http://i298.photobucket.com/albums/mm24 … 14/024.jpg

http://www.gbpicsonline.com/frohe-weihnachten-4.ht- -

Juozas Erlickas
2008-12-27
Premjeras sapnavo, kad yra Premjeras, ir nubudo šalto prakaito išpiltas. Dar kiek padrybsojo, laukdamas, kol išsisklaidys sapno slogutis.

Rytas rūškanas lyg įsižeidęs Prezidentas...

„Bet aš ir esu Premjeras!“ – staiga suvokė.

Rėkdamas palindo po lova.

Tai buvo populiarus, bet nevykęs sprendimas: iš visų kerčių šnypšdamos šliaužė pabaisos – liberalai, populistai, pensininkai – ir vis taikėsi griebt už kojos. Tik kai sukalbėjo „Tėvyne mūsų...“, klaikiai suvaitojusios, pabaisos atsitraukė. Pasišviesdamas žiebtuvėliu išlindo – ant lempos suposi pakaruoklis ir priekaištingai žvelgė jam į akis.

- Ar viskas gerai? – paklausė Premjeras.

- Aš puikiai jaučiuos, – atsakė pakaruoklis.

Premjeras būtų mielai dar paplepėjęs su tokiu maloniu pašnekovu, bet netyčia apvertė indą su švęstu vandeniu, ir pakaruoklis išnyko.

Žengdamas nepopuliariu žingsniu Premjeras nuėjo iš Miegamojo į Šikamąjį ir ten mąstė: „Tegu visi bankai sugriūva, o bankininkai po griuvėsiais žūva. Tada ir baigsis kryzė. Bent sykį per 20 metų čia visus reiktų išbuožint“.

Akyse tapo šviesiau, todėl drąsiai žengė virtuvėn ir staigiu, tik šoko terapijoj taikomu judesiu atplėšė dureles...

Šaldytuvas tuščias – žmona buvo įjungusi taupymo programą. „Bet atsiras, kas Premjerą pamaitina...“ – niūriai šyptelėjo.

Išėjo kieman. Apsauginis kilstelėjo galvą ir pažinęs šeimininką draugiškai suurzgė.

- Kieno čia kaulai? – nepatenkintas klausė Premjeras. – Bene vėl buvai išbėgęs skolininkų medžiot?

- Ne aš... – Apsauginis sumišęs suskliaudė ausis.

Premjeras krūptelėjo...

Akyse ūmai iškilo vaizdas: laikrodžiui mušant vidurnaktį, jis pakyla iš guolio, paima kryžių, kobinį ir, užsimetęs juodą skraistę, išeina smulkiųjų verslininkų smaugt...

Bet juk tai tik sapnas?

Vis dėlto, nors jautė alkį, ryžtingai nusigręžė nuo išretėjusių kaulų ir išsitraukė vardinį telefoną. „Paskambinsiu į Laisvąją Rinką“.

Deja, telefone buvo įjungęs taupymo programą, tad mygtukai neveikė, o išjungt programos nemokėjo. Dažnai nemokėdavo ištaisyt, ką pridirbęs.

Susirado lazdą, krepšį ir apsimetęs statistiniu vienetu patraukė į Lietuvą. „Reikia dirbt!“ Todėl praeidamas pro barą apkarpė tortą, arbatpinigius... O sukdamas pro politikų daržą įmetė ten akmenį ir džiūgavo stebėdamas, koks kilo sambrūzdis...

Užkopęs ant Tauro kalno, laimindamas iškėlė rankas: „Prapulsit, aukštaičiai, prapulsit, žemaičiai, prapulsi, visa Lietuva a a...“

Paskelbus pranašystę, akyse prašviesėjo, bet baimės jausmas neišnyko, atrodė, kad ir prapuolusiam kažkas taikosi smogt. Pabandė galvot apie ką nors gražaus: „Pė – vė – ėm... Pė – vė – ėm...“

Kiek pasvarstęs, pridėjo tris punktus ir galutinis produktas skambėjo skaidriau:

-Pė – vė – ėm pirlim pam pam!“

Žingsnis tapo tvirtesnis. Deja, prasilenkdamas su kažkokiais tipais išgirdo:

- Naujieji ateina...

- Aš taip laukiu...

Premjerui nupuolė širdis, todėl vos nepriėmė klaidingo populistinio sprendimo: bėgt į Varšuvą. Laimė, didelėm valios pastangom pavyko susitvardyt. Pasivijęs tuodu vyrus, tarė:

- Klystate, mieli rinkėjai. Naujieji rudenį atėjo.

Vyresnysis bimbtelėjo aukštielninkas, o jaunylis ėmė grabaliotis po kišenes ir suradęs ten bambalį nugurkė gerą pusę.

Po to gan drąsiai pareiškė:

- Netikiu. Viskas tada būtų kitaip. Ir aš būčiau pradėjęs naują gyvenimą.

- Naujesnių čia nebebus nei šiemet, nei artimiausius aštuonetą metų! – suriko Premjeras. – Aš neleisiu.

Žmogelis traukėsi atbulas.

- Tai kas tada bus?

- Eik per Lietuvą ir skelbk lietuviams Gerąją Naujieną. Ir tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą.

Žmogelis pasileido Kazokiškių link vis klupdamas ir atsigręždamas.

O Premjeras, nusileidęs prie upės, susimąstė: „Į tą pačią dukart neįbrisi... Tai kodėl į tą patį sugebam daugsyk įlipt?..“

Staiga išgirdo rėkiant: „Kry – kry...“ Jam pakirto kojas, vos nenusirito į vandenį – o ten klykė antys. „Vadinas, ir toms jau kry... Tai ką žmonėm daryt?“

Aišku buvo tik viena: tiems, kas vapalioja, esą būtina apkarpyti valdžios išlaidas, būtina apkarpyti liežuvius.

O taupyti galima kultūros sąskaita. Nusprendė, kad pasodins simfoninį orkestrą Lukiškėse. Į koncertų sales žmonės eis pasiklausyti tylos, kurios nūnai taip stinga.

Daugelis rimtų vyrų vietoj taškų ir kablelių sėkmingai naudoja rusiškus keiksmažodžius. Vadinas, lietuviški ženklai sutaupomi. Bet gera valia negali pasikliaut. Todėl žmonėms į gerkles reikia įsukti kalbos skaitiklius ir nustatyti minimalų prašnekėjimo lygį, tarkim, penkiasdešimt žodžių per dieną. Viršijus tą ribą, kiekvienas žodis turi būti apmokestinamas.

O meilė! Kiek čia neišnaudotų rezervų! Andai nugirdo Teisingumo ministrą sakant Vidaus reikalų sekretorei: „Be tavęs mano gyvenimas netektų prasmės...“ Vadinas, prasmę teikia ne vien kėdės ir portfeliai.

„Bet mano žmona tai neprasminga...“ – pamąstė su kartėliu. Prasmingos, jo nuomone, turėtų sverti per šimtą kg – tada būtų laikomos nekilnojamuoju turtu.

„Jei priimčiau sprendimą, kad meilę būtina apmokestint... Kaip papilnėtų iždas! Ne visi įstengs mokėt? Bet meilė nebūtinai turi būt abipusė ir nebūtinai mylėt žmogų. Kryzės sąlygom toks energijos švaistymas nepateisinamas. Mažai uždirbantys galės mylėt Tėvynę be atsako ir su penkių proc. nuolaida. O pasiturintys, galintys sau leist abipusę meilę apmokestinami dvigubu tarifu. Kuo meilė karštesnė, tuo mokesčiai didesni. Čia taikom elektrinės viryklės įkainius. O kad mylėtų ir vyresnioji karta, visiems, kam per keturiasdešimt, bus privalomi širdies stimuliatoriai“.

Pataisius Lietuvą, pasitaisė ir nuotaika...

Laisvojoj Rinkoj sėdėjo matytas valstybės veikėjas ir darbavosi šaukštu. Veikėjų Premjeras neįstengė atskirt – visi vienodai brangiais kostiumais, vienodai padėvėtais žodžiais...

- Prašom prie stalo, Premjere, – subruzdo Ekspertė. O apie aną pasakė: – Opozicijos lyderis.

„Su juo aš nesėdėsiu prie vieno stalo, – pamanė Premjeras. – Tik pavalgysiu“.

Kol Ekspertė triūsė prie puodų, jis slapčia sukūlė du kiaušinius ir susipylė į kišenes. Dar pribėrė ten druskos ir pipirų. „Trys viename!“

Ekspertė klojo ant stalo karštai rūkytą menininką ir akylai žvelgė į Premjerą.

- Atrodai lyg rusą kandęs. Ar nevertėtų apsilankyt Procedūrų komisijoj? Purvo vonių skirtų...

Premjeras tik atsiduso: „Jei purvas padėtų, mano ministrai seniai būtų pasigydę nuo chroniškos korupcijos“.

Pats jis buvo tik lengvai korumpuotas ir net nesiskundė, kad pirštai riečiasi į save.

Kitiems taigi rankos buvo pailgėjusios! Ir tiek, kad, sėdėdami sostinėj, lengvai pasiekdavo, kas padėta pajūry.

Tokie patys žinojo, kad atrodo juokingai ir jautėsi nejaukiai, bet prokurorai buvo kultūringi, tad stengėsi nekreipt dėmesio į nelaimėlius. O anie ir nesikreipė pagalbos, nes taupė brangų prokurorų laiką.

- Aš mačiau, ką tu padarei, – staiga sušnypštė lyderis.

Premjeras norėjo dėbtelt į tą žmogėną su panieka, tačiau nusprendė pataupyt žvilgsnį peizažams, o panieką žiniasklaidai.

- Susiveržk diržą, kvaily, – tepasakė.

Po valgio Ekspertė pakvietė svečius į Procedūrinį. Premjeras taupydamas sėdėjo kojūgalyje ir su pašaipa stebėjo, kaip anie bruzda po antklode.

- Nepamiršk, kad esi valstybės tarnautojas, – perspėjo lyderį. – Sunkmečiu renkamės lengvesnius biustus. Tokiems gana mažiau priežiūros, mažiau kas jų ir gviešiasi. Policininko prie kiekvieno tai nepastatysi!

Paskui, dvasiniams poreikiams patenkint, žiūrėjo realybės šou „Atleisk“. Darbuotojai virtinėm ėjo pas darbdavius ir maldavo, kad atleistų. Darbdaviai verkė, bet visus atleido.

Lyderis snaudė prasižiojęs ir Premjeras apgrabaliojo anam kišenes. „Sako, jis turi charizmą... Žmonėms tai patinka visokie barškaliukai...“

Pagavo piktumas. „Ot prijungsiu Lietuvą prie Rusijos! Žinosit tada...“

Trenkęs durimis, išėjo kieman. Ten žaidė koalicijos partneriai: lipdė iš šlapio sniego kažkokį balvoną.

- Darbo imtumėtės! – subarė.

- Ugi ve, ve, – rodė balvoną vyresnysis. – Aplinkos ministrą padirbom.

Premjeras nudelbė aną akylu žvilgsniu: vietoj nosies brangi ekologiška morka – šitokios nekaišios, kur nereikia.

- Geras bus, – linktelėjo. – Tik galva silpnai laikos.

- Aplinka kalta... – partneriai skėsčiojo rankom.

Pietų vėjai nešė lietaus debesis, ir ministras liūdnai knapsėjo nosim. „Aplinkos ministrui visados trukdys aplinka, – sumetė Premjeras. – Čia jau nieko nepaveiksi“.

Ir kilstelėjęs koją paženklino ministrą kaipo savo aplinkos objektą.

Gręždamasis nuo lietaus, netyčia atsigręžė į paprastus žmones ir šie jam labai nepatiko.

Nespėjo nusigręžt, vienas ėmė skųstis:

- Esu bedarbis, tad sutaupiau daugybę laiko, bet bankas nekeičia į eurus.

Premjeras žiūrėjo, žiūrėjo į tą žmogų ir jam ėmė atrodyt, kad lietuviai kiauri.

Pirma juos reik užlopyt, o paskui visa kita.

Iš Aplinkos ministro atliekų nulipdęs sniego gniūžtę, jis tarė:

- Mokykimės svarbiausių dalykų kartu: Lie... tu...

- ...va! – žioptelėjo žmogelis.

Premjeras tik – šmakšt! – ir užkimšo sniegu skylę.

Paskui toliau ėjo ir kitiems taip darė.

Bet Lietuva nenorėjo užsikamšyti, plūdosi, stumdė...

Išvargintas pastangų, nusivylęs žmonių nedėkingumu Premjeras žengė pro stiklines duris ir padėjo save į banką.

Geresniems laikams. Ateities kartoms.

http://www.immaginilenticolari.com/Port … rosaHD.gif