UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA
PUŠELĖ IR VĖJAS
Pūga už lango.
Sninga ir sninga.
Maža pušelė
vėtroj palinko.
Vėjas lyg kirvis
šakas genėja...
Kas išgirs verksmą
pušelės vėjy?
Linksta prie žemės
žalia viršūnė.
Lūžta pušelė...
Vėjas nuščiūva.
Gal ir per skaudžiai
ją glamonėjo
pirštai bevardžiai
žiemiško vėjo.
Nebus kam ošti
ir kam žaliuoti.
Nebus ir vėjui
ką pamyluoti...
kun.V.Rudzinskas
SUSITIKSIM
Susitiksim, tikrai susitiksim –
Lemties knygoje taip parašyta.
Tik sekundėmis laikrodžiai tiksi...
...iki ryto, lemtingojo ryto.
Mano slenkstį jaukins tavo žingsniai,
Žingsnius tavo jaukins mano slenkstis...
Susitiksim, žinau, susitiksim,
Tik dienos nenuspėju iš anksto.
Voratinkliuose rudenys supsis,
Klos takus tauraus žalvario lapais.
Susitiksim... Tikėk – nesuklupsim,
Rudens saulei natiurmortus tapant,
Ryškias putino uogas ir viržius,
Ir šermukšnių liepsnojančių šokį...
Susitiksim, kas buvo pamiršę,
Dar regėdami viltį viliokę.
S.Kavaliauskienė
* * *
Tu sugrįši, žinau, kai iš mūsų triukšmingo koncerto
Liks vienintelė arija – ją sudainuos liūdesys
Ir ekspromtu pritars medituojantis meilės adventas,
Gal net rožė tavoji sudžiūvusi knygoj – pražys.
Mano akys prabils tik burtažodžiais ir užkeikimais,
Kai pašėlus audra laiko langus be gailesčio plėš.
Tu stovėsi saugus su didžiuliais šarvais piligrimo,
Bei alsuojančiais žvilgsniais ne mūsų trapiosios nakties.
Aš tave nulydėsiu pakrantėmis snaudžiančios jūros –
Paskenduolių brangių negrąžins paslaptinga būtis.
Ak, kaip pajūrio pušys prie kopų sustingusios žiūri –
Rodos ims ir eilėraščius tau parašytus skaitys.
Ema Vosylienė
Parke rudens rytą
Parkas. Medžių pilkuojančios eilės,
Darganos pelenais pabarstytos.
Iš dangaus byra ašaros gailios —
Ir vis taip visus rudenio rytus.
Tu prastovi parimęs ilgokai,
Kažin ko taip giliai susimąstęs,
Bet jausmų suvaikyt nebemoki,
Nė jiems tinkamo vaizdo surasti.
Jokio vaizdo. Pilkuojantis plotas.
Rodos, širdį į rašalą merktų…
Tik staiga ima lūpos šypsotis,
Kad pasruvusios akys neverktų.
Tu norėtum dabar prisiglausti
Į sustingusią marmuro pozą —
Gal taip žiauriai rudens nebejaustum
Kaip tas ašarom rašantis Kossu.
Venancijus A.
TU VIS ESI...
Tu vis esi, o šitiek jau nueita
Vėl užu lango - rudeninė fleita
Rypuoja nesibaigiančias godas...
Esi šalia, mintim, žodžiu kol kas
Pasišnekėkim mudvi kaip tą kartą
Mane kai guodei vienišą, išbartą...
Klevams džiovinant skareles margas,
Likimui laužant sutemoj rankas
Atnešus žodį raminai, sušildei
Suteikdama mintim traputę viltį,
Neprašant nieko sau tuomet menu
Buvimo laukiant šviesesnių dienų...
Tu vis esi ir nuo minties tos gera.
Klevams dalijant dosniai vėl po skarą,
Šermukšniams, nesigailintiems lašų
Draugystės ugnį per metus nešu.
Tu vis esi, o šitiek jau nueita...
Renata Lingė
Gamta kasdien mums rašo laiškus,
Juos siųsdama ir jūros bangomis, ir debesų laivais.
Skaitai ir gyveni, skaitai ir pagalvoji:
Gyvenimas - būties spalvingas žaismas.
Kur žiemos pūgose ir speigo gniaužtuose
Užauga vaiskaus pavasario dangus,
Paskęstantis baltų ramunių pievose.
Per jas slapčia vėl brenda rudenio lietus.
Kol jį sukausto speigas...
Šiame rate ir tu.
Rašai kažkam vis laiškus,
Kuri darbais gyvenimo spalvas.
Ir gyveni, įveikdama žiemos audras,
Įsimindama pavasario žiedų kvapus.
Gėrėdamasi vasaros aušromis ir vakarais,
Brendi į dosnų rudenį, kad nurimtum,
Stebėdama snaigių šokį,
Tavo jausmų pavasarį menančiame danguje...
Gyvenimas kasdien mums rašo laiškus.
/aut.než/
ŽIEMIŠKAI
Vėl rašau, nors ir šalta, bet ką aš žinau kam –
Rašau. Ar alsuoju į popierių vakaro prietemos šaltį.
O paskui deklamuosiu išnirusiems kartais draugams
Apie ledo gėlėm pražydėjusią upėje kaltę,
Apie tai, kas išaugo iš snaigėm tapytos dėžės,
Kai sudilo laiškai ir sudils nuo laukimo ne kartą
Ir kaip stiklo karoliai ant sniego laukinio byrės,
Kad vaikams būtų gera plasnoti po blizgantį lauką.
Vėl renku žvirblio pėdas ant mažo kalnelio viršaus,
Kad įspausčiau raštus lyg takus per boluojantį aukštį.
Jau žinau, ką darysiu, kai vėjas už lango pašauks –
Paskraidinsiu eilėraštį naivų lyg žiemišką paukštį.
Ema V.
Rugpjūčio žvaigždės į žemę krito –
astrai pražydo.
Žiedais kaišytas rugsėjo rytas
baltai nušvito.
Takai takeliai gėlėm vilnija,
lyg upė plaukia,
Pirmą rugsėjo viltys atgyja,
prie darbo šaukia.
Ar sumažėjo mokyklos suolas,
ar tu išaugai?
Jauties galiūnu, tikru stipruoliu,
pranokęs draugą.
Čia būsi savas ir reikalingas,
nes tavęs laukia
senoji liepa kieme palinkus
priglusti traukia.
Skamba varpelis. Bėgte į klasę!
Pirma rugsėjo!
Šviesą pažinę, laimę suraskit –
sveiki atėję!
Danutė Kuliavienė
Pasakyk man,
kokia gi ta laimė
Pasakyk man, kokia gi ta laimė,
Ar buvai ją sutikęs kely?
Žmonės šneka, jei tik patikėsi,
Ji labai į Tave panaši...
Ką ji sake? Kalbėjo ar daug?
Ar žadėjo sugrįžti kada,
Gal man jos vis dar reikia palaukt
Ties nubėgančio laiko upe.
Kai ateis, sustabdyt ir paklaust
Gal pavargus, gal ieško manęs,
Ji viena, o juk mūsų tiek daug,
Ar suras, ar ateis... Ar pakęs?
Egmilė
SENJORIŲ HIMNAS
Nesakyk : - Pasenau.
Nesakyk : - Pavargau.
Šitie žodžiai skirti juk ne tau.
Jaunos mes širdimi,
Gražios praeitimi,
Tik šypsotis mums reikia dažniau.
Vis kartok : - Aš jauna.
Apkūni, bet straina.
Ir šarma plaukuose - ne yda.
Neatbukę jausmai,
Mylėt galim karštai,
Ir bučiuojamės dar kai kada.
Kol daina mūs skambės,
Sunkios mintys išblės,
Rūpestėliai pečių taip neslėgs.
Spindulėliai vilties
Akyse sumirgės -
Lengviau dienos į priekį riedės.
A.J-V.
Mano nemigo rudenį medžiai niūniavo rapsodiją,
Vis kartodami pusbalsiu: „Jis nebemyli tavęs“
O už upės sargybiniai šunys pritardami lodavo –
Tik lietus lyg staiga apramindamas purškė gatves.
Buvo taip banalu – ant palangės sudrėkusi nosinė,
Sudžiovintos rožytės bei nuotraukos, kur mes abu,
Dar eilėraščiai nuolat verkšlenantys prietemoj guodėsi,
Kad ant stalo šlakelis gražiausiam puodely nuodų.
Rodos, buvo tik noras – tave apraudojus suvirpinti,
Po truputį pagarsinus būsimo filmo vaizdus –
Kuriame aš taip grakščiai einu į belaukiančią mirtį,
Tarsi eičiau pro teminio vakaro burtų vartus.
E.Vosylienė
KAI SUGRIAUSIM PASKUTINĮ TILTĄ
Kai sugriausim paskutinį tiltą,
Liksime tik svetimais krantais,
O tą mažą pylimą supiltą
Vėjas dulkėm išnešios laukais.
Tavame krante ant šlapio smėlio
Niekas mano vardo nerašys,
Maname krante žibučio mėlio
Atspindys nuplauks vandenimis.
Kai sugriausim paskutinį tiltą
Kranto nuošliaužos medžius išvers
Tuos, kurie seniai prarado viltį
Išgyvent ramiai šalia vandens.
Kai į tavo krantą grįš pavasaris,
Mano krantas skendės migloje,
Laukdamas savos likimo vasaros
Klaidžiojančios laiko kelyje
Kai sugriausim paskutinį tiltą
Liksime tik svetimais krantais.
Nieks nebeužsuks į čia sušilti
Prie likimo laužo vakarais.
Egmilė
NUŠURMULIAVO
Nušurmuliavo švenčių serenados,
Net ir Naujieji - regis jau - seni...
Purslai šampano, džiugesio kaskados...
Sakyk, širdie, ar mes laimingesni?
Ką pažadėjo, kuo apdovanojo?
Gija sidabro sruogoje plaukų...
Vingiuotu vieškeliu šuva nulojo
Ir pasiklydo toliuose laukų.
Nušurmuliavo švenčių serenados,
Šampano svaigulingoji puta.
Sudužo džiaugsmo žėrinčios kaskados
Ir vėl kasdienė duona su pluta.
Danutė M.
Emigrantas
Pravirko gimtasis
Takelis
Kai tu išėjai...
Suspaudė širdelę
Nameliui,
Kai tuščia ji palikai...
Ir nebemielas gimtas kraštas
Vaikystės dienų,
Pabodo jau vaizdai matyti
Jaunatviškų laikų
Nebeskambės dainos,
Posmai
Lietuvišku žodžiu...
Nebematysi dieviškojo grožio
Tu gimtų namų...
Manta jau sukrauta
Į kelią šaukia.
Svetimi krantai jau laukia...
Tik ar sugrįši
Dar kada,
Pavasari su paukščiais?
Kaži ar kada be sulauks
Pramintas ašarotas
Takas,
Tėvų namai,
Mažytis kraštas...
Ir plyš iš skausmo
Lietuvos širdis
Kai pasiliks mielesnė ir jaukesnė
Svetima šalis...
O emigrante šių dienų,
Ar dar kada sugrįši
TU?
Ž.Kalsienė
DAINUOSI
Ramunė Palekaitė
Tu žinai, kad dainuosi be balso,
ir dainuosi į ugnį ir tamsą.
Atpažinsi: liepsnoja žvaigždynai,
kai pajuodusios sutemų plynės.
Atkartosi save vėjo gūsy
ir, praradęs lengvumą, nugriūsi
vidury stebuklingo pasaulio,
neišmokęs meluoti ir laukti...
Ir stebėsis dangus vos išaušęs –
viskas tikra ir viskas iš naujo
vėl kartosis. Dainuosi be balso,
kol yra, kas Tavęs nuolat klausos.
Just.Marcinkevičius
SENUTĖ BIBLIOTEKOJE
Stovėjo pasimetus:
šitiek knygų!
Nepagalvojo niekados,
kad šitiek daug
jų gali būti.
Slinko baugščiai
tarp nesibaigiančių lentynų,
viena ranka vis liesdama knygas,
kita - raukšlėtą savo veidą.
Šnibždėjo:
- Man kad taip...
kol akys dar įžiūri,
apie laimę...
Sakykite, kuri iš tos daugybės
galėtų būt laiminga?
Kad be karo,
be vargo, be nelaimių, be ligų...
dar, jeigu galima... be melo
ir be vienatvės...
Čia kažkas pridūrė:
- Ir be mirties.
Ji neišgirdo.
Dar kitas jai rimtai pasiūlė:
- Gal apie rožių priežiūrą?
- Ne, ne! -
ji rankom sumosavo:
- Apie žmones!
Jaunutė bibliotekininkė nusišaipė:
- Gal Šventą Raštą?
- Kad jau tą žinau, -
senoji nesumišo.
- O be to, norėčiau,
kad apie laimę... dar šiame pasauly.
Dabar jau kilo triukšmas.
Vienas siūlė
jai vieną,
kitas - kitą.
Ji vis laukė.
Stovėjo ir šypsojosi kaltai.
Kažkas, paėmęs už parankės,
palydėjo
galiausiai ją į kitą skyrių,
kur ant durų
ji dar suspėjo perskaityt:
"Knygos vaikams".
Interneto platybėse radau eilėraštį, kuris man patiko, tai siūlau ir jums paskaityt:
TOBULA NAKTIS
Pakalbėk su manim
apie laiką, įstrigusį pirkios sienojuos,
Apie sapną,
palietusį pirštais blakstienas aušrinės glėby,
Kurs išnyra staiga
ir, nematomais akiai sparnais suplasnojęs,
Sapno tvarsčiais suvysto,
kad net, atsidusti nespėjęs, glembi.
Pakalbėk apie tai,
kaip mėnulio šviesa pro užuolaidą laša,
Kaip ištirpsta kaltė
ir krūtinėje bręsta tikrieji jausmai.
Tavo žodžių, jau tūkstančius kartų girdėtų,
man vis dar taip maža.
Glosto veidus naktis,
ir žibintai pamerkia akis mums linksmai.
Pakalbėk su manim,
kaip gyvenime niekas dar man nekalbėjo...
O galbūt patylėkim,
nes viską geriausiai pasako tyla.
Kaista skruostai aušros
nuo šiurenančio švelniai ją rytmečio vėjo,
Rąžos tyliai diena.
Ši naktis tyloje su tavim tobula.
R.Petrilevičienė
VIENIŠAI MOČIUTEI
Likai vienatvėje ir neturi prie ko priglusti,
tik liūdesy skaičiuoji greit prabėgančius metus.
Lėtu žingsniu eini ir neturi kam pasiskųsti,
kodėl gyvenimas vienatvėje beprotiškai sunkus?
Aplink neliko tų, kurie ištartų gerą žodį,
todėl ir šypsena jau nebepuošia tavo veido.
Kasdien tas pats – už akmenį sunkesnės godos
suspaudė širdį geležiniais spąstais ir nebepaleidžia.
Kaskart sunkiau ir ašaros vis rieda, rieda.
Mąstai, kodėl gyvenimo saulėlydis sunkus?
Kodėl nusiminimas lyg uola širdy nusėda?
Kodėl baugu išeit anapus durų amžinų?..
Meldžiu, kad Dievas taptų tau paguoda,
atsiųstų sielai žiburį vilties!
Tik patikėk: Gailestingumo dosniuose aruoduos
Jis tavo ašaras lyg deimantus sudės...
V.R.
MAŽUTĖ MANO
Tavo akys vaivorų gilumo,
Tavo kojos nesiekia vandens,
Tavo lūpos mėlynos kaip dūmai,
Mažute mano, tu tik neprigerk.
Tavo rankos nupiešė tau naktį-
Iš paveikslų šypsosi vaikai.
Išėjau aš, kad juos tau parvesčiau,
Mažute mano, man jau nepareit.
Mažutės mano vasarom apšašę rankos,
Mažutė mano jūrą į pagalves pilsto,
Mažutė mano akmenis nuo mano kojų renka,
Mažutė mano, jei tik nedejuoja,- miršta.
Tavo akys vaivorų gilumo,
Tu vaikystėj augai be namų,
Tu migdei lėles erškėčių krūmuos,
Mažute mano, tau visai smagu.
Tavo kambary mažytis langas,
O už jo- akimirka rudens.
Pasakyk man, kas tave, mažute mano, lanko
Ilgom naktim, kai nori verkt.
Mažutės mano vasarom apšašę rankos,
Mažutė mano jūrą į pagalves pilsto,
Mažutė mano akmenis nuo mano kojų renka,
Mažutė mano, jei tik nedejuoja,- miršta.
Ieva Narkutė
LAIŠKAI
Rašom laiškus
Ant sniego,
Ant smėlio,
Ant stiklo.
Danguje —
Žvaigždėmis
Ir lietum.
Kabo tuščios
Pašto dėžutės
Išverktom
Nuo laukimo
Akim...
Parašykit
Nors vieną
Širdim...
/Rimas/
Вы здесь » UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » Sukauptos mintys » ĮVAIRI POEZIJA