UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA


ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA

Сообщений 81 страница 100 из 185

81

MOTERIS - LYG NEVYSTANTYS ŽIEDAS

      Tu žinai, vyras - didelis vaikas,
jį pagimdė, priglaudusi laikė
tokia pat moteris juk... Mama.

Šauks gyvenime nuolat gama
ir tu būsi tąsa to kvietimo.
Sako, „vyras neverkia“. Kas žino?
Juk - žmogus, liūdesy - širdį skauda.

Gal tik vyriškai paslepia raudą?
Nemanau, kad švelnumo bodėtųsi,
kai įgrimzta į neviltį. Sėdusi
ant jo kelių, myluok, glostyk plaukus.

Išbučiuok lyg Mama ir bus jaukūs
jo jausmai. Atlygis tau - širdis,
kurioje tilps diena ir naktis.
     ANA A.
    http://s1.uploads.ru/i/efQaI.gif

82

Nežinau nežinau ką ir pasakyt :question: Kep ir ant vyrų deda - negerai :nope: Vyrai ir yra vyrai, tik be moterų jau kiek prasčiau :blush:

83

MIELĄ BURIU

Nublanksta net žvaigždė dangaus
prieš širdį mylinčią. Džiugaus
šokimo juk nedovanoja.

Šalta. Aistra ji neužgaus.
O rankos - apsivys, - svaigaus
žydėjimo ritme siūbuoju,
svajų vėduokle laiką kloju.

„Aš - apkabinti atėjau“. Vėl žiedlapiais
tik  jam... lijau, lyg tėvo smuikas
naktį grojau.

Į rudenį - smagiu ritmu,
liepsna aistrų, - mielą buriu, -
taip sutverta, tik vieną kartą,
be melo, be gėdos ir kartėlio,
esu garbinga.

x x x

Tik nebarkite, kad jau žilstu
ir nerimstu, kad noris dar
dainuot: „kartu! “
   Ana A.

84

ŽVAIGŽDELĖ

Ant debesėlio
Tarsi ant delno
Sniegelis gulęs.

Liečia pėdutės
Patalą švelnų...
Ilgis motulė.

Sidabro tiltais
Maži žingsneliai,
Lange – žvakelė.

Vaikystę supa
Angelo kelias...
Švyti žvaigždelė.
Ana A.

85

Ačiū Anuška, kad apšvieti žvaigždėm, o tai naktį jau nebelabai įžiūriu. Gerai rašai, duodu 10 balų :cool:

86

KAD ŽVAKIŲ NEREIKĖTŲ DEGTI...

Per vasarojaus žalią rojų brendu, ryžausi apraminti
naktį - sapne gijas kėtojo, kėsinosi sužeisti mintį.
Voratinkliais apleido, vystė praeitimi. Atgal sugrįžo
skaudi rauda - ištampė gyslą, dėvėjau ją lyg seną vyžą.

Gaidys, tas nedraugas, vėlavo, nors gaidos ženklo laukė rytas.
Dangus nebeištvėręs: bravo! Širdis atlaikė, išvaryta
buvai lyg Ieva juk iš rojaus, nors obuolio ir neprakandai.

Adomo - niekad neviliojai, viliojo pats. Lyg gervė skrenda
tegu širdis, - ir dygsnį deda, nors lopas jau joje ant lopo,
iš brydės kai virstu į bradą, lyg Figaro dailiai sulopo.

Tada per vasarojaus rojų mes - duetu! Kas sutrukdytų!
Repertuarą sudėliojam - penklinė perlais nusagstyta.
Pakėlę taurę žalio vyno, ten - vynuogės akis žėruoja,
nuodėmių savo nepažinę, aistrų vėl traukiniais važiuojam.

O bėgiai - tiesūs, plienas žvilga, rūdis nuvalėme dar naktį,
ateiname stiprybės pilti, kad žvakių nereikėtų degti.
Tegu diena, ji - lyg jaunoji, nes nuometu šviesos dabinas,
palaimina ir negrūmoja pirštu. Kasas jai lino pinam.
                 Ana A.

87

PIRŠLYS

Pašėlęs pavasaris, žiedlapius krato
nuo kiemo obels, o ji - žvilgsnio gražuolė.
Primerkęs vylingai smaragdinę akį,
į pačią viršūnę, žaltys, įsikorė.
O čia - dūzgia bitė, nektarą ragauja,
taip semiasi peno, kad skraidžiot galėtų.
Gyvenimo virsmas kartojas iš naujo,
į priekį nubėga, sugrįžta žavėti.

