UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA


ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA

Сообщений 1 страница 20 из 185

1

Čia lauksime Anos poezijos ir ne tik...

2

VASARIS
Naktis - romus gazelės žvilgsnis,
Mėnuo žvaigždžių lašus išpilstys
Ir daug tikėjimų išsakęs,
Nirvanoje užsklęs. Melagis,
Ak, koks melagis tu, Vasari,
Krūtinę aistromis uždegęs,
Turėtum man pavasariu putoti,
Skripkele žiogo griežti ir rasoti
Gražiausiais žiedlapiais, bet siausti
Patinka tau žiemos apsiauste,
Varvekliais ledo laiką verti.

Pasikinkai vis pūgą baltakartę -
Užgimęs snaigėm išsisėti.
Man įdavei tik kiaurą rėtį,
Kuriuo net vėjų nesugaudau.
Baltoj nirvanoj sodai skauda,
Šerdis rakinę, solo neišgrotų.
O taip norėtųsi klajoti,
Širdies nevystyti į šarmą.
Sugėlei bučiniu vėl skruostą,
Keliu už meilę šiąnakt tostą!
Duetas - tu ir aš, fone -
Sniegena žydinti rime.

Ana Aleksandravičienė

3

UŽGAVĖNIŲ PASISVEIKINIMAS

Būkit smagūs,
Broliai - Sesės,
nuotaiką - tikrai atrasit,
jei į ratą stoję glusit
prie viens kito,
žemę jusit.

Ji - šventa,
žvilgsnio palaima.
Laišką šį
rašau nuo kaimo
savo žalio - Upninkų,
trijų upių kurs lanku
apjuostas,
žmonių gerumas -
dar vis žydi,
kyla dūmas
iš trobelių į dausas.
Aušros nubraukia rasas.

Mes - saliniai
gražiai žydim
ir sutinkam, ir palydim.
Tiltas - vienas,
bet stiprus!
Pro bažnyčią ir pas mus!
Varpas šauks -
atrasit kelią.

Svečiams klosim blynu dalią

   Ana

4

Lauki ar nelauki -
Jie visvien ateina
Ir švelniai pabeldžia
Į vartus širdies.
Dengi baltą staltiesę,
Aidi smagios dainos,
Jie palieka lašą
Skaidrųjį vilties.

Pyksi ar nepyksi -
Turi pasitikti,
Lenktis jiems lig žemės,
Jie - savi, tikri,
Šiandien tavo Metai
Teikėsi atvykti,,
Šypsosi viliokai;
- Būsim atviri.

Už sveikatą, sėkmę! -
Taurę mes pakelsim,
Šokt išvesim, trenkę
Šelmiškai kulnais, -
Šypsos Metų lūpos;
- Pasidžiauk, širdele! -
Išbučiavę skruostus,
Eis sau ir išeis...

Ana Aleksandravičienė

5

Kaip puikiai rašo Ana. Matosi, kad poetė :cool:

6

Apsivysiu lyg vijoklis medžio kūną,
Glusiu prie gyvybės alsuojančios jos šerdies...
Argi žemėj dar svaja geresnė būna?
Mano laimės taurė saldžiai išsilies.
Pastovėsiu aš gaiviam pavėsy,
Juk ateisi jau įkaitusiu minčių taku?
Prisiglausi, tyliai tyliai pasėdėsi...
Tavąjį dvelkimą aš dažnai jaučiu.
Kris ant skruosto ievų žiedlapiai
Lyg tos pavasarinės ašaros,
Tau mana širdis žydės kvapia gėle.
Dovanotas vien tik mums bus šiltas vakaras,
Tiktai mums žydės delčia dangaus delne.
Tuomet apsivysi tu vijokliu manąjį likimą,
Bėgsiu aš per baltą lapą raidele.
Tu -- neprarasta žvaigždė, tu - mano piligrimas,
Mano sielos angelas, mana dalia.
/Ana Aleksandravičienė

7

                     Labai puikios eilės! Savitos, raiškios. Sėkmės mielai poetei rašant toliau :love:

8

Žodžiai iš širdies, nuostabūs posmai. Ačiū poetei dalinančiai mums tokias nuostabias eiles.

