UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA


ĮVAIRI POEZIJA

Сообщений 1 страница 20 из 168

1

Į šią temą kelkime mums patikusią įvairių autorių poeziją. Būtina nurodyti autorių arba pažymėti, kad yra nežinomas.

2

ATEIK

    Jei ateisi-tai ateik kaip saulė
    Patekėjus po ilgos nakties,
    Kaip lietus ateik pagirdyt sausą žemę,
    Trokštančią Tavos drėgmės.

    Mėnesiu ateik į tamsią naktį,
    Kad sužibtų tūkstančiai žvaigždžių
    Lai Tava šviesa mane užlieja,
    Perveria džiaugsmingu laukimu.

    O jei vargą, skausmą man atneši,
    Jei laukimą vainikuos kančia,
    Tu geriau visai jau neateiki
    Lai Viltis numiršta laukime...
          /Sigita Sidabrienė/

3

Man patinka
klausytis tylos
laukti vakaro
varpo skambėjimo..
gerti tylą
lyg lašą rasos
jausti tavojo
kūno virpėjima..
man patinka
langai atverti
ir užuolaidų
lengvas plevenimas
man patinka
rukuose keliai
ir nežinomas
mano gyvenimas..
man patinka
tavoji širdis
jei yra ji
jau protą pametusi
jį ramybėj gyvens
nors naktis
ir neatrastą
bus jau suradusi

/Alb.Kuliešis/

4

Kaip jau buvusi mokytoja, tai vis prie rašytojų traukia, todėl radau ir man patiko  šis eilėraštis

    GIMTINĖ

Kas ten ataidi
  birželio rytą
mieguistais
  Nemuno kloniais?
...eina link mūsų
  su palete rankoj
šypsodamasis
  Čiurlionis.

Būras. Artojas.
  Žalgiris. Sodžius.
Žvejys, saulės patekant
  laukiantis...
Žiūri į mus
  iš kiekvieno žodžio
Maironis,
  Žemaitė,
Daukantas.

/Viktoras Gulbinas/

5

KOVAS

Štai ir kovas
su ledu ir saule
su varveklių žvakėm
nuo stogų
su pavasariu
žiema kariauja
su pavasariu
ir aš kartu.
Lauksiu beržo ašarų
žibučių mėlio
upeliuko skambančios dainos
danguje mažyčio
vieverselio
ir ilgėjančios
ilgėjančios dienos.
Lauksiu žalumos
gėlelių karalyjos
saulės pirštais
bičių prikeltų
lauksiu kol pražys
magnolijos -lelijos
kai po sodą
vaikščiosim kartu...
/Alb.Kuliešis/

6

SKIRTUMAS

Jei tu Seime - turi turėti žmoną,
Bet jei versle - ir ,,draugė" bus gerai,
Mat, susidėjus, ponams ,,aukštas" luomas
Padaro juos lyg krištolas tyrais.
Bet jei tu pono tarnas ar valstietis,
Turėtum vesti bent jau dėl vaikų,
Mat ,,žemas" luomas mėgsta nusidėti,-
Nei ,,draugių" čia nerasi, nei ,,draugų"...

/Liuda Bažadragienė/

7

Man kažkas atsiuntė tokių balabaikų, tai ir jum pasiūlysiu pasijuokt :D

  PASAKA APIE BOBULĮ IR DZIEDULĮ

Menkutėj pirkutėj
Prieg ūžuolo seno
Dziedulis su bobu
Laimyngai gyveno.

Dziedulis per dzienų
Žvejojo prieg upės.
Bobulė dzieduliu
Išvyrdavo zupės.

Pavalgius bobulė
Torielkas mazgojo.
Dziedulis šiūkšlukį
Paspyrdavo koju.

Bet rozų dziedulis
Parejo be ūpo,
Ba nepagavo
Ir menko kilbuko.

Ir zupė pasdarė
Jam negardzi.
Ir boba tų vakarų
Rodės britki.

O dar tos šiūkšlukės
Bado akis…
Supykis dziedulis
Bobulai sakys:

-Padlagės kap suodzis,
               Vieni guriniai.
               Ir kų tu per dzienų,
Sakyk man, darei?

Dziedulis bobulį
Be reikalo barė.
,,Ne pyrmas cia rozas’’-
Bobulė pamanė.

-         Gana tau, dzieduli,
Sakau, večeroc.
Škaradnas daraisi,
Geriau aik miegoc.

Bobulė dzieduliu
Laškų paklojo.
Prieg pečiaus nuvejus,
Indus sumazgojo.

Dziedulis pro langų
Liūdnai pažiūrėjo,
Firankas užtraukis,
Laškon nuvėjo.

Bobulė padlages
Švariai išmazgojo.
Kantičkų paskaitius,
Dzievuliu dėkojo.

Nusvilkus rūbus
An uslano pasdėjo.
Ir pas dziedulį
In laškų nuvėjo.

Senatvė – ne šposas,
Visus kaulus maudzia.
Bobulė prieg dziedo
Šaltas kojas glaudzia

-         Aik, varla, po biesais,-
Supyko dziedulis.
Apsiautai škarpietkom,
Matiau šėpoj guli.

Vilnonių prismezgus
Be dzievo mieros,
Dar kandės inlindį
Visas sukapos.


Su kojom ladzinėm
Nesglausk prieg many,
Ba, rodos, ne laškoj
Guliu, o grabi.

Ir šonan pastraukis,
In koldrų vyniojas.
Knarkia dziedulis,
Net stogas kilnojas.

O nabagei bobulai
Sunku kojas trync.
,,Geriau pas susiedų
Aitau susišylc”.

Mato susiedo
Budinkus pro langų.
Ir mislys juodziausios
Jai lenda in galvų.

,,Nevyrsiu jam zupės,
Tegu pabadaus.
Pabuvis be bobos,
Nagus sau nusgrauš.

Daugiau nesišydzys
Jisai iš manį.
Ir košė an vandenio
Bus jam gardzi.

Rozu negyvensiu,
An aukšto miegosiu.
Žiponų senų
Po šonais pasklosiu”.

An dziedo pikta,
Vos rytu išaušus,
Bobulė gyvenc
Išsikraustė an aukšto.


O, kad dziedu
Gyvenimas būt nesaldus,
An aukšto dar nustempė
Jo čebatus.

Ir gulas an žipono
Seno bobulė,
Ir žiūri pro plyšį
Kų daro dziedulis.

O dziedas priskėlis
Velkas rubaškų,
Ieško čebatų-
Neranda prieg laškos.

Ir mislina dziedas,
Vyniojas autus,
,,Ir kur aš galėjau
Nukišč čebatus?

Po suolu nesdėjau,
Prieg laškos nėra…
Ir kur ciej čebatai,
Kad juos kvaraba.

Paklausc reikia bobos,
Jinai viskų žino,
Galėc palikau čebatus
Prieg vežimo”.

-         Antose, ateik,
Ratavok tu mani.
Nežnau kur čebatai,
Katram jiej gali.

Ale pirkioj cyku,
Dziedas nuskosci.
,,Ir kur gi po biesais
Nuvej toj Antosė?”

Kaliošuosna stojas
Dziedulis surūgis
Ir aina bobulės ieškoc
Jis po ūkį.

Ir tvartų, ir kluonų-
Jis viskų apėjo.
Net išvietį dziedas
Ir tų apžiūrėjo.

,,Dzievuliau tu brangus,
Ir kas cia per cyrkai?
Pareitų graiciau
Ir išvyrtų zacyrkos.

Visi jau pavalgį,
Tuoj reiks abiedoc”.
Nežino dziedulis
Nei kų ir galvoc.

Laukia prieg lango
Valandų gerų,
O rodos paciam,
Kad ne valandų- parų.

Ir aina dziedulis
Pas susiedkas,
Mislina, tį gal
Antosį suras.

O bobulė tuom čės
Nulipus nuog aukšto,
Kad kerta tai kerta
Šaukštų po šaukšto.

Pavalgė Antosė
Smetonos su duonu,
An aukšto dar nusnešė
Pieno uzbonų.


O tas nabagucis
Kol kaimų apėjo,
Kaliošuosna kojas
Baisiai užgėlė.

Pavargis, pailsis
Namo paržirgliojo,
Šuva nepažinis
Ir tas jį aplojo.

In pirkių inejis
Sušylc sugalvojo.
Ale pečius nekūrtas-
Kap nabašnyko kojos.

,,Nu kų, be bobulės
Sunku bus gyvenc.
Pečių paciam
Reikės paskūrenc”.

Mislina dziedas
Ir striokas baisus,
Kas četvergi
Išskalaus jam autus?

Alkanas, piktas…
Ir kų dar daryc?
Žarnos pradės viena kitų
Tuoj ryc.

Lašinių atsipjovis
Jis duonos pasraiko,
Dar cibulio užkąs,
Ir skanu bus, ir sveika.

Ale duona kieta,
Trekšč- nulūžo dancys.
Cik vienų turėj.
Kų be jo dar darys?

Nei valgis, nei gėris,
Nusvilkis rubaškų,
Išalkis dziedulis
Vėl gulas in laškų.

Mislina dziedas
Ir sukas galva;
,,Gal mano bobulė
Seniai negyva.

Ir nor toj Antosė
Dazbridus jau man
Ale rozu vis geriau
Nei vienam.

Pečiukų pakūrus
Man valgyc padaro…”
Suprato dziedulis-
Gerai jis gyveno.

,,Kad jinai cik sugrįšt,
Kad būt cik gyva,
Rankas išbučiuotau
Kokia man gera”.

Ir ašarų braukia
Dziedulis liūdnai,
Vienam be bobulės
An svieto blogai.

O bobulė an aukšto
Tupėdama žiūri,
Kad vienas dziedulis
Šaltoj laškoj guli.

Ir gailescis ima
Baisiausiai bobulį,
Ir lipa nuog aukšto
Žemyn pas dziedulį.


O kad jam gyvenimas
Būt nekartus,
Nuog aukšto parsitempia
Jo čebatus.

Pūkini koldru
Ji dziedulį apklosto,
Pražilusių galvų
Jam švelniai paglosto.

Nusrengus in laškų
Lipa bobulė,
Ba reikia gi kojas
Pašyldzyc dzieduliu.

Cykiai dziedulis
Atlaidzia griekus,
Prieg jos prisiglaudis
Usnaudzia ramus.

Ir bobulė laimynga,
Jau pykc nėra noro,
Dziaugias, kad guli
Dziedulis prieg šono.

TAIGI, NEPYKIM,
NEBŪKIM PANIURĮ,
VERCYKIM ŽMOGŲ,
KATRŲ ŠONI TURIM.

                                      Svetlana Žadeikienė

8

NEDRĮSTU

Nedrįstu prie Tavęs prisiliesti,
Nuo žvilgsnių Tavųjų degu.
Tu - mano sparnuotas drugelis,
Tau pirmąją meilę skiriu.

Nesuprastos mano svajonės
Pakilo į dangų sparnais,
Kas dieną, kas nakt neryžtingai,
Kovoju su savo jausmais.

Tavęs vakarais pasiilgstu,
Žvaigždele skaisčioji mana,
Jaučiu, kad jausmai mano liejas
Nežodine meilės kalba...
/ Alfredas Naktinis/
       http://uploads.ru/i/I/q/a/IqasO.jpg

9

Juk gera naktį
Pasinert į tylą,
kai ant širdies taip lyja lietūs,
kai prausia ją dangaus siųsti lašai.
Tačiau tyla
beprotiškai prabyla
ir sminga lyg nuodai iš lėto –
gyvenime juk viskas laikinai ...
Atrodo, nieko,
nieko nebereikia,
kai ant širdies taip lyja lietūs,
kai spengia ašarom paplūdusi tyla ...
Begal graudu,
nes moja buvęs laikas,
nes pajunti likimo ranką kietą
ir, lyg šešėlį, skausmą vėl šalia – – –

Irena Nagulevičienė

10

Naktis...

Naktis šviesi...Taip tyliai sninga...
Ir balta balta už langų...
Paklydusi vienatvės labirinte
Tau baltą pasaką seku...

Naktis šviesi...Ir snaigės krinta...
Aš tyliai ranką joms tiesiu.
Ant delno leidžiasi...ištirpsta...
Jausmai, prisiminimai tų dienų...

Dienų, kai kažkada mes buvom dviese
Ir ėjome baltais keliais...
Naktis šviesi..Tik kelias tuščias,
Žinau, juo niekas neateis...
(N.J.)

11

Gimtinės akmenys suklupo pakelėm,
Kažkokią maldą kužda tyliai…
Nepražydės jų akys jau gėlėm,
Tik rusvos samanos dar styro.

Žvelgiu į juos ir man sunku tylėt,
Kodėl tokie nekalbūs šičia stypsot? –
Staiga atsitūpė ant vienišo akmens kielė,
Ir tas vienišius raukšlėmis jau šypsos.
    /Aut. nežinomas/

12

VĖLU

Į žmogaus meilę - lyg ir netoli.
Eiti neskubėjau.
Pavasarį paukšteliai grįžo ne visi,-
Vis laukiau: dar parskris su vėju.

O vasarą pasnigo - aš basnirčia.
Tai vėtra, lyja - ne kelionėn.
Tai kelias dulkėse, akmuo bate,
Tai nešulys sunkus, tai ašaros,-
Na, kaip į žmones?

Ir niekaip aš nenuėjau
Toliau nei iki kiemo vartų...

/R.Krikštopaitienė/

13

BURTAI

Būriau laukuose
Iš žiedų ramunių-
Jei myli pasakys...
Žvaigždelė naktį
Ten nukrito
Į raganos akis...
Ieškojau raganos šilojuos,
Ir pelkėmis bridau,
Ji šalia tako vis kvatojo,
Kai ramunes rinkau...

/V.-J. Kairienė/

14

Svetima

Šalta širdy, taip nežmoniškai šalta,
Ne žiema čia kalta ir ne ledo lašai.
Tavo pirštai šalti,
            jie manę vis dar liečia.
Svetima, svetima aš žinau, svetima.
Užėjai, tik trumpam,
             visuomet taip užklysti...
Bučinys, šypsena ir sudie, ir iki...
Šalta man ne todėl,
            kad bijočiau vienatvės.
Pripratau, jau seniai,
            jau seniai pripratau.
Išeini, bet žinau, gal man tiek ir teliko...
Vėl užklysi, trumpam, kažkada.
Šalta man, taip nežmoniškai šalta,
Ne žiema čia kalta, ne vienatvė, ne tu
Tavo pirštai šalti,
            ir tie žodžiai ant lūpų:
Svetima, svetima, svetima...

/Rūta Vaikšnorienė/

15

KIEKVIENAS ŽIEDAS

Kiekvienas žiedas lyg stebuklas,
Dangaus šviesa, tikėjimas,
Dievo atvertas grožis tikras,
Vilties, kaip pasakos, žadėjimas.

Iš žemės, iš žolės, iš medžio skleidžias akys,
Kad saulės pusėn ilgesingai žvelgtų.
- Mylėk gyvenimą, mylėk, - tarytum sako
Ir laukia, kad joms mana širdis pritartų.

Žydėjimas, jaunystė ir viltis –
Trys upės tekančios iš to paties šaltinio,
Kurios kartu jau niekad nesugrįš,
Nors taip ilgėtumeis jų siautulį pažinęs.

Na ir tegul... Tegul žiedais šį rytmetį nusninga
Skaudžiausia iš visų pavasario pūga.
Viena trumpa akimirka, bet ja esu laimingas,
Nukrito žiedlapiai, juk tai ne pabaiga.

Baltuoja kiemas, lauko kelias,
Žieduotu kilimu šventvagiškai einu,
Net mažas pamiškės takelis
Nusidriekė žvaigždėtuoju taku.
/Leonas Milčius/

16

PAVASARIS

Šiandien medžiai mieli kaip mergaitės.
Lanksčios rankos - po lapų kapronais.
Šiandien viską - net raudą - aidas
Pakartotų mažoriniais tonais.

Stalių skersgatvy - puokštės žibučių.
Balų veidrody - puošnios šlavėjos.
Ech, kad aš toks pasiutęs būčiau,
Toks skrajus, kaip pavasario vėjas,-

Išbučiuočiau kiekvieną liepelę,
Visą žemę apglėbčiau iš karto...
Šiandien sieloj taip šilta, kad gali
Man pro švarką žiedai prasikalti.

Štai tada...Vilniaus liepoms po paukštę
Aš prisegčiau prie lapų kaprono.
Šventai Onai įkelčiau į bokštą
Rožės žiedą - kaip širdį - raudoną.

/Br. Mackevičius/

17

ĮPINSIU Į PLAUKUS PAVASARĮ

Įpinsiu į plaukus pavasarį,
Nupiešiu veide savo šypseną, - -
Netolimo ilgesio atgarsiai
Lyg skiautės žiemos - teišsitrina.

Žibuoklių žvakelėmis nešinas
Dienas atplukdysiu ant debesio.
Šviežiai sulapoki, gyvenime,
Nereikia, gink Dieve, man svetimo

Nei veido, nei vardo, nei lūkesčių
Kai kovas per sutemas brenda, -
Kiek paukščiui pralėkusiam rūpesčių,
Kiek meilei, kol mus dar suranda ji!

S. G.

18

MAMAI

Mamai
Ten, po klevais, už kiemo vartų, kvepėjo gryčia ajerais,
Kai Tu duonelę mūsų šventą, pašovus krosnin, dar meldeis.
Kai nuo darbų sugrubę rankos mus glamonėjo vakarais
Ir kai į kelią mus išleidai, verkei Tu tyliai po klevais.
Ir kai prie vieškelio sustojus, pamojai balta skarele,
Mums, rodės, toks žavus rytojus, ar besugrįšim dar kada.
Tačiau jaunystė bėgo šuoliais, klaidas kartoja mūs vaikai.
O, mama miela, aš maldauju - sugrįžk prie vartų vakarais.
Pareisiu, mama, dar ne kartą Tavųjų rankų išbučiuot,
Žinau, tik svajose lankysiu, ir nekvepės jau ajerai.
Užžėlė, mama, tie takeliai, kuriais Tu kažkada ėjai,
Bet mes pamiršti dar negalim, kaip buvo tėviškėj gerai.
Ir prisiglaudę prie berželio mes laukiame savų vaikų,
O kai išleidžiam juos į kelią, taip pat mums nyku ir baugu . .
     /Janina/

  MOTINAI

Duonos riekelė
Iš motinos rankų,
Plona riekelė,
Ar jos pakanka?

Mama,
Mes nepaklausėm
Vieno dalyko:
Ar Tu pavalgius,
Ar Tau paliko?

Motinos rankos,
Šiltos kaip duona,
Galvelę glosto,
Gera, malonu.

Duoną nuo lauko
Iki riekelės
Šildė ir globstė
Tavo rankelės.

Mama, mamyte,
Kur bekeliausim,
Ar Tu pavargus,
Nebepaklausim.

/Alė Kazlauskienė/

  * * * * *

Rugpjūčio žvaigždės kris
Į žemės delnus.
Tamsi, juoda naktis –
Ne mano laimė.
Pasukti Grįžulo Ratus
Labai norėčiau.
Aukštai iškelt rankas
Tada turėčiau.
Bet žvaigždės tolimos
Man nepasiekiamos.
Kurioj iš tų žvaigždžių
Laimė mana gyvena?
Nuskinki vieną man,
Mano Mama,
Kad laimė manyje
Lyg ta žvaigždė žibėtų
Per visą šiltą, šiltą
Rugpjūčio lietų.
/V.Tičkienė/

  Aldona GLEIZNIENĖ
Jūžintai

Išėjusiai motinai

Čia mano pasaulis, kuriam aš gimiau,
Ir jo neiškeisčiau į nieką.
Motule, man pasaką sekei taip seniai,
O, kad sugrąžintų kas laiką...

Gražiausių svajonių stačiau aš pilis,
Mamyte, buvai jų valdovė.
Juk aš dalelytė tavosios širdies,
O tu mano džiaugsmas ir saulė.

Jau metai praūžę sugriovė pilis,
Griuvėsiai širdyje teliko.
Mamyte, šioj žemėj tavęs jau nėra,
O aš nešu kančių vainiką.

Buvai, mamyte, skaisti saulė,
Galvojau: niekas neužgesi,
Buvai tu pasaka be galo,
Galvojau: niekad neišseksi.

Buvai gyvenime, mamyte,
Visų ryškiausias švyturys.
Juk tu pirmoji man, mamyte,
Atvėrei į gyvenimą duris.

19

ŽODIS IŠ PAVASARIO DANGAUS

O,koks dangus!
Pavasaris pro debesėlį žiūri,
Po mišką sklando
Saulės spinduliai-
Paliečia medžių šakose
Išsirpusį mažytį pumpurėlį
Ir kviečia į erdves
Kaip į namus...
O atsiverti visada
Iš naujo reikia,
Kad būtų šviežias
Oras ir skaidrus dangus.
Be lapų žalumos
Ir naujas rytas neateina;
Juk naktį pasiruošęs
Skleidžiasi ir žodis,
Eina ir pas jus-
Taip mylimus,savus.

/Onė Baliukienė/

20

KAŠTONŲ ŽVAKĖS

Mieli į vasarą vaizdai,-
Apšviečia juos gražiai
Kaštonų žvakės,
Pasipila iš avilių
Po kiemus ir laukus
Iš avilių darbštuolės bitės
Ir plaštakės...
Pakirdę čirškia,
Džiaugiasi atokaitoje
Ką tik išsiritę
Ir iš ežerų išlipę
Žalieji žiogai.
Oi, paukščių giesmininkų
Jau nesuskaičiuosiu...
Gyvenk tik, žeme,
Su mumis visais
Dar, kol dainuoju,
Duoklę atiduosiu.

/Onė Baliukienė/


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA