Dažnai liūdi.
Žinau –
Labai dažnai.
Tik man meluoji, kad esi laiminga.
Galvojai: meilė tęsis amžinai,
Bet ji kažkur...
Kažkur pradingo.
O gal tėkmės tiesiog nesulaikei?
Taip būna –
Užsimerkiam ir nematom.
Tarytumei maži maži vaikai
Pilis statydami iš sniego, ledo,
Nejaučiame, kad jos –
Tiktai vanduo,
Kuris vis tiek nubėgs į upę savo.
................................................................................
Nebeliūdėk.
Likimas pakartos –
Juk jis tavęs dar niekad neapgavo –
Meilius žodžius ir bučinius saldžius,
Ir virpulį, kada nerimsta kūnas.
O ašaros (lyg tas vanduo...) nubėgs, išdžius.
Tiesiog taip būna.
Sako, būna...
„Taip būna“
Romas Zilinskas
Rudens laiškai
Rudens laiškai išgainioti pavėjuj,
Rausvai geltoni ir gelsvai žali.
Ir tolsta gervių klyksmas neįspėjęs,
Ir saulės šypsniai skęsta debesy...
O širdį iki skausmo merkia lietūs,
Šalti, neramūs ir pikti lašai...
Surask ir man rudens kraitelėj vietos,
Jei dar lig šiol manęs nesuradai...
Galbūt ieškojai einančios prieš vėją,
Ir nerašei man rudenio laiškų.
Surask, meldžiu – suprasi, kaip norėjau
Nuskrist dangaus keliu ligi dausų.
Tik su tavim per krintančią lapiją,
Kol dega karštu ilgesiu klevai...
Išsaugok tvirtą atvirumo giją
Ir liki toks, koksai kasmet buvai...
Giedre Murnikoviene