PRIEBLANDA
Per pievas Prieblanda atsėlina, prisėda lyg mama šalia
ir vysto vysto lyg į gėlumą gerumo. Bus ryškia gėle
širdis. Suspurdusi mylėjimui. Šakoje liepos - jaunatis
lyg pjautuvas, dausų Sėjėjas žvaigždžių altaną pastatys.

Sumerkusi akį į dangų, tiek daug sparnuotų bus minčių,
suolelį šildysiu po langu ir lauksiu artimų svečių.
Išpasakosiu, ko nerimo ir kaip lytėjo mus diena.
Tarsi rugiagėlė arimų - į juos ko bėgau tekina.

Šypsosis prieblanda, patinka pasisėdėjimai tokie.
Lyg plunksna širdies giesmininkei palinki: „Paglobok, naktie,
pakol sugrįšiu“. Su ja - gera. Nesijaučiu juk svetima.
Suolelis, kiemas, plyta namo ir... trupinys šviesios vilties.
                  Ana A,

Kad pasruvo lyg kraujas bijūnas,
Neužsiuvo kerėtojos dramos,
Ramunėlės, mirtos mėtos
Tūpčioja aplink jį tarsi damos -
Skrybėlėtos, žavingos, mylėtos...
Burtai vyriški - vasaros pramanas -
Apžavėjo apsunkusiu bučiniu.
Lyg krivūlę meduotą pajudino
Vėjas žiedkotį ir meiliai budino
Aromatą, o prieblandos natos
Išsibarstė ir rūkanom supo.
Pasiilgo vėsių nakties lūpų,
Nekaltybę išpirkęs už delčią,
Sužydėjo, kad žvilgsnį sugeltų.
/Ana A/

VIENA DIENA

Yra toks laikas - žemė sidabru sušvyti,
Dainuoja rytas, glostomas žiemos speigų.
Tą dieną aš pasijaučiau tokia mažytė,
Atrodo, vėlei ištariu pasauliui : ,,Ateinu".
Yra akimirka, kai laikas laime tau sužydi,
Jei obuolio antrąją pusę žmėje randi.
Tada žvaigždelės švyti, širdį meile lyti...
Gyvenimo tikrovės dar juk nejunti.
Ateina laikas - nebenori jau skubėti,
Tik metų žingsniai bėga... Supranti,
Prigludęs prie peties tenori patylėti,
Kelionė jau nebe tokia viliojanti, plati.
Yra toks laikas - byra baltos snaigės...
Gimtadienis vasario pačiam vidury.
Ant stalo dega žvakės, skamba dainos...
Gyvenime, tada juk lemtį man buri
/Ana A./

Pasėdėk po liepa...
Ana Aleksandravičienė

Pagulbio kaimely – Apeiginė liepa,
Vakarais žibinčiai pėdsaką palieka.
Atlaidų margumas – ajero žalumas,
Motinėlės sielos brangus nemarumas.

Mūza, tyliai linkus, dobilėlį skina,
Skamba devynbalsė glosto ten arimą.
Pagulbio kaimely paukštelis kukutis,
Čiulba, ulb dainelę Kazimiers Jakutis.

Margajam svietely – slauna tat vietelė,
Trauk į čia aukštaitis, dzūkas, žemaitelis.
Sirpsta posmai, žydi – baltos sodo vyšnios...
Nepraeik pro šalį -  Pagulbin atklyski.

Steponiuks armoniką virkdys lig pat ryto,
Mykolas „iš pometės" kalbės paprašytas.
Pagulbio kaimely – Apeiginė liepa...
Lietuvos žemelėj – brydę gražią lieka...

SPARNAI

Užgesta šviesos, scenoje - baisu,
tik tavo pirštų - lakus smėlis.
Širdis suvirpa, padėką nešu -
atodūsį - nekaltą avinėlį.

Žvaigždė jo kaktoje juoda,
Nakties vardu ją pavadinom.
Esu lyg ta ir nebe ta…
Į delną plunksną įsodina.

Ir leidžia muzikos garsu išaugt,
atsukti veidą tavo dangui.
Tenkinuosi visad mažu,
rūbu aksomo rengia.

Tampu lyg ta ir nebe ta,
tarsi akis meduoto korio.
Šalies Nebuvo juk esu karta,
tamsoje švist panorus.

Jis nusišypso: iškalbėk.
Palaimina, viltimi žylu.
Raide už žodžio ištekėt
einu. Abu juk žmogų mylim.

Užgesta šviesos. Scenoje.
Jaučiu, gal tau ir nesuprasti, saugo.
Ir man tada visai jau nebaisu,
lyg angelui sparnai užauga.
    Ana A.

Trupėjimas

Nesijuoki, jaunyste, greit klysta
stirnos - dienos, pradingsta takas
ir ant skruosto raukšlę išvystame,
augame, žydime juk ir vystame,
šešios lentos ištaria: „labas“.

Nesmarkauki, mieloji, vėluoja
juk tiktai traukiniai, lenkia grafikai,
na, o metai - galopu šuoliuoja,
jie vieninteliai mums nemeluoja,
maratono tiksliausi pragmatikai.

Dar paūžauk, kol žemė neslįsta
iš po kojų, pagerbk menką trupinį,
jis pradingsta, daugiau nesugrįžta,
pametam pakeliui, kūnas vysta,
bet gyvenam, kol širdį ištrupinam.
    Ana A.

LIETUVA - BOBUČIŲ

Prie kompiuterio - bobulės
nosimi tiesiog prigulę,
barškina klavišais taktą,
Lietuvai jos ieško rakto,
kurs į laimę dureles
vertų. Kaži ar suras?

- Pažiūrėk, visai padūko, -
krutina „pelės“ ratuką, -
kas nedirba, tas ir valgo! -
poelgius seimūnų gvalbo, -
Ir Antanas, net ir Petras,
pirmas buvo didis latras,
kitas šonus nugulėjo,
minkštoj kėdėj kepurnėjas.

- Ak, Adel, - Barbora teka
lyg pavasario latakas, -
turiu šluotą, duonos riekę
užsišluosiu. Tiek telieka.
Gramdo užsienius vaikai,
ūkį Lietuvos laikai -
tu ir aš, kol Giltinė
lips lyg kokia šiltinė.
  Ana A.
 

    KAIMO MOTERYS

Beria kaimo moterys nuoskaudas lyg poterius:
latravoja vyrai, auga tinginiais vaikai…
Pačios - tarsi skruzdžių palaikai:
rankos diržusios nuo darbo, vargą
brisdamos ir šypsosi, ir verkia…
Eižėja širdis, kalbų kai jūjų paklausai,
tuo baisiu nepritekliumi žyla paausiai.

Doros, minkštaširdės kaimo moterys,
taip ir norisi visas stipriai priglausti jas,
bet, kur gauti tokią plačią širdį,
lyg puodelį sklidiną, kad jas visas pagirdyti?
Triūsia mano kaimo moterys
gyvulį penėdamos ir poterius
berdamos, aplipusios vaikais.
Motinos juk - moterys visais laikais.

Rūpesčių, negaili, raukšlės ėda vis,
bet melžtuvės barška, rytą skambesiu aprėdo, lys
pieno čiurkšlėmis, vis tekinos… linkui darbų.
Gražios lyg madonos sodžiaus moterys. Gerbiu
paprastą jų nuoširdumą, nieko negailės,
juk visus maitina iš eilės,
patarimo ir giedriausios šypsenos.
Sodžiaus moterys - šventa dvasia namuos.
   Ana A.

GRAVITACIJA

Mane karia tūkstantis nuodėmių, tiek liežuviai priskaldė jų, virpa
baikštus žodis, gėdingai suodinas. Kada kalė jie man vinį pirmą?
Jau gerai pasenau, ir nepamenu. Pasakysite: toks tas gyvenimas,
patiki jais. Atsiveri. Priveria ne pirštus, širdį. Fiasko išganomas.

Ir tampi pamėkle, aplink smirdi seilių trunka. Ėjimo buvimas.
Susirietęs kenti, nieks negirdi, nedraugą - į draugus - apšilimas
tau už nugaros srutomis lyja, išsilieja, kad ir nebejaučia,
kada skiepas blogybėmis gyja, lyg išganymas - šunvotės karčios.

Sėdi, griaužiesi, girsti ir raišioji, tiek mazgų, kada suskaičiuoti?
Ir tampi prostitucijos gaišena, o tau skirta gražiai debiutuoti ,
toleranciją per aroganciją propaguoti, kvaileliai vaiposi.
Kam tą kuprą galėtum įduoti? Nakties trečią dori juk nevaikšto.

Pabandai išnaudoti skambutį, monologas toks velniškai vienišas,
tai, kur tau įsikibti, negriūti, kai bežadės tylos griaužias rėmuo?
Tampi tarsi avelė „Doli“, romumu romus atrandi Romuvą.
Išdavė! - gravituos krankliai uoliai, nesakys juk: liežuviais pakorėme.
     Ana A.

PLĖŠIKĖ

Kančia tave apiplėšia, bet apvaisina,
sudygsta grynio dirvoj žodis,
kursai tiktai tikrumą išpažinęs,
lyg kelrodė jau kelią rodys.

Juo remsiesi tarsi lazda, kai linksi,
į natą virs, kai naktį skaus vienatvė.
Jį iš lietuviškų raidžių sau susirinksi
ir pats į dainą virtęs, eisi viltim degti.

Pakels tave suklupusį, palieps tikėti,
malda gražiai žydės ant lūpų, virsi
į pakelėj pražydusį vešlų erškėtį...
Plėšikė siela groja dešimt pirštų.
   Ana A.