UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA


ĮVAIRI POEZIJA

Сообщений 121 страница 140 из 168

121

VIRGINIJA JONKIENĖ

LIKIMO BAUSMĖ

Kažkuo likimui aš nusikaltau
Ir man už tai nusprendė bausmę skirti
Jis dovanojo mano meilę tau
Tačiau tavos neleido man patirti

Tavo širdis negirdi mano žodžių
Nemoka rankos švelniai apkabinti
O manojo švelnumo kartais rodos
Užtektų net ir ledkalniui sušildyt

Ir viskas tartum tam liūdnam kine
Mano gyvenimo nenufilmuotoj melodramoj
Kiekvieną dieną su manim šalia
Manoji meilė ir nemeilė tavo.

122

IEŠKOJIMAS

Gyvenimo upėj ieškojau vilties,
Kad galėtų pažadinti sielą.
Ieškojau tokios, kad padėtų iškęst
Širdyje atsiradusią žiemą.

Ieškojau ugnies, kuri gali uždegt
Nutolusią vakaro žvaigždę
Ir kelią nušviest, ir taką surast
Vis temstančioj vėjų pagairėj.

Ieškojau audros, kuri neša bures,
Kur jūra bekraštė banguoja...
Ieškojau šviesos, kad atmerkęs akis,
Tave pamatyčiau, mieloji.
    Steponas Rimkus

123

Labai gražus eilėraštukas. Sakyčiau, tiktų mylimai moteriai  :love:

124

PER PŪGĄ

Sapnuoju — rytas, pievos nešienautos,
Vaivorykštė kaip šypsena, kada džiaugies.
Voratinklių kuodelis vis dar nesuverptas,
Žiogai po varnalėšom derina stygas.

Atrodo, kad ne sniego pūgos siaučia —
Dabinas sodo vyšnios nuometais baltais.
Matau, einu taku, ir visiškai nešalta
Prie akmenėlio draugo pokalbiui prisėst.

Kokia pūga, kaip greit nelieka brydės,
Lyg priminimas — kam atgal tau grįžt?
Ir sėdime abu, įšalę žemėn pėdom,
Pūgos baltam šėlsme norėdami išnykt.

Tai ne akmuo, tai pagalvės kietumas
Ir tikras vėjas neramioj gruodžio nakty.
Vis dar tikies, nors užpustytos brydės,
Į tikrą pūgą vyšnių žiedlapių sugrįžt.
   /aut.nežinomas/

125

* * *
Juk tas gyvenimas
Toks sudėtingai paprastas,
Tarytum pilnas ryto ašarų
skaidrių.
Jame juk viskas telpa.
Daug neatrasta
Naujų takelių, properšų skardžių.
Juk tas gyvenimas
Toks sudėtingai slegiantis,
Tarytum žiedas vystantis tyros
gėlės.
Jame juk viskas telpa.
Daug ką mename,
Bet nieks negrįš, tik atmintis
lydės.
Juk tas gyvenimas
Toks sudėtingai lengvas,
Lyg paukščio skrydis iš toli.
Jame juk viskas telpa.
Daug kas skrenda
Jausmai, svajonės, norai dideli.
  /aut.nežinomas/

126

ALDONA JURPALYTĖ-VALTERIENĖ

KELIAS Į KLAIPĖDĄ

Kalneliai, miškais kepurėti.
Pakalnės - gaivi žaluma.
Suskubote jūs sužavėti,
Suspėjot užburti mane.

Čia medžių viršūnės - po kojom,
Čia vėl mes po medžių šaknim...
Tai šaukia giružė gūdžioji,
Tai lekia ji vėl su manim.

Upelis skaidrus vinguriuoja,
Miškais nusileidęs žemai.
Jam amžiną dainą dainuoja
Eglaitės, klevai, ąžuolai...

Aš grožį šio kelio paslėpsiu
Kampely širdies neramios,
Kai vėl bus sunku - atsilieps jis,
Kalvų man viršūnėm pamos.

127

MANO METAI

Nuplasnojo mano metai vyturiais,
Nuvilnijo mano dienos nemunais.
Iš jaunystės liko nuotrupos tiktai,
O vaikystė aidi jau vaikų vaikais.

Lėkė nulėkė, nuskriejo jau toli
Mano mėnesiai. Jų niekad nepavyt.
Nesugaudyt ir savaičių, valandų...
Taip kas dieną laiko jūroj vis tirpstu.

Jau ir veidrodžiai raukšlėjasi labiau,
Kojos nuotolį įveikia vis sunkiau...
Tik jaučiu - jauna mano širdis
Laiko gelmėse dar pabraidys.
   /aut. nežinomas/

128

Saulė apibėgo metų maratoną:
Kam dantis išbarstė,
Kam aplamdė šonus,
Kam pastatė pilį,
Prie altoriaus vedė,
Ką labai nuvylė, nes patraukė kėdę...
Kam pakišo lovį arba krėslą aukštą,
Išvertė iš kojų, atėmė ir šaukštą.
Įvairiai saulužė mus kuteno, gnybo
Ir liežuvį rodė, ir pakišo špygą...
Metai - tai kaip batai minami sudyla,
Kaip čigono ratai - rieda ir subyra...
Duok die naujas metų maratonas
Atgabens mums viltį,
Leisdamas suklupti,
Leis dar ir pakilti.
         (Br. Gražys)

129

Jonisxx написал(а):

Naktis...

Naktis šviesi...Taip tyliai sninga...
Ir balta balta už langų...
Paklydusi vienatvės labirinte
Tau baltą pasaką seku...

Naktis šviesi...Ir snaigės krinta...
Aš tyliai ranką joms tiesiu.
Ant delno leidžiasi...ištirpsta...
Jausmai, prisiminimai tų dienų...

Dienų, kai kažkada mes buvom dviese
Ir ėjome baltais keliais...
Naktis šviesi..Tik kelias tuščias,
Žinau, juo niekas neateis...
(N.J.)


N.J. - čia kokio nors autoriaus inicialai? Gal galima visą įvardinti autorių?

130

Labukas, Reno! Malonu Jus matyti mūsų kampelyje. Deja, Jonis pas mus jau nebesilanko, tad vargu, ar pavyks sužinot, kas tų eilių autorius. O N.J. tai tikrai inicialai - jei autorius nežinomas, tada žymim, kad nežinomas, jei žinom pilną pavardę, rašom pilną, o čia matyt ką rado, tą ir įkėlė. Bet gal pas mus rasit dar kažką, kas patiks, užsukit dažniau.

131

NAKTIES  SIMFONIJA

Nakties simfoniją girdžiu
Ją lapų šnaresys
Kartoja...
Viena užmigti negaliu
Nors ryt sunkumai
Kelia stoja.
Nakties simfoniją girdžiu
Ją vėjo dvelksmas
Atkartoja.
Taip svaigulingai
Atplasnoja
Nakties plaštakė
Neramioji...
Nakties simfoniją girdžiu-
Užmigti niekaip
Negaliu...
  Ž.Kalsienė

132

O šiandien snigo?

Žinai? O šiandien snigo?
Mačiau pro langą tavo namuose...
Žiūrėjau aš tavom akim kai smigo
Kiekvienas krislas laukuose!

Sakais apgirtusi vienatvė,
Ir tuštuma bokalų ant stalų
Ir tik tai vienas dievas matė,
Kiek čia bereikšmių buvo pastangų.

Vitražai puošia lango stiklą,
Srovena šaltis nuo žalių šakų
Tik mažas vaikas seka mitą
Kaip mums Kalėdos virsta stebuklu...

   M.Krikščiūnaitė

133

Kazimieras Jakutis

Ar susėsim, broli, dar prie vieno stalo
Su pirmom žmonom ir visais vaikais?
Ir tegul netrūksta alaus nei šampano,
Te daina skardena kaip anais laikais.

Paskui atidarę duris iki galo
Vienmarškiniai griūsim laukan parūkyt
Ir kaklus ištiesę išgiedosim alų,
Išgiedosim gėlą giliai iš širdies.

Pazarai raudoni – kruvina padangė –
Kaitins aitrins, sielas kvies toli toli.
Tai išgerto vyno pažadėtas rojus –
Degins tavo žodžiai dar neištarti.

O sugrįžus gryčion suksis jaunos poros,
Suksis jaunas tėvas su jauna mama.
Suksis, juoksis namas, su puodynėm tvoros –
Laimės iki ryto bus visiems gana.

Ar susėsim, broli, dar prie vieno stalo?

134

KAS LIKO

Nesitikėk, nelauk,
Aš niekad nepareisiu,-
Kelių - ne vienas,
Išėjau, negrįšiu.
Širdies neskaudink
Ir savęs nebausk,
Mylėjau kažkada
Berželį jauną,
Žalių lapų skara
Tvirtai suvystytą.
Per vasarą atlaikę vėją
Lapai ėmė ir nukrito.
O tu tikėjai,
Kad nors vienas tau
Dar pasiliko.
Nurovė paskutinį šelmis,
Nuskrido ir paliko...
Tau palinkėsiu rudenį
Tik gero vėjo,
Neužpyk.
   O.Baliukienė

135

Kiek puikios poezijos čia įkelta! Teks rimtai paskaitinėt. Ačiū!

136

Pasibelsiu į langą šįvakar,
Negesinki šviesos.
Tik paliki duris nerakintas,
O ant stalo kavos.
Aš ateisiu dosni ir laiminga
Ir tikrai ne sapne.
Pasakyk, kad esu reikalinga.
Pasakyk... Aš jau čia.
Štai liečiu Tavo virpantį kūną,
Žvakė plazda kaltai...
Ne dažnais vakarais šitaip būna
Uždangstyti langai,
Kad nei vienas šešėlis nekristų
Ant mėnulio delčios,
Kol ranka nejučia pasiklysta
Šiurkščiuose marškiniuos.
Godžios akys nuslysta paviršium,
Sužaibuoja lange,
O mes geriame nuodėmę tirštą
Paslapties patale.
   Egmilė

137

RAMU

Ramu. Už lanko žėri baltas laikas.
Sidabrą saugo medžiai šakose.
Ir vėl tampu laimingas mažas vaikas,
sugavęs žiemos žirgą laukuose.
Save sugavęs ir save suradęs
takeliuose vilionių apsnigtuos.
Atgimstantis ilgų naktų baladėj
tave gyventi ir mylėt veduos.
Ramu. Delnuos žvakelė šilumą išbarsto,
priimk: skaičiuosim atspindžius žvaigždžių.
Kol durų priemenėj speigų dvasia nevarsto,
tave prie lūpų ir širdies glaudžiu.
  Kun.V.Rudzinskas

138

TYLOS PEIZAŽAS

Nupiešiu tylą
Rudenio spalvom.
Šermukšnio uogų -
Sauja sklidina.
Klevų karūnom,lyg dangus,
Aukštom-
Šlamės klajoklė darganų daina....
Kur Tu esi?..
Tenai nėra Tavęs.
Tik - medžiuos šėlsta saulėti lašai.
Naktų tyloj,
Dar tylesni beržai
Į rudeninę gėlą
Ves, nuves......
Tavęs maldauju,-
Tylą sudraskyk
Sparnu klastūnės rudenio žvaigžgės...
Baltgalvių gervių
Baltume palik,-
Svajonės krislą,
Miražus vilties...

R.Kuršytė

139

NEKLAUSK MANĘS

Neklausk manęs, kaip išmatuoti dangaus gylį,
Kur slepiasi prabėgę metai, šaltos žiemos.
Neklausk, kodėl pavasarį žibutės švelnios žydi,
O nuo baltų žiedų pakriaušėje nusvyra ievos.

Aš nežinau.

Aš nežinau, kur aš buvau audringais žemės amžiais,
Kada dar Nemuno ir jo krantų nebuvo.
Aš nežinau, ar akmenys ir kietos uolos aižės
Dar kada nors nuo prasiveržusių ugnies liežuvių.

Neklausk manęs, kur neša meilę laiko vėjai,
Kodėl ji kartais nekviesta valiūkiškai užklysta,
Neklausk, kodėl jaunystė slapčiomis nakčia išėjo,
Palikus nerimą, kuris lyg netikra gėlė vis nenuvysta.

Aš nežinau.

Tačiau žinau, kad atminty man tavo lemta likti,
Kalbėt eilėraščio tyloj pasėtais žodžiais,
Beržais prie vartų pasodintais pasitikti,
Paliesk, iš rankų šilumą sugersiu godžiai.

     L.Milčius

140

                   
Jaunystės draugei Pūgai

Matau, tu ir vėlei kvailioji
Sniego melsvam lauke.
Kuo gi aš kaltas, mieloji,
Kad tu vieniša tokia?

Kadaise apglėbę kits kitą
Ritomės kūliais šlaitu...
Dabar aš vargstu nuo artritų,
Galbūt negaluoji ir tu?!

Bet vis – tai prie lango ar staktų –
Brazdi. Nors abiem apmaudu,
Kai aš – sutrikęs nei rakto,
Nei šlepečių nesurandu...

Ką man daryt? Kas beliko?
Sprangūs vilčių trupiniai?
Rumbės dygliuotų vainikų?
Sakyčiau – gal... laikinai

Padėkim ant visko kryžių?...
Viltim patikėję žavia:
Jei aš į šią žemę grįšiu.
   V.Kalvaitis


Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA