Aš myluoju tave ne dėl to jau,
Kad nuo kvaitulio svaigtų galva
Šito jausmo seniai nustojau,
Nors tu man po senovei sava.

Aš myluoju tave ne iš laimės,-
Argi tam tokį kelią ėjau?
Aš myluoju tave ne iš baimės,
Nes aš nieko daugiau nebijau.

Aš myluoju tave, nes į langą
Tamsoje tyliai beldžias lašai.
Nes retai kas mus teatlanko,
O ir mudu kiltus – ne dažnai
   / A.Baltakis/

* * *
Žydėjimo Tavo dienoms,
Kai lapai suliję nuo medžių nukrinta.
Žydėjimo Tavo dienoms,
Kai bruknių raudonas uogeles apsninga.
Žydėjimo Tavo dienoms,
Kai teška varvekliai
į grindinio kaktą.
Žydėjimo Tavo dienoms,
kai pievose gėlės linguoja į taktą...
Žydėjimo Tavo dienoms - suraski ir saugok
žydėjimo raktą!

* * *
Koks skirtumas kas aš esu?
Ir kam koks skirtumas, kad egzistuoju?
Tiktai akimirkas aš gyvenu...
Kitam gyvenimą, kai dovanoju.

Tačiau aš lyg žolė,
Pavasariais prasikalu iš naujo
Pro melagystę, išdavystę, pro apgaulę,
Vienatvę, ilgesį, skausmus.

Ir vėl sau gyvenu iš naujo.
Vėl kaip žolė, pamiršus viską,
Aš saulės šilumą ir vandenį geriu,
Ištryškusį iš amžinų versmių.
    /Gražina/

VĖLINIŲ PAMĄSTYMAI

Juoda naktis ir baltos chrizentemos.
Mocarto muzika tyli.
Žvakelių liepsnos - tarsi vėlės.
Ir pilkas kryžius liūdesy.

Lūpos tyli. Su artimaisiais
Apnuoginta širdim kalbu.
Atsiprašau ir padėkoju,
Per jų gyvenimus einu.

Kapai... kapai... Ne kūnai trūni,
Užpilti smėliu, dejone,-
Gyvenimai po žeme guli
Su ilgesiu ir svajone.

/M. Krasauskienė/
   * * *

*  *  *  *  *
Pražydusiom kekėm pavasaris
Mūs valandas, sekundes skaičiuos.
Spindės rytmečio ašaros
Melsvuose Šešupės krantuos.

Oi , keliai tie ,mielieji keleliai,
Kur jūs vedėt, ar kas besupras.
Išbarstyti gėlių lapeliai,
Bet gal žiedus dar galim surast?

Ir viskas, oi, viskas praeina,
Kaip mūsų jaunystė graži.
Tik mūsų sukurtąją dainą
Širdy iki galo neši.....
  Salomėja Mikelaitienė

* * *
Ar suprasdavau tavąjį juoką?
Ar suprasdavau tavo akis?..
Nežinau...

Tiktai retsykiais delną priglausdavau
sau prie minčių ir kartodavau...
Tyliai kartodavau tavąjį vardą (...)
Ar suprasdavau, kam?
Kam širdies nenutylantis balsas
pavirsta vien trykštančiais
skaudančiais žodžiais?
O plakimas tik nuolat kartoja:
„Kentėti... Kentėti... „
Rankos gniaužias,
ir kumščiai iššokusiom gyslom
pakyla - vis kyla į šviesą
ir...
Ir toly virpėdami rimsta -
Vėl gniaužias...
Vėl silpsta,
kol akys išvysta
į saulę pakilusius delnus.

Nurimsta širdis...
Tik ar žino, kodėl?
Kodėl tavo juokas staiga
tampa tyras ir šiltas,
o pykčio visai - jau visai nebelieka -
tik jausmas...
Vėl tikras negyjantis jausmas...
Vėl... Meilė...
   /Rolis/

* * * * *
Kalbėjai vakarui, tartum suprastų jis –

Praeinantis pro šalį pakeleivis,

Vienintelis klausykloj nebylys –

Po kuždesių verksmingų išsiblaivęs .

Jo veido raumenys lyg piešiny,

Ir snaudžia tamsios tarsi varno akys –

Lyg pėdsakis vis tūno netoli:

Net išgirsti, kaip į ausis pasako,

Kaip nejučiom prisiglaudžia rūke,

Iškišęs guodžiantį bažnyčios bokštą. -

Aš vis bijau, kad vakaras tave

Lyg kūrinį graudžiausią nepavogtų
/Emvvilkke iš Rašyk.lt/
   * * * * *

SAUSIS

Stebuklų laikas pasibaigęs,
Tik atsimerksi - snaigės, snaigės,
Tik atsidusi - ir nelieka
Lengvos minties, gilesnio miego.

Niūru ir juoda, vos vos gyva.
Tik sniego sutrypto motyvas.
Nelieka mylimosios - uoliai
Ją kirmėlės doroja guoly.

Nelieka rankraščių nei peleno,
Akių žiedai pritvinkę nerimo,
Suyra esmės, o tačiau

Juodam visatos chorui gaudžiant,
Užkliudo veidą snaigė skaudžiai -
Stebuklas ar vos vos gražiau.
/aut. nežinomas/