X X X

Piktą angį
į širdį paleido,
gilyn šliaužusi,
gelia. Galėtų
naktis - sesė
sugražint aidu,
ratą sukti atgal...
Neskaudėtų,
ir aš nešalčiau
vienatvėje. Gelia.
Eižėju mintimis:
Tų, kur myliu,
gyvasties greitai
trūksta takelis.
Kirto angis.
šuke vėlei skylu...
   Ana A.

Puikus Anos eilėraštis apie vienišius

      BEKIRVIAI

Tokio rango būna... tik vienišiai
ir gyvena – prie sugriauto tilto.
Tenai  varna plunksną ir pakišo,
karkė: rask, kas rašalo įpiltų.

Jį taškydamas ir išperėsi naktį,
dieną, lyg apuokas, drevėj snausi.
Suderėjau. Godžiai ėmiau lakti,
rašalinės jau iš rankos – neištraukti.

Po tuo tiltu – mano karalystė,
dobilas, net keturis, lapus atvedęs.
Nebijau į purvą dabar bristi,
laimės kortų įkrent kai kaladė.

Išsitraukiu, džiovinu... Fortūna,
na, nebūtų moteris: „varažyk! “ –
kumšteliu baksnoja. Griūnu
rašalinėn. Prausia graudžiai mažą.

Kai šešėliai – kovarniais į pievas,
o už šilo saulė tūpt panūdus,
slepiu širdį dygios usnies žiede:
nesirodyk, tu – gruodu apskrudus.

Jai – einu litanijų giedoti,
juosta josios gelmių sraujos,
raukšlė, veidą ėmė juk vagoti,
kužda: tavo tvinksnis – daunas!

Ir tada šerys jau mano – karčiai,
kamanos – aksomo,  mintys skina
gaidas tėvo smuiko – plačios varčios,
taip virstu aš į skoningą vyną.

Tokio rango būna... tik vienišiai,
jų nuo laisvės niekas neatgrąsė,
tarsi grobį slepia širdies nišoj,
karo kirvį tik... seniai užkasę.
   Ana A.

ATEISIU...

Ne prie krūtinės Tau,
o tik prie žemės, Mama,
teprisiglausiu,
ašara byrės:
vardu nešauks.
Gedule - mintys...
Gentim lapų šlama
saujoj vėlyvojo  rudens,
mano skriaudos rudens.

Šį vakar degsiu aš...
tikrai ne vaško žvakę,
ištirpsta ji,
išgildyta liepsnos,
Ir dingsta pėdsakas,
apšviečia taką
širdis. Melsdamos prašo
kaltę  artimojo dovanot,
šviesos jo sielai duot.

Malda, dar nebuvau
ir nežinau, galvoju:
lengvina Tenai buvimą.
Atleisiu aš, priglaus,
žinau, ir Jis.
Ne žiburėlis, gesta,
širdis nemarumą pina.

Ateisiu, Mama, aš Tavęs
prieš Viešpatį... užstot.
   Ana A.

DULSINĖJA

Ar nekeista?..
Lapkritis. Ruduo. O vėjas,
lyg koks geidulingas Sanča Pansa,
dekoltė lapojęs Dulsinėjos,
glamonėja rojaus obuoliukų rančą.

Ir lyg senas latras... meilikauja,
nuotaikos vis kaulija monetų.
Kaklą apsivijęs, nesiliauja...
Verda skruostai nuo jo
bučinių kardebaleto.

„Nuodėminga! “ -
atlapoju mintį. Buria:
- Pažiūrėk, šermukšniai aistra dega! -
lyg berniokas perkreipia kepurę,
merkia dulksnos išvarpytą akį.

Nieko keisto!..
Lapkritis. Ruduo. Apsąla,
kad širdis.
Taip kibūs - vėjo pirštai.
Žymisi slapčiausių norų skalę.
Sningant lapams -
ritme polonezo... girstam.
    Ana A.

KOL PO...SKĖČIU

– Vėl taip skaudžiai putinas dega, – 
ant suolo – mudu po langais, –
lyg meilę rudeninę veda, – 
suvysto vakaro gaisais.

Klausau. Šypsausi. Juk... laiminga.
Tarsi už kalno – už pečių
Aš vyriškų. Nieko nestinga.
Keliu abu mes – tuo pačiu.

– Širdis nebijo žiemos gruodo, –
glaudi, – žemę šalna pagriebus jau...
Žinau, man dangų dovanotų,
skiepu prie jo ir aš... gijau.

– Nebuvo gal tau žodis nuodas?..
Vilties galėjau atsikirpt.
– Kai prie širdies nelimpa suodžiai,
gerumas meilę tik... sirpins.

– Ir nesvarbu, kad vis į priekį
trumpėjančiu datos skaičiu...
– Dėkinga... Tau, – šnibždu, –
žydėkim, kol po vienu abu skėčiu.
     Ana A.