Manau, kad viešnia taip pat turi turėti kampelį,kur paliktų savo kūrybines mintis...
Atidarau Jums, Sigena. Rašykit, komentuokit, dalinkitės!
SIGENOS KŪRYBINIS KAMPELIS
Сообщений 1 страница 20 из 52
Поделиться12011-11-28 23:34:03
Поделиться22011-11-29 13:53:29
Ačiū, kaip gerai, turėsiu dar vienus namelius Nesu didelė rašytoja, o ir amžius mano jau toks.....Kartais dar bandau parašinėti, tai ir jums įrašysiu.Labai nesukritikuokit,prašau
LAIKAS
Kaip greitai lekia laikas,-
Čia rytas, čia vakaras
Ir nėr vienos dienos.
Pirmadienis…..sekmadienis-
Savaitė išgaruos.
Žiūrėk, pavasaris, vasara,
Ruduo, žiema...
Ir metų nebėra…
Kas lieka žmogui?
Gyventi šia diena?
Prisimenant, kas buvo,
Planuojant, kas dar bus…
Ir nebelieka laiko
Net draugą aplankyt,
Laiškutį parašyt,
Kitą paguost, padėt,
Gerą žodį pasakyt.
Kai prisimenam,
Jau būna per vėlu
Ir gerą darbą padaryt,
Ir mielą žodį pasakyt,
Atitaisyt klaidas
Jau būna per vėlu…
Поделиться32011-11-29 13:58:37
Kokie teisingi žodžiai. Laiku nerandam laiko, o kai jo randam buna per vėlu...
Поделиться42011-11-29 14:45:25
Tiesa...žmogaus netenkam o tada grąžom rankas ir sakom,kad tą reikėjo pasakyt, tą padaryt, deja...
Поделиться52011-11-30 20:45:43
NEPAMIRŠKIT
Bus pavasaris.Žydės vyšnios ir obelys.
Lis šiltas pavasario lietus.
Paukštelių dainoje mano žodžius išgirsi:
,,Aš vieniša...Jūs nepamirškite manęs..."
Ateis ir vasara - graži,žieduota,
Pražys ir pievos, subręs javai.
Ir vėl mintis atklys sparnuota:
,,Aš vieniša...Jūs nepamirškite manęs..."
Ruduo...Voratinkliai laukuose
Ir lapų takas per gatves.
Ir rudeninis vėjas šauks žodžius:
,,Aš vieniša...Jūs nepamirškite manęs..."
Žiema.Pirmasis sniegas,pūgos,speigas,
O prisiminimai širdyje.
Ir pūgoje manus žodžius išgirsit:
,,Aš vieniša...Jūs nepamirškite manęs..."
Sigena
Поделиться62011-12-01 16:53:31
Einu pro šalį nebaigto statyti raudonų plytų pastato, toks apleistas, aptrūpijusios sienos, toks liūdnas ir vienišas. Bet dar labiau nelaimingas ir vienišas baltmarškinis berželis, nežinia kokiu būdu užaugęs ant to apleisto namo stogo pakraščio. Vėjui pūčiant linguoja į visas puses, jokios užuovėjos, į nieką neatsiremsi, vienui vienas aukštybėse. Linguoja svyrūnėlis į visas puses - vienoje pusėje - žemai matosi žemė, kitoje tik ištrūpėjusios plytos įkurias įsikybęs vos vos laikosi berželis, viršum jo dangus, balti dėbesėliai, norėtų, gal būt, taip laisvai, laisvai plaukioti danguje, bet tai ne jo lemtis, būtų geriau augti ten -apačioje su savo broliais baltakamieniais, bet likimo ironija, jis negali pasiekti nei žemės, nei dangaus, nors žemė yra jo gimtieji namai.
Likimas - tas negailestingas likimas pasmerkia vienišumui ir su tuo tenka susitaikyti.
Поделиться72011-12-02 15:40:27
Taip gražiai komentuojat, aš taip nemoku. Aš irgi esu vieniša.Prieš daug metų vyras išėjo pas kitą...
