Amžinas virpesys
Kai puošiasi žaliai
Gimtinės kloniai
Ir pasigirsta iš toli
Paukštelių čiulbesys,
Kai pajunti ,
Kada miškai alsuoja,
Širdį užplūsta
Neregėtas virpesys...
Ir nejučia rankas ištiesiu,
Paglostau medį,
Kalbinu lapus,
Kad jie virpėti
Amžinai galėtų,
Net ir tada,
Kai mūsų nebebus.
Ona Baliukienė
Tolimam...
Mūsų erdvė
Ten,iš rytų ,atsklido tirštas rūkas,
Jį pasigavęs vėjas kėlė iki debesų.
Bangų mūša nuo vandenyno kilo
Ir atsidususi atslūgo
Prie mano kojų tarsi pamesta erdvė.
Šios vizijos-tiktai svajonės,
Išdaigos internetinių bangų,
Bet gyvo žodžio,žvilgsnio neatstoja-
Nepasidžiaugsi rankų švelnumu...
Toli toli virš debesų mintis sustoja,
Gal susitiks tave erdvėj?
Juk vandenyno spindesy atsikartoja
Kasnakt vis budinti vakaruose žvaigždė.
2008
Ona Baliukienė
Sielos vedlys
V.Mykolaitis-Putinas
Išpažinčių klausytis
Putinas nespėjo-gal ir nenorėjo-
Turėjo daug kitokių pareigų,
Bet savo išpažintį
Į knygas sudėjo
Ir liko amžinu sielos vedliu.
Kai su šventa malda,
Meilė bažnyčioje nušvinta-
Didžiausia Dievo dovana
Ir pašaukimas-būti poetu...
Ištikimybę sau ir žmogui
Tarsi šventą auką pakylėjo,
Todėl ir liko amžiams nemarus.
Skaitau posmus
Ir tyrą sielos šventę
Kaskart naujai-
Kaip maldą suprantu
Ir darosi lengviau gyventi,
Kai knygoje savo mintis randu.
2008
Ona Baliukienė
Mano mintys-pareiga gyventi
Tiesiog trumpam
Iš nežinios atėję
Į šį pasaulį žvelgiame kas sau-
Išeinam kojų net sušilt nespėję,
O taip atrodė -viskas prieš akis,
Kad metų bus dar daug...
Vis jaučiam ant pečių
Ne pagal išgales uždėtą kryžių,
Kartais suklumpame gyvenimo kely,
Bet vėl kovojame
Ir pareigas atlikti pasiryžę,
Kad priekaištų nebūtų per aštrių.
Nebejaučiu,kada laisvai alsuoju
Ir būnu iki galo savimi,
Bet kada viską tyliai apgalvoju-
Lieku vienų viena su dangumi.
O ne,geriau ,kol savo kryžių
Palengva neši...
2008
Ona Baliukienė
Rytas
Virš kūdrų ,ežerų prigludo baltas rūkas,
Ganyklose sumigę gyvuliai,
O rytas brėkšta-prikelia kregždutę,
Paskubina- sparneliais dangaus kelią pažymėt...
Lakštingalos giesmė pernakt skardeno,
Prityla-klausosi gegutės pirmojo ,,kukū“,
Antelės vaikelius tvenkinyje pliuškena,
Išpučia savo būgnelius šimtai varlių...
Žiūriu į tolimą raudoną dangų
Ir laukiu pirmutinių saulės spindulių.
Vis bėgu iš nakties žabangų-
Prieš ryto žavesį-gamtos altorių-
Dėkodama naujos dienos augimui,
Nors valandėlei atsiklaupti suskumbu.
2008.
Ona Baliukienė
Vasara
Baltų beržų pavėsy vakaras sustoja,
Prabėgo dar viena svaiginanti diena,
O vasaros gaiva vakaris vėl alsuoja,
Pasklido pienių pūkas po kalvas.
Gimtinės ežerėliuose saulutė nusiprausia
Ir debesų verpetai plaukia dangumi.
Sustoju vakaro gaisrų sulaukus-
Palaukėje,kur pievos kvepia medumi.
Prigludo sutemos liepų alėjoj,
Skardenanti lakštingalos giesmė
Atsklido iš toli nutilus vėjui.
Dabar žinau-kokia gili šio vakaro prasmė.
Kaip nuostabu į vasarą įžengti
Su savo nesibaigiančia daina!
Todėl einu rami šiai nakčiai nusilenkti
Ir su beržais sulaukti,kol nušvis aušra.
2008
Ona Baliukienė
Mano mintys-Ugnis
Neliest ugnies,kad nenudegtum,
Kai laužas kuriasi
Nematoma širdy liepsna,
Bet visada nerimsta
Mintys slaptos,
Nors ir trumpam įpūsti
Karštas žarijas.
O kaip prikalbinti
Lengvutį vėją,
Kad laužą kurstytų ilgai ilgai-
Kažin , ar viskas,ko norėjau,
Dar išsipildys...
Ar liks tik saujoj pelenai.
Ona Baliukienė
Neprarandu vilties
Kada į veidą žvelgia
Aklina tamsa
Ir širdį slegia liūdesys,
Dažnai kartoju,
Kad beprasmiški darbai,
Nelinksmina rytojus,
Neišsipildžiusių svajonių
Kupina diena,
Nebevilioja tolių ilgesys...
Tada pasižiūriu
Į Svarstykles,
Dangaus platybėse
Man rodančias kelius-
Kiek daug likimų,
Susipynusių ties amžių kryžkele...
Džiaugiuosi,
Kad ir aš tarp jų .
Ona Baliukienė
Letuviškas žodis-Donelaitis
Gyvenimas ratu lyg būro įkinkyti jaučiai eina-
Pavasarį vaikai prieš saulę šildo skudurines lėles.
Štai moteris darbų-daržus pasėti mokęs -
Su duonos rieke sielai atneša eiles.
Ir pinasi pagoniški žmonių žaidimai
Su Dievui paskirta bažnytine giesme.
Metų laikai ir būro amžius bėga-
Gyvenimo geresnio ilgis kiekviena troba.
Vėl vasaros darbams saulutė kelia
Darbščiuosius net ir tinginius – visus,
O himną darbui Donelaitis gieda-
Kaip pagrindinį pradą paprasto žmogaus.
O atpildą už sūrų prakaitą ir triūsą,
Kad nereikėtų varnų šaudyti tuščiai,
Ruduo , nors purvinus ratus ir vyžas siurbęs,
Ir nugaras lietum lyg švęstu vandeniu išskalbęs,
Pelnytai ant vestuvių stalo padeda -
Kaip visų metų darbo vaišes-
Kasdieninę duoną su malda,šventai.
Tai kas , kad kartais per daug prisisiurbus,
Išsprūsta nepadorūs reikalai...
Jau su žiema senatvė pro langelį žiūri,
Kai nebėra saulelės spindulių,
Mirtis aplanko ir darbštuolį žmogų -
Koks paradoksas:turtuolio nuplaktą už skatikus.
Gal ne hiperbolė hegzametru atklydus-
Tiktai poeto meilė artimam skambės,
Kas žmogiška ir paprasta jis mato,girdi-
Prieš tokius puslapius,poetą,kunigą ir žmogų-
Pirmą lietuvišką rimuotą žodį ,
Prieš knygos paslaptį lenkiuos žemai.
Jeigu ne jis , ilgam nebūtume poezijai užgimę,
O saulės šiluma ,Dievo dovanomis pavirtusi,
Vis tuo pačiu gyvenimo ratu skubės .
Ona Baliukienė
Gyvenimas- klajonė
Sustojo vakaro delčia,
Paparčiai jau užsnūdo
Tyliame eglių pavėsy.
Nurimo vėjas,
Spengiančioje tyloje
Cikados smuikelius nederintus
Dirvonuose išmėtė.
Naktis alsuoja-
Pilna krūtine
Geriu jos dovanas,
Kol žemė miega.
Širdy prabudusi
Klajoklė nerimo audra
Su vakaro delčia
Į dangų kopia,
Neužmiega...
O!Nesustok pusiaukelėje-
Šios akimirkos aš laukiau per ilgai,
Ir štai mano gyvenimo delčia
Taip nejučia jau pas mane atbėgo.
2008
Ona Baliukienė
Šalta
Pavasaris,miškai ir pievos žalios,
O šakose vis supasi šiaurys.
Dangus toks rūškanas ir nesvetingas,
Ir taip sunkus švininių debesų
Balzganas kelias-
Be saulės spindulio-
Kaip pasiklydęs amžių pėdsekys.
Net nežinau,ar tas kelias kaltas,
Ar audrose sustingusi širdis...
Tiktai žinau,kad šiandien šalta,
Klajoja virš laukų
Prie debesų prigludęs liūdesys.
2008
Ona Baliukienė
Miške
Banguoja miško žaluma beribė-
Čia susijungia žemė ir dangus;
Kur proskynose eglės ir beržynai rymo-
Tarp jų taip gera ir saugu.
Užstos mane jie nuo šiaurinio vėjo,
Jų šakose šiurens tik negandų aidai...
O žemuogių pievelės taip kvepėjo!
Jų aromatą tarsi pasaką prisimenu ilgai.
Čia pat lazdynas riešutus siūbuoja,
Nauja gyvybė greit į žemę nubyrės...
Kad taip galėčiau su mišku žaliuoju
Ieškoti danguje vienintelės lemties žvaigždės.
2008
Ona Baliukienė
Ežero paslaptis
Kai išsilaisvina vanduo
Iš snaudžiančių ledų vergijos,
Suklūsta ežeras-
O bangos sveikinasi,
Dūžta prie krantų,
Maži laiveliai supasi
Ir nendrės krebžda tyliai tyliai,
Nes susijungia debesys
Ir kalbasi su juo.
Iš tolimų šalių jie atkeliavo,
Gal parnešė gerų žinių...
O ežeras čia amžinai bangavo
Taip saugodamas gyvastį
Ir žvilgsnį mylimų akių.
Kai rankomis jo veidrodį suskaldžius
Savo gyvenimą ir atmintį
Kaip gyvą paslaptį jame regiu,
O širdies nerimą ,
Kaip amžių virpesį,
Kasdien naujai atskleidus
Į jo gelmes
Kaip į dienoraštį žvelgiu.
Ateik su manimi pabūti,
Vienatvėj pabudėti
Ir tave kviečiu.
2008
Ona Baliukienė
Savaip
Kai obelys sode
Jau nužydėjo,
Akacijos pasipuošė baltai.
Po vasaros slenksčiu
Pienių vainiką dėjau...
O!Kaip ilgėjausi
Pavasario dienų ilgai.
Prisiminimuose jaunystę
Kaip pavasarį
Prie sprogstančių beržų
Sutikti dar norėjau-
Viršūnės rodė saulę
Danguje aukštai...
Visiems į praeitį takai užžėlė,
Bet mylime ir liūdime
Savaip.
2008
Ona Baliukienė
Į ateitį einu
Kai darosi širdy sunku,
Statau ant stalo molinį ąsotį,
Renku iš tolimų atsiminimų
Nužydėjusias gėles,
Suvilgau stiebelius-
Ryto rasa ir ašara pagirdau
Kad nepaklystų atmintis
Tarp išlapojusių lyg piktžolės
Skriaudų ir netekčių gausa.
Kai darosi širdy graudu,
Renkuosi žodį MEILĖ-
Prie jo prigludusi
Kaip prie šaltinio
Lūpomis ir siela
Džiugesį geriu...
Nušvinta saulės spinduliais
Siaurais takeliais nežymėtos,
Dar nebraidytos pievos
Horizonte slenka
Tada tarp vėjo ir audros,
Nakties ir sutemos
Ribų nesurandu-
Sunkumai,graudulys
Taip nejučia sumenko...
Per naują rytą iš nakties
Į ateitį einu.
Kai darosi širdy šviesu,
Ištiesiu dangui ranką,
Po kojom žemę atrandu.
2008
parašė Ona Baliukienė
SVAJONIŲ TAKAIS
Mūsų sodas
Senam sode lapoja obelys prie kelio,
Aš naują sodą auginau.
Pavasarį šakų vainiką kelia
Ir sveikina visus
Saulutė su nauja diena
Šiltais kaip motinos delnai
Auksiniais spinduliais.
Ir senas ,jaunas renkasi sau kelią,
Kai soduose pražysta dobilai,
Bitutės žiedelius prakalbina
Ir vėjas galvas iškedena,
Kad būtų tiesūs,lygūs jiems keliai.
O kad geriau suprastų seno sodo kalbą,
Iškėlė žemė akmenis aukštai-
Vieniems jie įveiktus slenksčius dar mena,
Kitiems-pirmi gyvenimo išbandymai tiktai...
Kol švies viltis-sultingus obuolius dar skinsiu,
Kasmet sunoks rausvieji dobilai,
Kol meilės sodą širdyje auginsiu,
Tol džiaugsmas skleisis vis naujais žiedais.
Ona Baliukienė
Отредактировано Fortūna (2012-06-21 19:20:34)
