UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA


ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA

Сообщений 141 страница 160 из 185

141

ŽVILGSNIU Į DANGŲ...

Lyg voras kuprotas ir jau - nemadingas
gyvenimas. Tai ir nesiraičiok po jį.
Daug buvo pasemta ir duota... Pradingęs,
net samtis. Belikusi – žodžio dėmė.
Ir eik tu, drauguži, perėti nebūto iš būto!
Nebėr paklausos į tave,  - supratau, -
Tokie juk, kaip tu, net Vidinį nužudo.
Tėkmė, kai - į viršų – nešliaužiot  žemai.

Einu galvą aš aukštai, kas to neleis, pakėlęs
ir keturi vėjai  - vis kelia, šiurena sparnus.
O tu pasilik toj tuštybės savoj karuselėj...
Ledinė širdis – ne širdis! Joks žmogus
Negali panešti, trupės bet kurią juk minutę,
Prie jos – nesiglausti nei man, nei kitam.
Poetas nenori iškilti, jis nori tik... būti.
Garbė – tuščias kevalas sielos namams
     Ana A.

142

* * *

   ŽEMAIČIUOSE - ŽEMAITIJA

Brangiausia - žemaičiuose,
pasakom vaikščiota
ir sakmių raštuose - mintys suplukę.
Vasario pūgos, pusnyse dūkau,
viskas ten - šventiškai vaikiška.

Asla - į žingsnį, o tas - į tvinksnį...
Bujota ten mano į šviesą.
Tarsi išvarymą podukros rinksiu,
suklosiu „adynos čėsą“.

Laimė - nutolusi, svetimuos toliuose -
maldas veriu, nors taip grįšiu.
Užklystu, skolinuos dideliai norimus
ataudus... šaukias - vaikystė.

Nebėr tik durų, stogo kepurės,
„klemka“-  seniai pradingusi.
Bet ji - brangiausia, prigimtį būrusi
laibakinke blezdinga,
kuri išspardo ledynų siuntą,
sprogdina spurgą pavasario.

Pati mieliausia, nes žalčiu gundo,
akyse mano ji - ašara,
kurią nušluostau, kurią delne vis
šildau... širdimi lašančia.
        Ana A.

143

              Štai kaip Žemaitija mylima! Patriotė :cool:

144

MUZIKA

Jeigu tik... būčiau,
tai vėtrungėm krypčiau
ir atgaiviaisiais
skerspūčiais ryto,
iš rankraščio seno -
jauna išlįsčiau, švilpčiau:
„į priekį - žygiuok“.
Nesivyčiau.

Jeigu tik... būčiau,
bruka nusirisčiau
į kitą punktą
tarp siaurų gatvių
ir iš prikibusių žemių
lipdyčiau,
jeigu tik... būčiau,
save kurčią, aklą.

Jeigu dar būčiau,
tai būčiau... plevėsa.
Iš kaktomušų, išvadų
ir „bisų... “ Lūpomis,
lyg užtrauktuką,
tave... suplėšyčiau.

Jeigu nebūčiau,
nebūčiau... iš viso.
    Ana A.

145

Ana, Tau mano klipas pagal Tavo eiles.
:writing:
Linksmų ŠVENČIŲ.

146

Kad Marija nepristigtų darbelio, įkeliu dar vieną naujausią jos eiliuką.
             NE ŽVAIGŽDĖS

Angelų šaly, debesų pily,
taip ilgai ieškojusios viena kitos,
susitiko dvi, susitiko dvi
širdys... Smuikas meilę gros.

Glunda prie viena kitos,
viltimi jas Viešpats vainikuos.
Nesiskirs, nesiskirs,
ko netekę - vėl patirs.

- Be tavęs man buvo žemėje sunku.
Šluostys ašarą kita: - Pasitinku.
Ir ke;iaus, ir keliaus
dangumi, viens kitą glaus.

Atsiskyrusios juk buvo jos ilgai,
pustė liūdesys, pradingdavo takai.
Širdys dvi, širdys dvi
merdėjo tyloj abi.

Kai į dangų kelsi tu akis,
juo ne žvaigždės, širdys meilę bris.
Tau mojuos, tau mojuos...
Dviese juk - laimingos jos.
     Ana A.
http://s3.uploads.ru/2ADQ4.gif

147

Dėkoju Fortūnai, kad rūpinasi mano užimtumu. :writing:

148

*  *  *
Nunokusias beržų alėjas
Ruduo aistringai glamonėjo.
Pabiro lapai – išravėjo
Derlių piktai Šiaurinis vėjas.
Į žemę krito skiautės ašarų,
Užleido vietą broliui vasara
Ir tyliai svetur pasitraukė.
Pajuodę šakos kantriai laukė.
Atidavė juk naują gentį.
Nuogi svyruoja, bet gyventi
Norėdami – sustingdė syvą
Lyg šerdies ilgesio motyvą.
Žiemos glėby, pūgų lopšinėj
Gedėjo baltmarškiniai rimę,
Kol upę stingdė lytis ledo -
Sūpavo delčią – Pietys rado.
Daga bučiavo šaltus skruostus,
Atbudo medžiai , iš po bluosto
Lakštutė ulbėsiu prikėlė,
Smaragdu akinančiu gėlė.
Gražumo medžių – neįpirksi,
Sprogulių bučkiais veria mirksnį.
Braido po ošiančias alėjas
Aistros ugnim ir meilės vėjais.
/A. A./

149

Video su Anos eilėmis. :writing:

Отредактировано Marina (2012-12-29 18:55:01)

150

ŽEMĖS ANGELAI

Šaukiu aš žemės angelais... šunis,
iltis turėdami, nekanda.
Jei atsivers žaizda, meilėj laižys,
neliks net... rando.

O žmonės juk yra pilni nuodų,
proga vos pasitaiko, kerta
gyvatės liežuviu. Skaudu.
Gyvenimą į pragarą paverčia.

Gal ir kvaila, bet nesakyčiau „taip“.
Kupra nešiau šį graudų patyrimą:
Lyg angelą - išglostyk šunį,
žmogų tu - geriau ratu apeik,
išvengsi sielos sužeidimo.
          Ana A.

151

* * *
Na, ant
nudžiuvusios obels,
net šuo
kojelės nepakels... -

Dora patarlė.
Taikli. Limpa -
ne prie kiekvieno
giesmininko.
  Ana A.

152

DAINUOJU TYLAI...

Daug vertesnis už grožį - gerumas.
perteklius - niekada nepakenkia.
Net skurdžiausią šakelę palenkia
išbujoti į žiedo augumą.

Tai - tiesa, kurios kvepiantys vaisiai
iš vaikystės ateina kartotis.
Tu esi juk - gerumui besotis,
nes jame - meilės žėrintis gaisas.

Nepaneigs to mirtingas, nes žino,
prie krūtinės priglaudusi, verpė
Motina, o jinai - lyg beržynas,
žaluma kurs svajonę iškarpęs.

Ant gerumo lieptelio padėjo
kelią tiesų, širdim vis į širdį.
Ar tavoji joje išsisėjo?
Taip dažnai juk... gerumo negirdim.
         Ana A.

153

SKULPTORĖ

Iš balčiausio sniego, šerkšno spindesio -
Angelą nusilipdžiau, kadaise  dingusį.
Rašalo spalvos akis pakėlė: 
- Širdies nepamiršk įdėti vėlei.

Supratau, nebuvo dingęs, rinko ašaras.
Matė jis mane. Kokia akla! Pavasarius 
pradanginusi buvau. Skaudžiai sugėlė.
- Angele, atleisk kvailai naktinei vėlei.

Nulipdžiau jį... ne naudos  sau paprašyti.
Gležnas toks, trapus ir toks mažytis
šypsosi juokingai taip, juokingai snieginas...
Širdį įtupdžiau - raudoną sniegeną.

    Ana A.

154

BUDINK ŽALTĮ

Ko tu lendi, širdie basa,
kur šviesą užgožia tamsa?
Sergėk žodyno karaliją.

Palaimins ir nežeidžiama
pilnatvės srūsi šiluma,
gija gerumo guls į giją.

Eik sau šalin! Tyloj klestėk,
nesvirs ranka, nesuskaudės.
Tik mylimas skiepu prigyja.

Žiemą pavasaris paleis,
skvernai žieduoti - pabaliais,
išeisim dviese į Tėvynę.

Ir būsi vėl žaliai žalia
žolynų liaudies suknele,
pajusi, kaip dainoj atgyju.

O dabar ša! Dar paglūdėk,
eik budint žalčio, maldas dėk,
skils žemė - liūdesys į džiaugsmą.
    Ana A.

155

Atkreipiau dėmesį į Anos kūrybą - savotiškas rašymo stilius. Bet labai rimtos, gyvenimiškos temos, verčiančios susimąstyti, kitaip pažvelgti į šalia esančius. Sėkmės jai!

156

Labai patiko Anos SKULPTORĖ. Ačiū!

157

VARDU - MEILĖ...

Klaidžios kūdikio siela nakty,

Ilgesio plunksną rankios:

Žiburėli, lange vėl degi.
Mama, kur tavo rankos?..

Tyloje pajaus žingsnį širdis:
Parėjai!? Meldžias Kūčios, -
Lauš „plotkelę“ per pusę, nuslys

Skruostu mažos rieškučios.

Pasodinus ant kelių - sūpuos:
Skausme mano išlauktas, -

Plaukelius lino jam iššukuos, -

Vardu - Meilė pašauktas.
    Ana A.

158

ŽOLYNU GLUSIU
Kelius tarsi šuva išmynė
širdis. Svetur – nepasiguosi.
Lyg atvira žaizda, Tėvyne,
tapau. Argi mane išduosi?

„Svetur – gerai, namie - geriausiai“, –
už vandenyno verkė sapnas, –
„Lyg atplėšta šaka“. Paklausia:
„Kur šaknys? “ Tarsi kurčias, aklas.

Ir toks bejėgis tampa laikas,
slogus ėjimas, skaičiai dingę.
Ilgesio kibios rankos laiko,
druska rievėji skruostą, vilgai.

Aš sugrįžau – visam, Tėvyne,
žinau, žvakelę tu uždegsi.
Po galva – akmenį,  žolyną
paklosi. Amžiams jau... pritapsiu.

     Ana A.

159

Kurtizanės meilė


 

Ištirpsta ledas kaip, jaučiu,
rankas - vijoklius ant pečių,
simfonija aistros - krūtinė.
„Geidžiu tavęs“, - girdžiu, - „geidžiu...“
Nurausta mėnuo, takučiu -
bučinys - skruostu... žvilgsniai pinas.
Nukrinta šydai paslapčių,
tamsa - pilis gražių vilčių,
groja orkestras... meilė gimė.


Ji - uždrausta, tyloj slėpta,
gaidys praplyš - lig kito karto.
Lyg vaisius - išvogta, ne ta,
kuriai - fanfaros, garbės vartai.
Dabar dar... mūsų valanda,
atodūsis į tvinksnio dūžį.
Kalta nenusidėjusi, kalta...
Trupanti volungėm gegužio.
   Ana A.



Dabar dar... mano valanda,
į iškirptę kol žvaigždės brenda.
Tyra, nesutepta, geista...
Rytas parneš į skausmo krantą.
Ranka kol ilsis ant krūties,
naktie, nepagailėki laiko.
Dar sekundėlę mums pridėk...
Šviesoj - lūpos prakeikia.

160

SALDUS IKI KARTUMO

Regiu „poetų“, kurie poetais veržias būti,
paklausti noris: prigimtis ar teikė galios?
Pabaisomis jie ryja vis talentingesnio būtį,
pluoštas banknotų knygeles jų kelia.

Atverti tokią - plūstanti tuštybė.
Baisu, nelįsk geriau į tokią girią.
Kvailio gudrybė juk yra beribė,
plunksna žodyne pradurt moka skylę.

O jį, kiti, irgi. matyt, kvailiai, tik giria, giria....
Taip mes naujai iškeptą regim laureatą.
Lietuvoje bujoja „švogerių brolijos“,
nes talentingiems - uždedamas „veto! “

Tik įkvėpimui „stok! “- nepasakysi.
Sruvena paprastas ir kartu - tobulas.
Nesugadintas, šviesą tu jame matysi,
nereikalingi blizgūs jiems monopoliai.

Akis užmerks, pirmi sulėks surinkti
vaisius jų tie, kurie poetais nori būti.
Meluos: mylėjau savastį ir gimtį.
Už tris grašius juk ėjo jo parduoti.
      Ana A.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA