UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA


ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA

Сообщений 121 страница 140 из 185

121

Kiekvienai dienai ji turi naują eilėraštį. Šiandieninis būtų  :
                    ♥<>♥<>♥

                MIKASĖS  KAVALIERIAI

- Išbursi, Lapkritis į Gruodį,
o Gruodis - Sausį parsives.
Tasai - Vasariui pirštu rodys:

- Pareik Gimtadienio atšvęst. 
Regi, kaip ji judriai dar sukas 
po kiema, tik padurkai dulka, 
įpilk taurelę, na, brendžiuko! 
Uodegą silkės klok ant bulkos. 
Ir taip sulauksit abu kovo.

Girdžiu aš jų kalbos prajovą, 
galvoju: boba - stamantri, 
žiūrėsim čia, kuris kurį 
į tuos pavasarius parvesim. 
Aš - neveltui vardu - Mikasė! - 
apieravoju juos visus. 
Dvylikė gi - skaičiuoj metus, 
bet akmenį - tik vieną rita. 
Keliu stikliuką vieną, kitą... 
Lyg juodvarniai - ratu apstoję, 
išrengia, tai vėl... apkūtuoja. 

Sakot dar, kad kavalierių 
aš ieškau. Na, turėkit mierą! 
Kur man tą tryliktąjį dėti? 
Atmesčiau letenas. Gulėti
šaltai priseit. „Uspakajonsų“ - 
prireiktų. Kam man tie .Alfonsai!?.. 
Pjudyti tektų - šunimis.

x x x

Buriu Gegužį... Žiū, pareis
šviesios linksmybės vėl... į sodą. 
Byrėsiu žiedlapiais aruodan.
     Ana A.

Отредактировано Fortūna (2012-11-08 16:39:35)

122

Nedurna Mikasė, tiek kavalierių! Linksmas eilėraštis, smagu skaityt. Dėkingas Anai :cool:

123

* * *
Palinkėk man...
laimės,
plunksnai  –
lengvo kelio.

Apkabinsiu
Draugą,
ai, spragsės
širdelė.

Uždainuos:
„Sodneli... “  –
žieduotos  vėl –
lūpos.

Palinkėk, Sesele,
žiogu streksėt...
Klūpus.
  Ana A.

        http://s2.uploads.ru/X4sSL.jpg

124

Ar čia savo išleistą knygą skaito gerbiama Ana? Gal žinai pavadinimą ir kur galima būtų nusipirkti?

125

Taip, tai Onutė. Tikrai skaito savo kūrybą. Ji išleidusi jau 4 knygeles, bet nė vienos neteko nei matyt, nei girdėt. Sakė, visos seniai išdalintos. Galėtų vėl leist, bet neturi noro. Taigi, norėčiau ir aš įsigyt, bet kaip matai...

126

SAPNO PĖDUTĖS

Tilo žingsneliai ilsusios dienos,
Stiklo langely mėnuo vėl rymos.
Užmatęs svirplį tolimam kampe,
Kalbins suverpti tylą gaidele,
Kalbins suverpti gaidele

Seną smuikelį derins, brauks stryku,
Natos lopšinės - penklinės taku.
Tuksės širdelė, medumi tekės,
Saldaus sapnelio lūpos palinkės,
Saldaus sapnelio palinkės.

Linguos mėnulis į abi šalis,
Apsunks blakstienos, klostys svaigulys.
Kilimą tiesęs pasakų šalies,
Lakdins į miego pilį, sušnarės
Lakdins į pilį, sušnarės.

Stebuklų gojai spinduliais nušvis,
Ramybės fėja vers dangun duris.
Supsis ant balto pūko debesies.
Mažas vaikelis - angelas jį lies,
Mažą vaikelį - angelas lies.

Gaidelis raibas, kai aušros giedos,
Puošnią brikelę grįžt atgal paduos.
Dardės širdelė pasitikt dienos,
Priglaus rankelės meiliai jį mamos,
Priglaus rankelės jį mamos
     *  *  *  *  *
       Ana A.

127

   Pratipenau ir aš tom pėdutėm,o autorei sakau AČIŪ :D  :cool:

128

Fortūna,tu su ja bendrauji artimiau, na paragink pakartoti leidimus, kad būtų galima nusipirkti knygelių. Labai jau norisi.

129

ŠAKNYS

Aukštame kalnely – ąžuolas galiūnas,
Skelta viršūnėlė – laužė ją perkūnas.
Drūtas – dar kamienas, apatinės šakos,
Šaknys – giliai žemėj, gyvastis jom teka.
Žeistas ir randuotas, plaktas šiaurių vėjų –
Saugo bočių žodį, sėklą brandžią sėja.
Mena šventą ugnį, krivio skambią giesmę,
Žmogumi prabiltų – tave tiesa liestų.

Kalnelio papėdėj – ulbantis lumzdelis,
Baltas gandro sparnas, pievos šilkas žalias,
Vieškelis smėlėtas, raižytas smūtkelis,
Rūta garbamnota žyd sesės darželis.
Akis ežerėlio, luotelis skobtinis,
Pirkelės langelis – lizdelis Gimtinės.
Tas žalias kalnelis – Lietuva mūs žemė,
Iš jos ąžuolėlis syvą saldų semia.

Pėsčias ar važiuotas, mažas ar garbingas –
Nukelkim kepurę vaizdiniui didingam.
Kad ir plakti vėjų, žeisti ar randuoti –
Nevalia Tėvynės mums savo terioti.
Glaudė prie krūtinės, Motinos tat - įsčios,
Jei tekt išvažiuoti, į jos glėbį grįžkim.
Lūpose kol veša sakmė, padavimas...
Istoriją rašom žemei vienatinei.

Ąžuolas juk gilę sėja, ji – į šviesą
Luobelę sprogdina, kyla: nugalėsiu
Perkūnus ir vėjus. Ilgaamžis medis.
Atšala kai lizdas - Lietuvą praradęs.
Nesigvieškim turto, penui – mažai reikia,
Švarinkime dvasią, nors ją ir prakeikia.
Kol būsim vienybėj viens prie kito gludę –
Neatimt lietuviui lietuviško būdo.
     Ana A.

130

Labai jau patriotinis eilėraštis, kažkodėl mintyse priliginau Maironio ,,Trakų piliai", šaunuolė Ana, rašykite, žadinkite mūsų apsnūdusias sielas.

131

SŪNAU...

Žinios negaunu, nerašai... Gal pamiršai?
Namai - lyg tyrai - šilumos mažai.
Lange įstrigusi vis, kviečia žiburys:
Sugrįžk, pralinksminsi... duris.

Aš - pasenau, tik atbalsis šeimos,
rauda apuoko naktyje. Dejuos
tyla. Kokiais tu nuklydai keliais?..
Nors retkarčiais į širdį - įsileisk.

Nesutrukdysiu juk, iš pašalės,
žvilgsniu nuprausiu. Vėl galės
senatvė siaustis savo laukimu,
kol pasakys: „Gana. Imu“.

Bijau tiktai, nebus šalia tavęs,
kas paskui karstą mano meilę neš?
Žinios negaunu. Nerašai. Neaplankai.
Supau tiek daug tavęs, turiu... mažai.

     TILTAS

„Nesivaržyk. Prireiks - iškviesi.
Mama, mes - du vandens lašai“.
Sakydavau jai taip... mažai.
„Švytėsi tu ir aš švytėsiu.
Tik neliūdėk... “Girdžiu dažnai.

Nespekuliuoju. Lanko. Būna
Ryšys stiprus, pasidalinimo - užtenka.
Brangi. Svečiuojasi - laikau jos ranką
ir surenku žvaigždes... Nusagsto langą
Man - jos, jai reikia juk - manęs.
Abipusiai mainai.
Ir jeigu šito nežinai, neteisk.
Juk tarp Tenai ir Žemės - tiltas.

„Sveika. Gurkšnį vilties gal man įpiltum?
Ko nustebai? “ O šypsena - jauki.
„Užaugo. Lyg dama - puiki“, - bučiuoju, -
„Esame sveiki. Regėjai, kiek darbų nuveikta? “
Plukdom upokšniais skirtą laiką.

„Tai aš jau... eisiu“. Kitą kartą - vėl priglus.
Meile suartas švytės laukas,
o gal jau obelis rausvumą žiedlapių barstys...
Širdis į širdį - jausmu krenta. Ir tai nėra
nusikaltimas, kai duotas Viešpaties leidimas:
„Nukaliau tiltą - prigludimams... “
      Ana A.

132

Ašarą išspaudė tos eilės, tartum mano sielos gelmėse glūdėję  mintys, žodžiai...

133

ATSIPRAŠAU...

Šilko kaspinu gula ant plento
mano mintys - ramybė Advento.
Garankščiuojasi sielos langas:
skuba gruodis, sekundę išrango.

Ir sudėjęs į valandą kelia
jau Kalėdoms šventą duonelę,
kurioje - metų turtas sudėtas -
dienos rūškanos, dienos saulėtos.

Man - atleisk, jei buvau Tau - negeras,
supratau - nuodėmės klaidą daręs.
Ir nepyk, tik žmogus aš, o ydos
tarsi šiaudas po staltiese sklidęs...
           Ana A.

134

PER SAVE Į TAVE

Nepilu keršto nuodo,
natos žingsnis - tiesus
penklinėje, atrodo
plazdesys toks šviesus,
kurs į rytmetį eina,
kam po kojom žiūrėt,
jei gali virst į dainą,
delne grožį turėt?

Tai ir nuskamba kiemas,
nušokuoja gama,
gali būt vienui vienas,
jeigu sieloj - darna.
Tada laikas ir žėri,
o uogelę... širdis -
ant smilgelės suvėrus.
Anokia paslaptis.
   Ana A.

135

KRAN!

Į akis kranklys -  kvatoj: 
- Nori pasisupt šakoj?
Rinkis tik tvirtesnę, storą.
- Durnius - tu, - šaukiu, - nenoriu
aš šakos, nors ir puikios,
su gyvenimu - tuokiuos!
Dalinu - kabina šaukštais.
- Tada balkis tiks tau aukšto,
nuo žmonių jį slepia stogas.
Nuo krankimo - važiuoj stogas:
„Limpa lyg snarglys per slogą“.

Kruviną pavarto akį:
- Grabas - pasiilgo, - šneka, -
vėjo pučiama tu... smilga.
Net ląsta iš pykčio pilko.
- Nevartyk čia tos akies,
štiš - iš kiemo! - nešnekės, -
Netampyk man nervo gyslos,
streksi genai - rasiu viską!

Kur tau, karksi net prigulęs.
„Ratavok nuo jo, Dievuli! “
- Tarp gyvų - tesi tik nulis.
Plaka juk liežuviais, žaizdro -
nekuria, tik gilin žaizdą.
- Eik balvonams šėko pjauti! -
griebiu, imu plunksną rauti
iš senos jo uodegos,
pasidrošiu - nušokuos
vėl litanijos per lapą.
- Pasilik tu sau tą grabą! -
špygą rodau, im dainuoti,
visada - jauna, džinsuota
yr manoji juk širdis!

Na, kranklys - visad kranklys,
jei pristos - nepadalinsi,
džiaugsmas - plunksną nusiskinsi
ir nuvesi ją lapu lyg gyvenimo trapu.
     Ana A.

136

Na, Ana žavi savo įvairialype poezija, ji ir satyrikė ir romantikė. Talentinga ąsmenybė, idomi, tu Fortūna, esi po laiminga žvaigžde gimus ne tik, kad pati esi puiki poetė, bet dar turi galimybę bendrauti su tokoiomis ąsmenybėmis, kaip Ana.
Sekmės Jums abiems - lakštingaloms!

137

             Skaitau ir stebiuosi - neišsenkantis poezijos šaltinis! Gal ten galvoje koks spec.motoriukas dirba ir gamina eilę po eilės :question:

138

SMILGA

Palinkusi smilga nuo vėjų
ir jau... atsitiesti sunku.
Norėjo perdaug ji, norėjo
gėle sužydėti... Sunku,
kai laukas toks margas aplinkui,
svaigina jauni augalai.
Palinko, nuo žemės surinko,
ką numetė, šlama jinai:

- Dangau, tu - ne man esi skirtas,
sparnų - niekada neaugint.
Tik noras išlikęs dar... tvirtas,
kol vėjai nulauš, subrandint
dar sėklą, į žemę įterpti,
kad liktų vaikai tau, vaikai.
Ateis rasomis gal suverti
karolį, kur saujoj laikai.

Dangus atsimerkė, nuglostė:
- Laike tu nesi...  vieniša.
Siunčiau paukštį,  širdį apklostė,
rasa sielos - meilės laša.
Tik metai, žirgai jų ugniniai,
nuskrieja į priekį, gražu,
kad žydi savai tu Tėvynei,
grįžti, kad į ją... pamažu.
    Ana A.

139

Visi mes, kaip tos palinkusios smilgos, vis arčiau ir arčiau linkstam  prie savo namų - žemelės juodos. Na, kad tave kur, susigraudinau, o mieloji Ana moka virpinti sielos stygas. Tik dydis talentas gali taip sujaudinti , sukelti sumaištį sieloje.

140

SKLIDINA TAURĖ

Toks smagus,
tu dangau, laivais išplaukęs
debesų.
Ir kelionės laukia tolimos
juk manęs.
Keturiais sparnais palaukėje
barstau trupinius
laukdama tavo širdies.
Nesakyk,
tiktai nesakyk „nemylimas“
žvilgsnis mano -
žiedlapiais eis išbyrėti.
Aukštus polėkius
tarsi savo delno  pylimus
išsvajojus,
laisvės - neišsižadėti.
Būk šalia,
dangūs skęsta tavo nuojauta,
skaidrus jausmas,
aistromis diena žėrės.
Aš nuo lango
atitraukiau jau užuolaidą
te žiema -
karalienė mus kerės.
Juk dangus -
veido atvaizdas ir kelias,
kuriuo vesiu,
nebijok tiktai pakilt.
Šiąnakt vėl,
lyg į taurę pilta žavesio,
su tavim -
noriu juo pasidalint.
Ana A.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA