* * *
Palinkėk man...
laimės,
plunksnai  –
lengvo kelio.

Apkabinsiu
Draugą,
ai, spragsės
širdelė.

Uždainuos:
„Sodneli... “  –
žieduotos  vėl –
lūpos.

Palinkėk, Sesele,
žiogu streksėt...
Klūpus.
  Ana A.

Taip, tai Onutė. Tikrai skaito savo kūrybą. Ji išleidusi jau 4 knygeles, bet nė vienos neteko nei matyt, nei girdėt. Sakė, visos seniai išdalintos. Galėtų vėl leist, bet neturi noro. Taigi, norėčiau ir aš įsigyt, bet kaip matai...

ŠAKNYS

Aukštame kalnely – ąžuolas galiūnas,
Skelta viršūnėlė – laužė ją perkūnas.
Drūtas – dar kamienas, apatinės šakos,
Šaknys – giliai žemėj, gyvastis jom teka.
Žeistas ir randuotas, plaktas šiaurių vėjų –
Saugo bočių žodį, sėklą brandžią sėja.
Mena šventą ugnį, krivio skambią giesmę,
Žmogumi prabiltų – tave tiesa liestų.

Kalnelio papėdėj – ulbantis lumzdelis,
Baltas gandro sparnas, pievos šilkas žalias,
Vieškelis smėlėtas, raižytas smūtkelis,
Rūta garbamnota žyd sesės darželis.
Akis ežerėlio, luotelis skobtinis,
Pirkelės langelis – lizdelis Gimtinės.
Tas žalias kalnelis – Lietuva mūs žemė,
Iš jos ąžuolėlis syvą saldų semia.

Pėsčias ar važiuotas, mažas ar garbingas –
Nukelkim kepurę vaizdiniui didingam.
Kad ir plakti vėjų, žeisti ar randuoti –
Nevalia Tėvynės mums savo terioti.
Glaudė prie krūtinės, Motinos tat - įsčios,
Jei tekt išvažiuoti, į jos glėbį grįžkim.
Lūpose kol veša sakmė, padavimas...
Istoriją rašom žemei vienatinei.

Ąžuolas juk gilę sėja, ji – į šviesą
Luobelę sprogdina, kyla: nugalėsiu
Perkūnus ir vėjus. Ilgaamžis medis.
Atšala kai lizdas - Lietuvą praradęs.
Nesigvieškim turto, penui – mažai reikia,
Švarinkime dvasią, nors ją ir prakeikia.
Kol būsim vienybėj viens prie kito gludę –
Neatimt lietuviui lietuviško būdo.
     Ana A.

SŪNAU...

Žinios negaunu, nerašai... Gal pamiršai?
Namai - lyg tyrai - šilumos mažai.
Lange įstrigusi vis, kviečia žiburys:
Sugrįžk, pralinksminsi... duris.

Aš - pasenau, tik atbalsis šeimos,
rauda apuoko naktyje. Dejuos
tyla. Kokiais tu nuklydai keliais?..
Nors retkarčiais į širdį - įsileisk.

Nesutrukdysiu juk, iš pašalės,
žvilgsniu nuprausiu. Vėl galės
senatvė siaustis savo laukimu,
kol pasakys: „Gana. Imu“.

Bijau tiktai, nebus šalia tavęs,
kas paskui karstą mano meilę neš?
Žinios negaunu. Nerašai. Neaplankai.
Supau tiek daug tavęs, turiu... mažai.

     TILTAS

„Nesivaržyk. Prireiks - iškviesi.
Mama, mes - du vandens lašai“.
Sakydavau jai taip... mažai.
„Švytėsi tu ir aš švytėsiu.
Tik neliūdėk... “Girdžiu dažnai.

Nespekuliuoju. Lanko. Būna
Ryšys stiprus, pasidalinimo - užtenka.
Brangi. Svečiuojasi - laikau jos ranką
ir surenku žvaigždes... Nusagsto langą
Man - jos, jai reikia juk - manęs.
Abipusiai mainai.
Ir jeigu šito nežinai, neteisk.
Juk tarp Tenai ir Žemės - tiltas.

„Sveika. Gurkšnį vilties gal man įpiltum?
Ko nustebai? “ O šypsena - jauki.
„Užaugo. Lyg dama - puiki“, - bučiuoju, -
„Esame sveiki. Regėjai, kiek darbų nuveikta? “
Plukdom upokšniais skirtą laiką.

„Tai aš jau... eisiu“. Kitą kartą - vėl priglus.
Meile suartas švytės laukas,
o gal jau obelis rausvumą žiedlapių barstys...
Širdis į širdį - jausmu krenta. Ir tai nėra
nusikaltimas, kai duotas Viešpaties leidimas:
„Nukaliau tiltą - prigludimams... “
      Ana A.

ATSIPRAŠAU...

Šilko kaspinu gula ant plento
mano mintys - ramybė Advento.
Garankščiuojasi sielos langas:
skuba gruodis, sekundę išrango.

Ir sudėjęs į valandą kelia
jau Kalėdoms šventą duonelę,
kurioje - metų turtas sudėtas -
dienos rūškanos, dienos saulėtos.

Man - atleisk, jei buvau Tau - negeras,
supratau - nuodėmės klaidą daręs.
Ir nepyk, tik žmogus aš, o ydos
tarsi šiaudas po staltiese sklidęs...
           Ana A.

KRAN!

Į akis kranklys -  kvatoj: 
- Nori pasisupt šakoj?
Rinkis tik tvirtesnę, storą.
- Durnius - tu, - šaukiu, - nenoriu
aš šakos, nors ir puikios,
su gyvenimu - tuokiuos!
Dalinu - kabina šaukštais.
- Tada balkis tiks tau aukšto,
nuo žmonių jį slepia stogas.
Nuo krankimo - važiuoj stogas:
„Limpa lyg snarglys per slogą“.

Kruviną pavarto akį:
- Grabas - pasiilgo, - šneka, -
vėjo pučiama tu... smilga.
Net ląsta iš pykčio pilko.
- Nevartyk čia tos akies,
štiš - iš kiemo! - nešnekės, -
Netampyk man nervo gyslos,
streksi genai - rasiu viską!

Kur tau, karksi net prigulęs.
„Ratavok nuo jo, Dievuli! “
- Tarp gyvų - tesi tik nulis.
Plaka juk liežuviais, žaizdro -
nekuria, tik gilin žaizdą.
- Eik balvonams šėko pjauti! -
griebiu, imu plunksną rauti
iš senos jo uodegos,
pasidrošiu - nušokuos
vėl litanijos per lapą.
- Pasilik tu sau tą grabą! -
špygą rodau, im dainuoti,
visada - jauna, džinsuota
yr manoji juk širdis!

Na, kranklys - visad kranklys,
jei pristos - nepadalinsi,
džiaugsmas - plunksną nusiskinsi
ir nuvesi ją lapu lyg gyvenimo trapu.
     Ana A.