UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA


ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA

Сообщений 161 страница 180 из 185

161

Angelas - delne

- Užteks! Leisk miegoti. Ko dulkia lietus?
Jis - šiltas, sūrus... troškulio nuraminti
aš juo negaliu, - toks graudingai gailus
pareina vėl balsas tamsos labirintais.

- Nemoki maldų! Varnos viltį išles,
ne juodos, o baltos šiąnakt žvakės dega.
Užteks! Duok ramybę, - lyg kilpą užmes,
nuplaks lyg benamę šikšniniais botagais.

- Tau - teisė neduota! Meluoji - tik sau, -
žeis širdį. Pabiręs iš jos lakus smėlis.
- Nuo krašto dangaus juk stebiu. Pavargau...
Į delną atguls mažo angelo siela.
             Ana A.

162

NESKĘS LAIVELIS, NE

Bures vos pakel sielos laivas, tuoj prisistato draugas Aivars.
Nešpietnas kipšas, garbanotas, patoso vystyklais vyniotas.
Man inkaru kabina - kuolą, stengiasi prisišvartuot prie molo,
kad sielos burės neplazdėtų, šviesiau gyvenims nežydėtų.

Paštiš! - šaipausi, ko čia pykti? Piktam ragai juk ima dygti.
O kai jie dygsta - bures drasko, galu patirti audrų fiasko.
„Matrosai“ skųsis admirolams, o tie tuoj - bloką ritins uoliai
ir nežiūrės, kad plaukiot gera, kad dari dari dam... gitarą -

Turi, žuvėdros mirksnį pina, nors paprasti tie įkvėpimai,
kas žino kur tas menas tūno? Svarbu, šalia žavi Fortūna.
Mintį geni, raudona burė, lyg rožė skleidžias, žvilgsnį buria.
Kviečiu tada į savo laivą: užeik, nebūk lyg koks pamaiva,

Paleisk nuo inkaro, lai ganos žydruos svajonių okeanuos.
Be jų - širdis taps lyg kloaka. Kadaise kaip bobutė sakė:
Užpils ją srutos, neišplauksi. Galbūt laive aš - ir kaliausė,
bet juk esu ir nenutrinti, kasdieną išeinu užgimti!
              Ana A.

163

PRIEBLANDA
Per pievas Prieblanda atsėlina, prisėda lyg mama šalia
ir vysto vysto lyg į gėlumą gerumo. Bus ryškia gėle
širdis. Suspurdusi mylėjimui. Šakoje liepos - jaunatis
lyg pjautuvas, dausų Sėjėjas žvaigždžių altaną pastatys.

Sumerkusi akį į dangų, tiek daug sparnuotų bus minčių,
suolelį šildysiu po langu ir lauksiu artimų svečių.
Išpasakosiu, ko nerimo ir kaip lytėjo mus diena.
Tarsi rugiagėlė arimų - į juos ko bėgau tekina.

Šypsosis prieblanda, patinka pasisėdėjimai tokie.
Lyg plunksna širdies giesmininkei palinki: „Paglobok, naktie,
pakol sugrįšiu“. Su ja - gera. Nesijaučiu juk svetima.
Suolelis, kiemas, plyta namo ir... trupinys šviesios vilties.
                  Ana A,

164

Netyčia nugirdau, kad šiandien Anos gimimo diena, tad jai siunčiu nuoširdžiausius sveikinimus!

                                    http://s3.uploads.ru/HPYhx.jpg

165

Kad pasruvo lyg kraujas bijūnas,
Neužsiuvo kerėtojos dramos,
Ramunėlės, mirtos mėtos
Tūpčioja aplink jį tarsi damos -
Skrybėlėtos, žavingos, mylėtos...
Burtai vyriški - vasaros pramanas -
Apžavėjo apsunkusiu bučiniu.
Lyg krivūlę meduotą pajudino
Vėjas žiedkotį ir meiliai budino
Aromatą, o prieblandos natos
Išsibarstė ir rūkanom supo.
Pasiilgo vėsių nakties lūpų,
Nekaltybę išpirkęs už delčią,
Sužydėjo, kad žvilgsnį sugeltų.
/Ana A/

166

Kadaise dovanojai mintį gražią...
Suklot godas širdies į knygos delną,
Auksinėm pasagom pakalt raides,
Kad išgalėtų kopti į Parnaso kalną
Ir septynžiedžiais lapais ten šlamėti,
Paliesti laimės paukštę, plunksną
Rankoj jos turėti, kad lietų akvarelę
Įkvėpimas sieloje karšta ugnies liepsna.
Dabar aš laiką prarastą turiu gražinti,
Nuausti raštų pynes, nors neįmantrias,
Bet jausmu švytinčiu dailiai išglostytas.
Davei stiprybę – širdį artimą, suprantančią,
Kad be dainos žavios gyvenimo,
Be lūkesčių svaigiųjų karalijos – gesiu.
Aš vėlei mažą vabalą mylėti mokausi,
Noriu išpinti žmogui sielos margą giją...
Tegu kas nori – gardžiai juokiasi.
Kadaise įdavė man mintį gražią -
Žemėn meilės lietumi ji dabar lyja.

/Ana Aleksandravičienė/

167

VIENA DIENA

Yra toks laikas - žemė sidabru sušvyti,
Dainuoja rytas, glostomas žiemos speigų.
Tą dieną aš pasijaučiau tokia mažytė,
Atrodo, vėlei ištariu pasauliui : ,,Ateinu".
Yra akimirka, kai laikas laime tau sužydi,
Jei obuolio antrąją pusę žmėje randi.
Tada žvaigždelės švyti, širdį meile lyti...
Gyvenimo tikrovės dar juk nejunti.
Ateina laikas - nebenori jau skubėti,
Tik metų žingsniai bėga... Supranti,
Prigludęs prie peties tenori patylėti,
Kelionė jau nebe tokia viliojanti, plati.
Yra toks laikas - byra baltos snaigės...
Gimtadienis vasario pačiam vidury.
Ant stalo dega žvakės, skamba dainos...
Gyvenime, tada juk lemtį man buri
/Ana A./

168

Ana visada pataiko į dešimtuką - AČIŪŪŪŪ :love:

169

Pasėdėk po liepa...
Ana Aleksandravičienė

Pagulbio kaimely – Apeiginė liepa,
Vakarais žibinčiai pėdsaką palieka.
Atlaidų margumas – ajero žalumas,
Motinėlės sielos brangus nemarumas.

Mūza, tyliai linkus, dobilėlį skina,
Skamba devynbalsė glosto ten arimą.
Pagulbio kaimely paukštelis kukutis,
Čiulba, ulb dainelę Kazimiers Jakutis.

Margajam svietely – slauna tat vietelė,
Trauk į čia aukštaitis, dzūkas, žemaitelis.
Sirpsta posmai, žydi – baltos sodo vyšnios...
Nepraeik pro šalį -  Pagulbin atklyski.

Steponiuks armoniką virkdys lig pat ryto,
Mykolas „iš pometės" kalbės paprašytas.
Pagulbio kaimely – Apeiginė liepa...
Lietuvos žemelėj – brydę gražią lieka...

170

VIEVERSIAI

Tu negalvok, kad tave guosiu,
kai pragaran diena vadina,
kai raudi: jau šarma plaukuose,
širdie, ir aš nesu ledinis.

Apsidairyk, grožis aplinkui,
žolynø gentys lenkias žemei.
Tiek daug gerumo tau atrinko,
laimę išganius lyg piemenë.

Tik neliûdëk, runa žymësiu
šventa, išverpsiu ir vėl rytą.
Tik plak, tu - mano ir stebëkis:
kiek žiedlapių sode prikrito.

Suversiu iš rasų karolių
papuošalą, į paukščių puotą
išvyksi. Tu - tokia gražuolë,
kurpelės krištolo įduotos.

Avėk, tiktai jų nepameski
ir šok pavasarį, pajusi,
žieduotas skvernas vėlei nešis,
kuo nori, tuo galėsi bûti.

Nepyk, tikrai nepagailėsiu,
poetas širdį savo veda
į grožį, viltį, šviesą, tiesą.
Per meilę jis save suradęs.

Ir kol plazdėsi, tol bus gyvas,
giesmë jo gesta tau nutilus.
Tik tak, tik tak... natos motyvas,
lyg vieversiai į dangų kylam.
Ana A.

171

SPARNAI

Užgesta šviesos, scenoje - baisu,
tik tavo pirštų - lakus smėlis.
Širdis suvirpa, padėką nešu -
atodūsį - nekaltą avinėlį.

Žvaigždė jo kaktoje juoda,
Nakties vardu ją pavadinom.
Esu lyg ta ir nebe ta…
Į delną plunksną įsodina.

Ir leidžia muzikos garsu išaugt,
atsukti veidą tavo dangui.
Tenkinuosi visad mažu,
rūbu aksomo rengia.

Tampu lyg ta ir nebe ta,
tarsi akis meduoto korio.
Šalies Nebuvo juk esu karta,
tamsoje švist panorus.

Jis nusišypso: iškalbėk.
Palaimina, viltimi žylu.
Raide už žodžio ištekėt
einu. Abu juk žmogų mylim.

Užgesta šviesos. Scenoje.
Jaučiu, gal tau ir nesuprasti, saugo.
Ir man tada visai jau nebaisu,
lyg angelui sparnai užauga.
    Ana A.

172

Štai ir Ana sparnus išskleidė :D  Puikios eilės, labai puikios! :cool:

173

Trupėjimas

Nesijuoki, jaunyste, greit klysta
stirnos - dienos, pradingsta takas
ir ant skruosto raukšlę išvystame,
augame, žydime juk ir vystame,
šešios lentos ištaria: „labas“.

Nesmarkauki, mieloji, vėluoja
juk tiktai traukiniai, lenkia grafikai,
na, o metai - galopu šuoliuoja,
jie vieninteliai mums nemeluoja,
maratono tiksliausi pragmatikai.

Dar paūžauk, kol žemė neslįsta
iš po kojų, pagerbk menką trupinį,
jis pradingsta, daugiau nesugrįžta,
pametam pakeliui, kūnas vysta,
bet gyvenam, kol širdį ištrupinam.
    Ana A.

174

Taip tyliai labai
Laša medumi rytas.
Blakstienos sunkios
Sapną vėlei nukelia
Kregždės sparnu,
Lyg karpinys akytas
Pragysta laikas.
Gelia pirmasis
Spindulys bučiuoja
Švelniai skruostą
Rožinis atspindys -
Volungės čiulbesys
Paliečia klausą:
,,Atėmė vėl sostą
Naktis. Esi be
Savo karalystės,
Bet laimingos juk
Šalies karalius‘‘.
Taip tykiai, tykiai
Sėlina juk mano rytas,
Sutrupinęs sapnus,
Prabusti leidęs,
Šviesos vėduoklę
Ryškią skleidęs,
Alsavimą palaiminęs.
/Ana A./

175

LIETUVA - BOBUČIŲ

Prie kompiuterio - bobulės
nosimi tiesiog prigulę,
barškina klavišais taktą,
Lietuvai jos ieško rakto,
kurs į laimę dureles
vertų. Kaži ar suras?

- Pažiūrėk, visai padūko, -
krutina „pelės“ ratuką, -
kas nedirba, tas ir valgo! -
poelgius seimūnų gvalbo, -
Ir Antanas, net ir Petras,
pirmas buvo didis latras,
kitas šonus nugulėjo,
minkštoj kėdėj kepurnėjas.

- Ak, Adel, - Barbora teka
lyg pavasario latakas, -
turiu šluotą, duonos riekę
užsišluosiu. Tiek telieka.
Gramdo užsienius vaikai,
ūkį Lietuvos laikai -
tu ir aš, kol Giltinė
lips lyg kokia šiltinė.
  Ana A.
 

    KAIMO MOTERYS

Beria kaimo moterys nuoskaudas lyg poterius:
latravoja vyrai, auga tinginiais vaikai…
Pačios - tarsi skruzdžių palaikai:
rankos diržusios nuo darbo, vargą
brisdamos ir šypsosi, ir verkia…
Eižėja širdis, kalbų kai jūjų paklausai,
tuo baisiu nepritekliumi žyla paausiai.

Doros, minkštaširdės kaimo moterys,
taip ir norisi visas stipriai priglausti jas,
bet, kur gauti tokią plačią širdį,
lyg puodelį sklidiną, kad jas visas pagirdyti?
Triūsia mano kaimo moterys
gyvulį penėdamos ir poterius
berdamos, aplipusios vaikais.
Motinos juk - moterys visais laikais.

Rūpesčių, negaili, raukšlės ėda vis,
bet melžtuvės barška, rytą skambesiu aprėdo, lys
pieno čiurkšlėmis, vis tekinos… linkui darbų.
Gražios lyg madonos sodžiaus moterys. Gerbiu
paprastą jų nuoširdumą, nieko negailės,
juk visus maitina iš eilės,
patarimo ir giedriausios šypsenos.
Sodžiaus moterys - šventa dvasia namuos.
   Ana A.

176

* * *
Lyg daigą į saulę pakėlei,
supai, prie krūtinės glaudei,
mylėjai mane, Motinėle...
Gėle smėlio saujoj gijai.

Ilgiuosi tavęs, byra ašaros,
užtemsta šviesioji diena.
Šešėliai užkloja kai vakarus,
žvaigždelės lange nebėra.

Sapnuojasi vieškelis tolimas,
vaikystės ten pėdos, kartu
keliaujame, laiką vis skolinuos,
užgroju minties smuikeliu.

Renku ir gaidas, tarsi žemuoges,
ant penklinės smilgos veriu.
„Dukrele, - kuždi, - toks gyvenimas... “
Tave širdyje aš turiu.

Esu - tavo kūnas ir kraujas,
gyvenk per mane, juk malda
už nuodėmes aš atnašauju,
dalia, kad Ten būtų lengva.

Prašau Angelų, kad užtartų
prieš Viešpatį mūsų, lenkiuos
jo Motinai... Lauk tik prie vartų,
pajusi, vijokliu vejuos.

Daugiau, Mama, mes nesiskirsime
ir glusim viena prie kitos.
Švytės dienos, laimę patirsime,
širdelė daugiau nedejuos.
    Ana A.

177

GRAVITACIJA

Mane karia tūkstantis nuodėmių, tiek liežuviai priskaldė jų, virpa
baikštus žodis, gėdingai suodinas. Kada kalė jie man vinį pirmą?
Jau gerai pasenau, ir nepamenu. Pasakysite: toks tas gyvenimas,
patiki jais. Atsiveri. Priveria ne pirštus, širdį. Fiasko išganomas.

Ir tampi pamėkle, aplink smirdi seilių trunka. Ėjimo buvimas.
Susirietęs kenti, nieks negirdi, nedraugą - į draugus - apšilimas
tau už nugaros srutomis lyja, išsilieja, kad ir nebejaučia,
kada skiepas blogybėmis gyja, lyg išganymas - šunvotės karčios.

Sėdi, griaužiesi, girsti ir raišioji, tiek mazgų, kada suskaičiuoti?
Ir tampi prostitucijos gaišena, o tau skirta gražiai debiutuoti ,
toleranciją per aroganciją propaguoti, kvaileliai vaiposi.
Kam tą kuprą galėtum įduoti? Nakties trečią dori juk nevaikšto.

Pabandai išnaudoti skambutį, monologas toks velniškai vienišas,
tai, kur tau įsikibti, negriūti, kai bežadės tylos griaužias rėmuo?
Tampi tarsi avelė „Doli“, romumu romus atrandi Romuvą.
Išdavė! - gravituos krankliai uoliai, nesakys juk: liežuviais pakorėme.
     Ana A.

178

Taip tyliai labai
Laša medumi rytas.
Blakstienos sunkios
Sapną vėlei nukelia
Kregždės sparnu,
Lyg karpinys akytas
Pragysta laikas.
Gelia pirmasis
Spindulys bučiuoja
Švelniai skruostą
Rožinis atspindys -
Volungės čiulbesys
Paliečia klausą:
,,Atėmė vėl sostą
Naktis. Esi be
Savo karalystės,
Bet laimingos juk
Šalies karalius‘‘.
Taip tykiai, tykiai
Sėlina juk mano rytas,
Sutrupinęs sapnus,
Prabusti leidęs,
Šviesos vėduoklę
Ryškią skleidęs,
Alsavimą palaiminęs.
    Ana A.

179

PLĖŠIKĖ

Kančia tave apiplėšia, bet apvaisina,
sudygsta grynio dirvoj žodis,
kursai tiktai tikrumą išpažinęs,
lyg kelrodė jau kelią rodys.

Juo remsiesi tarsi lazda, kai linksi,
į natą virs, kai naktį skaus vienatvė.
Jį iš lietuviškų raidžių sau susirinksi
ir pats į dainą virtęs, eisi viltim degti.

Pakels tave suklupusį, palieps tikėti,
malda gražiai žydės ant lūpų, virsi
į pakelėj pražydusį vešlų erškėtį...
Plėšikė siela groja dešimt pirštų.
   Ana A.

180

Mažo žiogo žalios mintys

Pabariais vakaras slenka, sėlina,
lyg iš pypkės dūmelį, kad pučia.
Rūkana - paskui žingsnį. Nevėlina
žemės atilsio. Jeigu tik būčiau
žiogas, aš smuikeliu griežčiau, griežčiau...

Taip pavirsčiau į smuiko raktą
ir natas menuetui sukviesčiau,
pasitikume juodbruvę naktį.
Pastaroji, žvaigždėta suknelė,
iškirptėj - jaunaties pakabukas,
dangaus laiptais nužengtų sodnelin,
vakaras klot po kojomis rūkanas.

Toks pareina ramumas, sups sapnas
panamės obelėlę, apsunkę
obuoliukais rausvais liaunos šakos.
Tik buvimas žmogaus labai trumpas.

x x x

Skleidžia vakaras žemei gerumą,
atilsis dirvonėliais atsėlina.
Jei tik būčiau aš žiogas, jei būčiau,
vesčiau natą į penklinę. Gėlina
muzika. Dūmą vakaras pučia.
Jei tik būčiau aš žiogas, jei būčiau...
   Ana A.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » APIE VISKĄ - RIMTAI » ANOS KŪRYBINĖ STUDIJA