrai nesitikėjau: paklodė jau užtiesta ant lovos, o Lionečka, visa įraudusi, skubėjo nusirenginėdama. Nuspyriau ir aš savo aulinius į kampą, akimirksniu nulėkė ir gimnastiorkė, tik kelnių nesimoviau, bet ji pirštu rodė į kelnes ir apgailestavo, kad iš jų ne kas teliks, o namo vis tiek turėsiu važiuoti. Paklausiau protingo patarimo. O ji blinktelėjo su sijonėliu ant lovos ir man besistaipant pareiškė:
– Muntik, aš jau ne mergaitė, ko sutrikai?
Tai ir pradėjau be ceremonijų. Priėjęs arčiau kilstelėjau sijonėlį aukštyn. O Dieve! Vos ne iki kelių viskas juodavo, tokio plaukuotumo dar nebuvau regėjęs.
***
Tarnyba
Sovietinėje armijoje man prisiėjo tarnauti 2,5 metų, mat patekau ten tada, kai maršalas Griečko išleido įsakymą pereiti prie dviejų metų tarnybos. Pereinamuoju laikotarpiu teko dar pusę metelių patarnauti, kad viskas sklandžiau vyktų. Tarnavau ryšių daliniuose, pasirašiau, kad 10 metų apie tarnybą armijoj niekam nepasakosiu, tai ir nepasakojau, tik buities klausimus dažnai paliesdavau, nes man tikrai neblogai sekėsi tarnauti. Nebuvau aš sugriuvęs kareivis, net nuskriausti manęs seniai nesugebėdavo, mat turėjau galvą, o ne kopūstą ir savo profesiją neblogai išmaniau. Buvau sportiškas, užsigrūdinęs ir daug kas man dėl to pavydėjo.
Pradėjau savo tarnybą Guseve, kaimyninėje srityje. Priėmėme priesaiką, o tada atvažiavo pirkliai iš Gorkio. Išsivežė mus traukiniu – dvi rotas, lygiai 60 vyrų, paskui Maskvoje pasitiko dar kiti pirkliai ir vieną rota pasiėmė raketčikai. O mes iš Gorkio nuvažiavome į Maršanską, kur ir buvo mūsų pulkas, įsikūręs prie pat tabako fabriko, skyrė tik tvora.
Rūkė visi, kitaip ir būti negalėjo. Fabriko tvoroje žiojėjo didžiausia skylė, tik tekdavo praskėsti dvi plačias lentas, nes apačioje buvo neprikaltos. Tą pačią dieną, kai atvažiavome, senbuviai kariai mums parodė rūkyklą, o ten – katilas, pilnas įvairių markių cigarečių ir papirosų. Po suolu du neblogi kibirai, kuriais iš fabriko atnešdavo rūkalų. Buvo šventas dalykas rūpintis, kad katilas daugiau kaip iki pusės neištuštėtų.
Rotoje kiekvieną parą budėdavo 4 kareiviai ir seržantas, o visame pulke dar ir karininkas, ne žemesnio rango kaip majoras, ir jo padėjėjas, žemesnis karininkas. Tie budintys ir atlikdavo visus darbus: plaudavo grindis, budėdavo vienas prie durų su ginklu, kiti ilsėdavosi ar ką dirbinėdavo ir taip keisdavosi. Teko ir man tų cigarečių parnešti, bet mes, lietuviai – mandagūs žmonės, todėl eidavome prašyti, o ne atimdavom, nes kažkaip nefaina būdavo.
Rusai fabrike šaipydavosi:
– Na kodėl trukdot dirbti? Tai gamybos atliekos. Imkite semtuvus ir prisikraukit, kiek reikia.
Bet moterys buvo malonesnės, jos duodavo pakeliais. O mes su jomis paplepėdavome kultūringai, todėl mus pamačiusios tuoj siūlydavo visą dėžę supakuotų įvairiausių markių cigarečių.
Kai tik karininkai pamatė, kad lietuviai atsineša supakuotų, mus paskyrė aptarnauti štabą, o visi kiti ėjo tik į rotą. Štabe buvo lengviau – mažiau darbo ir kultūra kita, karininkai su mumis labiau skaitėsi.
Tame fabrike buvo ir siuvimo kambarys, tik nežinau ką ten siuvo. Paprašiau, kad kelnes susiaurintų, nes mums neįprasta tokios pliudrės. Na ir prasidėjo! Visi užsimanė frajeriais būti. Tačiau mus tuoj išskirstė po atskiras rotas, ir teko man palikti Maršanską kartu su ryšininkais iš Ukrainos. Penkiese išvykome į Simpurą, kur ir buvo tikroji mano tarnybos vieta.
***
Taigi, eilinis šeštadienis. Muntas Kandratavičius vėl palieka savo dokumentus paslėptus lovoje po čiužiniu ir rengiasi pusiau civiliais rūbais. Žinoma, tai aš. Bet Maskvoje nepavaidinsi, karinių patrulių pilna prie kiekvieno įdomesnio objekto, todėl ir velkuosi juodą vairuotojų striukę, kad nesimatytų antpečių, o paradinę uniforminę kepurę nešuosi po pažastimi. Dabar aš civilis asmuo. Bet prakeikimas, už važiavimą autobusu ir metro reikia pirkti bilietą, o kur kareivis gaus tų perkamų, kad net rūkymui nėra. Tada ir maukšliniesi furažką ant galvos, ir jau esi karinis techninis darbuotojas. Nors patruliai kabinėjasi, esą antpečių nesimato, bet kai esi be kariškos kepurės ir su juoda striuke, nesiveja. Nors jei užsižiopsosi ir prisileisi visai arti, gali atpažinti, bet užtai už pravažiavimą mokėti nereikia.
Taip ir vargome, tiksliau, buvome budrūs ir išgėręs nesirodydavau, nes tikrai susemtų. Tie, kurie pabandė, visi atsidūrė areštinėje. Visada turėjau iš anksto apgalvotą planą ir kelis atsarginius variantus, niekada mieste negerdavau net alaus, todėl neturėjau problemų. O mano draugai kentėjo žiauriai ir man pavydėjo, vis prašydavo patarti, bet kas iš to? Jei rusas pamatė alų, jis ir prisigers, todėl ir vaikštinėjau vienas arba vesdavausi armėną, nes jis labai prastai kalbėjo rusiškai. Už globą jis man atsilygindavo pinigais, mat kiekvieną savaitę gaudavo pinigines perlaidas. Užpildyti pašte be mano pagalbos jų nemokėjo, todėl jo tėvas laiške prašė, kad aš jį globočiau ir pinigų atsiųsdavo daugiau, kad užtektų abiems. Aš sąžiningai vykdžiau prašymą, nes iš tiesų buvo jo gaila – tikras mamos vaikelis.
