UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA
GRĮŽAU
Grįžtu namo
Tamsoj paskendęs tėvo namas
Grįžtu namo
Su liūdesiu širdy
Prie klėties kepso kreivas klevas
Ir šuns būda tuščia
Žole užžėlęs takas į namus
Tik kūdroj tarp meldų
Sutartines dainuoja varlės
Ir suka ratą gandras virš galvos
Troboj boluoja tuščias stalas
Mėnulio pilnatis įslinkus
Ant grindų išrašo juodą kryžių
Ir šliaužia sienom lyg vagis
Trobos kampe juoduoja tėvo švarkas
Ant suolo paliktas krepšys su obuoliais
Grįžau namo...
/Danuteė J./
Nostalgija...
RUGPJŪTIS
Rugiapjūtė. Lenkia galvas vėl javai,
Gintarinės varpos laukuose banguoja.
Mielas mano, tu ir vėl atkeliavai,
Vėl įkėlei duriančią ražienom koją.
Gal diena, skubėdama laukais,
Apdaru užkibs už styrančiojo šiaudo,
Saulė katilo rusenančio dar nenukais,
Nes tik plėnys minutes dienos sugaudo.
Kur tau! Ta diena pasiutusiai vikri...
Ji tarp pirštų slysta tarsi šilko siūlas.
Glaustosi šešėliai soduos netikri,
Ir žvilgsniu gandralizdžius nuglosto tūlas.
Tuoj gandrinės. Skrydžiui kils jauni gandrai,
Juos žvaigždėm apverks rugpjūčio pilkos naktys.
Šitiek metų nuo rugpjūčio žengdami bendrai,
Dar nespėjom laimės Mekon mes nukakti.
R.Petrilevičienė
AMŽINAS VIRPESYS
Kai puošiasi žaliai
Gimtinės kloniai
Ir pasigirsta iš toli
Paukštelių čiulbesys,
Kai pajunti ,
Kada miškai alsuoja,
Širdį užplūsta
Neregėtas virpesys...
Ir nejučia rankas ištiesiu,
Paglostau medį,
Kalbinu lapus,
Kad jie virpėti
Amžinai galėtų,
Net ir tada,
Kai mūsų nebebus.
O.Baliukienė
skirta man
Ar dar ilgai
Esi šioj žemėj nuostabiausias žiedas.
Gaivus šaltinis, vyturio daina,
Net kai iš pykčio ašaros tau rieda,
Esi pati gražiausia ir tada.
Kai debesiu ant mano veido gula
Vešlių plaukų vilnijanti banga,
Gyvenimas ir vėlei laimę siūlo,
Kuri neužsibuvo kažkada.
Ar antakių juodų plonytės strėlės
Žaibus nukreipia tiesiai į mane.
Prieš tavo grožį blanksta visos gėlės,
Užburtas aš jaučiuosi lyg sapne.
Tik nežinau, ar dar ilgai grožėsiuos
Švelniu baltos lelijos veideliu.
Nes į kišenę mano krizė gviešias
Ir daug rečiau beišgirstu;-,, Myliu“
/Pabiruogė/
Išbirėjus uoga labai interesnai parašė. Ta krizė niekam nepatinka, po kišenes vėjai švilpinėja, tai kur ti besinorės apie meilę kalbėt 
...tas nežino...
Kas nerašo eilių, tas nežino,
Kaip sunku kartais būna surast
Tikrą žodį, kuriuo padabintum
Eilutes, kad galėtų suprast
Tas žmogus, kuriam eilės paskirtos ....
Kas nemyli, tikrai tas nežino,
Kaip sunku nemylėt, kaip sunku ...
Arba meilė tavoji nuvytus
Kartais kaukia vienišium vilku....
Kas nebuvo laimingas – nežino,
Kokia laimė laiminguoju būt...
Mat gyvenimas dar negrąžino
Savo duoklę tam žmogui, turbūt ...
O gyvenimas teka, ir teka
Su kiekviena diena vis arčiau...
Kam gyventi šioj žemėj neteko,
Tas nežino jo skonio, greičiau ...
Algirdas Jankauskas
AKIMIRKŲ LAŠAI
... Kartais gyvenimo kely
iškrinta skaidrūs
žavių akimirkų
lašai...
Aš juos renku.
Tarytum žemuoges
veriu ant smilgos...
Suvėrus vėrinį
papuošiu kaklą
damai,
keliaujančiai taku
Likimo...
Rima Tunkūnienė
RUDENIO SKONIS
Pavargus žemė nori pailsėti,
Nors suvagota kaspinais
Giliais, juodais,
Tarsi mozaika išdėliotais.
Rytais atbunda,
Bet miglų skarą nusipurto
Ir pakelia jau palengėjusias akis.
Ruduo...
Saulėgrąžos vainikais moja
Dienai vis tirpstančiai daugiau
Ir draugėms obelims
Dainuoja pritilusiu ritmu,
Kai krinta obuoliai ir
Suskamba gailia gaida
Vėl žolę gelstančią bučiuoja.
Ruduo...
Žingsnius nukritę lapai puošia.
Mintis, atrodo, paukščiai išskrasidina
Palikę pilkoje erdvėj takelį ilgesingą.
Sparnu pamoja, prašo- tik sulauk.
Mes grįšime ir gailiai atsidūsta,
Palikdami jurginų kepures ir
Saldų rudeninį skonį.
Ruduo...
/Laša/
PRARASTA MEILĖ
Tu tikriausiai supratai jau,
Kad patyrei stiprų jausmą.
Ir gal kada tau teks pajusti,
Nepakeliamą praradimo skausmą?
Galbūt tada tu pastebėsi,
Kad netgi metų laikai
Pravirksta. Nors kiekvienas savaip,
Tačiau vienodai nuoširdžiai, giliai-
Kaip mažyčiai vaikai:
Medžių sula taps ašarom saldžiom,
Kuriom pravirks beržai, klevai ir uosiai.
Ryto rasa kris ašara skaidria-
Ja prasidės ir dar viena diena laukuose...
Tamsus dangus graudžiai pravirks,
Kūkčiodamas kartu su vėju.
Net snaigė delną tavąjį pasiekus,
Mažyčiu skausmo lašeliu pavirs.
Gyvenimas tampa griuvėsiais,
Praradus meilę pirmutinę.
Žemė ašarom įmirksta...
Tad nėra ko visai stebėtis,
Kad ir žmogus, beje, pravirksta...
/R.Zableckas/
/ Angelina Zalatorienė /
AŠ TAU MELUOJU
Mes miegame slapta su Tavimi svajonėj dviese...
O kai nubudusi Tave šaukiu, tai kalbamės lig paryčių...
Švelni akių žydrynės šiluma iš portretuko šviečia,
Iš veido neišblėsta tonas smulkiausių paslapčių.
O ne, aš Tau meluoju - mes kartu sapnus sapnuojam,
Kaip apkabinęs rankomis beprotiškai myluoji Tu mane,
Kaip Tu nepaprastai karštai ir vyriškai kasnakt bučiuoji...
Aš Tau meluoju - tai portretukas Tavo kalbina šalia.
Kas vakarą Tavoji nuotrauka gyvenimu pulsuoja:
Ji smalsiai žiūri į nakčiai nusirengusią mane...
O aš nusisuku ir realybėje Tave vaizduojuos,
Kad švelniu glėbiu lauki rūsčiam vienatvės patale.
Kas rytą nubundu sapnų per naktį iškankinta...
Tu tyliai kaip ir vakar iš portretuko nužvelgi mane.
O aš mūs patale viena, saldžiausio jausmo prijaukinta.
Tokia nepaprasta tik vienišos moters dalia...
(Zenė Sadauskaitė)
Įeina žmogus pro vartus
tiktai paviešėt valandėlę...
išeina...
Ir lauki jo vėlei
kažkoks neramiai nekantrus.
Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.
Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos.
PUŠYS
Išbėgo pušys į lygų lauką,
Prie akmenuoto kelio.
Kad nepraeičiau, kad nenuklysčiau-
Šviečia žalia žvakelė.
Pievomis tyliai per akmenėlius
Mano upelė teka-
Tai pailsėsiu pušų šešėly,
Tai nusiplausiu nuo kojų smėlį.
Aš vėl namuose-
Žalia ugnelė dega...
Birutė Gaigalienė
AR?
Ar pasakysi man, kur saulė jūroj dingsta?
Ir ar žinai kur veda San Fracisko tiltas?
Ar moki šaukt, kai juodas pykčio veidas ironiškai tau šypseną išspaudžia?
Ar sugebi tikėt, kai daugelis aplink tą mėšlo smarvės melą skleidžia?
Ar tu jauti kiek daug minčių savo galvos voke išsaugom?
Ar tu tiki, jog šis pasaulis nebeturi vardo?
Ar moki verkt sausra, kai lietūs rauda?
Ar iššiepi dantis prieš savo priešo veidą?
Ar žodžiai kartą dings, iš lūpų, kuriom kalbam?
Gal saulė vieną dieną nepakils...
Kas, jeigu?
Kornelija M.
* * *
Girdi, štai ir naktis niūnuoja,
Žvaigždė sužibo mudviejų svajoj.
O laikas ima ir sustoja
Nedidelėj laimingoj nežinioj.
Štai laimė eina ir praeina,
Tik pėdsakai jos švyti ties mumis.
Nes mes šią pasaką pradėjom
Ir pabaigos nelauksim - lauks kiti.
Akimirką dar pastovėkim,-
Danguj iš lėto blėsta jau delčia.
Tu eik saulėtekio sutikti,
O saulę visada lydėsiu aš.
/L.Gaižutienė/
* * *
Dar vienas vakaras nuėjo nebūtin,
Neišsakyti žodžiai sieloj skęsta.
Galėjai būt beviltiška viltim,
Dabar iš lėto žvakė gęsta...
Dar vienas vakaras nuėjo nebūtin
Į tamsų ir žvaigždėtą dangų.
Galėjo gera būt man su tavim,
Galėjom vaikščiot susikibę mes už rankų...
/Alb.Kuliešis/
JAUNYSTĖ
Jaunystė - tai šiaurės pašvaistė,
Jaunystė - tai meilės ugnis.
Jaunystės eime pasisemti,
PLačiau mums atverkit duris.
Jaunystė - pavasarį žydi,
Jaunystė - speiguose žydės.
Jaunystė - gyvenimo skrydis,
Kurio visada pavydės.
Jaunystė - tai deganti saulė
Ilgam amžinybės rate.
Jaunystė - senatvės apgaulė,
Negrįžtanti niekad, deja...
St.Rimkus
LAPAI PO KOJOMIS
Pakilęs vėjas nuplėšė lapus,
Pažėrė juos ant pilko kiemo tako.
Net klevas krūptelėjo išlakus –
Jo šakos apdaro beveik neteko.
Pavėjuj plaikstėsi keli lopai –
Gelsvai raudonos rūbo skiautės.
Tik ar čia vėjui prireikė labai
Švarkelio to, ar visagalis jautės?
O gal gamtoj tokia tvarka –
Ką išaugina medžiai, vėjas drasko,
Ir viskas vyksta tam tikra seka,
Kad žvelgdamas į ją suprastum:
Vėl metai lapais nugulė takus,
Vaikai seniai jau mus praaugo,
Likimo nuosprendis sunkus
Vilioja siekti mesto jauko.
O gal to jauko ir visai nėra,
Gal viską mes tiktai išsigalvojam,
Bet man tokia istorija gera.
Laiminga, kol matau lapus po kojom.
R.Petrilevičienė
DIDŽIAUSIAS STEBUKLAS
Vis tikimės, viliamės
Kažko gero, gražaus.
Vis laukiam stebuklo,
Jį trokštam pajaust.
Kai širdį paliečia
Laiko srovenimas,
Tada supranti:
Didžiausias stebuklas-
GYVENIMAS!
Br.Černiauskienė
KRINTA LAPAI
Krinta lapai. Krinta ant lauko,
Ant kelių ir takų.
Tu vis stovi. Tu stovi ir lauki...
Krinta lapai...Taip nelaiku.
Krinta lapai...Krūtinę užkloja...
Ir beržų...Ir beržų tiek mažai.
Krinta lapai ir auksu liepsnoja,
Kaip didieji pasaulio laužai.
Plėšo lapą rudenio vėjas,
Gena, blaško pelynų laukais.
Prie krūtinės sau ranką pridėjęs,
Žemės pulso parimęs klausais.
Taip anksti.Taip anksti krinta lapai.
Suliepsnoja. Prigęsta. Ir vėl...
Dūžta pulsai - kaip krištolai - trapūs
Ir nuskamba padangių erdvėm.
Alf. Kavoliūnas
DĖKOJU TAU
Dėkoju tau, kad ugnimi buvai,
Kai atėjau aš pūgoje sužvarbus,
Dėkoju tau, kad vėju atskridai,
Vienatvę išvarei už vartų.
Dėkoju tau, kad saule nušvitai,
Kai gyvenau juodžiau už naktį
Dėkoju tau, kad lietumi lietei
Karščiuojančią bejėgę mano kaktą.
Dėkoju tau, kad žodį suradai,
Kada tyla lyg bomba sprogt galėjo.
Dėkoju tau, kad jūra man ošei,
Kai nemiga galvūgaly budėjo.
Dėkoju tau, kad ąžuolu rėmei,
Kai baimė kojas man pakirto,
Dėkoju tau, kad samana glaudei,
Kai akmeniu buvau pavirtus.
Dėkoju tau, kad kartu gyvenai,
Tą pačią žvaigždę mes mylėjom
Dėkoju tau.
Dėkoju dar labai už tai,
Kad padėkot išmokau ir suspėjau...
A.Zalatorienė
TIKTAI VIENUMOJ
Tiktai vienumoj
Be draugų ir be priešų
Viską pasveri ir apmąstai.
Tu nežvelk taip liūdnai,
Tenebus tavo akys
Užgesusios žvaigždės,
Kai krinta į širdį gerumo lašai.
O gyvenimo vėjai
Lyg smiltis mus blaško,
Ir viskas pradingsta laiko gelmėj.
Neišnyksta vien tai,
Kas gera ir miela.
Ir veltui pamiršti,
Išraut iš širdies tu bandai...
J.Kazėnaitė
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA