...neskubėkim... bet visur spėkim...

„Sekmadienio popietę paskambinęs bičiulis pakvietė drauge nueiti į mišias Bernardinų bažnyčioje. Pasakiau, kad labai norėčiau, tačiau mandagiai atsisakiau. Mat visas buvau paskendęs rūpesčiuose, neturėjau laiko, skubėjau...
Kitas bičiulis paprašė paslaugos – tik kelias valandas pabūti drauge. Mat norėjo pasitarti. O greičiausiai – tik išsikalbėti apie tai, kas skauda, kas temdo akis, tik pajusti palaikymą, daugišką žvilgsnį... Pasakiau jam – be abejo, tam ir egzistuoja draugai, tačiau paprašiau tą pokalbį nukelti kelioms savaitėlėms – mat velniškai kažkur skubėjau, buvau užguitas neatidėliojamų darbų...
Eidamas į darbą stabtelėjau prie geltonai it Vincento van Gogo paveikslai rėkiančio klevo, beriančio savo lapus su kiekvienu vėjo gūsiu... Labai labai norėjau sustoti po tuo auksu besitaškančiu medžiu. Žiūrėti į jį, kol nebeliks nė vieno lapo ant šakų, drauge su kiekvienu nukrentančiu vis ką nors prisiminti, ištraukti iš nebūties... Tik štai atsidusęs nusigręžiau ir, paspartinęs žingsnį, nukulniavau tolyn – ilgiau stoviniuoti prie medžio tiesiog negalėjau sau leisti, nežmoniškai skubėjau, pareigos ginė pirmyn it botagai.
Nuo byrančių klevo lapų, nuo bičiulių šilumos, pats nuo savęs toldamas dar pagalvojau – o ar lauks jie, kol rasiu jiems laiko, ar įstengsiu suvokti, kad pas juos – ne nuo jų verta eiti?
Medis išbarstys savo auksą ir be manęs. Ir be manęs draugas sugebės išsilaižyti žaizdas. Dievas ir be manęs ras su kuo švęsti duonos ir vyno stebuklą. Ir supras, nė vienas nekaltins, kad nebuvau šalia.
Tik štai, jei kada nors, visų šio pasaulio greitkelių pabaigoje kas nors paklaus, ką veikiau, kam atidaviau visą savo gyvenimą, atsakymas tebus juokingai, o drauge ir graudžiai apgailėtinas: „Skubėjau“...

Rimvydas Stankevičius, „Respublika“

O juk tai tikra tiesa,nes mes vis skubame,bėgame ir laiko randame tik laidotuvėms...Tada ateiname su gėlėmis ir atitempiame vainikus su užrašais kaip mes liūdime, kaip mums sunki ta netektis,bet tam karste gulinčiam juk visiškai vienodai...Būkime,bendraukime, matykime vieni kitus kol dar esame kartu,kol dar mūsų kažkam reikia čia ir dabar...Ar ne taip?

Čia girdisi, tik tiesa,  pasakyta į šviesą

JŪS PAPRATUSIOS VISKĄ PRISIDENGTI