Kartą buvo berods jo gimtadienis. Tėvai atsiuntė 25 rublius, o tada butelis degtinės kainavo 3,62 rublio. Žmogutis užsimanė pavaišinti visus 16 karių, nes mūsų tiek nuolat buvo. Aš pasiėmęs savo dalį, 5 rublius, išėjau pas „žmoną“, o jie pasiliko gamykloje švęsti. Kai kitos dienos vakare grįžau, armėnas verkdamas pasitiko ir paprašė rūkyti, nes pinigučių jau nebuvo. Pasirodo, kai girtas gulėjo, jo draugai balių tęsė ir jam nepaliko nė cento. Tvarką padariau greitai: pats sukroviau tuščius butelius, be žodžių parodžiau į du blatniakus ir į butelius pirštu. Su manimi niekas niekad nesiginčijo, nes aš nesileisdavau į kvailas kalbas ir nesikabinėjau. O jei ką paliepdavau, tas būdavo atlikta. Po pusvalandžio visi turėjo rūkyti, o armėnui padaviau 5 pakelius. Visi nustebę žiūrėjo į mane kaip į išganymą, mat patiems nešovė į galvą, kaip surasti rūkymo.
Tas armėnas man buvo kaip rakštis užpakalyje, vis norėjo su manimi pas mergas kartu eiti. Bet kvailas buvo, tik spoksodavo kaip ožys į naujus vartus – ir nė krust, todėl nei viena su juo nenorėjo bendrauti. Ten visi tokie kompleksuoti buvo. Jų kalbų pasiklausęs supratau, kad dar negreitai jiems nušvis saulutė. Juos domino tik paslampinėti mieste ir išgėrus kvailumą parodyti.
Pirmadienio vakare vėl ilgai prausiausi duše ir nusprendžiau nakvoti pas Lionečką. Taigi pavakarieniavęs ir patraukiau prie autobuso, o po pusvalandžio jau tupiu balkone, mat patruliai jau juo susidomėjo ir toli nenueina. Bet tada lieka nesaugoma kita namo pusė – laisvai eik per duris.
Kambario durys buvo praviros. Ilgiau stebėjau, ką veikia tie patruliukai, o jie neturėjo teisės po langais be tikslo slankioti, todėl greitai dingo. Šį kartą kėliausi liftu ir neskubėjau, lyg kažką negero nujausdamas.
Durys buvo užrakintos, matyt, manoji dar negrįžusi. Vis tiek pabeldžiau. Duris atidarė aukštaūgė juodaplaukė mergina:
– Jums ko čia reikia? – pyktelėjo.
– Aš pas Lionečką, – irgi nustebau.
– Mane tik po pietų čia apgyvendino, aš jų dar nepažįstu, jų dar nebuvo, – bet aš tik stumtelėjau duris ir įėjau. Nusispyriau batus, pastačiau tualeto kampe, o striukę pakabinau Lionečkos sieninėje spintoje. Naujokė į mane žiūrėjo nepatikliai, prie pat durų stovėdama svarstė, kaip jai toliau elgtis.
Bumptelėjau ant Lionečkos lovos ir paklausiau:
– Iš kur pati būsi, kad bendrabučio reikia?
– Beveik vietinė, iš Pamaskvio, – bet tiksliau nepasakė.
Abiems buvo nejauku. Pagaliau už durų subildėjo, o kai įsivertė vidun irgi išvertė akis:
– Na va, tik užtruk ir būtinai kas nors nutiks.
Naujokė visai sutriko:
– Tai kad jis tik dabar atėjo, – ėmė teisintis.
O tos dėjo ant stalo vaišes:
– Mokėjo atlyginimus, tai parduotuves aplankėme.
***
Mano nuotaika buvo subjurusi. Atėjau pasimylėti, o čia ta naujokė. Ninočka jau turėjo vietą permiegoti pas drauges, bet šitai kuosai nepasakysi, kad išeitų. Kol kas sėdamės visi prie stalo. Lenočka žino, kad aš ne mėgėjas išgerti, tai nupirko tik punšo butelį. Bet aš mėgau mėsą, todėl šitos ir pripirko. Bet kas jos nemėgsta... Visi kirtome parūkytą dešrą, mėsos vyniotinius, o punšo aš atsisakiau, todėl ir nebuvo atkimštas, nes jos vienos gerti nepanoro. Merginos susitvarkė kambarį, o aš drybsojau Lenočkos lovoje. Staiga pašokęs pareiškiau, kad vistik eisiu į gamyklą, ir išsitraukiau striukę.
– Na jau ne! Jei atėjai vakare, tai ir nakvosi, – šoko abi, o naujokė netgi pajuokavo:
– Sustumsime tris lovas ir visi gulsimės skersai jų.
Bet Ninočka pareiškė turinti lovą kitame kambaryje, or šitą paliekanti man ir atsiprašiusi išėjo. Aš vis tiek buvau be nuotaikos. Tada naujokė pasakė:
– Turim vieną vyrą, dalinsimės abi. Sustumkim dvi lovas, Muntiką guldysim per vidurį.
Davai, dabar man jau tiko. Bet Lenočka įtariai žiūrėjo į mane ir galiausiai pareiškė viduryje gulsianti ji, nes ji mane susirado.
– Tada kam tos metalinės lovos? – pradėjau garsiai samprotauti aš, – juk jų vidurys įdumba ir vidurinis vis tiek nusiris į pakraštį. Meskit čiužinius ant žemės, taip geriaus isšimiegosim. Aš, žinoma, aš gulėsiu viduryje, kad niekam skriaudos nebūtų.
Taip ir padarėm. Tik naujokė stebėjosi, kad mes visiškai nusirengę sugulėm, o ji niekaip nesiryžo nusimesti triko ir patrypčiojusi palindo po antklode. Šiaip baugi neatrodė. Užmečiau ranką ant krūtinės, tai tik krūptelėjo, bet kentė, kol nieko nedariau. O kai pradėjau švelniai čiupinėti, tai savo rankomis laikė manąją. Kadangi labai švelniai čiupinėjau, kentė toliau. Kita ranka tą pačią procedūrą atlikau ir Lenočkai, bet ji tik raitėsi ir pasisukusi šonu spaudėsi prie manęs tol, kol man iškilo „palapinė“. Tai pastebėjo abi ir naujokė ėmė prunkšti. Lenka tik dar labiau spaudėsi artyn ir bandė ant manęs užmesti koją, bet gulėjo po atskira antklode, todėl niekaip nesisekė. Buvau pakišęs ranką po naujokė antklode, tačiau ji buvo apsirengusi triko. Bandžiau per jėgą savo plaštaką patalpinti jos tarpkojyje, bet ji taip įsikibo į mano ranką, kad aš ja tik slankiojau aukštyn žemyn. Šį karą pastebėjo Lenočka ir pradėjo mane traukti tolyn nuo jos. O mane juokas ėmė iš tos jų kovos.
O stebukle, naujokė pati prisislinko prie manęs ir jau beveik nesipriešino, kai vėl pabandžiau delnu perbraukti jos bulkutę. Žinoma, ėmiau čiupinėti, bet ji jau savo rankomis manųjų nelaikė, o tik sėdosi, taip mažindama priėjimą, ir inkštė. Mano Ignas visai pasiuto, atėjo lakias jį sutramdyt. Tačiau su kuria? Lenočka pati išsprendė šį klausimuką: pašoko, greitai apsirengė ir pasakė šįvakar išeinanti nakvynės ieškotis pas drauges:
– Bet tu nė nesitikėk, kad dar kartą tau užleisiu savo lovą.
Pareiškė apskritai pagalvosianti, ar verta su manimi draugauti, ir apsiverkusi išbėgo.
– Tu nors duris užsirakink, o tai dar budinti boba įgožins ir mane išvys, – pasakiau naujokei.
Ji atsikėlė bumbėdama, kad mane už tokius darbus tikrai verta išvyti, ir duris užrakino. Bet nusirengti nė nemanė, vėl apsirengusi atsigulė klausdama, kodėl taip pasielgiau.
– Aš juk nevedęs, jai nieko nežadėjau. Pati išbėgo. O kas čia tokio? Ir tau nežadu, nenori – neprasidėk, neprievartausiu.
Bet ji tylėdama prisispaudė prie manęs. Po viena antklode pagulėjome apsikabinę ir vėl užliejo maloni šiluma. Dabar jau gulėjome šonu vienas priešais kitą, glaudžiai apsikabinę ir šnekučiavomės. Mums abiems buvo malonu, bet ji sakėsi namuose turinti berniuką, kuris ją beprotiškai myli.
– Tai gerai, šiandien pasimylime – ir elkis, kaip nori. O aš bandysiu Lenočką susigrąžinti. Čia vistiek vietos nebus visiems, turėsiu susirasti atskirą kambarį.
Išgirdisi tokias kalbas ji visai atšalo.
– O aš galvojau, tu mane myli, – išlemeno.
– Bet tu juk turi savo mylimą berniuką.
Po to ilgam nutilome ir aš jau buvau pradėjęs galvoti, kad šiandien kvailai pasielgiau, bet ji staiga pasakė:
– Tu man patinki, kitaip nebūtum manęs palietęs. Tik man gaila Lionkos, – ir vėl prisispaudė. Dabar aš supratau, kad pats laikas apžiūrėti, ką ji savyje turi. Pradėjome bučiuotis, ji vis stipriau spaudėsi prie manęs, o aš beglostinėdama jos nugarą sugebėjau nuvilkti triko. Tada užguliau ją ir toliau bučiavau, o kai gerai įsisiurbėme, abiejų kelnaitės pradėjo važiuoti žemyn. Vos atsidūrė ties keliais, pakėlęs koją nusmaukiau visiškai. Ji nei perdaug priešinosi, nei aktyvi buvo, gulėjo kaip lenta užsimerkusi. Supratau, kad visai nepatyrusi, todėl buvau atsargus ir neskubėjau. Bet kojukės labai lengvai prasiskėtė. O kadangi bulkutę tebelaikė ranka užsidengusi, suabejojau, ar joje išvis kas nors yra buvęs. Numetęs jos ranką į šoną, gražiai patalpinau Igno galvutę, iš lėto stūmiau gilyn, bet, atrodo, jokio pasipriešinimo nesutikau. Ji stipriau spustelėjo mano kaklą ir lengviau atsiduso, bet kiek bepumpavau, jokios jos reakcijos nesulaukiau. Kaip pradėjau ant lentos, taip ir baigiau nesupratęs, kokia ta jos skylutė. Daugiau nebepratarėme nė žodelio. Užmigau jausdamasis bjauriai, kad atstūmiau tokią puikią partnerę.
***
Taip tęstis ilgai negalėjo. Mano tuščios kišenės varė mane iš proto. Jei vien tarnauti tėvynei reikėtų, tai visų tokia dalia, bet aš juk mieste reikalų turėjau, o mieste be pinigo – šakės.
Nusprendžiau laikinai palikti mergas ramybėj ir susirasti finansavimą, kad ir kiek man kainuotų, nes buvau užsispyręs ir darbštus. Atsargiai klausinėjau darbininkų, kas ir kaip. Kartą iškraunant prekes priėjo prie manęs tiekėjas ir atvirai pasakė:
– Kai baigsit darbą, užeik į papulkininkio Goldovskio kabinetą, – ir mirktelėjęs tarstelėjo: – Litovec ili chitrec – tai tas pats.
Aš išsišiepiau iki ausų ir supratau: vistik pastebėjo žydas mano apsukrumą. Papulkininkis Goldovskis buvo žydų tautybės ir antras pagal rangą gamykloje žmogus. O mechanikos gamykloje vyr. inžinierius prilygo direktoriui.
Susitvarkęs ir nusiprausęs prakaitą persirengiau švaria karine apranga ir pasitempęs beldžiuosi į Goldavskio kabineto duris. Bet jos aptrauktos oda ir nieko nesigirdi. Tada praveriu, o ten dar kitos durys, dekoratyvinio stiklo ir jau matyti šešėliai. Ten jau belsti nereikėjo – durys pačios prasivėrė ir sekretorė mandagiai paklausė:
– Kokiu reikalu? Ir kas toks būsi?
Kai jai išpyškinau, pakėlė telefono ragelį ir atraportavo. Parodė vieną iš sofučių, pakvietė sėstis.
– Jau tuoj, – pridūrė.
Po minutės tikrai išėjo žmogysta, visas įraudęs, ir nepakeldamas galvos movė pro duris laukan.
– Kareivėli, užeik. Tik nesėsk, kai pakvies sėstis. Mūsų inžinierius savotiškas, o šiaip jis žmogus geras.
– Jūsų kvietimu atvykau, – pasitempęs atraportavau nepakeldamas akių.
– Sėskitės, – tingiai pasakė papulkininkis, bet aš likau stovėti. Ir tik kai pakėlęs galvą paliepė: „laisvai“, sujudėjau. Inžinierius neskubėdamas apžiūrinėjo mane. Parodė į fotelį priešais jį, o ne į sofą prie durų. Supratau, kodėl sekretorė patarė nesėsti.
– Ten sodinu prasikaltėlius, – šyptelėjo senis, – o tu sėskis čia, – bet aš vistiek stovėjau.
– Aš tau įsakau sėstis! – vėl ranka parodė į fotelį.
– Jest! – pasakau, nes įsakymai armijoje vykdomi aklai, ir įsitaisau priešais jį.
– Keletą dienų tave stebėjome. Esi sąžiningas žmogus ir labai jau gudrus, vadovaujiesi savo protu, o mums kaip tik laikinai prireikė sąžiningo darbuotojo. Reikia pakeisti tiekėją, bet civilio dviems savaitėms forminti mes negalime. Tave apmokinsime ir, jei mums tiksi, įvesime dar vieną etatą, nes mūsų tiekėjas jau senas, ligotas. O tau pats laikas mokintis. Būtinos tarnybos kariams atlyginimo mokėti negalime, bet tiekėjo be pinigų nepaliksime, gausi smulkioms išlaidoms. Teks pavaišinti mergaites, kurios išrašo popierius, prireikus teks kįštelėti ir butelaitį, jei nepavyktų gauti be blato. Taip pat mokėsime komandiruotpinigius ir maistpinigius, nes tavo darbas bus neribotas. Bet ir kišenėje ne vėjas švilpaus. Pagalvoti turi tik vieną valandą, nes reikia forminti. Pinigų gausi jau šiandien, o įsikursi svečių kambaryje, virš kontrolinio punkto. Su kariais nebesimaitinsi ir kareivinėse negyvensi. Bet niekam nė žodžio, nes tai nelegalu. Tavo karinį bilietą laikinai patvirtinsime kaip oficialų dokumentą, pagal kurį tu tieksi gamyklai prekes.
– Taigi manau, sutinki? – jau pakėlęs balsą tęsė inžinierius ir pareikalavo karinio bilieto. Bet aš vaidinau, kad dar svarstau. Paklausiau:
– O kas bus, jei prisidirbsiu trūkumų? Juk nepatyręs.
Tada jis jau piktai išrėkė:
– Pats tave pasodinsiu, – ir nurimo. – Manau, tu neprapulsi. Tokiomis sąlygomis bet kas sutiktų, o tu dar svarstai, reiškia, nešoki nuogas į dilgėles. Įsakau tau tylėti ir vykdyti.
Pašokau kaip ir priklauso, pasitempęs atidaviau pagarbą ir surikau:
– Jest!
– Na va... Tuojau pat pasirašyk gamyklos šalpos lape ir eik į kasą pasiimti pašalpos, o tada – į drabužių parduotuvę. Tau priklauso kostiumas, kaklaraištis, batai ir t. t. Prieš darbo pabaigą man pasirodysi, lauksiu.
Kasoje man išmokėjo 150 rublių, o tai reiškė – pusę mėnesio atlyginimo. Jau norėjau bėgti miestan, bet senukas tiekėjas nustvėrė už sprando pačiame tarpduryje.
– Aš paskirtas tave globoti ir mokyti visą savaitę, be mano žinios net į tualetą neisi. Marš į mašiną!
Ta jo mašina buvo pobeda.
– Beje, kaip su teisėmis reikaliukai? – pasiteiravo ir liepė sėsti už vairo.
– Teisės užstatytos įrankinės ceche, kai reikėjo autobuso ratus nuimti. Raktai liko pas mane, o teisės – ceche.
– Vistiek noriu pažiūrėti, kaip vairuoji. Čia eismas nedidelis, važiuok.
Pobedos dar nebuvau vairavęs. Taip ir pasakiau. Tačiau nieko sudėtingo nebuvo, tik pavaros jungėsi prie vairo. Tai šiek tiek trikdė, todėl į parduotuvę vežė pats.
***
Tuo metu buvo madingas kapronas. Griebiau trejus kaproninius marškinius. Kostiumų pasirinkimas tikrai didelis, bet senukas – žmogus praktiškas ir šviesių pirkti neleido, nes būsiu vis kelyje ir greitai susitepsiu. Aš tik matavausi, o jis man nešė vieną kostiumą po kito. Iš importinio skyriaus senis atvilko tamsiai rudą, bet dar ir linijukės juodos iš viršaus žemyn ėjo. O jau spalvos ryškumas!
– Suomiškas kremplenas, – gyrė senis, bet nė girti nereikėjo, tokio dar nebuvau matęs. Tiko liuks, o gelsvi marškiniai derinosi. Kaklaraištį išrinko jaunutės pardavėjos ir visų nuotaika buvo neapsakoma. O kai senis po blatu gavo tamsiai rudus čekoslovakiškus batus aukštokom kulnim, aš visai susileidau. Veidrodyje mačiau apvalaus veiduko šviesiai mėlynų akių aukštą atletišką frajerį. Pardavėjos tik ir patarinėjo, kas dar tiktų, bet senis ir taip visas smulkmenas už savus pinigus pirko. Nežinau, kuo jam įtikau, nes į skolą tik ranka numojo. Važiuodami namo abu krizenome kaip vaikai. Senukui patiko, kad aš jo klausau, bet kaip neklausysi, jei žmogus protingai pataria.
Kontroliniame punkte tikėjas liepė laukti. Užbėgo laiptais aukštyn, o grįžęs pamojo man ir dingome tamsiame koridoriuje.
Kambariukas buvo nedidukas, bet užtat dušas ir tualetas vietoje, o šiaip viskas standartas – staliukas, spintelė, metalinė lova, beje, paklota, o koridoriuje dar ir dujinė viryklė.
– Vakarieniauk čia, o ryte 7 valandą važiuosime į Tūlą. Ten yra visi pagrindiniai kariniai sandėliai, supažindinsiu tave su kuo reikia, – ir senis dingo, o aš patraukiau pasirodyti Goldovskiui.
Pamačiusi mane jo sekretorė išsišiepė iki ausų ir tik „prašom, prašom, inžiner svobodnyj“. Goldovskiui jau neraportavau, bet jis vistiek ilgai spoksojo į mane.
– Taip, – pagaliau prakalbo, – tau pasisekė. Jeigu boboms nepasiduosi, toli eisi. Ar jau turi merginą? – pasidomėjo tėviškai.
– Dar ne, – trumpai atsakiau, bet jis nebūtų žydas, neapgausi.
– Taip ir patikėjau! Tai gal nesveikas? Juk tau merginos praeiti neduos. Su jomis irgi reikia proto, taigi protauk. Nepatariu armijoj vesti, neskubėk... Matau, pinigėlių neliko. O tu tikrai nekvailas. Tai už ką valgysi? Kareiviško maitinimo juk nebegausi... – ir pažiūrėjęs į laikrodį paėmė telefono ragelį:
– Ateis naujasis tiekėjas, reikia avanso žmogui. Ar dar liko pinigų? Taip, 50 užteks, – tada pažvelgė į mane: – Staigiai mauk į kasą. O tavo darbu pats domėsiuosi.
Aš – tiekėjas
Rytojaus ryte jau rymojau prie vartų, kad nereikėtų man signalizuoti. Į kareivišką daiktamaišį buvau susipakavęs darbinius rūbus, nes kostiumo gailėjau. Tuoj pat ir Bondarenkos naujutėlaitis ZIL130 pasirodė. Pakeliui stabtelėjome ties tiekėjo nameliu. Jo laukti nereikėjo.
Tūlos link vedė greitkelis, todėl Bondarenko važiavo 90 km per valandą. Nusprendėme pusryčiauti Tūloje, nes ten darbininkų valgykloje viskas pigiau.
Patiekalai tikrai buvo geri, porcijos didelės. Prisikirtę pradėjome užsakinėti reikiamas prekes. Pirmiausiai reikėjo išsirašyti dokumentus buhalterijose, o jų buvo keletas, nes visa Tūla – karinis miestelis ir kiekvienas centrinis sandėlys turėjo savo buhalteriją. Bondarenko, kaip ir priklausė, saugojo mašiną ir joje esančias prekes, o mudu lakstėme nuo vienos prie kitos buhalterijos ir tvarkėme dokumentus, o po pietų pradėjome krautis.
Kiekviename sandėlyje buvo dideli mediniai padėklai. Kai tik prekės būdavo ant jų sukrautos, autokaras čiupdavo padėklą ir įkeldavo į mašiną. Taip, kol prikraudavome visą mašiną, o jau tada kruopščiai dengdavome brezentu – ir namo. Grįždavome visada darbui pasibaigus. Mašiną tekdavo palikti apsaugai iki ryto, mat iš garažų prekes vogdavo. Taip pradėjau savo sunkų darbą. Vėliau jau važinėjome tik su Bondarenka ir man be saldainių tikrai nepavykdavo susitvarkyti dokumentų, nes buhalterės taip buvo įpratintos. Jei nieko neduodi, tai gali sau trypti eilėse, o seniai su sakvojažais kiaurai eina.
Kartą tokia senukė buhalterė pavaišino mane kavute ir šnipštelėjo, kad nevargčiau. Ji neaiškiai parašys, kad gaunu tarą, o aš pasiimsiu patinkantį sokvojažą, tada dar kartą ateisiu, kad iki galo popierius sutvarkytų.
– Sakvojažo gamykloje į sandėlį neatiduok, o išsirašyk savo buhalterijoje kaip daiktų krepšį, kuris tau priklauso.
Taip ir padariau, bet įsiutęs kažkodėl pasiėmiau importinį ir didelį. Mano buhalterės pradėjo šaipytis, kad ir joms šio bei to turi likti tame sakvojaže. Kur tik ėjau, visur mokė, kaip klastoti dokumentus ir vogti. Žinoma, be buhalterijos tai neįmanoma, todėl ir pradėjau su savomis gešeftą varyti, o žydiškai – „bizniuką“.
Jau antrą savaitę nugvelbėm visą ritinį dermantino – gražaus, minkšto, o siuvo iš jo striukes. Mano misija buvo tik sandėliuose išrinkti gražų ir kad popierius išrašytų teisingus. Likusį darbą atliko vyr. buhalterės vyras: pasitiko prie miesto įvažiavimo, įridenom į jo gaziuką, jis šmaukšt 150 rublių man į kišenę – ir nieko nežinau, nieko nemačiau. Einami dalykai dar buvo dažai, akumuliatoriai, karburatoriai, stiklo elektriniai valytuvai. Imdavo dėžėmis, bet jei man neišeidavo 100 rublių į kišenę, visai neprasidėdavau. Nes teptis tai man vienam reikėjo ir tik pusė tos sumos likdavo. Bet užtat šeštadienį ir sekmadienį man priklausė gražus rudas kostiumas, šlipsas ir pilnas sokvojažas skanėstų, kuris drauge su manim keliaudavo į Medvedkovo, pas gražuoles rusaites. Ne be reikalo inžinierius Goldovskis įspėjo: turėk galvą ir nepamesk šalto proto. Gerti negėriau nei lašelio, antraip senai būčiau supakuotas, bet va su mergaitėm tai jau žaidžiau.
Per mėnesį laiko viskas jau buvo sudėliota į savo vietas: aš niekam nelindau į akis ir dokumentus visada atiduodavau tvarkyti vyr. buhalterei – poniai Sarai Goldovskajai, o ji vis pasišaipydavo iš manęs:
– Jei dar liko saldainiukų ir mūsų mergaitėms, pilk ant stalo. O gal tau ir atlyginimą jau laikas pradėti mokėti?
Bet iš manęs niekas neišpešdavo nei žodelio. Jaučiau, kad Sara mane pieskina, todėl dar tą pačią popietę nupirkau 3 kilogramus „Kara-Kum“ saldainių ir įtykinęs buhalterijon išpyliau ant stalo.
Visos tik aiktelėjo, tik išraudo, įsiviešpatavo mirtina tyla. Vyriausiosios durys buvo plačiai atidarytos ir ji viską matė. Aš kaip visada tylėdamas atbulas dingau neištaręs nei žodelio. Paskui išgirdau kalbant, kad naujasis tiekėjas labai drovus ir draugiškas. Jei kuri pastebėsianti klaidelių jo dokumentuose, tegul pranešanti jai, Sarai, juk reikia vaikinuką gelbėti.
Nuo to karto supratau, kad Goldovskių mafija laiko savo rankose visą gamyklą ir priešintis nėra prasmė. Jeigu prasitarsiu, tikrai pasodins, o jie juk milijonus žarsto ir nieko nebijo.
Pamatęs, kad aš tai suvokiau ir kad man burną užrišo visam laikui, pats ponas Goldovskis vieną pavakarę čiūžtelėjo prie manęs su savo tamsiai žalia 21 Volga. Pravėręs dureles pamojo ir liepė sėstis gale, mat šalimais dar kažkas sėdėjo.
– Kaip tau patinka tiekėjo darbas? – pradėjo be užuolankų. – Jeigu kas skriaudžia, sakyk, – ir atsigręžęs žvilgtelėjo į mane, o aš žiūrėjau pro langą ir nieko nemačiau.
– Tau kas, Kondratovič? Negi tikrai tave skriaudžia? Va turim reikaliuką ir pagerės tavo atlyginimas. Dabar 1000 rublių gausi, užteks tau terliotis su šūdais. Matau, kad esi rimtas vyras, bet suprask ir mus, negi patikėsim biznį nepatikimam.
– Taip, – pasakiau aš ir niekas nesuprato, ką tas „taip“ reiškia.
– Taigi sutinki? – dar kartą paklausė Bosas, ir aš linktelėjau.
– Maskvoj baisus deficitas šviesiai mėlynų acetoninių dažų. Reikia mums parsigabenti jų iš karinių sandėlių bent toną. Bet jie išfasuoti po 200 kg statinėse, taigi baisus nepatogumas – nenepajudinsi statinės. Ką darom?
Pasakiau, kad sustūmus mašinas galais aš vienas perridensiu tas penkiasstatines.
– Na kaip aš pats nesugalvojau! – trynė rankomis Goldovskis, o jo svečias atsisuko į mane ir įsispoksojo:
– Iš kur jūs jį iškasėte? Tai mūsų proto lygio žmogus, o senį vykite lauk, gana jam čia bezdėti. Šitam duokite gruščiką, negi tokiam protingam žmogui juodą darbą dirbti.
Tada jau inžinierius pareiškė:
– Nuo rytojaus vadinsiesi tiekėjas-ekspeditorius, perimsi pagal dokumentus senio ZILą, gausi krovėją, o atlyginimą, manau, jau mokėsime visą, 400 rublių ant popieriaus. Rytoj visą dieną treniruokis ZIL‘u važinedamas, o dabar laikas vakarieniauti.
***
Pas Lionką
Čia ne manoji Lenočka. Šįvakar pas ją eisiu, bet ji nelabai nori, kad rašyčiau, vis dar pyksta, kad Maskvoje nepasilikau. Juk ir tiekėjo darbą gamykloje turėjau, ir butas dviejų kambarių buvo paskirtas, tik reikėjo Lenočką persivesti pas save dažytoja ir po tarnybos armijoje drauge gyventi. Bet gimtinės trauka nugalėjo: vos gavau dokumentus, nė neatsisveikinęs išbėgau, nes žinojau, kad ji neišleis. Beje, demobilizavausi iš Sampuro, kur su Sigitu Račkiu kartu tarnavome, tik jis pusmečiu anksčiau išvyko. Sigis – prie meno, dabar Vilniuje artistas geras, turėtumėt žinoti. Ei, Sigi, ar parašyti, kaip Niną Dronovą į antklodę susivyniojęs nešeisi, į savo 12-tą stotį, kad niekas neužpelenuotų? Tu – plikis kaip reikiant, boba plaukų jau nenuraus. A, mat jį šimtas, geras vyras.
***
Sara
Niekaip negaliu prisiversti baigti to prakeikto laikotarpio, bijau per daug išpasakoti, o per mažai – neįdomu. Taigi dar pridėsiu šio to ir padėsim Maskvai tašką.
Nesusidarykite klaidingos nuomonės, juk aš tiekiau prekes iš karinių sandėlių ir karinei gamyklai. Tai didelis skirtumas, nes kariniuose sandėliuose gulėjo viskas, kas geriausia, o civiliai ten buvo nepageidaujami. Bet tiekėjas – tai toks žmogus, kuris visur prilenda, o tikro tiekėjo be pūpsančio skvojažo aš nemačiau. Todėl mano sunkų darbą gali suprasti tik kolegos. Viskas, kas buvo geriausia Sovietų Sąjungoje, buvo sukoncentruota Maskvoje ir aplink Maskvą.
Serpuchovo miškuose atradau aukšto rango karininkų parduotuvėms skirtus sandėlius. Bet ten be kariškos aprangos nė pro vartus neįleisdavo, todėl teko ir ją su savimi gabentis. Važiavome kartu su abiem Goldovskiais, mat jiems prireikė importiniais baldais apsistatyti savo vilą. Goldovskis savo volgą prisikrovė pats, o aš naujuoju gamyklos ZIL‘u bildėjau iš paskos. Žinoma, Saros į jų buhalterijas neįsileido, todėl aš ir buvau reikalingas. Prekės buvo išrašinėjamos gamyklos vardu, kitaip ir būti negalėjo, nes ten civiliai nepatekdavo.
Tąkart mano ZIL‘as buvo prikimštas vien baldų, bet aš palandžiojau ir kituose sandėliuose ir mano galvelėje gimė planas čia apsilankyti dar kartelį, tik jau be žydų. Tuokart pinigų man niekas nesiūlė, tik visus nereikalingus baldus sukrovė į mano ZIL‘ą. Sara užsiminė, kad jei būsiu jai geras, netrukus gausiu naują 2 kambarių butuką gamyklos statomuose namuose. Aš tais plepalais netikėjau ir butais nesidomėjau – jie buvo ne mano nosiai.
