UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA


ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA

Сообщений 21 страница 40 из 185

21

                      Skausmas, liūdesys, anksčiau neišsakytos mintys...Viskas sutelpa į eilėraščio posmus...

22

Mintys liūdnokos,bet kokybiškos. Tikriausiai rašančioji turi jautrią sielą...

23

ŽEMĖ

Nuščiuvus žemė. Laukime.
Grabštainė vysto pumpuro sprogimą.
Stebiu varnėno akyje –
Giesmės grįžimą.

Šalna išgražinta. Rami.
Arimus šiaušus, pamos: eikim.
Paleidus grūdą savimi,
Burs duonos laiką.

Pašoks želmuo gera spalva,
Šaknim visi į ją įkibę,
Soties išplaukėsiu darna –
Malda už amžinybę.

Nuščiuvus žemė. Laukime.
Jos vėjus – išstovėjusi, bučiuota.
Namai – po smilga. Boruže –
Į jos dienų aruodą.

  LAIŠKAS MAMAI

Galvojau, Mama, būsi amžina.
Graži tu man atrodei ir jauna.
Nepabaigtas ant stalo siuvinys...
O širdyje – rūdijanti vinis.

Apskrudę ašara minties krantai,
Brangioji, iš Tenai ar tu matai,
gelia, skaudu... Bradas brendu.
Tavęs aš, Mama, - nerandu.

Prie ko priglust? Kam pasiguost? –
rakštis aitrumą išnešios, -
Viena - dienoj, viešnia - nakties...
„Dukrele“, - lūpos nekuždės.

  JI ŽEMĖJE VIENA

Neužgaukim… Motinos senos,
blukęs skruostas gilią raukšlę dėvi,
šlama, girgžda tarsi epušė: nėra dienos,
kai neaplankai...“ Nepasivėlinkim.

Nesigėdykime išbučiuoti Jai rankas -
žvilgsnis švis - palaimins žingsnį dangūs.
Vaikui, be kaltės, atleis kaltes.
Nesubraižykime  Meilės lango.

Nepamirškime rašyti Jai laiškų,
juk, kas žino, gal bus paskutinis
vieversys pragydęs nūdienų,
tarsi paspirties petys, kas žino?

Šiluma delnų, nors jau žila, tikiu.
Krūpčiodavo sapnuose vaikystės rentos.
Dieve, skyrei, tokią - branginu.
Kol Mama gyva - jaunystė brenda...

   Ana Aleksandravičienė

24

GERUMAS

Palinkėjai: užgesi lyg žvakė, liepsnas maldys vėjai...

Aš – stipri. Atlaikiau. Išdidi nuėjau.
Tyloje mažo Angelo akys žydėjo –
lyg pavasario žemė budau.

Laisčiau jovarą, pumpuras – sprogęs.
Nors šaipeisi: nevykus... Gerumą barstau.
Duženas surinkau ir vitražas – ne nuogas.
Dalimi jo – pati pavirtau.

Kas praeina pro šalį, po žėrintį blyksnį,
dovanoju ir sieloj – šilčiau.
Pažadėjau seniai: ant tavęs nebepyksiu.
Kam to reikia? Dueto vienatvė – karčiau

Ana

25

                Skausmingos mintys... :'(

26

Supsma
     Jėzaus
             dalali...

Oi, sodneli, sodneli,
Gied in tavi paukšteliai,
Rainą rytą verpiantys,
Žilą rūką terpiantys.

Klok, Matula, stalali –
Pastiksma Dievulali.
Švelni ano yr runkela –
Glostys mumei širdeli.

Oi, sodneliai, sodneliai,
Gelsva šiauda žingsneliai,
Pinti kabat virš galvelas,
Po anais mylėt gerai.

Verpk, saulala, drobeli –
Siausma ana ryteli,
Nekraujuos žaizda, maldelam
Supsma Jėzaus dalali.

  Ana A.

27

BUČINIŲ  GERUMU

Laimė  tekina
lapais šnarančiais, spalio alėjomis...
Kaip tada, jauna,
bučinių gerumu užderėjusi.
Dar pasupk vilty -
dovanosiu svaiginančią aistrą
tau akimirkos,
kai priglusti, Brangusis, pareisi.

Buvai meilė man pirmutinė,
tu - mano namai ir Gimtinė,
šalia rimsta paukštė - širdis.
Takelį į džiaugsmą pramyniau,
tu - liūdesio brydę nutrynei,
nerauda pelėda - naktis.

Sieloje - daina,
rieda natos ir gamos vis sėjasi.
Jau nesu - viena,
Ant suolelio mes - dviese. Mylėjome,
kas abiems brangu,
kas į prigimtį buvo sudėta.
Mylima esu,-
aš galėjau ištart, sužydėti...
  Ana Aleksandravičienė

28

ŽEMĖ

Nuščiuvus žemė. Laukime.
Grabštainė vysto pumpuro sprogimą.
Stebiu varnėno akyje –
Giesmės grįžimą.

Šalna išgražinta. Rami.
Arimus šiaušus, pamos: eikim.
Paleidus grūdą savimi,
Burs duonos laiką.

Pašoks želmuo gera spalva,
Šaknim visi į ją įkibę,
Soties išplaukėsiu darna –
Malda už amžinybę.

Nuščiuvus žemė. Laukime.
Jos vėjus – išstovėjusi, bučiuota.
Namai – po smilga. Boruže –
Į jos dienų aruodą.

  GATVĖS

Gatvės, gatvės - vargetos tvirkę, 
negaliu iškraipyt jūsų kurso.
Kairę kirsiu - naktys išmirkę,
dešinę - skiautėmis atvirukai
nutaškys prašmatniai teritoriją,
Les peslys atsigavusią viziją.
Negaliu iškraipyt trajektorijų,
rikošetas - žvilgsnio remisija,
nulietos kulkos tiktai balansas.
Apima alpulingas vis transas:
pasirinkt - negaliu - išnešioję,
iškoriję ir griaudi formatais.
Jos žibintais aklais - rasoju,
o po jais - geisme raitosi katės,
mylisi lyg kerštingos kovos.
Lieka žaizdos, sueižėja šašas.
Per jas eina bepročių srovės
ir verdiktų tuštybėmis... pešasi.

  MANO KIEMAS

Tavęs kiemas – niekad neišsižada,
balų akys – vyturys narstosi,
žvyre girgždina žolę lyg įžadą,
panamėj ir sodely išbarsto.

Sužaliavęs, čia – širdį įsiterpusi,
ryto šukos nubraukia lyg plauką
drėgną rūką, žemelė paverkusi,
laimina, iš jos – žingsnis juk Draugo.

Mano kiemas Tave šoks pamilęs,
jis išglostytas, lyg sielos jaukas,
tarp arimų juodų stogais žilęs,
medžio pumpuro, žiedo vėl šaukiasi.

Vysto upės, net trys, aš – salinė,
į Tave tiltas – vienas, bet veda,
kad galėčiau priglusti... Tėvynė –
kieme mano – branginame svečią.

  Ana Aleksandravičienė

29

RAUPSUOTA

Kiauru skvernu tegaudau vėją.
Nėr ko meluoti, taip graudu,
kai piktžolėm buvimą sėja
kvadratiniu ir lizdiniu būdu.
Ir giriasi: žiūrėk, koks grožis!
Klausau. Tyliu. Juk neturiu
aš net peiliuko, kurs nudrožia
pieštuką. Gintis – negaliu.

Žemai tik nulenkiu vis galvą,
širdyje – pjaunas aitvarai:
kovok už savo minties spalvą.
Lyg mirtininkei – negerai.
Ir brolių – nėr, ir sesės – dingę.
Kišenės tuščios kai ar glaus?
Supu mėlyną paukštę vingy
dar vis lietuviško dangaus.

Nelaukiu to, kuris ištartų:
tu – lyg šaltinis. Aš – versmė,
kuri išseko. Einu kartis,
kas naktį, atstumia prasmė.
Lyg valktį traukia, gesta akys:
puotaujat manimi... seniai.
Grįžtu atgal. Ugnies – netekus.
Puoškitės smokingais, velniai!

ŽINOJIMAI

Nežadėk, netrukdyk, tegu būna
tik įslaptintas veiksmo fiasko.
Ir pamesk aštrius iltinius, griūna
į likimą tegu, - veiksmas braška
nuo jausmų, - sąsparos, senos klėtys,
atlaikys dar bet kokį griaustinį.

Išsiritęs iš kiauto - mylėti,
dešimt pirštų gitarą pažinę.
Gaidoje kiekvienoj - strazdo maldos,
išeinu išsirpinti nakvynių,
kad žinojimo dvelksmas išalkęs,
kai dirvonai purienom ištvinę,
nesakytų „niekad nesugrįšiu“.

Stotys šaukia, beldimais pastoti
joms turiu, tau - vergaut nesiryšiu,
bėgių aibės - einu patausoti
atgimimo. Per daug jį aptrynė.
Spalvą ryškinti - žingsnis prisakė.
Ant pėdų - neišnešiu Tėvynės,
ji - veide, jos delne - mano akys
    Ana Aleksandravičienė

30

Daugiau nedeginsiu liepsnoj širdies,
Nebesipuošiu skraiste išdavystės.
Tie žodžiai saldūs, melagingi - nepadės...
Aš negaliu kreivaisiais labirintais klysti.
Gyvenimo prabėgusio - ne sugrąžint.
Žiedai numirę kvapiai nebežydi.
Skriaudos daugiau nenoriu aš pažint,
Kai laikas tas žaizdas apgydė.
Nebeieškosiu laimės pėdsakų -
Negrįš akimirkos likimo gražios atgalios.
Tie smėlio laikrodžiai seniai subirę.
Klaidos nebekartosiu, eisiu nuo pradžios...
Širdis padovanota vien tik Lyrai.
Veidmainiškos draugystės man nereikia,
Ji - labai širdžiai juk pigi.
Savigarbos dar man tikrai pakanka.
Mylėt gali, jei žmogus doras, jeigu juo tiki...
Tada ir tavo daliai gėrio grūdas tenka.
Nedeginsiu daugiau liepsnoj širdies,
Randais gyvavedžiais nebežalosiu sielos.
Geriau tegu vienatvėje tylioj gedės...
Šešiom spynom užrakinu ją vėlei.
/Ana Aleksandravičienė/

31

                  Matau, Ana labai kūrybinga, tiek daug rašo. Linkiu sėkmės ir toliau :love:

32

GRĮŠIU NAMO

Juk išeisiu, kur drugeliai žyla,
prieblandos suvysto juos į tylą,
nieko nepaimsiu, net ir plunksną, liksiu.
Išvadinta kvailele, ten aš – pritiksiu.

Širdies nebegramdys melo šaukštai,
nežiūrės, lyg varnalėša čia, iš aukšto.
Lygi būsiu su visais, lyg šilą kerta
palaimingoji teisingai „būnat – kartą! “

Laiminsi, žemele, ir žolynų gentį
liepsi glamonėt... Gyventi –
dar turiu, kol akmenį po galva dėsi,
juk viena, viena manęs ir tegedėsi.

Tvinksį, kuriame visad sušylu,
imsiu su savim į sesę – tylą.
Aš – neamžina. Kvatok. Ruošiuosi,
Mirtužėle, kol bučiuosi, išbučiuosi.

Baltas šalis, suknia – sruoga lino,
žiburėliai plazdantys – takus pažinę.
„Žiede nenuvystantis, “ – nevysi.
Tik namo, į savo Lietuvą, sugrįši.

   BŪK VILTIMI

Vanduo – švarus – nuplauna viską,
jis – Krikšto sakramentu tviska,
per kančią Jėzaus Kristaus teka
ir tyrumu išprausia seką –
žingsnį žmogaus. Vargonai gaus,
giedos vėl angelai dangaus,
kai duoną iš Jo rankų laušiu.

Tiesa – tikėjimą atgausiu.
Pamiršiu pyktį, kerštą, rūstį...
Juk „Aleliuja...“ – leis atbusti
sielai, kurioj žaizda negijo.
Jis – prisikėlė – meilė vijo
vėl rankomis, juk žemės veidas –
atnaujintas, man širdį. Skleidžias
švenčiausiasis želmuo – Viltis.
Neleisk man, Viešpatie, parkrist,
kada stotis abu praėjom.

Po kryžium gėdos – išgedėjau
ir šiandien giedu tavo garbei.
Palaimink dieną, naktį skvarbią,
kad dar galėčiau tau alsuoti.
Lyg paukštis rytą išgiedoti,
kursai nuo grumsto, nuoširdžia gaida.
Šalia būk – šiandien ir tada,
kai atiduosiu paskutinį
atodūsį. Būk man – Tėvynė.

   Ana A.

33

MANO ŽVAIGŽDĖ

Krito iš dangaus žvaigždė į delną,
Sudejavusi, paprašė: - Pasūpuok.
Pavargau, ilga kelionė buvo, -
Spalvą - pakeitė, - Mane širdim apklok.

Kai jėgas atgausiu, išsakysiu
Gražią lemtį, angelo sparnus
Tau įduosiu, užu debesų nuskrisi,
O dabar... ramybę - dovanok.

Išsupau. Gražiai nakty žėrėjo.
Bet aš nieko jos nepaprašiau.
Kam trukdyti? Viską juk turėjau.
Žemėje alsuoti - daug geriau.

Į dausas galiu mintim nuskristi.
Kas man sutrukdys? Jau toks - esu.
Brydes ir bradas - vienam išbristi.
Duotą kryžių aš juk pats nešu.

Nesunkus jis - savas ir pražydęs
Dangumi pavasario. Žaliai -
Išrašytos mažos pėdos, klydę
Mintys, kaip ir Tu kadais prašei.

Su žvaigžde dabar – draugai geriausi,
Mirksi - man, aš jai - dainas kuriu.
Ir žinau, be prašymo, apsaugos
Mano naktį, lemtį kai buriu.
     Ana A.

34

MEILĖS PILYS

Matau akis...
Jos juokiasi ir verkia,
pavargusios palaimai užsimerkia.
Linų žiedais rugiuos sužydi.
Vis žingsniais laiko siūlą lyti.

Matau akis...
Obels žieduos pavasarį
jos atminimų laukuose
lyg aukso bitės.
Alyvos kekėje lyg skaidrios rasos
šilkiniu aksomu man sielą gydo.

Matau akis...
Glaudžiuos prie jų,
kai speigas gelia,
kai veidą plauna žvarbūs lietūs,
atskrieja pas mane drugeliais
ir tampa taip ramu vos prisilietus.

Matau akis...
Jos lyg viltis, lyg pats gyvenimas.
Dažnai aplanko sapnas šiltas.
Tos mano akys – neišdžiūstanti versmė,
minčių čiurlenimas,
tos mano akys meilės pilimis supiltos.
      Ana A.

35

                        Anos eilės labai labai puikios! Ačiū!

36

SODŽIUS

Kelias sodžius...
Pasteliniai dangūs
guldo spindulį ant
mamos staltiesės.

Švinta kertės.
Skardžiais ditirambais
lydimi žingsniai vėlek
jo gatvėmis.

Raivos sodžius,
meduotas jo sapnas
buvo šiąnakt,
darbai - slegia sąnarį,
pailsėjo.

Išeina uždegti
kryžkelių. Raibuliavime -
panamės,
sveikina jį narcizai,
primulės...

Kyla sodžius
į mūkiantį gyvulį.
Vardan Dievo Tėvo... -
užgulus malda lūpas.
Žmogų - pamilęs jis.
  Ana A.

37

MEILĖS ŠULINIAI

Leisk dar panirt į bučinius švelnius,
Išgersiu tarsi saldų vyną tavo lūpas.
Rankas išglostysiu lyg žydinčius medžius
Ir pasimelsiu, lyg prie šventojo altoriaus klupęs.

Leisk glamonėt tave širdies šilku...
Gėlėti pėdsakai - tegu ilgam išlieka.
Palenktyniaukim dar su skriejančiu laiku,
Svajonė pakol brenda širdimi, kol bėga.

Leisk apkabinti tavo taip gležnus pečius...
Dalinsimės per pus atodūsių nektarą.
Pilni tebus mūs laimės šuliniai, nedžius,
Kol širdys į juos gaivos lašą beria.

Leisk dar panirt į bučinius saldžius...
Raudoniu putino žydėsiu tau ant sniego.
Prigluski, mylimoji, prie manęs, pajusk -
Dviese mes - stiprūs, šalčio sielose nelieka.
    Ana Aleksandravičienė

38

NEPAŽADINK...BROLIO

Vai nežadink, ryte, mano jauno brolio –
Smėlio sauja supa, ošia jam pušis.
Ašarą parito: nesugrįš namolio,
Paviliojo žvilgsnį Amžina šalis.

Baltakartis rūkas – atilsiu suvystęs,
Tirpę jausmų kregždės, laiškus vis rašau.
Jo dangus toks lengvas – žvaigždėse paklysta,
Į laivelį sapno – vos prisiprašau.

Vai nebudink brolio giesme paukščio, ryte, –
Širdies smuikas tyli, žingsniai supinti
Į šilkinę kasą. Smėlio saujoj žyla,
Sidabriniais tiltais – meile surišti.

  IŠSTOVĖJUSI VĖJUS

Išeinu paieškoti pasąmonės,
geros tylos skaidriausiam dugne,
išvėpimais klystkeliai ganosi,
gal sugrįšiu atgal, o gal ne.
Vienas Dievas tik velnią pažino,
išvirkščias, tiktai man - nesvarbu.
Nuodėmę protas faksu gražino,
vardo nedavė, metė: skubu.
Sutekėsiu žalčiais vėl į dangų,
išgvildenta buvau - atvirkščiai,
kad palikčiau akivarą lango.
Geidulingų įtilps gal pečiai?
Iškedenusi stygomis neviltį,
išstovėjusi vėjų gamas -
daiginu ša! - aš žalią pasąmonę,
nedraugai neieieškokit manęs.
Jei surasit kur užrašą, lenkite,
aš - tokia, kuri tiesą sakys.
Ir neženkite paskui, neženkite -
juk stebės jus... trečioji akis.

  Ana Aleksandravičienė

39

Labai patiko paskutinis eilėraštukas,ačiū :cool:

40

LYG VIJOKLIS

Apsivysiu lyg vijoklis medžio kūną,
Glusiu prie gyvybės alsuojančios jos šerdies...
Argi žemėj dar svaja geresnė būna?
Mano laimės taurė saldžiai išsilies.

Pastovėsiu aš gaiviam pavėsy,
Juk ateisi jau įkaitusiu minčių taku?
Prisiglausi, tyliai tyliai pasėdėsi...
Tavąjį dvelkimą aš dažnai jaučiu.

Kris ant skruosto ievų žiedlapiai
Lyg tos pavasarinės ašaros,
Tau mana širdis žydės kvapia gėle.
Dovanotas vien tik mums bus šiltas vakaras,

Tiktai mums žydės delčia dangaus delne.
Tuomet apsivysi tu vijokliu manąjį likimą,
Bėgsiu aš per baltą lapą raidele.

Tu - neprarasta žvaigždė, tu - mano piligrimas,
Mano sielos angelas, mana dalia.
     /Ana Aleksandravičienė/


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA