UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA


ĮVAIRI POEZIJA

Сообщений 21 страница 40 из 168

21

Amžinas virpesys

Kai puošiasi žaliai
Gimtinės kloniai
Ir pasigirsta iš toli
Paukštelių čiulbesys,
Kai pajunti ,
Kada miškai alsuoja,
Širdį užplūsta
Neregėtas virpesys...
Ir nejučia rankas ištiesiu,
Paglostau medį,
Kalbinu lapus,
Kad jie virpėti
Amžinai galėtų,
Net ir tada,
Kai mūsų nebebus.
Ona Baliukienė
Tolimam...

Mūsų erdvė
Ten,iš rytų ,atsklido tirštas rūkas,
Jį pasigavęs vėjas kėlė iki debesų.
Bangų mūša nuo vandenyno kilo
Ir atsidususi atslūgo
Prie mano kojų tarsi pamesta erdvė.
Šios vizijos-tiktai svajonės,
Išdaigos internetinių bangų,
Bet gyvo žodžio,žvilgsnio neatstoja-
Nepasidžiaugsi rankų švelnumu...
Toli toli virš debesų mintis sustoja,
Gal susitiks tave erdvėj?
Juk vandenyno spindesy atsikartoja
Kasnakt vis budinti vakaruose žvaigždė.
2008
Ona Baliukienė 

Sielos vedlys

V.Mykolaitis-Putinas
Išpažinčių klausytis
Putinas nespėjo-gal ir nenorėjo-
Turėjo daug kitokių pareigų,
Bet savo išpažintį
Į knygas sudėjo
Ir liko amžinu sielos vedliu.
Kai su šventa malda,
Meilė bažnyčioje nušvinta-
Didžiausia Dievo dovana
Ir pašaukimas-būti poetu...
Ištikimybę sau ir žmogui
Tarsi šventą auką pakylėjo,
Todėl ir liko amžiams nemarus.
Skaitau posmus
Ir tyrą sielos šventę
Kaskart naujai-
Kaip maldą suprantu
Ir darosi lengviau gyventi,
Kai knygoje savo mintis randu.
2008
Ona Baliukienė

Mano mintys-pareiga gyventi

Tiesiog trumpam
Iš nežinios atėję
Į šį pasaulį žvelgiame kas sau-
Išeinam kojų net sušilt nespėję,
O taip atrodė -viskas prieš akis,
Kad metų bus dar daug...
Vis jaučiam ant pečių
Ne pagal išgales uždėtą kryžių,
Kartais suklumpame gyvenimo kely,
Bet vėl kovojame
Ir pareigas atlikti pasiryžę,
Kad priekaištų nebūtų per aštrių.
Nebejaučiu,kada laisvai alsuoju
Ir būnu iki galo savimi,
Bet kada viską tyliai apgalvoju-
Lieku vienų viena su dangumi.
O ne,geriau ,kol savo kryžių
Palengva neši...
2008
Ona Baliukienė

Rytas

Virš kūdrų ,ežerų prigludo baltas rūkas,
Ganyklose sumigę gyvuliai,
O rytas brėkšta-prikelia kregždutę,
Paskubina- sparneliais dangaus kelią pažymėt...
Lakštingalos giesmė pernakt skardeno,
Prityla-klausosi gegutės pirmojo ,,kukū“,
Antelės vaikelius tvenkinyje pliuškena,
Išpučia savo būgnelius šimtai varlių...
Žiūriu į tolimą raudoną dangų
Ir laukiu pirmutinių saulės spindulių.
Vis bėgu iš nakties žabangų-
Prieš ryto žavesį-gamtos altorių-
Dėkodama naujos dienos augimui,
Nors valandėlei atsiklaupti suskumbu.
2008.
Ona Baliukienė

Vasara




Baltų beržų pavėsy vakaras sustoja,
Prabėgo dar viena svaiginanti diena,
O vasaros gaiva vakaris vėl alsuoja,
Pasklido pienių pūkas po kalvas.

Gimtinės ežerėliuose saulutė nusiprausia
Ir debesų verpetai plaukia dangumi.
Sustoju vakaro gaisrų sulaukus-
Palaukėje,kur pievos kvepia medumi.

Prigludo sutemos liepų alėjoj,
Skardenanti lakštingalos giesmė
Atsklido iš toli nutilus vėjui.
Dabar žinau-kokia gili šio vakaro prasmė.

Kaip nuostabu į vasarą įžengti
Su savo nesibaigiančia daina!
Todėl einu rami šiai nakčiai nusilenkti
Ir su beržais sulaukti,kol nušvis aušra.
2008
Ona Baliukienė

Mano mintys-Ugnis

Neliest ugnies,kad nenudegtum,
Kai laužas kuriasi
Nematoma širdy liepsna,
Bet visada nerimsta
Mintys slaptos,
Nors ir trumpam įpūsti
Karštas žarijas.
O kaip prikalbinti
Lengvutį vėją,
Kad laužą kurstytų ilgai ilgai-
Kažin , ar viskas,ko norėjau,
Dar išsipildys...
Ar liks tik saujoj pelenai.

Ona Baliukienė

Neprarandu vilties

Kada į veidą žvelgia
Aklina tamsa
Ir širdį slegia liūdesys,
Dažnai kartoju,
Kad beprasmiški darbai,
Nelinksmina rytojus,
Neišsipildžiusių svajonių
Kupina diena,
Nebevilioja tolių ilgesys...
Tada pasižiūriu
Į Svarstykles,
Dangaus platybėse
Man rodančias kelius-
Kiek daug likimų,
Susipynusių ties amžių kryžkele...
Džiaugiuosi,
Kad ir aš tarp jų .
Ona Baliukienė

Letuviškas žodis-Donelaitis

Gyvenimas ratu lyg būro įkinkyti jaučiai eina-
Pavasarį vaikai prieš saulę šildo skudurines lėles.
Štai moteris darbų-daržus pasėti mokęs -
Su duonos rieke sielai atneša eiles.
Ir pinasi pagoniški žmonių žaidimai
Su Dievui paskirta bažnytine giesme.
Metų laikai ir būro amžius bėga-
Gyvenimo geresnio ilgis kiekviena troba.
Vėl vasaros darbams saulutė kelia
Darbščiuosius net ir tinginius – visus,
O himną darbui Donelaitis gieda-
Kaip pagrindinį pradą paprasto žmogaus.
O atpildą už sūrų prakaitą ir triūsą,
Kad nereikėtų varnų šaudyti tuščiai,
Ruduo , nors purvinus ratus ir vyžas siurbęs,
Ir nugaras lietum lyg švęstu vandeniu išskalbęs,
Pelnytai ant vestuvių stalo padeda -
Kaip visų metų darbo vaišes-
Kasdieninę duoną su malda,šventai.
Tai kas , kad kartais per daug prisisiurbus,
Išsprūsta nepadorūs reikalai...
Jau su žiema senatvė pro langelį žiūri,
Kai nebėra saulelės spindulių,
Mirtis aplanko ir darbštuolį žmogų -
Koks paradoksas:turtuolio nuplaktą už skatikus.
Gal ne hiperbolė hegzametru atklydus-
Tiktai poeto meilė artimam skambės,
Kas žmogiška ir paprasta jis mato,girdi-
Prieš tokius puslapius,poetą,kunigą ir žmogų-
Pirmą lietuvišką rimuotą žodį ,
Prieš knygos paslaptį lenkiuos žemai.
Jeigu ne jis , ilgam nebūtume poezijai užgimę,
O saulės šiluma ,Dievo dovanomis pavirtusi,
Vis tuo pačiu gyvenimo ratu skubės .

Ona Baliukienė

Gyvenimas- klajonė

Sustojo vakaro delčia,
Paparčiai jau užsnūdo
Tyliame eglių pavėsy.
Nurimo vėjas,
Spengiančioje tyloje
Cikados smuikelius nederintus
Dirvonuose išmėtė.
Naktis alsuoja-
Pilna krūtine
Geriu jos dovanas,
Kol žemė miega.
Širdy prabudusi
Klajoklė nerimo audra
Su vakaro delčia
Į dangų kopia,
Neužmiega...
O!Nesustok pusiaukelėje-
Šios akimirkos aš laukiau per ilgai,
Ir štai mano gyvenimo delčia
Taip nejučia jau pas mane atbėgo.
2008
Ona Baliukienė

Šalta

Pavasaris,miškai ir pievos žalios,
O šakose vis supasi šiaurys.
Dangus toks rūškanas ir nesvetingas,
Ir taip sunkus švininių debesų
Balzganas kelias-
Be saulės spindulio-
Kaip pasiklydęs amžių pėdsekys.
Net nežinau,ar tas kelias kaltas,
Ar audrose sustingusi širdis...
Tiktai žinau,kad šiandien šalta,
Klajoja virš laukų
Prie debesų prigludęs liūdesys.
2008
Ona Baliukienė

Miške

Banguoja miško žaluma beribė-
Čia susijungia žemė ir dangus;
Kur proskynose eglės ir beržynai rymo-
Tarp jų taip gera ir saugu.

Užstos mane jie nuo šiaurinio vėjo,
Jų šakose šiurens tik negandų aidai...
O žemuogių pievelės taip kvepėjo!
Jų aromatą tarsi pasaką prisimenu ilgai.

Čia pat lazdynas riešutus siūbuoja,
Nauja gyvybė greit į žemę nubyrės...
Kad taip galėčiau su mišku žaliuoju
Ieškoti danguje vienintelės lemties žvaigždės.
2008
Ona Baliukienė

Ežero paslaptis

Kai išsilaisvina vanduo
Iš snaudžiančių ledų vergijos,
Suklūsta ežeras-
O bangos sveikinasi,
Dūžta prie krantų,
Maži laiveliai supasi
Ir nendrės krebžda tyliai tyliai,
Nes susijungia debesys
Ir kalbasi su juo.
Iš tolimų šalių jie atkeliavo,
Gal parnešė gerų žinių...
O ežeras čia amžinai bangavo
Taip saugodamas gyvastį
Ir žvilgsnį mylimų akių.
Kai rankomis jo veidrodį suskaldžius
Savo gyvenimą ir atmintį
Kaip gyvą paslaptį jame regiu,
O širdies nerimą ,
Kaip amžių virpesį,
Kasdien naujai atskleidus
Į jo gelmes
Kaip į dienoraštį žvelgiu.
Ateik su manimi pabūti,
Vienatvėj pabudėti
Ir tave kviečiu.
2008
Ona Baliukienė

Savaip

Kai obelys sode
Jau nužydėjo,
Akacijos pasipuošė baltai.
Po vasaros slenksčiu
Pienių vainiką dėjau...
O!Kaip ilgėjausi
Pavasario dienų ilgai.
Prisiminimuose jaunystę
Kaip pavasarį
Prie sprogstančių beržų
Sutikti dar norėjau-
Viršūnės rodė saulę
Danguje aukštai...
Visiems į praeitį takai užžėlė,
Bet mylime ir liūdime
Savaip.
2008
Ona Baliukienė

Į ateitį einu

Kai darosi širdy sunku,
Statau ant stalo molinį ąsotį,
Renku iš tolimų atsiminimų
Nužydėjusias gėles,
Suvilgau stiebelius-
Ryto rasa ir ašara pagirdau
Kad nepaklystų atmintis
Tarp išlapojusių lyg piktžolės
Skriaudų ir netekčių gausa.
Kai darosi širdy graudu,
Renkuosi žodį MEILĖ-
Prie jo prigludusi
Kaip prie šaltinio
Lūpomis ir siela
Džiugesį geriu...
Nušvinta saulės spinduliais
Siaurais takeliais nežymėtos,
Dar nebraidytos pievos
Horizonte slenka
Tada tarp vėjo ir audros,
Nakties ir sutemos
Ribų nesurandu-
Sunkumai,graudulys
Taip nejučia sumenko...
Per naują rytą iš nakties
Į ateitį einu.
Kai darosi širdy šviesu,
Ištiesiu dangui ranką,
Po kojom žemę atrandu.
2008
parašė Ona Baliukienė

SVAJONIŲ TAKAIS

Mūsų sodas

Senam sode lapoja obelys prie kelio,
Aš naują sodą auginau.
Pavasarį šakų vainiką kelia
Ir sveikina visus
Saulutė su nauja diena
Šiltais kaip motinos delnai
Auksiniais spinduliais.
Ir senas ,jaunas renkasi sau kelią,
Kai soduose pražysta dobilai,
Bitutės žiedelius prakalbina
Ir vėjas galvas iškedena,
Kad būtų tiesūs,lygūs jiems keliai.
O kad geriau suprastų seno sodo kalbą,
Iškėlė žemė akmenis aukštai-
Vieniems jie įveiktus slenksčius dar mena,
Kitiems-pirmi gyvenimo išbandymai tiktai...
Kol švies viltis-sultingus obuolius dar skinsiu,
Kasmet sunoks rausvieji dobilai,
Kol meilės sodą širdyje auginsiu,
Tol džiaugsmas skleisis vis naujais žiedais.
     Ona Baliukienė

Отредактировано Fortūna (2012-06-21 19:20:34)

22

Gegužis   

Gegužį dainavo ne viena poetas,
Ir man čia belieka nedaug kas pridėti.
Gal dainas dainuoti, daug kartų girdėtas?
Alyvų paunksmėj svajot ir mylėti?

Norėčiau aš vien į tą meilės idilę
Įpilti nors vieną rūstesnę gaidą.
Prabilkit, kas skurdot per žiemą nutilę!
Pavasario audros te jūsų nebaido.

Išeikit į laisvę, kai pirmas griaustinis
Ir žaibas paskatins pavasario liūtį.
Ir ryžto balsai nuaidės iš krūtinės,
Kad gera šioj žemėj gyventi ir būti.

Būk sveikas, geguži, pražydęs raudonai,
Maištingom, viltingom dainom nuskardėjęs!
Pakilo į saulę širdžių milijonai,
Laisvų kaip tas drumstas pavasario vėjas.

Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo,
Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė.
Teskamba balsai, kur gegužy pragydo,
Teskleidžias žiedai, kuriuos saulė sukrovė.
  Vincas Mykolaitis Putinas

23

Dėkui, jau lyg ir primirštas šis poetas buvo. Gegužis - gražiausias metų laikas :cool:

24

LEMIA SVORIS

Žmonės pyksta,

niršta, baras.

Kyla riksmas,

Kyla karas...

Dėl kapeikos

ar garbės

stumia draugą

prie duobės...

tramdau juos

žodžiu svariu,

nes daugiau...

nei jie sveriu.

(Vytautas Eidukaitis)

  MANO GYVENIMAS

Buvo vasara. Klykė žuvėdros.

Buvo pievos nepaprastai žalios.

Aš sėdėjau ant kalno žiūrėdamas,

Kaip gyvenimas eina pro šalį.

O jis ėjo saulėlydžio vieškeliais

Pro malūnus, pro krautuves uždaras,

Pro smukles, pro stotis ir pro viešbučius,

Kaip kareivis pavargęs - į vakarus...

Ir aš vienas po žydinčiu putinu

Išsigandęs ilgai dar sėdėjau,

O jis ėjo tolyn pasipūtęs

Ir visai į mane nežiūrėjo.

Tik dar akmenį sviedė... (Už ką?)

Apvirtau it suskilus stiklinė...

Ir priėjo laukinė ožka...

Ir kaip lapą mane nuskynė...
  /J.Erlickas/

   Medžiais tikėk,
savim vandeny atspindėta,
tikėk.

Lėk telegramom, laidais,
šaukis paštais, laiškais…
Keliui manęs pavydėk,
žaibui manęs pavydėk.

Jeigu į kapą nuleis, kas padės
vėl man išlipti iš duobės,
pievas matyt ir žvaigždes,
mėlyno laiško raides.

Plentuose pėdsakai mano sušals.
Tūkstantį kartų langai pabals…
Tūkstantį pirmąjį…
                          Ko tu tyli?
Būsiu jau tavo plaukai žili.

Būsiu jau tavo senais laiškais,
būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.
Vaivorykštės senos miegos vandeny,
žaibo pėdsakai ges vilny.

O tu netikėki žilais plaukais,
o tu tikėki melsvais laiškais.
Medžiais tikėk,
savim, vandeny atspindėta, tikėk.
  /M.Martinaitis/

25

Labai patiko eilėraštukas LEMIA SVORIS. Toks tikroviškas :cool:

26

GEGUŽIS

Naktį griausmas topolį spiritu palaisto.
Žemėj sklinda karštas kvapas nuodėmingo vaisto.

Garsiai - kaip granatos - sprogsta pumpurai.
Jau iš anksto matos: baigsis negerai.

Miškuose šaltiniai muša kaip šampanas,
Krūmuos griuvinėja pasigėręs Panas.

Žemė ūžia bitėm, žaidžia vabalais,
Upėj plaukia debesys putotais gabalais.

Plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos,
Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos.

   SAULĖS DARBAI

Tyliai šlamančių medžių poros
Svyrinėja lauko gale.
Juos užlieja laimingas oras,
Visagalės saulės galia.

Ji nuglosto žydinčią liepą,
Jai paduoda viedrą vandens,
Ji didžiuliam ąžuolui liepia
Jai uždėt rankas ant liemens.

Nuramina raudančią žolę
Jos ranka šilta ir švelni,
Užaugina žuvį gražuolę
Ežerų žydram šuliny.

Lieja šviesą lekiančios svirtys,
Vėjai veža aukso ratus,
Ir prasiveria žalios širdys,
Ir nuo medžių teka medus
Į visus pasaulio kraštus.
   H.Radauskas

27

Kitų kūrybą skaityt - malonumas, o pati jau beveik nieko nebesugalvoju. Ir rankos jau negrabios. O šie eiliukai man patiko net labai :writing:

28

BALTIEJI DOBILAI

Kaip mažas priekaištas,
Kaip pakelės smūtkelis,
Kaip baigianti žydėt gėlė
Sustojau prie akmens,
Kuris anuos laikus dar mena
Ir šaukia, šaukia:“Neskubėk!“
Vaikystę tebegroja man čionai
Rausvos smilgų galvelės,
Tarytum sako:“Ką tu suradai
Beeidama pro šitą nuogą
Žemės lopinėlį, ant kurio
Tik iki juosmens žalia žalia
Ir mažyčiai pirštų antspaudėliai
Prie kiekvienos gegutės ašarėlės,
Nenušienautos taip ilgai.“
Nėra pievoj karvutės,
Nekvepia šiltas pienelis;
Kas gi suės,
Bet žydi, žydi
Vis baltieji dobilai...

   UŽ DYKĄ

Mažai kas turi
Tiek kantrybės,
Kaip mūsų žemė -
Motina gimtoji,-
Nuo kur pradėjome pėdas
Ir šitiek metų einame,
Žirgliojame...
Ir vis prieš ją dažnai
Mes keliame kumščius,
Kad maža davė,
Turtais neapkrovė,
Kad reikia dar patiems
Išarti dirvą, sėti, pjauti
Kepti pyragus -
Už mus to nepadaro
Niekas...
Kokia jinai kantri,
Kad priima visus
Už dyką...

   SAVA

Savo krašte
Ir tvoros žydi;
Savo kieme
Ir triukšmas savas -
Sava gaidžio giesmė,
Savas takelis
Nuo šaltinėlio
Iki savos gryčios
Ir žemės grumstas -
Juodas, įsitrynęs -
Lyg ta pūslė delne.
Ir savas rūpestis,
Ir nuovargis -
Nuo lopšio
Iki savo dienos
Jau paskutinės...
Ir ašara sava -
Skaidri, šilta...
Čia aš esu sava
Savo gimtinėje,
Kur teka upė -
Tai giesmė mana.
/Ona Baliukienė/
         http://uploads.ru/i/E/8/r/E8re0.jpg

29

Mieli eiliukai, gražiai rašo ponia Ona. Anksčiau jos nesu girdėjusi, teks giliau pasidomaut.

30

Nugi tikrai tos moteriškos sugeba parašyt, net už plaučių sugriebia :D  :cool: Bandžiau ir aš, ale kas išėjo, tai nei velniui, nei gegutei.Ir pats nesupratau, apie kų kalba eina :blush:

31

Kad jau visi rašo, tai ir aš užsikrėčiau ta liga.
Truputį ne į temą, bet su viltimi ateičiai...

RUDENĖLIS
Ankstyvas ruduo. Jis auksu padengė takus,
O už jo pečių laukimas nebylus...
Iš dangaus jau krinta snaigės,
Jos puošnios, baltos, dar nelauktos.
Alsuoja jos tikru šalčiu,
Kuris nerimsta žmogui už pečių.
Žmogaus širdy vis dar vasara.
Ji lyg vaikystės pasaka.
Šviesi, tyra ir stebuklinga
Su pabaiga visada laiminga.
Ir niaukiasi ruduo,ir gūžiasi žiema,
Jiems neįveikti žmogaus niekada.
Žmogaus, kuris tiki ateitimi
Ir vėl atbundančia viltimi.

Marytė - M j K, 2012. 06. 05http://uploads.ru/i/B/g/5/Bg5d9.jpg

Отредактировано Marina (2012-06-05 08:04:27)

32

Ajajai! Kai toks saulėgrąžų žydėjimas, ir ruduo nebaisus :cool:

33

AR DAUG ŽMOGUI REIKIA?

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės.
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai, tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu,
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia nors vieno - bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku...
Ir maža, ir daug, - Atsakyti sunku...
O laikrodžiai vis eina, nesustoja -
Skaičiuoja valandas ir minutes.
Kažkas išėjo, gimė jau kažkas.http://uploads.ru/i/M/L/X/MLXcD.jpg
:love:
Kažkas sapnuoja mylimąją savo,
Kažkas jai sako - meilės nebėra.
Visi jie teisūs, teisūs iki galo,
Nes toks gyvenimas yra...
Tu gyveni tik vieną kartą -
Kovok, mylėk, kentėk ir širdį savąją atvertą,
Lyg žiedo taurę saulei patikėk.
Tik vienas tau gyvenimas teduotas,
Galingas, didelis, kvapnus...
Į blizgučius neiškeistas, neišparduotas
Laimingas tau gyvenimas lai bus.

Janina Degutytė.

Отредактировано Marina (2012-06-08 10:21:34)

34

Labai teisingi žodžiai, labai! Ačiū, kad juos dar kartą priminei, nes jau prisimiršę buvo :blush: Toks jau tas gyvenimas...

35

          Vienu žodžiu - GRAŽU! Patiko :cool:

Отредактировано Nija (2012-06-09 21:36:19)

36

* * * * *
Šypsena ragauja ašaras sūrias,
Ir akimirksniu sušildo tavo širdį,
Juk prisimenam akimirkas gražias,
Tik todėl, kad pagaliau išgirdom
Vienas kitą. O prabėgusias dienas,
Mes supylėme į vakaro miražą...
Nors aplinkui niekas nesupras,
Kad gyvename todėl, jog mums vis maža..
  /Raimondas/

37

AUŠTANTIS RYTAS

Paryčiui išsirangę žalčiai iš širdies iškeliauja,
Keikdami tankią sutemą, atveria šviesai vartus.
Aš tikrai nežinau, kodėl šnypšdami nuodėmę naują
Skelbia rytui – nuo šiolei naktis taip ilgai neužtruks,

Ją užpildys šnabždėjimai tįstančio, augančio ryto,
Kada paukščiai pakilę skardena ir melsvas dangus
Siekia šitaip aukštai lyg ekstazės gyvenimo kito
Ir neleidžia galvot, kas gi liks, kai manęs nebebus.

Krenta strėlės širdin, išgaląstos gyvenimo triūsais,
Tik šešėliai minčių gula žemėn lyg aidas varpų.
Lyg išplaukusią maldą, kas kartą atgimusią gūsiuos,
Aš girdžiu tavo šauksmą į šviesą – vėl eiti kartu.

Ir išglostys diena svajones, susiglamžiusias mūsų,
Nusineš jas tolyn ir tolyn tas žmonių šurmulys.
Tarsi paukštis danguj aš nauja, aš atgimusi būsiu,
Man visai nesvarbu, švies dar saulė ar rudeniu lis.
               /vilnis/  /iš Rašyk.lt/

38

VIENATVĖ

Mintis yra pašėlusiai veržli –
Ji kerta seklumas, į kalnus kopia,
Bet be peties šalia tu negali
Net paprasčiausiai perbrist upės.
O ką sakyt, jei vienišuos namuos
Tik lango akys širdį glosto,
Jeigu tik laikrodžio gegutė užkukuos,
Kai vėlei kelsies nesudėjęs bluosto.
Jeigu tik mintys – sesės – kalbina tave
Ir veidrodžiai šešėliais šnekas,
Jei žingsniai, skubantys gatve,
Tau ne dienos šaukliai. Jie – niekas.
Jeigu vienatvė – gelianti angis –
Užantin tarsi šliužas susirango,
Ar širdyje žiojėjanti žaizda užgis,
Jei vėjas atlapas duris tik tranko?
  /R.Petrilevičienė/

39

Tvenkinių vandeny dar vaikystės dangus atsispindi,
Nardo žuvys žvynuotos, maitintos svajų viltimi.
Pajiesly, mūsų motinų meile pripildytas inde,
Po tavuoju dangum juk negalime būt svetimi.

Čia pirmieji takai, čia žolė po mūs kojomis žėlė,
Čia užaugom tvirti, kaip tie gražūs berželiai žali.
Kur bebūtum nuklydę, čia nuolat sugrįžtame vėlei
Į tave, išsvajotasis, mielas, tu mūs Pajiesly.

Čia, kur Jiesla sena tvenkinių akimis dangų glosto,
Ajerai kur liauni snaudžia Šušvės srauniam vandeny,
Šitiek mėlio danguj, tiek erdvės skrydžio laisvojo mostui.
Jau pakėlėm sparnus. Kaip be mūs tu čionai gyveni?

Pajiesly, Pajiesly, mūsų meilės sparnuotoji paukšte,
Tvenkinių vandeny dar vaikystės dangus atsispindi,
Nardo žuvys žvynuotos, maitintos svajų viltimi.
Pajiesly, mūsų motinų meile pripildytas inde,
Po tavuoju dangum juk negalime būt svetimi.
   /R.Petrilevičienė/

40

ĮPINSIU Į PLAUKUS PAVASARĮ

Įpinsiu į plaukus pavasarį,
Nupiešiu veide savo šypseną, - -
Netolimo ilgesio atgarsiai
Lyg skiautės žiemos - teišsitrina.

Žibuoklių žvakelėmis nešinas
Dienas atplukdysiu ant debesio.
Šviežiai sulapoki, gyvenime,
Nereikia, gink Dieve, man svetimo

Nei veido, nei vardo, nei lūkesčių
Kai kovas per sutemas brenda, -
Kiek paukščiui pralėkusiam rūpesčių,
Kiek meilei, kol mus dar suranda ji!

S. G.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA