Ačiū, kaip gerai, turėsiu dar vienus namelius   Nesu didelė rašytoja, o ir amžius mano jau toks.....Kartais dar bandau parašinėti, tai ir jums įrašysiu.Labai nesukritikuokit,prašau

     
          LAIKAS

Kaip greitai lekia laikas,-

Čia rytas, čia vakaras

Ir nėr vienos dienos.

Pirmadienis…..sekmadienis-

Savaitė išgaruos.

Žiūrėk, pavasaris, vasara,

Ruduo, žiema...

Ir metų nebėra…

Kas lieka žmogui?

Gyventi šia diena?

Prisimenant, kas buvo,

Planuojant, kas dar bus…

Ir nebelieka laiko

Net draugą aplankyt,

Laiškutį parašyt,

Kitą paguost, padėt,

Gerą žodį pasakyt.

Kai prisimenam,

Jau būna per vėlu

Ir gerą darbą padaryt,

Ir mielą žodį pasakyt,

Atitaisyt klaidas

Jau būna per vėlu…

Einu pro šalį nebaigto statyti raudonų plytų pastato, toks apleistas, aptrūpijusios sienos, toks liūdnas ir vienišas. Bet dar labiau nelaimingas ir vienišas baltmarškinis berželis, nežinia kokiu būdu užaugęs ant to apleisto namo stogo pakraščio. Vėjui pūčiant linguoja į visas puses, jokios užuovėjos, į nieką neatsiremsi, vienui vienas aukštybėse. Linguoja svyrūnėlis į visas puses - vienoje pusėje - žemai matosi žemė, kitoje tik ištrūpėjusios plytos įkurias įsikybęs vos vos laikosi berželis, viršum jo dangus, balti dėbesėliai, norėtų, gal būt, taip laisvai, laisvai plaukioti danguje, bet tai ne jo lemtis, būtų geriau augti ten  -apačioje su savo broliais baltakamieniais, bet likimo ironija, jis negali pasiekti nei žemės, nei dangaus, nors žemė yra jo gimtieji namai.
Likimas - tas negailestingas likimas pasmerkia vienišumui ir su tuo tenka susitaikyti.

Mieloji, bet ar jis laimingas, ar surado tai ko ieškojo? Ir kažin, kai gyvenimo našta pradės jį lenkti prie žemės, ar nesigailės to savo žingsnio? Kaip tankiai buna, kad ieškodami diemanto, randame tik menkavertį žėručio kristalą.
Man gaila tų pamestų, išduotų, nesvarbu tai moterys ar vyrai, tuo labiau, kad tie palikti ne visuomet gali vėliau susikūrti kitą gyvenimą, nes praranda pasitikėjimą žmonėmis, arba pradeda savę nuvertinti ( tiesio įgija nepilnavertiškumo kompleksą). Bet, kaip tankiai nubaudžia likimas tuos, kurie išduoda savo šeimą, savo vaikus, galu gale ir savo meilę , duotas priesaikas ir pažadus. Kiek tenka sutikti tokių, kurie metę viską mano kitur suradę rojų, bet gyvenimas bėga, kaip upėje vanduo, jo nesustabdysi, jaunystė praeina, jėgos apleidžia ir lieka ,,prie sudūžusios geldos''. Anai šeimai jau visai svetimi, naujai nereikalingi, nes karjera pasibaigus, finansai skystoki, nėra ką iš jų paimti (nekalbu apie milijonierius) ir lieka senatvėje be artimųjų šilumos ir pagarbos tik su kaltės jausmu ir prisiminimais, kurie degina širdį, graužia sąžinę. O baisiausias teisėjas yra mūsų atmintis, jos pergudrauti neįmanoma, gal tik paskandinti alkoholio liūne ir tai tik laikinai.

Bet nepabraidžius po išeinančios žiemos ir ateinančio pavasario purvyną, nepasigrožėsi ir žydinčiais sodais, žaliuojančiais laukais ,purienu auksu pasipuošusiomis pievomis, ievų baltomis garbanomis, neišgirsi vyturėlio ar pempės pasveikinimo. Gyvenime, kaip ir gamtoje ar toje dainoje ,,ne visuomet čia vienoda, buna balta, buna juoda...''

   PRAEITIS

     Mokykliniai metai - tai jau praeitis. Įvairios išdaigos, pasivaikščiojimai parke alėjomis, pasimatymai Meilės kampelyje, pirmoji meilė...
     Praeitis... Kas tai? Ar tai ne pasaka, sekama mamos lūpomis, kad vaikas be baimės ramiai užmigtų ir sapne matytų visus laimingus?
Praeitis... Argi ne žaizda, kuri niekada negyja ir vis iš naujo atsiveria... Praeitis...tai senų žmonių amžina dabartis...
                                                           2007m

                 PASAKA

     Žmogus visą gyvenimą artimai bendrauja su pasakomis: vaikystėje jų klausosi, vėliau - jas skaito, jaunystėje - kuria, o senatvėje - seka...
                                                           1987m

                 METŲ  KAITA

Tiek daug rausvų lapų prikrito ant tako,
Širdin kažkas skverbias lediniais sparnais.
Pilka rudeninė migla tartum sako,
Kad viskas, kaip lapų žalumas, praeis.

Pavasaris buvo, alyvos žydėjo,
Vasara lepino sava šiluma.
Taip džiaugėmės saule ir buvom laimingi,
Visai negalvojom - ruduo bus, žiema.

Voratinkliai draikos, lietutis nulyja,
Gelsvi lapai šnara po kojom meiliai.
Žiema bus su snaigėm ir medžiais šarmotais,
O paskui pavasaris vėlei ateis...
                  2007m

     Iš mergautinės skrynios dar šį tą ištrauksiu

  VAKARAS

Ir vėl pakvipo naktinukai
Vakare po mano langu.
Mėnesienoje kiemas ir sodas
Vėl pražydo alyvų melsviu...

Šiluma glostė veidą maloniai,
Buvo gražūs, trumpi vakarai.
Aš svajojau...Ir štai tokią naktį
Į duris pasibeldei tyliai.

Aš pašokau. Įleidau. Ir vėl mes
Susitikom visai nelauktai.
O veide akys kaip žvaigždės
Ir tie patys banguoti plaukai.

Pasimiršo ir nuoskaudos senos,
Ir naujų, rodos, niekad nebus.
Ir draugystė - graži, išsvajota
Vėl sugrįžo į mūsų namus...
         1957m