Senuosius baldus atvežėme į netoli gamyklos esančius jau baigtus du namus. Darbininkai viską sutempė į antrą aukštą, o namas buvo standartinis – 5 aukštų. Kai tik grįžome į Goldovskių vilą, viskam vadovavo Sara. Pajutau, kad ji mane keistai stebi, todėl į jų reikalus nelindau, vaikštinėjau kaip katinas atskirai. Tik kai naujoje vietoje išsikrovėme ir jau ruošiausi važiuoti, Sara primygtinai pareikalavo pasižvalgyti bute. Man jis pasirodė prabangus: apstatytas nematytais baldais, žinoma, senais, bet viskas dar blizga, todėl tik žvilgtelėjęs išspūdinau sau, kažkodėl neviliojo manęs tas butukas.
Taip ir slinko mano dienelės, klampindamos vis į didesnį liūną, kol vieną pavakarę gavau Saros kvietimą atvykti į tą butuką slaptam pokalbiui. Tai nuskambėjo kaip įsakymas. Išsigandau ne juokais. Ką dar žydelka sumanė? Bet palindau po dušu, užsivilkau savo gražųjį kostiumą ir patraukiau pėstute, nes visai netoli gamyklos.
Pamatęs gausiai padengtą stalą, net išsišiepiau, nes dar buvau be vakarienės. O Sara tai pastebėjusi tuoj paaiškino, kad jokių iškilmių nebus, paprasčiausiai šeimininkė nežinojo, kiek žmonių
vakarieniaus ir padengė aštuoniems – tiek tilpo prie didelio stalo. Sara pasirodė labai nemandagi – įgrūdo mane į užstalę ant sofutės, pati plestelėjo šalia, o ne priešais, kaip priimta. Abu jautėmės sutrikę. Sara tuoj čiupo mano lėkštę ir pradėjo šinkuoti keptą mėsytę, nes man seilės bėgo nuo kvapų.
– Aš mėsytės nevalgau, – suokė Sara, – man tik saldumynai patinka, – ir pradėjo pjaustyti tortą.
Ko tau nepatiks, – galvoju, esi kiek pastačius, tiek paritus – tikras kubilas. Valgyti nesigėdijau, stalas tikrai lūžo nuo misto. Kirtau net ausys linkčiojo, bet gerti, kaip visada, atsisakiau, o Sara įraudusiais skruostais vis čiulpė kažkokį likerį. Padėkojau už vaišes ir norėjau atsistoti, bet ji neleido, primygtinai siūlė kurio nors gėrimo paragauti. Matau, kad neišsisuksiu – maktelėju kažko spalvoto, bet stipraus. Privertė ir ant kitos kojos išlenkti, bet išgėręs pareiškiau, kad noriu į tualetą, ir daugiau prie stalo nesėdau. Kai ji pati nuėjo į tualetą, staigiai patikrinau duris, nes jose raktų nesimatė.
Durys buvo užrakintos. Nusmelkė baisi nuojauta. Negi Sara sumanė mane visiškai išnaudoti? Tokio darbo aš nebijojau, bet tik ne su kubilu. Buvo labai apmaudu, nes proto man netrūko. O žydelka vistik mane sutvarkė ir labai gėdingai.
Išėjusi iš tualeto be užuolankų pradėjo:
– Gyvenime pasiekiau visko, ko norėjau, tik su vyru nelaimė. Labai jį myliu, bet jis jau nieko vyriško negali, todėl ir surado man tave. Nuo šiol tas butukas bus mano vyrui, tam, kuris bus tikrasis mano vyras.
O siaube! Žiūrėjau pastėręs pro langą. Vieną kartą nupūsti nesunku, bet nuolat... O gal meluoja? Kas ją žino. Gal jos vyras visai pasius.
– Nusirenk kostiumą, – išgirdau šnopuojant už nugaros. Lėtai atsisukau ir supratau, kad boba nejuokauja. Stovėjo pusnuogė, ilgokas sijonas buvo vienintelis rūbelis, kurio nedrįso nusimesti.
Nusviedžiau švarką ant fotelio, ten pat nulėkė ir kelnės, baltiniai bei šlipsas. Likau vien su glaudėmis ir be ceremonijų parverčiau ją ant sofos. Mane glumino tas storumas. Ka daryti? Nei šalia sofos stovėti, nei ant jos gultis. Supratusi, ko delsiu, pasiūlė išskleisti sofutę. Šitaip jau buvo geriau. Kai antrą kartą nutrenkiau ją ant sofos vidurio, pasimatė ir šeškas su praplėšta kupra. Tuo metu ir mano dogas sureagavo, taigi liko tik kraustytis ant viršaus.
Nė nesitaikydamas smeigiau, be jokių ceremonijų, nors ir buvo pakėlusi galvą, kad bučiuočiau. Bet man nešovė į galvą, nebuvo ūpo. Tik aiktelėjo ir čiupo mane savo rankomis, apkabindama sėdmenis. Jaučiau, kad senai neturėjusi tokio daikčiuko, bet aš buvau negailestingas ir neleidau ilgai mėgautis. Pumpavau net visą ištraukdamas, o ji dar bandė sukti ratu. Pamačiau, kaip plečiasi akių vyzdžiai, veidukai gražiai paraudo, o pati iš visų jėgų laikė mane prispaudusi ir kai norėdavau ištraukti, ji kildavo kartu. Ką padarysi, tegul sau pasimėgauja. Bet netrukus atleido, ir vėl pradėjau pumpuoti. Dulkinau aš ją žiauriai, sukišdamas visą ir dar paspausdamas, todėl vėl neišlaikė – pradėjo „važiuoti dviračiu“ trumpas savo kojytes pakėlusi į viršų. Jau spardėsi, bet man tuoj turėjo išsilieti, todėl kaliau toliau ir jau labai greitai. Ji ėmė spygauti man nesuprantama kalba ir paleido į mane srovę, bet aš nesustojau. Pradėjome plaukti, o galiausiai, išlupęs dar tebestovintį savo įrankį, nukulniavau po dušu. Po tokio šaunaus darbo buvo malonu praustis, o grįžęs, atsigaivinęs, galėjau vėl užgulti, bet Sarai jau užteko – užsimetusi antklodę gulėjo nejudėdama.
Apsirengęs norėjau išeiti, bet ji verkdama iš džiaugsmo, o gal iš apmaudo, tik kabinosi ant kaklo ir kalbėjo:
– Tas butukas dabar tavo. Kur tu eisi, branguti? O va aš privalau grįžti pas antrąjį vyrą. Apsižiūrėk, kol aš susitvarkysiu, ir pasakyk, ko dar mums čia trūksta.
Išsimaudžiusi visa švytėjo ir atrodė net pagražėjusi. Aiškino, kad jau rytoj mano vardu pradės performinti šį butuką.
Raktas nuo laukujų durų jau puikavosi mano saujoj, bet kai iš mandagumo pasakiau, kad vienos damos neišleisiu, lydėsiu iki autobuso, Sarai taip patiko, kad tik glaustėsi kaip katytė ir, nebežinodama kaip man įsiteikti, padavė du susegtus prancūziškus raktus, o pati pasiėmė tik
vieną. Paklausta, kodėl man atidavė du, pradėjo aiškinti savo planus:
– Matau, tu vyras, kokių reta – ir jaunas, ir galingas, todėl aš tavęs neskriausiu. Žinau, kad turi panelių ir ne vieną. Pas tave galėsiu ateiti tik penktadieniais po pietų ir tik valandėlei kitai, todėl nenorėčiau, kad mano daiktuose kas nors knaisiotųsi. Vienas kambarys bus užrakintas. Rakto nuo jo tau neduosiu. Aateis ekonomė ir sutvarkys namus, o vakarienę visada rasi karštą.
Nuo tokių žodžių Sara man dar labiau pagražėjo. Už dovanotą laisvę žadėjau „skalbti“ ją sąžiningai, nes tikrai buvau viskuo aprūpintas. Tai kodėl nepataikauti Sarai?
Vistik man kirbėjo velniška mintis: gal ta ekonomė visai nieko? Reikėtų nupūsti ir ją, kad jau taip susiklostė gyvenimas, ir komplektuoti sijonus toliau.
Įlaipinęs Sarą į autobusą, pats palaukiau kito – ir į Taganką. Ten persėdau – ir į Medvedkovo. Vos išlipęs Tagankos aikštėje nustebau – link manęs ėjo Lionečka su dviem draugėmis, mat irgi taikėsi važiuoti namo. Lionečkos jau porą savaičių nebuvau matęs, savotiškai pasiilgęs. O ji net sunerimo, vis dažniau trainiodavosi po Taganką, bene mane sutiks, mat kur ta gamykla, nežinojo, o iki Tagankos aikštės daug kartų kartu važiavome.
Sutikome vienas kitą išskėstomis rankomis, net gera pasidarė. Nieko nelaukdamas čiupau už parankės kaip didžiausią grobį, nes pasakyti tikrai turėjau ką. Ji nesuprasdama spyriojosi ir aiškino, kad prisipirkusi skaniai valgyti, net dešrelių kilogramą turinti, tik nesuprantanti, kodėl aš ją kažkur tempiu. Pasakiau, kad viską atiduotų draugėms, nes be rytojaus negrįš, jėga išlupau jos krepšelį iš rankų, nes jau artėjo mūsų maršruto autobusas. Mestelėjau krepšį jos draugėms ir įgrūdau Lionečką autobusan. Ji, žinoma, baisiai nervijosi ir nenorėjo į ta gamyklą važiuoti, bet aš nieko neaiškinau, tik laikiau, kad kokioj stotelėj neiššoktų. Pamačiusi, kad tempiuosi į gražų naują namą, visai sunerimo:
– Kur tu mane tempiesi? Aš nepasiruošusi į svečius, aš tik iš darbo, visa prakaitu dvokianti, – bet jokie maldavimai nepadėjo ir visą tirtančią stipriai nutvėręs laikiau rakindamas duris. Pagaliau įstūmęs vidun ir užrakinęs duris lengviau atsikvėpiau. „Balius dviems“, – pareiškiau.
Ji vistiek nieko nesuprato ir susigūžusi laukė, kas dar pasirodys. Tačiau nieko nesulaukusi pradėjo žvalgytis. Norėdamas pavaidinti, aš jau sėdėjau gale stalo ir graužiau kažkokio paukščio kulšį,
demonstratyviai pasiėmęs į ranką, lyg būčiau labai alkanas – žadinau jos apetitą
– O kur kiti? Kada pradės rinktis? – ir ji pradėjo čepsėti lūpomis.
Pamojau eiti artyn:
– Čia mano butas, kvailiuke. Nieko daugiau nebus, tik mudu. Čiupk ko nors užrkąsti – ir į vonią ar po dušu, – gudravau aš.
– Jooo, tu, matau, pasakas mėgsti, šmaikštuoli, – pasakė Lionečka, šakute smeigdama brangią dešrą.
– O, servelatas! Nepamenu, kada ragavau, – ir čiupusi duonos riekelę greitai „sutvarkė“.
– Tai, matyt, atlyginimą gavai šiandien, – įsidrąsinusi šveitė dešrą, – bet kam tokios išlaidos? Tu čia visko tiek nupirkai.
Man tie jos žodžiai buvo it smūgis. Numečiau kaulą ant stalo. Graužė mane sąžinė, pareiškiau:
– Viskas, ką pasakiau, yra tiesa. Čia mano butas, aš jį užsidirbau, – ir paraudau iki ausų galiukų, net Lionečka pastebėjo.
– Na matai, aš neturiu kuo persirengti, negi nuoga būsiu, o tu ir taip jau iš gėdos rausti.
Gavau antrą smūgį, bet mes tą gėdą supratome skirtingai ir todėl darėsi visai liūdna. Kaip man buvo sunku būti veidmainiu, bet ir gyventi norėjosi patogiai. Vistik sąžinę pamyniau, viršų ėmė bliatstvos ir kol kas negalėjau atsispirti moterims. Aš jas įsivaizdavau nuogas – kaip kuri atrodo. Todėl tik spoksojau pro langą ir nieko nemačiau, nieko negalvojau – sustabdytos akimirkos!
– Muntikai, nepažįstu tavęs, kas tau atsitiko? Toks liūdnas dažna būni, pasakyk, mielasis, apie ką mąstai. Negi savo merginą Lietuvoj palikai ir dėl to sielojiesi? – prislinkusi ant pirštų galų švelniai bučiavo mane.
– Būk gerutė, eik praustis, o aš tau kompaniją palaikysiu nuogas.
Dar labiau sutrikusi ji nušlepsėjo į vonią
***