Поделиться82011-12-02 16:33:10
Mieloji, bet ar jis laimingas, ar surado tai ko ieškojo? Ir kažin, kai gyvenimo našta pradės jį lenkti prie žemės, ar nesigailės to savo žingsnio? Kaip tankiai buna, kad ieškodami diemanto, randame tik menkavertį žėručio kristalą.
Man gaila tų pamestų, išduotų, nesvarbu tai moterys ar vyrai, tuo labiau, kad tie palikti ne visuomet gali vėliau susikūrti kitą gyvenimą, nes praranda pasitikėjimą žmonėmis, arba pradeda savę nuvertinti ( tiesio įgija nepilnavertiškumo kompleksą). Bet, kaip tankiai nubaudžia likimas tuos, kurie išduoda savo šeimą, savo vaikus, galu gale ir savo meilę , duotas priesaikas ir pažadus. Kiek tenka sutikti tokių, kurie metę viską mano kitur suradę rojų, bet gyvenimas bėga, kaip upėje vanduo, jo nesustabdysi, jaunystė praeina, jėgos apleidžia ir lieka ,,prie sudūžusios geldos''. Anai šeimai jau visai svetimi, naujai nereikalingi, nes karjera pasibaigus, finansai skystoki, nėra ką iš jų paimti (nekalbu apie milijonierius) ir lieka senatvėje be artimųjų šilumos ir pagarbos tik su kaltės jausmu ir prisiminimais, kurie degina širdį, graužia sąžinę. O baisiausias teisėjas yra mūsų atmintis, jos pergudrauti neįmanoma, gal tik paskandinti alkoholio liūne ir tai tik laikinai.
Поделиться92011-12-02 21:01:01
Iš tų metų, kai dar dirbau:
ŽINAU
Neišsprendus uždavinio, neparašius rašinio, neišmokus eilėraščio, mokytojas leidžia viską pradėti iš naujo. Gyvenimas šito neleis. Šitai aš jau žinau... O jūs sužinosite tik šimtą kartų apsirikę...
1978m
ŽIEMA
Už lango gruodis. Žiema. Žemę užklojo baltu baltu kilimu. Sodas pasipuošęs baltais žiedais, kurie spindi prieš saulę, kaip sidabriniai lašeliai.
Viskas taip giedra, švaru, tvarkinga ir atrodo, kad niekada nebuvo tamsių rudeninių, ūkanotų dienų, rūko ir purvo...
2007m
Поделиться102011-12-02 21:52:29
Bet nepabraidžius po išeinančios žiemos ir ateinančio pavasario purvyną, nepasigrožėsi ir žydinčiais sodais, žaliuojančiais laukais ,purienu auksu pasipuošusiomis pievomis, ievų baltomis garbanomis, neišgirsi vyturėlio ar pempės pasveikinimo. Gyvenime, kaip ir gamtoje ar toje dainoje ,,ne visuomet čia vienoda, buna balta, buna juoda...''
Поделиться112011-12-03 16:56:44
MEILĖ
Tik slenkant metams, kai viskas patirta, kai viskas suprantama ir artima, štai tada ateina MEILĖ - nesuprantama jauniems, jiems nežinoma, nors, gal būt ir liūdna - vėlyva meilė...
Jei mes gyventume amžinai...bet kas žino, ar sugebėtume tada taip mylėti, taip kentėti atsisveikindami ar skirdamiesi. Ar sugebėtume suprasti, kad negali būti meilės pakaitalo. Ir tik tas, kas
buvo skirtas. Ir tik dviese galima kartu išgyventi tą gyvenimą...
2005m
SKAMBUTIS
Skambutis... Jis lydėjo mus nuo pat pirmos klasės, skyrė pamokas nuo pertraukų, pertraukas nuo pamokų. Pavasarį laukdavome paskutinio, skelbiančio atostogas. Baigiantis rugpūčiui, vėl ilgėdavomės pirmojo, išsisklaidžiusių draugų.
Nekantriai laukdavome jo per vienas pamokas, pamiršdavome jį per kitas. Štai ir vėl jis suskambėjo. Dilgtelėjo širdyje.
Paskutinis...Niekada daugiau jis nepakvies į klasę, neateis mokytojas su dienynu rankoje ar sąsiuvinių krūvele, nereiks atsakinėti. Tas pats skambutis ir nebe tas pats...
Baigėsi mokykliniai metai, surimtėjo veidai. Sudie, mokyklos suole, sudie, klase! Ir kai vėl sugrįšime po metų, penkerių ar dešimties, o sugrįšime būtinai, sėdėsime tuose pačiuose suoluose ir kažkur pasąmonėje vėl nuskambės skambutis, atskyręs mus nuo vaikystės ir jaunystės nuostabių dienų. Ir vėl dilgtelės širdyje lygiai taip, kaip šiandien...
1984
Поделиться122011-12-04 13:27:16
Ak, tie mokykliniai metai! Kiek juose prisiminimų
Поделиться132011-12-06 14:19:22
Taip, mokykliniai metai visada miela prisiminti. Kad kas laiką pasuktų atgal...
Поделиться142011-12-06 15:28:18
Miela Sigena, laukiam daugiau jaunystės prisiminimų!
Поделиться152011-12-06 16:48:07
Maždaug už 100 metrų nuo mano lango randasi gimnazija ir kiekvienais metais rugsėjo 1 -sios ir paskutinio skambučio aidai atsimuša į širdį, sukeldami nostalgiją praėjusiems gražiausiems jaunystės metams, išspaudžia šykščią ašarą ant blakstienų. Ech, tie metai, tie verpetai, vingrus takai...
Поделиться162011-12-07 14:43:19
PRAEITIS
Mokykliniai metai - tai jau praeitis. Įvairios išdaigos, pasivaikščiojimai parke alėjomis, pasimatymai Meilės kampelyje, pirmoji meilė...
Praeitis... Kas tai? Ar tai ne pasaka, sekama mamos lūpomis, kad vaikas be baimės ramiai užmigtų ir sapne matytų visus laimingus?
Praeitis... Argi ne žaizda, kuri niekada negyja ir vis iš naujo atsiveria... Praeitis...tai senų žmonių amžina dabartis...
2007m
PASAKA
Žmogus visą gyvenimą artimai bendrauja su pasakomis: vaikystėje jų klausosi, vėliau - jas skaito, jaunystėje - kuria, o senatvėje - seka...
1987m
METŲ KAITA
Tiek daug rausvų lapų prikrito ant tako,
Širdin kažkas skverbias lediniais sparnais.
Pilka rudeninė migla tartum sako,
Kad viskas, kaip lapų žalumas, praeis.
Pavasaris buvo, alyvos žydėjo,
Vasara lepino sava šiluma.
Taip džiaugėmės saule ir buvom laimingi,
Visai negalvojom - ruduo bus, žiema.
Voratinkliai draikos, lietutis nulyja,
Gelsvi lapai šnara po kojom meiliai.
Žiema bus su snaigėm ir medžiais šarmotais,
O paskui pavasaris vėlei ateis...
2007m
Поделиться172011-12-08 14:24:33
Kaip įdomu, ir prisiminimai, ir metų laikai. Rašykit dažniau, Sigena
Поделиться182011-12-09 14:29:09
Iš mergautinės skrynios dar šį tą ištrauksiu
VAKARAS
Ir vėl pakvipo naktinukai
Vakare po mano langu.
Mėnesienoje kiemas ir sodas
Vėl pražydo alyvų melsviu...
Šiluma glostė veidą maloniai,
Buvo gražūs, trumpi vakarai.
Aš svajojau...Ir štai tokią naktį
Į duris pasibeldei tyliai.
Aš pašokau. Įleidau. Ir vėl mes
Susitikom visai nelauktai.
O veide akys kaip žvaigždės
Ir tie patys banguoti plaukai.
Pasimiršo ir nuoskaudos senos,
Ir naujų, rodos, niekad nebus.
Ir draugystė - graži, išsvajota
Vėl sugrįžo į mūsų namus...
1957m
Поделиться192011-12-09 15:47:28
Mieloji, matomai ne tuščia tavo mergautinė skrynia ir labai laikas gerai ją pravėdinti ir tuo pačiu mus pradžiuginti. Ačiū už puikias eiles.
Поделиться202011-12-09 15:55:37
Atrodo, teks gerai prispaust Sigeną, kad patikėtų paslaptį, kas gi tas banguotais plaukais toks buvo ar yra?