MIELĄ BURIU

Nublanksta net žvaigždė dangaus
prieš širdį mylinčią. Džiugaus
šokimo juk nedovanoja.

Šalta. Aistra ji neužgaus.
O rankos - apsivys, - svaigaus
žydėjimo ritme siūbuoju,
svajų vėduokle laiką kloju.

„Aš - apkabinti atėjau“. Vėl žiedlapiais
tik  jam... lijau, lyg tėvo smuikas
naktį grojau.

Į rudenį - smagiu ritmu,
liepsna aistrų, - mielą buriu, -
taip sutverta, tik vieną kartą,
be melo, be gėdos ir kartėlio,
esu garbinga.

x x x

Tik nebarkite, kad jau žilstu
ir nerimstu, kad noris dar
dainuot: „kartu! “
   Ana A.

PIRŠLYS

Pašėlęs pavasaris, žiedlapius krato
nuo kiemo obels, o ji - žvilgsnio gražuolė.
Primerkęs vylingai smaragdinę akį,
į pačią viršūnę, žaltys, įsikorė.
O čia - dūzgia bitė, nektarą ragauja,
taip semiasi peno, kad skraidžiot galėtų.
Gyvenimo virsmas kartojas iš naujo,
į priekį nubėga, sugrįžta žavėti.

Pavasario pirštai suvirpina stygą -
pasklinda gitaros akordai ir smulkios,
auksinės į žemę žiedadulkės byra,
nuščiūva bitelė, akelės - apstulbę.
Melodiją lieja skvernai jo žieduoti,
vienmarškis berniokas, o garbanos - lino.
Dainuoja jis Meilę, kurią atiduoti,
tik kam, tiktai kam? - ligi šiolei - nežino.

Medaus dubenėly - natų saldžios kekės,
kas jų paragaus, težinos tik likimas.
Jausmų siautuly proto burių netekę,
supras, kad gamtos pėdą sieloj pažino.
- Nekvailas pavasaris, - obelis juokias, -
gyvenimo prasmę įvaldęs, - laiminga, -
Žiedai, porom kibę, šiandien juos sutuokia,
ne veltui bus pumpuro mano sprogimas.
     Ana A.

Būk pasveikintas MOKYTOJAU,

ištvermės ir sveikatos. Tegu nepavargsta Tavo širdis mylėti.
Tegu įduoda po „kvepiantį beržyną“ kiekvienam sodžiaus vaikui.

Raižytoj kraičio skrynioj
saugau kvepiantį beržyną...
Žalia skara dabinas
vasaros laiku,
žiemoj - šerkšnu išpintas.
Per jį - vingiuoja takas...
Į vaikystę sugrąžina,
pamojęs rugine kasa,
gerom akim suspindi.

Toj skrynioj -
senas Kūprės šilas,
teka Vėgėlės upelis,
Paprūdžių sodžius
svirtimis parimęs,
nežinoma ranka
išdrožtas pakelės kryželis,
žemaitiška šneka
tą mano skrynią pina.

Ar grįžta paukščiai,
ar žarijom dega laikas...
Aš praveriu tą savo
kraičio skrynią.
Džiaugiuos gyvenimu
lyg mažas vaikas...
Beržynas šiltą saulės
spindulį grąžina.

Ana A.

GIMTINĖ

Aš gyvenu...
Puošni pilis ant aukšto kalno,
Paklydusį vilioja žiburys,
Gyvybės eliksyro versmės alma,
Kas rytą saulę sveikina dainorius vyturys.

Aš gyvenu...
Papėdėj - ežerai, baltuoja burė,
Tyliaisiais vakarais skalauja
Laumės šilkines kasas.
Sparnuotąjį Pegasą siela turi,
Kuris ją neša į svajų dausas.

Aš gyvenu...
Raižytoj laiko menėj
Smaragdą po smaragdo iždan vis renku.
Manoj pily liūliuoja meilės, gėrio okeanai...
Apjuosia širdį Vaivos juosta
Septynspalviu spindinčiu lanku.

Aš gyvenu...
Kvapių jausmų, spalvingų lūkesčių pavėsy.
Tas kraštas - mano Lietuva.
Dainuoja laimės natos sielos penklinėj...
Degu širdelę - spindulėlį šviesų,
Nes čia - mana Gimtinė, čia esu sava.
    Ana A.

LUOCNAS
                        /žemaitiškai/

- Nevarjavuok, Tamuošiau, - būda -
ans kīta īr, nedažni blūdā
vužein, al būn labā nefain, -
A paskutini jau atein?
Kuo tan bulbīni ėštaškē?!

- Veizās, Vuonik, visks mā rīškē,
kā tī balvuonā pruota knis, -
veizuolā - buliaus - ims, prarīs, -
Pamislīk, kuo aš nebgaliu,
ruošūs - taisīk, kipšas temāta,
kelsu asāba deputātu.

Kīk galiu iesti šėtuon šūda?! -
ī āsla trenk ī antra bliūda, -
siediet unt kītuos taburetes?
Teks muna subinē kriesls. Vetas!
Atnešk žipuona ī kaliuošius, -
markstāus kriupe net atsiluošus.

„Pasiuta sēnis - ne jūkā! “ -
muslūgst paūdri, - „Būk sveika,
palata trīlikta Žīgždriū,
numī seimūna, ve, turu.
Seime līg pakirkšnučiu visen,
vuo če numī dā pruota knises“.

Tik pagalvuok, gazieta žiūru,
sarašūs žib kandidatūra -
Tamuošius. Stuots, ve, - atvirutie.
„Tvarka - bus! “ - blēun.
„Negāl tuo būti! “ -
balnuoju nuosi akinēs, -
„Švīt rupki baltās marškinēs“.

Vožsriūbaunu jau ant truobuos:
„Daug šikt - teks, kāka ans tapšnuos! “ -
užsrebu, nervs jām, līsū barkščiu,
nuplikin kākta mintīs karščiu, -
„Nu, vīnu durneliu - daugiau.
Balsūk vož luocna, vės brungiau“.
     Ana A.

VAKAREI ŠVITUS

Užsisklęs tuoj dangus, lyg lokys - nerangus,
dūžta saulės kelionė už miško.
Tarsi perlas - brangus, - glostys, - savas, - žmogus, -
vos užguls tamsos - žvaigždėmis tviska.

Ramuma, ramuma širdį tarsi mama
glamonės, o sapnai - rainos gijos
tįs, nutįs. Jau - gana žingsnių - sunkę, gama,
rytui švitus, pabudins, - nulyju.

Gerumu, šventumu: Lela, slenkstį namų,
ugnį židinio - laimink - sušildo.
Talpink pynėn dienų man brangių, artimų
veidus. Randa, ieškojo ko, - gildo.

Deimantinė rasa, žiogo siela - basa,
įsispraudus akies vėl kamputy.
Sutelpu joj visa atjautimo tąsa:
Ačiū, kad leidai tarp jų man būti.
      Ana A.