Pavasario pirštai suvirpina stygą -
pasklinda gitaros akordai ir smulkios,
auksinės į žemę žiedadulkės byra,
nuščiūva bitelė, akelės - apstulbę.
Melodiją lieja skvernai jo žieduoti,
vienmarškis berniokas, o garbanos - lino.
Dainuoja jis Meilę, kurią atiduoti,
tik kam, tiktai kam? - ligi šiolei - nežino.

Medaus dubenėly - natų saldžios kekės,
kas jų paragaus, težinos tik likimas.
Jausmų siautuly proto burių netekę,
supras, kad gamtos pėdą sieloj pažino.
- Nekvailas pavasaris, - obelis juokias, -
gyvenimo prasmę įvaldęs, - laiminga, -
Žiedai, porom kibę, šiandien juos sutuokia,
ne veltui bus pumpuro mano sprogimas.
     Ana A.

88

                 Ana piršliauja :D  Gal ir gerai, gi ruduo vestuvių metas :cool:

89

Būk pasveikintas MOKYTOJAU,

ištvermės ir sveikatos. Tegu nepavargsta Tavo širdis mylėti.
Tegu įduoda po „kvepiantį beržyną“ kiekvienam sodžiaus vaikui.

Raižytoj kraičio skrynioj
saugau kvepiantį beržyną...
Žalia skara dabinas
vasaros laiku,
žiemoj - šerkšnu išpintas.
Per jį - vingiuoja takas...
Į vaikystę sugrąžina,
pamojęs rugine kasa,
gerom akim suspindi.

Toj skrynioj -
senas Kūprės šilas,
teka Vėgėlės upelis,
Paprūdžių sodžius
svirtimis parimęs,
nežinoma ranka
išdrožtas pakelės kryželis,
žemaitiška šneka
tą mano skrynią pina.

Ar grįžta paukščiai,
ar žarijom dega laikas...
Aš praveriu tą savo
kraičio skrynią.
Džiaugiuos gyvenimu
lyg mažas vaikas...
Beržynas šiltą saulės
spindulį grąžina.

Ana A.

90

ŠIRDIES KEPURĖLĖJE

Blankus žiburėlis blaškosi, liūdi,
pušelės seselės per naktį čia budi.
Ramybė beribė, dangaus tyro plotas,
kuprotas kalnelis, akmuo samanotas -
tiek liko iš mažo vaikystės laukimo,
akių mėlynųjų, širdelės plakimo.

Tas smėlio geltonis, gimta mūs žemelė,
pašaukus namolio, nurodžiusi kelią,
įteikusi skausmą ir liūdesį gilų,
nutildė dukrelę, padarė nebylią -
gyvenimas dužo lyg veidrodžio šukė,
apleido dalužė, šaltai nusisuko.

Lyg eglė bešakė vidur plyno lauko
sau gildina mintį, vis laukia. Vis laukia.
O Vėlinių naktį, tam liūdesio uoste,
žvakelės liepsnelei ji eis pasiguosti.
Čia kryžiai parimę, ir tie, susigūžia:
širdies kepurėlėje krykščia dukružė.
      Ana A.

91

GIMTINĖ

Aš gyvenu...
Puošni pilis ant aukšto kalno,
Paklydusį vilioja žiburys,
Gyvybės eliksyro versmės alma,
Kas rytą saulę sveikina dainorius vyturys.

Aš gyvenu...
Papėdėj - ežerai, baltuoja burė,
Tyliaisiais vakarais skalauja
Laumės šilkines kasas.
Sparnuotąjį Pegasą siela turi,
Kuris ją neša į svajų dausas.

Aš gyvenu...
Raižytoj laiko menėj
Smaragdą po smaragdo iždan vis renku.
Manoj pily liūliuoja meilės, gėrio okeanai...
Apjuosia širdį Vaivos juosta
Septynspalviu spindinčiu lanku.

Aš gyvenu...
Kvapių jausmų, spalvingų lūkesčių pavėsy.
Tas kraštas - mano Lietuva.
Dainuoja laimės natos sielos penklinėj...
Degu širdelę - spindulėlį šviesų,
Nes čia - mana Gimtinė, čia esu sava.
    Ana A.

92

Oi, kokia puiki Anos gimtinė! Gražiai apdainuota :cool:

93

Labai puikus eilėraštis.Matosi, kad Ana myli savo gimtinę - šaunuolė!

94

RUGSĖJIS

Rugsėjis. Žemę kloja obuoliai,
svarina kekę putinas sunokęs,
kaštonas beldžias branduoliais.
- Saulėgrąža, kodėl liūdna?
Ko svaigaus valso man nešoki?

Žaliuoja viržiai, grybai - samanoj, 
laukuos - pavieniai paukščiai telkiasi į būrį.
- Giesme manęs jau nebeguos,
sparnu pamos ir skris už marių, jūrų.

Klevai išsidabinę auksiniu rūbu,
dar glosto raudoni šermukšniai...
- Lietūs. Nebėr man laiko,
bert ariman sėklą juk skubu,
kad žemėje iš naujo saulių daug žėrėtų.
    Ana A.

95

LUOCNAS
                        /žemaitiškai/

- Nevarjavuok, Tamuošiau, - būda -
ans kīta īr, nedažni blūdā
vužein, al būn labā nefain, -
A paskutini jau atein?
Kuo tan bulbīni ėštaškē?!

- Veizās, Vuonik, visks mā rīškē,
kā tī balvuonā pruota knis, -
veizuolā - buliaus - ims, prarīs, -
Pamislīk, kuo aš nebgaliu,
ruošūs - taisīk, kipšas temāta,
kelsu asāba deputātu.

Kīk galiu iesti šėtuon šūda?! -
ī āsla trenk ī antra bliūda, -
siediet unt kītuos taburetes?
Teks muna subinē kriesls. Vetas!
Atnešk žipuona ī kaliuošius, -
markstāus kriupe net atsiluošus.

„Pasiuta sēnis - ne jūkā! “ -
muslūgst paūdri, - „Būk sveika,
palata trīlikta Žīgždriū,
numī seimūna, ve, turu.
Seime līg pakirkšnučiu visen,
vuo če numī dā pruota knises“.

Tik pagalvuok, gazieta žiūru,
sarašūs žib kandidatūra -
Tamuošius. Stuots, ve, - atvirutie.
„Tvarka - bus! “ - blēun.
„Negāl tuo būti! “ -
balnuoju nuosi akinēs, -
„Švīt rupki baltās marškinēs“.

Vožsriūbaunu jau ant truobuos:
„Daug šikt - teks, kāka ans tapšnuos! “ -
užsrebu, nervs jām, līsū barkščiu,
nuplikin kākta mintīs karščiu, -
„Nu, vīnu durneliu - daugiau.
Balsūk vož luocna, vės brungiau“.
     Ana A.

96

Va čia tai štuka, beveik nieko nesupratau :crazyfun: Lyg kas į seimūnus taikos, sakyčiau, bet kad ir barščiai paminėti.Ar kas galit man padėt suprast? o.O

97

VAKAREI ŠVITUS

Užsisklęs tuoj dangus, lyg lokys - nerangus,
dūžta saulės kelionė už miško.
Tarsi perlas - brangus, - glostys, - savas, - žmogus, -
vos užguls tamsos - žvaigždėmis tviska.

Ramuma, ramuma širdį tarsi mama
glamonės, o sapnai - rainos gijos
tįs, nutįs. Jau - gana žingsnių - sunkę, gama,
rytui švitus, pabudins, - nulyju.

Gerumu, šventumu: Lela, slenkstį namų,
ugnį židinio - laimink - sušildo.
Talpink pynėn dienų man brangių, artimų
veidus. Randa, ieškojo ko, - gildo.

Deimantinė rasa, žiogo siela - basa,
įsispraudus akies vėl kamputy.
Sutelpu joj visa atjautimo tąsa:
Ačiū, kad leidai tarp jų man būti.
      Ana A.

98

Anai eilės byra kaip lietus iš debesų. Dar vieną jos kūrinėlį įkeliu:
     
         DRISKIAUS MEILĖ

Apsiausto - niekas man nelopė,
nudriskusiais vis apdarais.
Ir švilpauju „tarsi berniokas“
nedėlioj kaimo vakarais.
O natos tarsi žvaigždės byra,
patiks kuriai juk, susirinks.
Jaunatim vėrinį perskyrus,
ant gulbės kaklo pakabins.

Ir aš nebūsiu „baisiai vienas“,
žaizdas užtrauks. Išplauks sapne
korėtas ižas - jaunos dienos,
kurios dabindavo mane.
Apsiausto? Jau seniai nelopau.
Lope ant lopo - tik skylė.
Žiedlapiais byru, siela šoka
tarsi kišenėje varlė.

Ir aš dar vis toks pat „berniokas
nuo Žemaitijos aukštumų“,
nesuvaldyti to, kas moka
berže sūpuotis. Gerumu
taip ir einu. Skersai - kepurė,
skvernai žieduoti, tekini
jausmai. Dievai taip man išbūrė:
driskiau, - į meilę... širdimi.
     Ana A.

99

     Va va, toks įsimylėjęs driskius man šiandien labai praverstų bedžiojant daržą :crazyfun:

100

Va šitaip ir nuotaika praskaidrėjo - toks šmaikštus eilėraštukas :cool: Ačiū autorei :love:


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA