Tai kurgi ponia Sigena prapuolus buvai, kad nesimatė? Nepasikavok visai ir apie smertį nemyslyk. Vasara, kvietkai žydi, paukščiukai gieda, tai gyvenk ir norėk

Labai teisingai, Marina!!!!

Gamtai nėra blogo oro, tik mums niekaip neįtikti, tai per šalta, tai per karšta, tai lietūs, tai sausra. Bet jeigu žmogus laimingas, sveikas, mylimas ir mylintis, tai jis tikrai nejaučia gamtos išdaigų.
Taigi, būkite laimingi , sveiki ir mylimi ir jokie orai nebus baisūs.

Sveiki, mielieji! Vakarai ilgi, skaityt knygas ir spręst kryžiažodžius pabosta, tada prisimenu, kad galiu pabendrauti virtualiai. Gražaus jums vakaro! O aš radau internete įdomų pamąstymą apie spalį. Siūlau ir jums paskaityti.

                       [size=14]Ruduo neturi vidurio
Spalio pabaigos klevo lapas vėjy sklendžia kaip migruojantis paukštis.

Paukštis nuskrenda, tik visų skrendančių lapų kelias tas pats – žemyn ir žemyn.
Spalio lapams krentant, švystelint skaidriam saulėtekiui ar visam pasauliui panyrant į tirštą rūką, kažkodėl pradedu galvot, kad ruduo neturi... vidurio.

Yra viduržiemis ir vidurvasaris, yra net vidurupis ar vidurys gyvenimo, yra vidurkelis ir vidurmiškis, tik ruduo neturi vidurio.

Kas tada jam lieka? Tik pradžia ir pabaiga, tas pats simboliškas lapo skrydis visąlaik žemyn, besiblaškant tarp vasaros ir žiemos. Visą laiką krentant žemyn, visą laiką prarandant, netenkant, pasiduodant...
Ruduo yra lyg smėlio laikrodis, kuriame smėlis byra žemyn su lapais ir šio laikrodžio niekas niekada neapverčia. Rudens krytis - be stabtelėjimo, be didesnės pauzės, kuri būdinga vidurvasariui ir viduržiemiui.

Vidurvasaris apskritai yra lyg nuostabus kalnas, į kurį įkopęs kartu su gamta ir kosmosu staiga pajunti kažkokią pilnatvę, erdvę, pauzę lyg meditacijos būseną. Ir tada nuo to kalno lėtai leidiesi žemyn, trumpam pamiršęs greitąjį civilizacijos laiką, kol vasaros pabaigoj staiga krenti į srovę rudens, kuris neturi vidurio. Neturi „kalno“, nuo kurio jį galėtum apžvelgti.

Tas pats ir su pavasariu. Pavasaris taip pat neturi... vidurio. Bet pavasaris nekrenta, jis kyla ir auga, jis – įkvepia, jis suteikia galių. Jis neprisimena, ir jam, apsvaigusiam pačiam nuo savęs lyg Bakchas, visiškai nesvarbu, kad pagrindą toms galioms suteikė ruduo, o žiema tas galias užgrūdino, išmokė kantrybės. Jam visa tai nesvarbu, juk jis – Pavasaris.

Pavasariui galbūt labiau negu rudeniui nereikia to „vidurio“. Jo laikas stebuklingai kartu ir lėtas, ir greitas. Baisiai greitas savo augimu, kilimu, baisiai lėtas savo ciklo, ritmų, dienų ilgėjimo natūralumu. Gamtos laikas visą laiką „lėtas“, greitas ir nuolat greitėjantis yra tik civilizacijos laikas, sunaikinantis mumyse lėto ir tikro laiko būtį.

Būsenų ir meditacijų, atsivėrimų ir atvėrimų, ramių įžvalgų gylio būtį. Visa tai keičia vis greitėjanti konkurencija, vis greitėjantis „išgyvenimo“ ritmas, ir mus vis labiau lyg rudenio lapai užkrenta „tuščių“ daiktų ir „tuščios“ informacijos, kurią mes beregint pamirštame, tvanas...

... spalio pabaigos klevo lapo skrydis yra elementariai magiškas sugrįžimas į žemę.

Alis Balbierius

2012-10-27
[/size]

Dėkui, Joana, už komentarą. O spalis ir praeity, lapkritis atėjo nemalonių pojūčių nešinas. Tikėkimės, kad išgyvensim...