9

UŽGAVĖNIŲ BALAGANAS

Keršas kailis, bet nagu muša būgną: - Bus smagu! -
barzdą krato, - Šok į ratą, budink žemę! - trinkt ragu, -
„Ožys“ tirpdo sniego plutą ir žiemos, žiū, kaip nebūta!

Apšilau vos, jau - meška, glėbyje - tuščia bačka.
- Aus baus krėsk medaus! - pasistiprins, šalčius griaus.
Na, širdis - ne kiauras rėtis, einam dviese galynėtis!

Vengras kiša termometrą apie pusę kilometro:
- Paltis lašinių, geruoju, įšalą ir išmieruoju!
Už parankės garbų svečią vedu trobon - gydys pečių.

Iš paskos gi tekina gervė, plunksna nešina,
Žnybia dukrą, lesa sūnų: - Žalty rains, ko užsibūnat?
Kloju kapą vėdarų... marčią, žentą - ir turiu!

Čigonėlių margos jupos, o vaikų tai jau - lyg pupų!
Kniaukia man nuo stalo „čirvą“, šmotą kugelio... Bet pirmą
vietą laimės finiše buria - dalia išnašia!

Lenda kipšo uodega, nuodėmių po ja - spraga!
Ką darysi, teks pakloti ilgį kugelio ir plotį!
Te nekušins, neberušins ir nepurtys sielos grūšios!

Kumpį rankoje patrynęs, Lašininis Kanapinį
bubina... Nepasiduoda! Grūda nuo spirgų aruodo.
Kotrė ropščiasi į lovą - čiulpia blyną, stebi kovą.

O tai merga besarmatė, akys dar - tokios nematė!
Ėda tik ir migy pindi, tinginė - ji, pečelinda!
Turiu margą, gražią svitą - padės degint laumę šitą.

Laužas traška, liepsnos kyla - te padurkai smagiai svyla!
Žiema tinginę kai mato, spigina speigais ir ką tu?!
Imu gerą šiaudų gūžį: grieb Perkūns te tavo dūšią!

Užgavėnės - švents dalykas, eis Adventas, bus Velykos.
Per jas Dievo meilė groja kankliais: duona parvažiuoja,
Jonas sėja, Ona kepa ir dar sviestu riekę tepa!

    Ana A.

10

MAMA

Oi, kaip skauda,
kad žinotum,
kaip man skauda...
Sidabriniai tiltai -
kitame krante.

Pavirtau į raudą,
gilų nakties graudį...
Nebešvies lange
šviesi žvaigždė -
Mama.

Širdis dūžta,
ilgesys susuko gūžtą...
Link Tavęs -
mintelė tekina.

Skausmas plūsta,
lyg šatrelė lūžta
buvusi viltis -
gaida mana.

--
Pagarbiai
Ana Aleksandravičienė

11

Baltom lyčių lelijom Neris žydi,
Karpytą raštą šerkšnas lange pina.
Apsnūdęs krantas duknom apkaišytas,
Skreituos sniegulę vėjas atskraidina.
Seklyčioj laiko karaliauja šaltis,
Vargonais ledo pūgos groja.
Net mintys - tokios baltos, baltos...
Širdies lopšin jas atsargiai sukloju.
Atgyja nulipdyti mano Sniego Seniai,
Svajingai lenkias mėnesienos menuetui.
Aš – lyg Pelenė krištolinėje karalių menėj,
Beržai, sniegan subridę, deklamuoja lyg poetai.
O tos sniegulės purios byra, byra...
Nutūpusios ant skruostų girdo lūpas.
Širdis – kraujo lašu, putino keke nusvyra...
Žiemužė sielą klosto pūko kailinukais.
/Ana A./

12

Daugiau nedeginsiu liepsnoj širdies,
Nebesipuošiu skraiste išdavystės.
Tie žodžiai saldūs, melagingi - nepadės...
Aš negaliu kreivaisiais labirintais klysti.
Gyvenimo prabėgusio - ne sugrąžint.
Žiedai numirę kvapiai nebežydi.
Skriaudos daugiau nenoriu aš pažint,
Kai laikas tas žaizdas apgydė.
Nebeieškosiu laimės pėdsakų -
Negrįš akimirkos likimo gražios atgalios.
Tie smėlio laikrodžiai seniai subirę.
Klaidos nebekartosiu, eisiu nuo pradžios...
Širdis padovanota vien tik Lyrai.
Veidmainiškos draugystės man nereikia,
Ji - labai širdžiai juk pigi.
Savigarbos dar man tikrai pakanka.
Mylėt gali, jei žmogus doras, jeigu juo tiki...
Tada ir tavo daliai gėrio grūdas tenka.
Nedeginsiu daugiau liepsnoj širdies,
Randais gyvavedžiais nebežalosiu sielos.
Geriau tegu vienatvėje tylioj gedės...
Šešiom spynom užrakinu ją vėlei.
/Ana Aleksandravičienė/

13

Begalinis ačiūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū Anai! Kokios eilės!

14

Fortūna написал(а):

Gyvenimo prabėgusio - ne sugrąžint
                            Žiedai numirę kvapiai nebežydi.

Poetės pasakyti žodžiai, aidu atsimuša į širdį, kaip taikliai išsireikšta,
   

Fortūna написал(а):

Negrįš akimirkos likimo gražios atgalios.
                               Tie smėlio laikrodžiai seniai subirę.

15

ŠVILPOS

Pašalėj – taurelėm krokai,
Beržo šakoje – naujokai.
Švilpt pašvilpt, tarsi berniokas,
Linksmina špokienę špokas.

Glaudžia inkilą šaka,
Sukaliau – tvirta ranka.
Brolis patarė, padėjo:
– Saugos nuo lietaus ir vėjo.

Strikt, pastrikt – aplink jį šoka,
Ką jau moka, tą jau moka.
Fiūūū! – sušvilpia vis, –
Namus – dovanojai mums! Ramus.

Švilpaut ir man noras ima,
Linksmą įgijau kaimyną!
Krokai galveles linguoja:
Švilpos duetu švilpuoja.

Pagarbiai
Ana Aleksandravičienė

16

Pas Aną jau pilnas pavasaris! Špokai švilpia, gėlės žydi. Ir ko daugiau gali norėt :question: Linksmai parašyta, tikroviškai - ačiū! :love:

17

ARTIMUI  SAVO

Žvakės ugnį - į saują,
Gėrio tvinksnį - į sielą,
Tegu ji atnašauja
Supratimą, ne gėlą.

Pasimeldžia, pasiunčia
Virpesį į Anapus…
Balto Angelo sparnas -
Jau laukimą nutapęs.

Šventos duonos - ant stalo,
Draugo žvilgsnio - į langą,
O vienatvę - į kelią…
Pasitikite, rankos,

Ir neleiskit suklupti.
Būna, artimas gedi.
Tegul šypsosi akys
Vienos kitą suradę.

Kristaus žodį - į širdį,
Jo kantrybę - į dalią.
Skamba varpas ar girdit?..
Motina Sūnų kelia.

Jos švelnumą - į laiką,
Nuolankumą - į lūpas…
Į pasaulio juk skreitą, 
Meilę bris, susisupus.

  Ana A.

18

             Eilės rimčiai ir susikaupimui...Gražiai sudėliotos, ačiū Anai :love:

19

LAIŠKAS

Tu nieko nežinai,
koks sopulingas tas
vienatvės spengsmas,
kai sienos prieglaudos
vaitoja, pilka neviltim
būna apsunkę.

Tu nieko nežinai,
kaip širdį drasko
žodis „benkartas“ .
paniekintas eini kitų,
gyvenimas netvirtas,
lyg bedugnis.

Tu nieko nežinai,
kaip nuėjau
erškėčių taką.
kalta, tiktai užgimus be kaltės,
eilėm kalbu.
skausmu ir ilgesiu
jos šneka.

Tu, mama, ir dabar
dar nieko nežinai...

   Ana A.

20

                      Anos kūryboje daug liūdesio, matyt, kažkas širdelėje ...Bet kas bebūtų, viskas praeis, tik reikia labai tikėtis ir išlaukt...


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA