UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS

, ! .


» UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » vomo kurortai » Įdomūs pasiskaitymasi ir juokingi klipukai


Įdomūs pasiskaitymasi ir juokingi klipukai

1 20 275

Ar jau bus žiema?
TURĖTŲ BŪTI

100% - 1
NEBUS IŠ VISO

0% - 0
DABAR ŽIEMA

0% - 0
: 1

1

Truputį padirbėsime

2

Munto istorijos

Pasistatė Muntas namą,
Nei per aukštą, nei per žemą,
O tame name pradėjo
Kurti savo epopėją.

Taigi jau neblogai prisimenu atskirus vaizdelius iš 1953 metų, bet vis tik savo atsiminimus pradėsiu nuo 1954 metų, kai pradėjo tėvelis statytis tvartą, o aš jam, būdamas jau šešių metukų, padėjau.
Taip brangučiai, lietūs baigėsi, bet balos tai liko. O taip norėjosi greičiau tėveliui padėti. Jis jau ir meisterį išvažiavo šiandien parsivežti, matyt tolokai , kad tik pavakare žadėjo gryžti. Laiko veltui neleidau, nes ir mamytė atrado reikalų pas kaiminką. Juk visi dirba,tai  ir aš žvilgtelėjau į vinis ir šovė išganinga mintis. Reikia nors takutį nuo namo iki tvarto sutvirtinti, juk svečią parsiveš , negi po balas braidys -apžiūrinėdami. Pasiimu iš spintelės savo bliūduką, kad patogiau būtų su vinimis dirbti, ir prisikraunu vinių - kalu į žemę. Darbas visai nesunkus, vinys lenda gerai , naujos , švarios smagu ir dirbti, tai stengiuosi kaip įmanydamas ir bliūdelis po bliūdelio vis sulenda žemelen. Dar ir pasibandau , ar tikrai jau tvirta, ir vis šnairuoju , kad dar ilgas galas takelio liko, pergyvenu, kad tik užtektų vinių. Mano nuostabai viskas ciki , ciki, nei liko nei pritrūko, o mamytės nuo reikaliukų vis dar nematyti, tai dar galėčiau ir tą aliuminį bliūdelį patobulinti, man iš jo nelabai patogu valgyti, per gilus, tai apasvertęs dugnu į viršų pabandau stuksenti. Viskas gaunas, tai kam dar tėvelį trugdyti nuo darbų, padarau beveik blyną, ir pats gėriuosi kaip aš sugebu, kad tik mamytė greičiau pareitų, norisi pasigirti. Laukti tikrai nereikėjo ilgai, užgriuvo visi kartu kaip susitarę, mamytė klausinėjo ar valgyti neišalkau ir padavė pyragaitį, mat pas kaiminką talkavojo, kažkam ruošė vaišes ,- kepė virė ir man parnešė, ir tėvelis buvo patenkintas stebėjosi , kad taip greitai pradžiūvo takelis. Visos nelaimės prasidėjo ryte, kai meistras paklausė tėvelį, tai kur tas vinis paslėpęs laikai, kad dėžė tuščia ir žiūri vienas į kitą nesuprasdami,o kai tėvelis atsisuko į mane , paaiškinau, kad sunkiai dirbau, bet takutį nusausinau, tada meistras susiėmęs pilvą juokėsi, o tėvelis įsikabinęs į tvarto sieną stovėjo, matyt , kad neparvirstų, bet mušti manęs meistras neleido, sakė paaukosiu vieną dienelią vaiko naudai, ir pagyrė - vaike turi galvą, toli eisi. Vinis žinoma tėvelis kastuvu kasė, o mes su meistru rinkome atgal į dėžę, deje mano bliūduką meistras išmetė, ir sakė sukals man loviuką, nes loviukas lentinis ir smūgių nebijos Dabar , kai tvartelis jau pastatytas, tai truko tik tris savaites uždengti stogą ir apkalti lentomis daržinę, dar reikėjo ir prišienauti. Vėl visi sutartinai kibome darbuotis, nes tėvelis galėjo pjauti šieną tik labai anksti ryte, o paskiau nuo 8 val. turėjo šienauti kolūkyje. Broliui mokslai jau buvo pasibaigę , tai jis irgi su arklinia grėbelka kolūkyje grėbė šieną, kartu su suaugusiais iki vakaro 10 valandos, nes kol orai geri niekas valandų nežiūri. Mes su mamyte savo šieną džiovinome, ir per dieną grėbliais vartydavome. Tėtis tik po 10 val.. vakare parvažiuodavo ir kraudavome vežiman, veždavome namo. Taip tris vežimus prišenavome, o tai reiškė, kad per žiemą vienai karvutei užtenka sočiai pašaro. Rdeniop ir mane suruošė eiti mokyklon, nupirko tris sasiuvinius , knygos buvo brolio dar geros, ir sandalai brolio gana dar neblogi, o jis jau buvo išaugęs ir vietoj tų nupirko naujus, žinoma jam.Mamytė iš maišo pasiuvo krepšį ir man, ir dar petnešą prisiuvo, kad lengviau būtų nešti. Batų žinoma dar nedavė kol šilta  mėžti,- ėjome basi, bet pirmą rytą vistik tėtė su arkliais nuvežė mane mokyklon , priduoti. Aš nežinau , kodėl mane į kitą mokyklą išvežė, o ne kartu su broliu, gabūt tėtė susipyko su mokytoja. Pamenu gerai, kad po savaitės, ketvirtokai mane įmetė vienoje sodyboje į prūdą ir neleido išlipti, kai tik pradėdavau kabarnotis į krantą, sugriebią vėl šveisdavo atgal. nors buvau su rūbais buvo labai šalta ir tik kai visai pamėlynavau paliko ir nuėjo kas sau.Turėjo būti rugsėjo vidurys, bet oras buvo šaltas, kol parėjau visai suragojau ir nei valgyti nenorėjau, nusirengiau šiaip taip ir atguliau. Ryte mamytė kelia į mokyklą, bet aš visas drebėjau tai leido vėl gultis ir išėjo pas kaimynę, pasiklausti ką daryti. Parėjo abi, ir nusprendė , kad temperatūra pakilusi, tai kaimynė patarė duoti karvašūdžio su karštu pienu, bet man nei vieno pieno praryti nėjo, ir pradėjau vemti, bet ir ten buvo tuščia tik žalios putos burnoje buvo, tada kaimynė išėjo ieškoti tėvo, o mama ruošė rūbus , lygino, nes jie dar šlapi buvo. Pavakare ir tėvas parvažiavo ir išgarbino mane pas daktarą į miestelį, bet buvo penktadienis ir jau nieko nebuvo, tada seselės pasakė , kad reikia guldyti į ligoninę, nes temperatūra buvo 40. Taip man iki pirmadienio jokių vaistų nedavė, nes niekas nežinojo, ką daryti tik seselė dėdavo šaltus kompresus, net ir naktį. Pirmadienio ir antradienio nepamenu, tik triačiadienyje žinau , kad lyg gydytojas pasakojo , kad turi valgyti, nes bus blogai ir lyg tai kažką pririš prie rankos. Tik po savaitės, prabudes pamačiau mamą sėdinčią ir ji jau nepaliko manęs vieno, tik seselės vis leido ir leido vaistus, bet gėriau tik kažką skysto ir taip nenorėdamas, o daktaras pasakė kad jau atgriebė kažką, ir kad jau nepavojinga ir tikrai pradėjo gerėti ir net iš lovos buvo iškėlę, bet sukosi galva ir nepastovėjau. Ligoninėje sakė išgulėjau 6 savaites bet ir vakščioti reikėjo mokytis , nes mėčiausi ir nepaėjau, ir taip iki naujo meto namuose mokiausi, o žiemą vėl ėjau retkarčiais, nes mokytoja sakė , kad per daug atsilikęs ir į aukštesnę klasę nekels.

3

Joskos vargai
Šiandienos kaimas tai nedidelė gyvenvietė su dvidešimčia namų, tvarkinga, daug žalumos. Gatvė viena, bet užtai asfaltuota, o gyvenimas verda. Ta vietovė Muntui žinoma iki skausmo, iki kaulų smegenų, todėl užklydo pasisvečiuoti pas jaunystės draugą.

Jau pirmos susitikimo minutės nuteikė slogiai, mat Joska guli invalido vežimėlyje. Taip taip, ne sėdi, o guli ir dar ant pilvo, nes labai jau storas kiek paritus, tiek pastačius. O jo vežimėlis vienintelis toks Lietuvoje, pritaikytas specialiai Joskai, kad galėtų gulėdamas po kaimą važinėtis.

Pažįsta Muntas tvirtą Joskos charakterį, todėl nenustebo, kad draugui pavyko tokį stebuklą gauti. Bet smalsu, kas pagamino.

Joska tik pasimuistė ir numojo ranka. Suprask, ilga pasaka, dviem žodžiais neapsakysi. Bet vistik pavyko sužinoti, kad brėžinius pats Joska nubraižė ir nusiuntė meistrams, paskui su jais ilgai telefonu bendravo, visi kartu vežimėlį tobulino. Tik nesidžiaugia Joska nei tuo vežimėliu, nei gyvenimu, mat šeimyniniai reikaliukai taip prislėgė žmogelį, kad nebeturi kur dingti.

Pasakyk, atsiduso Joska, prieteliau Muntai, kaip man toliau gyventi? Juk ant pilvo gulint apie skyrybas ir galvoti neverta. O žmonikė taip įniko gerti, kad net naktimis ramybės nebėr, su velniais kalbasi. Kai pavyksta atimti ir išpilti laukan tą smarvę, kol nespėjo prisigerti, tai bent išsimiegoti eina, o jei ne...

Už kieno geria? nusistebėjo Muntas.

Pakinkavo galvą Joska ir pro ašaras išlemeno:

Gerus kaimynus turiu padeda į liūną grimzti. Žmonelė ėmė viską iš namų nešt, o Ligita, kaimynka, už centus superka. Maniškė net mūsų karvutės pienelį įsigudrino Ligitai atiduoti, o ta, biznierka, paskui perparduoda supirkėjams. Ir sūrių suraugiam, ir mėsytės šaldiklis pilnas būdavo, bet dabar manoji žmonikė viską Ligitai. Už kelis litukus...

Tai ko leidi, kad matai, Joska.

Neleidžiu, bet ant vežimėlio gulėdamas argi prisivaikysi. Sekmadieniais, kai į bažnyčią nuvažiuoju, tai žmonikei laisvė, kaip tikroj Europoj, prekyba visu smagumu vyksta, net kiaušinius paslėptus realizuoja. Visai savaitėlei litukais apsirūpina. O kai pinigėlio uždera, Petrauskų Vaciukas sėda ant dviračio ir sulaksto butelio. Paskui pats ir gert padeda. Kartą, toliau proverksmiais pasakojo Joska, patyliukais privažiavęs savo vežimu kad trauksiu kriukiu per strėnas tam gyvaplaukiui, net myžtelėjo. Bet noro išgerti niekas nenugali...  Yra kaime dar toks seniukas septyniasdešimt penkerių metų, tikintis, vis rožančių tarškina, bet kai maniškė duoda pinigų ant šnapselio, kaip mat pats numina parvežti. Pernai kviečių lauke radau suvirtusius girtus...   

Pala, pala, o valdžia ką?

Kokia dar valdžia šiais laikais...  Ateina inspektorius, apsižvalgo, pirštu pagrūmoja: Baikit skųstis, o tai visiems po straipsnį įpaišysiu...", ir tiek jį tematėm.

Bandė Muntas Joskos dar kažko klausti, bet tas tik nusispjovė ir nuvažiavo, nes kelyje pasirodė Bronikė. Ėjo viduriu asfalto, basa, niekaip negalėdama suprasti, kodėl butelyje tik per porą pirštų telikę.

Dievas vistik yra!
Visą naktį negeros mintys kankino Muntą toje vietovėje taip vadina nenuoramas. Vos pakirdęs, iš pat ryto paskambino telefonu Joskai ir pasiteiravo:
Joska, kaip reikaliukai? Vis galvoju, kaip čia tau pagelbėjus.
A... Muntai? Jei dėl manęs skambini, tai nesistenk, sukikeno Joska. Tvarką pradėjo daryti pats Dievas.
Dabar jau išsišiepė ir Muntas:

Va va, pačiu aukščiausiu lygiu. Tai tau ne Maskva.
Nesišaipyk prieteliau, juokas pro ašaras. Bet man vis tiek širdį paglostė.
Pasirodo, praėjusią naktį Joskos kaimynkos Ligitos karvutė pastipo. Nei iš šio, nei iš to. Sveika, graži buvo iš vakaro, o kitą rytą negyvą rado. Nei Joska per daug džiūgavo, nei liūdėjo, tik priminė seną tiesą:
Kai žmogus labai suįžūlėja, pats Dievas jį į vietą pastato. Žinoma, bobai sukrėtimas, bet ar supras ji? Ar ims keistis? Ateitis parodys... Pasakyk, Muntai, kaip sekasi plunksna krebždenti? staiga nusuko kalbą Joska. Žino jis, kad Muntas rašinėja. Atlėkęs į svečius ar paskambinęs vis paskaito Joskai savo rašliavą, paklausia nuomonės.

Paskaityt?

Aha... Apie būdelę.

Kerštas būdelėje

Jokių mokslų aš nesiekiau, todėl ir nepasiekiau, nebuvau nei šventas, nei ramus knietėjo kuo daugiau išdaigų iškrėsti... Miestelyje prie Nemuno buvo didelis mokyklos sodas. Tame sode, atsirėmęs į kalną, kėpsojo lauko tualetas, mažytis, lentinis lengvai virsdavo pastūmus. Grįždamos po pamokų namo tuo taškeliu" naudodavosi mokytojos.

Susikūriau keršto planą, pasislėpiau ir ėmiau laukti. Mano auka ėjo iš pamokų paskutinė ir nieko neįtardama, kaip visada, užsuko į būdelę. Vos užsikabino duris, prisėlinęs kojomis įsispyriau į kalną, o rankomis įsirėmiau į tualetą... Darbą atlikau akimirksniu ir lengvai. Būdelė griuvo ant žemės prispausdama duris, o viduje pasigirdo baisus klyksmas. Išsigandau, bet pakelti būdelę buvo ne mano jėgoms. Nusprendžiau nešti muilą, kol niekas nepamatė.

Pavakare jau visas miestelis kalbėjo, jog kažkokie žaliūkai užpuolė namo einančią mokytoją , o jai įbėgus į tualetą, apvertė jį ir paliko likimo valiai. Milicija ilgai ieškojo nusikaltėlių, klausinėjo ir vaikų, bet mes nieko nematėm. 

Jaučiausi bjauriai, bet širdyje kirbėjo, kad atsilyginau savanaudei. Mes, vaikai iš atokesnių kaimų, gyvenome internate, įsikūrusiame antrame mokyklos pastato aukšte. Miegui turėjom lovas, bet maistą tekdavo atsinešti iš namų. Tris dienas jo užtekdavo, o ketvirtą tik duonutė likdavo, todėl penktadienį, pamokų pabaigos nelaukęs, lėkdavau namo prisivalgyti. Šita mokytoja viską puikiai žinojo, mat buvo internato auklėtoja. Pasišovė mokyti mane papildomai, savo namuose, ketvirtadieniais, kad neva nuo mokslų neatsilikčiau. O iš tikrųjų liepdavo jos vaiką prižiūrėti. Mokė matematikos, bet ką galėjau atsiminti, jei ji pasakodavo teoremas, o aš alkanu pilvu jos vaiką supdavau. Niekad nepasiūlė ko nors užkąsti prieš pat vakarienę lauk išvarydavo. Iki šiol nesigailiu, kad atkeršijau. Nes ji mane išmokė neapykantos.

4

Kaip Joska dantis gydė

Šįryt paskambino pats Joska ir paprašė patarimo:
Muntai, girdi, visur valkiojiesi, gal žinai, ką man su dantimis daryti? Vėl pradėjo skaudėti, iškilnojo.
Dantys ne problema šiais laikais. Geriau paporink, kaip kaimynka laikosi?
Ligita? Ech, Muntai... Ta ir kare nepražūtų. Ogi buvo turtą apdraudusi, juk jau porą metelių bizniauja, pralobo iš žmonių ašarų. Už kritusią karvutę iš draudimo 3000 litukų atsiėmė, kitą gyvulį tik už 150 litų nusipirko. Ar ne biznis? Sausra, ganyklos išdegė, visi gyvulius parduoda tokioms biznierkoms arba maistui.
Joska, tai ji specialiai? Šitą karvutę?
Kas žino... Negi įrodysi?... Joska atsiduso. O su dantukais man prastai, Muntai.

Ir išklojo bičiuliui savo vargus:

Pernai nudardėjau vežimu į polikliniką. Dantistų kabinetai ten net du, bet abu antrame aukšte. Gal ir būčiau dviejų vyrų padedamas užkopęs, bet į registratūrą atlėkusi daktarė griebėsi už galvos:
Jazaumarja, jis mums kėdes sulaužys!

Ir nuėjo visa delegacija kitos vietos ieškoti. Galiausiai nutarė, kad labiausiai tiks procedūrinis kabinetas beveik laisvas, tik dvi moterėlės gulėjo žarneles prarijusios, skrandžio sultis lašino. Užkėlė mane ant kušetės, bet ta nuo mano svorio sulūžo, kiek ilgas išsitiesiau ant grindų. Tada seselės įgrūdo į procedūrinį mano vežimaitį, liepė gultis ant jo pusiau šonu, pusiau ant nugaros, apkamšė pagalvėmis ir sustiprinta brigada ėmėsi darbo: atitempė rankinę bormašinę, dėl geresnio apšvietimo net stalinę lempą palubėj pakabino.

Bormašinės garsas pasitikėjimo nekėlė. Seselės susižvalgė, bet daktarė ryžtingai tarė: Gręšim!" ir vėl įjungė pragaro mašiną.
Joska padūsavo, patylėjo mažumėlę ir tęsė toliau:
Tada ir nutiko tai, ko visi mažiausiai tikėjosi. Užmirštos moterytė su žarnelėmis klykdamos iš siaubo šoko per mane laukan. Baisiai skaudėjo dantį, bet neištvėriau: apsivertęs ant pilvo atsispaudžiau rankomis ir vargais negalais atsistojau.
Eikit visos velniop, išlemenau. Raukit, arba einu kartis, daugiau nekentėsiu.
Tuo momentu įlėkė poliklinikos vedėja ir prišokusi bedė adatą man į veną. Dar spėjau pamatyti išsigandusį jos veidą. Kai atsibudau, nebeturėjau dviejų krūminių dantų, o burna buvo prikišta lignino... Ir skausmas nepalyginamai mažesnis.

Padėjęs ragelį Muntas pirmiausia apčiupinėjo savus dantis. Įsitikinęs, kad nekliba, išsitraukė aptrintą sąsiuvinį ir sėdo rašyti savo ligos istoriją.

5

Veršelių sargas

Atėjo gegužė. Kartą, per vakarienę, tėvelis pareiškė norįs pasitarti. Mamytė liepė pirmiau pavalgyti, nes tėvo pasakėlės nepabėgs, taigi visi griebėm šaukštus. Man į lėkštę prie karšų bulvyčių buvo įdėta silkės uodega ir gerokai daugiau grietinės, nei visuomet. Silkės mamytė gavo mainais už bulves, mat tų turėjom sočiai. Ir pienelio namie būdavo visokio rauginto, saldaus, ir grietinės, ir sviesto, kurio mamytė retsykiais parduodavo turgelyje. Ach, kaip kvepėjo silkių galvos, pakepintos ant žarijų, o paskui sutrintos ir marlėje surištos, kad kaulai po šaltibarščius nesimaišytų ir galėtum kimšti pilna burna.
Taigi, Muntai... persižegnojęs prabilo tėvelis it koks suokalbininkas, kolūkis pašarų pritrūko. Tinginiai neprisišienavo savo, tai iš kolūkio, bjaurybės, išvogė. Kolūkio karvės pieno visai nebeduoda, veršeliai kelinta diena nešerti... Taigi paganytum... Pirmininkas sakė, nenuskriaus, užmokės kaip suaugusiam. Vyrai aptvarą baigia pamiškėj tverti, ryt veršelius sugins. Pats fermos vedėjas tavim pasitiki!

Oi, kas dėjosi mano mažoje širdelėje. Aš galiu ne tik malkas tampyti ir kolūkiui padėti! Prišokęs pabučiavau tėvelį, o mamytė įtariai žvilgt:

Juk vaikas dar visai, ką čia sumanei, judošiau? Ar ėsti tau mažai? Kiti nei karvutės neturi ir gyvena.

Tėvas atsistojo:

Motin, sviesto galėtum ir daugiau parduoti, nupirktum vaikiui cukraus. Tuoj atšils, įdėsi jam karštos arbatos, o per šalnas į mano batus įsistos.

Čia jau ir aš išsižiojau: Tegul bus, kaip tėvelis pasakė", nes cukraus taip norėjau, kad net seilė nutįso.

Marš gulti, burbtelėjo tėvas, rytoj anksčiau kelsies, eisim tave darbinti.

Kitą rytą kartu su tėveliu išėjom pasitikti veršelių. Ginė juos pats fermos vedėjas Plikšakė, raitas ant širmo arklio, ir dar keturi vyrai. 25 veršeliai šokinėdami artėjo prie pamiškės, kur laukėme mes, pasiėmę po botagėlį. Atginti apie tris kilometrus, gyvuliai nebenorėjo lakstyti, tik skabė žolę ir bemat sugulė pailsėti.
Na štai, Muntuk, tavo banda, dabar už ją atsakai, tarė Plikšakė ir nenulipdamas nuo širmio atsegė planšetę su dokumentais. Esi, vaike, dar nepilnametis, todėl sutarčiukę pasirašys tėvelis.

Tėvelis buvo raštingas, mat po karo du metus dirbo apylinkės pirmininku, tai paėmęs sutartį garsiai perskaitė: Už veršelių priežiūrą (keturis mėnesius) kolūkis įsipareigoja gale metų išduoti iš sandėlio po 1 kg grūdų už kiekvieną veršelį; kolūkis įsipareigoja kasdien priskaičiuoti po 1,5 darbadienio ir metų gale už kiekvieną darbadienį sumokėti pinigais valdybos nustatytą sumą. Muntas įsipareigoja kasryt, 7 valandą, išginti veršelius ganyklon ir saugoti nuo visokių pavojų neatsitraukdamas nuo bandos, kol sugins ją į aptvarą, tai yra iki 21 valandos. Pastebėjęs sergantį veršelį, turi nedelsdamas pranešti fermos vedėjui arba į kolūkio kontorą".

Sutartį tėvelis pasirašė nė nemirktelėjęs, nes tai buvo tik formalumas, o ir sukūrė ją pats kartu su Plikšake. Fermos vedėjas pridūrė, kad nuo pirmininko greičiausiai gausiąs velnių, mat nė vienas suaugęs vyras tiek neuždirba, kiek man, vaikigaliui, pažadėta. Paskui Plikšakė išjojo kontoron, o tėvelis išėjo pietauti ir man pietų atnešti, prieš tai prigrasęs nepalikti veršelių vienų.

Ganyti sekėsi puikiai, nepavargau, o apsipratę gyvuliai niekur nebėgo, tik spaudėsi vienas prie kito.
Rytojaus dieną manęs aplankyti viliuku atburzgė patsai pirmininkas. Iš paskos ant arklio atšuoliavo ir fermos vedėjas Plikšakė. Pasisveikinę vyrai pasiteiravo, kaip sekasi.

Varge tu mano, vaikas su veršeliais lygus. Kaip toks atsakys, jei praganys gyvulius? atsiduso fermos vedėjas. 
Dėde Plikšake, pašokau aš, man vyresnis brolis padeda, melavau, tik dabar namo nubėgo, namai mūsų čia pat.

Pirmininkas prunkštelėjo:
O kaip, Muntuk, mane žmonės vadina?

Tamošium... pasakiau nieko nesuprasdamas.
Tai va, jis ne Plikšakė, o Sakalauskas Viktoras, o aš Bojarinas Povilas, supratai? Negražu pravardžiuot, vaike, nemandagu. Paskui mirktelėjo man:
Gal girdėjai, kaip agronomą vadina? 
Aha, Tenajus jis, o zootechnikas... ėmiau sąžiningai vardinti nė neprašytas.

Visus tie nepraustaburniai pravardžiuoja, susiraukė pirmininkas. O už tavo atvirumą sutartį anspaudu patvirtinsiu, bet tik jeigu sutiksi dar penkiolika telyčių paimti. Tau juk jokio skirtumo 25 ar 40 galvų, o už papildomus gyvulius grūdų pridėsim. Metai geri nusimato, bus derlius. Pardavę pusę veršelių rudenį algą pinigais sumokėsim. Tik prižiūrėk sąžiningi, juk supranti, ką patikėjom. Fermos vedėjas kasdien  tave lankys, pridūrė. Pats pasirašė nuosprendį ant savo galvos... O jei gerai seksis, kitąmet vėl galėsi ganyti, supratai? ir vyriškai paspaudę man ranką abu nuėjo.

6

Auksiniai galiukai

Tą vasarą didesnių nuotykių nenutiko. Likus dešimčiai dienų iki rugsėjo pradžios gavau įsakymą atvaryti bandą prie fermos, kur žėlė vešlus dobilų atolas, o nakčiai uždaryti veršelius tvarte, kad nebereikėtų sergėti. Veršeliai ramiai rupšnojo žolę, o aš landžiojau po fermos užkampius, viskas mane domino, o labiausiai fermos vedėjo namelis. Jame buvo poilsio kambarys ir kontorėlė, visą dieną užrakinta, mat vedėjas pasirodydavo tik anksti ryte, o paskui kažkur išlėkdavo. Tačiau kartą kontorėlės duris radau atidarytas ir nutariau atlikti kratą. Buvau tikras, kad Plikšakė ten slepia kažką įdomaus, antraip kam rakintų.

Labiausiai mane sudomino cigaretės stalčiuje. Vienas pakelis buvo labai dailus, su 10-čia cigarečių, neįprastai ilgų, kvepiančių, auksiniais galiukais. Šalia gulėjo ir Pamyras" baisiai dvokiančių jo pakelių buvo prikrautas visas stalčius. Vaikštinėdamas po fermą buvau radęs kanaliuką, į kurį subėga srutos gelsvai rudas skystis. Nutariau padaryti gerą darbą. Čiupęs iš stalčiaus glėbį Pamyro" pakelių, atsinešiau prie kanaliuko ir ėmiau mirkyti cigarečių galiukus srutose. Merkiau cigaretę po cigaretės, tada po vieną guldžiau ant akmens džiovinti prieš saulutę. Darbas neužtruko, nes mitrumo man tikrai netrūko.

Suginęs bandą tvartan, vakare surinkau cigaretes, sukaišiojau į pakelius ir nunešęs į kontorėlę sudėjau atgal į fermos vedėjo stalčių. Parėjęs namo tuoj pasigyriau, kad veršiai, gardžios žolės priėdę, gulėjo pavėsiuke, o aš, turėdamas laiko, Pamyrą" gražesniu padariau dabar fermos vedėjas su paauksuotais galiukais rūkys.

Ką čia nusišneki, vaikeli? nustebo mamytė, o tėvelis tik supapsėjo pypkę:

Sakai, su filteriu padarei? Ar visą pakelį?

Visą stalčių, tėveli, ten daug jų buvo...
Nereikėjo kišti nagų, tėvas ėmė juoktis. Bet Plikšakė tau irgi kiaulystę iškrėtė penkiolikos papildomų veršelių į sutartį tai neįtraukė. Gerai, kad klastą laiku pastebėjau ir liepiau popierius ištaisyti. Eisim rytoj abu, noriu pasižiūrėti, kaip jį nubaudei.

Kitą rytą fermos vedėjas jau iš tolo ėmė šaukti:
Jadrištvai palki, velniuk tu! Pusę cigarečių turėjau lauk išmesti, o likusios smirda. Ir kas tave pamokė?
O kas tave pamokė vaikui penkiolikos veršių neužrašyti? pakėlė balsą tėvas. Manei, už dyką visą vasarą ganys? ir atsuko vedėjui nugarą.

Rūpūžiokas... nusispjovė nueidamas Plikšakė. Velnio ant ožkos darytas, ne kitaip

7

Šišicas, Bliausna ir baidokas

Tuo metu mūsų šeimoje jau buvom penki žmonės: tėtis, mama ir mes trys broliai. Jaunėliui Viktoriukui vos trys metukai, bet pamokas ruošti jau gerokai trukdydavo. Augo tikras velniukas: ką pagriebs, to nepaleis, o jei atimti norim, visada sudraskom. Gavęs per nagus tuoj verkdavo, tai ir praminėm Bliausna.

Gyveno mūsų namuose ir Šišicas senelė. Buvo ji vokietė pavarde Ewa Blumen. Per karą su šeima atklydo į Lietuvą, bet artimieji žuvo, o ji nesugebėjo, o gal ir nenorėjo grįžti į tėvynę. Tėvas ją iš kažkur parsivežė Viktoriukui daboti. Bet netrukus sužinojau, kad buvo ir kita priežastis.

Mes, vaikai, niekaip nesupratom, kodėl mamytė taip greitai tunka ir vis keiksnoja valdžią, kad priversta lygiai su kitais dirbti kolūkyje. Rudenį tėvelis išvežė ją pas Metelkevičaitę, kuri liepė guldyti mamytę į kažkokį skyrių, o grįžęs namo pasakė Šišicui, kad tuoj parveš darbelio. Tas darbelis ir buvo mūsų sesutė.

Šišicas saugojo sesutę nuo Viktoriuko, kuris stengėsi viską pačiupinėti ir mamytė bijojo, kad akučių mažylei neišbadytų, o tėvelis su mamyte ėmė galvoti apie krikštynas.

Mamytė patarė tėvui pasiskolinti iš Kunigundos pinigų (mat ji parduodavo pieną ir turėjo užsėpusi pinigėlio, nes gyveno viena) ir trečiadienį nuvažiuoti prie Nemuno apsipirkti. Trečiadieniais Nemunu atplaukdavo jūrininkų krautuvėlė, vadinama baidoku, ir joje viskas būdavo pigiau.

Nupirktum, tėvai, kilogramą silkių po 15 kapeikų sūrumėliui ir dar du kilogramus po 30 kapeikų, cukraus, kokį saldainį ir miltų, tų geresnių. Pyrago iškepčiau, obuolių, slyvų, grūšių yra išvirsiu košių. Ir sau nusipirk, ko reikia: mielių ar ko tu ten dedi. Tik žiūrėk man, negerk virdamas, kad neprisvilintum, kaip aną kartą...

Aha, reiškia, tėvas varys iš bulvių samagoną. O tas labai svyla, tenka nuolat maišyti. Tai gal ir man leis pasukti maišiklį? apsidžiaugiau.
Prašvitus trečiadienio rytui, šokau iš lovos ir ėmiau maldauti, kad tėvelis pasiimtų mane kartu prie Nemuno.

Tau į mokyklą reikia, o tai vėl atsiliksi, spyriojosi šis, bet mamytė užtarė:
Paimk vaiką. Juk antrametis, kur beatsiliks. Iš piešimo nuolat penketukus gauna, mokytoja gyrė, kad prie meno Muntukas.

Gerai jau, nusileido tėvas. Iš pat ryto galvą išūžėt.
Liepė motinai atnešti nuo aukšto karišką milinę, į vežimo galą įmetė glėbį šieno, o kai patogiai įsitaisiau, užklojo miline, kad nesušalčiau. Vežimo priekyje ant dviejų pasosčių įsitaisė kaimynai ir klegėdami pajudėjom.

Rodos, tik įsėdom, o jau leidžiamės nuo kalno, ir pačiu laiku. Žmonių dar neprisirinkę, baidokas manevruoja norėdamas kuo arčiau kranto priplaukti.
Prašom, prašom vidun, ėmė raginti jūreiviai, pas mus pigiausiai, spec. aptarnavimas jūrininkams, o kad planus greičiau vykdytume, tai ir visus kitus aptarnaujame.

Sugužėjom į ankštokas patalpas ir akys apraibo nuo prekių gausybės. Tikrai viskas pigu, o dar kapitonas pamojo man pirštu, atkimšo butelį Citro" sakydamas:
Vaišinu, tave, bernužėli, o tu visiems pasakok, kiek čia visko yra labai nebrangiai. Tik butelio neišsinešk, atiduok pardavėjui, ir dingo, kažkur gilyn nueidamas.

Pinigėlius, žinoma, visi paliko iki kapeikos ir dar vynui susimetė. Parvažiavom namo su daina, bet mamytė pasitiko nelinksma:
Gal jau balių pradedi, tėvai, kad kepurė ant šono? Juk žinai pinigai skolinti.

Tėvas numojo ranka:
Gyvenimas geryn eina. Na, patvarkėm buteliuką vyno visi susimetę. Na, nebūk jau tokia nagas...

8

Alfonsiukas

Tą metą Kalėdos buvo baltos, bet nešaltos. Sniego prikrėtė, lyg būtų velnias malūną  kiaurą pro mus pranešęs.
Jau visa savaitė, kaip sniegas limpa, o tai reiškia - temperatūra nulinė.
Sniego gniūžtėmis vaikai žaidė karą, jaunuoliai prausėsi sniegu veidelius, nepamiršdami ir panelių;

Štai atšuoliuoja per minkštą sniegelį Džekutis, o už medžio pasislėpęs, tyko Kukutis. Tik staiga, kad šoks ant Džekučio Kukutis -  pilnos sniego jo rankos paslepia Džekučio veidą, o ji pasišokėjusi virsta ant Kukučio susmukdydama  jį puremia sniege:
- Na, vyruti, praustis reikia kas rytą, ir nesispjaudyk visai!
Būdama aukštaūgė panelė, Džekutis lengvai tvarkydavo patręšusius berniukus. O šitam šposai vos ne ašaras kainavo. Paleistas Kukutis nusirovė ausinę kepurę, nuo garuojančios trumpai kirptos,
makaulės. Visas veidelis raudonavo, kaip kurkino snarglys, o mėlynos akutės klausė: Džekuti, kodėl taip negailestingai mane rumžei, juk tu gailestingoji seselė? Tai kas, kad dirbi nedidelės gyvenvietės ligoninėje, kur suveža nepagydomus ligonius numirti.
Supratusi Džekutis Kukučio priekaištą, grakščiais judesiais, pirštinaite nudulkino  nuo Kukučio nelemtąjį sniego likutį, pakštelėjo netoli lūpų kampučio, o tam iš pasitenkinimo net apatinė lūpa atvipo.
- Šiąnakt budžiu ligoninėj, - pasiteisino Džekutis, o va rytoj - pabendrausime, tik neprisilupk vienas. Nueisime kur į svečius tada abu.

Alfonsiukas gi prieš Kalėdas visą savaitėlę gėrė, kaip arklys.
Vaikštinėjo per žmones ir rinkosi labdarinius rūbus. O jau nevaliodamas panešti - pradėjo iškeitinėti į kapeikas. Alaus ir vynelio vis daugiau reikia. Sveikatėlė vis negerėjo, tai pasiliko savo pundus, pas seną pažįstamą ir išėjo į užkandinę.  Vakaras jau vėlus, parduotuvės tik iki pietų vos išsilaikė, visi jau švenčia.
Užkandinėje išlenkė dar alučio, sukrapštė ant vynelio ir išėjo.

Nueita žmogelio netoli - sugriuvo ties ligonine. Vienas vėlyvas praeivis pabeldė į ligoninės langą. Paaiškino, kad žmogus gatvėje guli.
Gydytojos jau nebuvo, tai seselė ir slaugutė atsivežė ant ratukų.  Užmetusios į koridorių, dar kiek palaukusios išrengė ir nuvežė į lavoninę. Ten pametė ant gultų, užtiesė paklodę, rūbelius kampan suklojo.
- Tai jau du lavonai šįvakar, - nusistebėjo slaugutė ir, užrakinusi patalpėlę iš lauko, grįžo į ligoninę.

Po valandėlės prasibudo ir Alfonsiukas:
- Brrr šalta. 
Žiūri, šalia guli dar vienas. Taigi atsargiai traukia paklodę. Sėkmingai užsiklojęs, bando vėl užmigti. Bet, suprątęs kur randasi,  ilgai nešąlo - išspyrė papuvusią lentą ir išlindo laukan.
Susisukęs į abi paklodes - atėjo savo rūbelių. O šeimininkas, atidaręs duris, vos pats infarkto negavo. Kaip išsižiojo kažką sakyti, taip ir sustingo, nes juk buvo Kalėdų naktis.
Ryte sustingo ir gydytoja su sesele - dingo lavonas su visom paklodėm, o rūbai kampe guli.

Kažin ar Džekutis nuėjo į pasimatymą su Kukučiu?

9

Paskutinė vasara su veršeliais

Veršėlius aš ganiau tris metus,o kai ūgtelėjau,  mane jau priėmė dirbti rimtesnius darbus, nes be suaugusiųjų jau buvo pavojinga palikti.
Padūkimo man tikrai netrūko, nes išmokau savarankiškai mąstyti ir sprendimus priiminėdavau be suaugusiųjų.  Vistik protelis dar buvo vaikiškas, o norėjosi kuo daugiau pasireikšti, tai mano energija , nukrypdavo juodųjų darbelių darymui.
Sėkmingai baigęs 4 klases net mėnesiu anksčiau nei kiti vaikai, nes pats pirmininkas mokytojos išprąšė, mane paleisti anksčiau ir niekam nesakyti;
- Už tai pirmininkas prižadėjo mokyklėlės vaikus , sunkvežimiu pavėžinti, po rajono miestelius.  Pirmininkas savo žodį - ištesėjo, o aš  tą dieną vaikštinėjau paskui veršių uodegas.
Labai skaudėjo širdelę, kai vieną saulėtą rytmetį, prisodinta klegančių vaikučių, mašina pravažiavo kaimo keliuku.  Mašiną jiems uždirbau aš, ir niekas nei ačiū nepasakė, mat pirmininkas buvo geras, o mano paleidimas iš mokslų nuslėptas.
Tą metą gegužės pirmos dienos buvo kaip niekad bjaurios. Jau trečia diena vargau, su savo numylėtiniais, bet oras staiga atšalo.  Po pietų taip sutemo, nuo atjuodavusio didelio debesies, kad nujausdamas nelaimę , giniau veršelius, nakvynės aptvaro link.  Snigti  pradėjo taip staiga, kad net veršeliai išsigandę, bliaudami, patys bėgo slėptis po medžiais. Vos tik spėjau uždaryti vartus, o jau aplink viskas baltavo , nuo sniego. Pūsdamas sugrubusias rankas, spūdinau į sargo namelį, o basos , raudonos, kaip gandro kojos, paliko įdomų pėdsaką.
Po pusės valandos, prašvito vėl, bet sniego buvo prikrėsta, gal 15 cm. nes pasipūtusi pernykštė žolė , sniegą dar labiau sukėlė.
Namelis dar buvo tuščias, nei jokio rūbelio, nei koliošo tiesiog prišiktas!
Supratęs, kad visa pagalba,- tai aš pats, nėriau pro duris, ir sukandęs dantis, kaip šuo atitrūkęs , nuo grandinės,- lėkte lėkiau per laukus namo. Didieji kojų pirštai, taip ir
stypo aukštyn, nors aš juos lenkiau žemyn, kad neslidinėčiau, bet tai truko neilgai, kojų tuoj visai nejaučiau.
Priekyje pasirodė žmogysta, bet jau laikas man , buvo brangiau  už batus, ir dar ...
Ar būčiau įgrūdęs savo pastirusias lepetiūtes , į batus???
Šoviau, kaip kulka , pro mamą, lyg nugirsdamas , kažką sakant, bet jau matėsi  namo durys.  Pataikiau petimi ir atsilapojo durys, su visu klemeriu viptelėjo vidun, o aš iš paskos.  Vyresnysis brolis jau buvo pripylęs pilną prausbliūdį , šalto vandens;
Šitą mes jau žinojom, kad panagės nepatekėtų, reikėjo neleisti per greitai atšilti.
Todėl šokau kazoką, tame praustbliūdyje.  Pamažu atlėgo, o ir tėvelis parskubėjo, nes visi persigando tokio  gamtos akibrokšto.Tėvelis , kaip koks gangsteris išlupo  iš už diržo užkištą juodbutelį , nuo šampano;
- Vaike, čia geras ruginukas, ir mirktelėjąs patraukė gurkšnį iš viso butelio.
- Kokie 70 laipsnių bus, ir baisiai nusivaipė, lyg aš kojomis macnumą , jausčiau.
Tėvelis buvo geras, net visą sliklinę paaukojo mano kojoms restauruoti, ir ilgai trynė delnais, vis negailėdamas užpildamas samanės. Mama ir šaltmėčių arbatėlės su šaukštu medučio suorganizavo, o aš kaip didžiausias ligonis , jau gulėjau , po apklotu
Rytojaus dieną , po tokio kruopštaus gydymo, vėl buvau ant kojų ir apie pietus , jau mėgždžiojau veršelius, bio!, bio!, bio!
Bet  išginus veršelius ant dar tarpais boluojančio sniego,  paaiškėjo nauja nelaimė.
Viena graži telyčaitė nesikėlė.  Ištiesusi priekinę kojukę  vis laižė ją. O štai ir Plikšakė beatjojąs, ant savo Širmio;
- Vėlokai geni, velkniuk!, jadritvaišiški.  Jau sniegas prieš porą valandų buvo aptirpęs,- aiškiai priekabiavo Plikšakė.
- Tai , kad vienas veršelis nesikelia, skundžiasi kojuke... vis laižo, gal nulūžo per pūgą.
- Tai ko lauki. Greitai , pas sanitarą Papirduškį, o kai psileidau bėgti , vėl sukliko;
-  Palauk, kur neri stačia galva į dilgėlyną, jo nanuose senai nėra, josiu aš pats, ir spustelėjo kulnimis arklio paslėpsnius
Kol laukiau greitosios pagalbos, pietus dalinausi  su nelaimėliu;
Aš nulaižiau nuo duonutės sviestą, ir storoką sūrio riekę , pats sukertu, o duonutė, tai ligoniukui. Jis net pirštus man nulaižo,- mažoka.
O štai ir greitoji lydima pačio Plikšakės.  Vos užmetęs savo skvarbų žvilgsnį, Papirduškis konstatuoja;
- Aiškus lūžis, vaikis čia nekaltas.  Veršiai sniego išsigando, lipo vienas per kitą ir sumynė ,- mažių.
- Viktoriuk, šok žemyn, nešimės į sargo būdelę, ten ir šilšiau , ir kiti nemynios, o tu
Mazgiau atvilk keletą eglišakių, tik ne supuvusių, o tvirtų, įtvarus išpjausime, subandažuosim ir kvyt!
Už mazgių , Papirduškis dar pasigailės, bet į miška nulėkiu, ir laukti Profesoriui
neteko .  Pastatėme ant kojų, - pastovi, bet nevaikšto, ir tai tik šiandien, o kitą rytą jau klibingiavo.

10

Truputį pasiautėjau

Truputį  Pasiautėjau.

Per visą vasarėlę, taip susidraugavome su veršeliu, kad atrodė, niekada nesiskirsime. Tuo metu iš rajono  į miestelį pradėjo važinėti autobusiukas, nors ir du kartus per savaitę, tačiau apsipirkti jau  buvo patogu.  Nuveža  iš ryto, o po pietų parveža.  Rajonas gavo net du, bet didesnysis tik į Kauną ir kitus didelius miestus važinėjo. 
Šitas, su smaila nosimi, buvo panašus į mano,veršiuką, ir tik po miestelius malėsi.
Bobos praminė  autobusiuką,- Keleivine, o aš tuoj pakrikštijau, savo numylėtinį.
Nuo šiol  keleivinė važinėjo paskui mane,ir tik reikėjo sušukti Keleivineee, kaip tas
mikliai atklibingiuodavo.
Boboms paerzinti, irgi sugalvojau dainušką ir kai jos eidavo prie  savo Keleivinės,-
Pašiepdavau:

Prakaitavo bobos, - duso,
Kol  nebuvo autobuso.
O dabar už rublio ,- pusę,
Sėdi boba autobuse.

Jei tik rublio negaili.
Net ir žąsį vežt gali.
Nusipirkt lūpoms, pamodos,
Ir sėdėt sau prie komodos...

Bobos žinoma pykdavo, jaunesnės net rykštės dairydavosi, o senosios gražiuoju
kalbėdavo, tai net sunkesnius pundus padėdavau panešėti.  Vėliau ir saldainį nupirkdavo, už pagalbą.
Vasara pasitaikė sausa,  natūrali žolė neaugo, ir greitai pamiškės pageltonavo. Vienas molis, o be lietaus jis tik skerdėja matosi kaip žemelė gerti prašo!
Atsirado pamiškėj gylių. O jų labai bijo visi gyvuliai.  Kaip pralekia pro šalį, net garsas girdisi; bzzzzzz, bzzzzzz. Tai išgirdę gyvuliukai, kelia uodegas į viršų, kuo aukščiau ir ruošiasi gintis. Jei tik ilgiau paerzini, visa banda pradeda zylioti,-
Neria kiek įkabindami miškan, o ten ir pasiklįsta. Žinok tada žmogau, kurioj pusėj miško ieškoti? Daugiausiai būna abi pusės miško pilnos, o kitoj pusėj, jau kitas kolūkis.  Tada jau vienas nesusitvarkydavau, ir Plikšakė paliepė kraustytis , arčiau fermų. Atžlegėjo vikšrinis traktorius ir sargo namelį nutempė ant Virangės kranto, nes tik ten dar buvo vandens.  Nakvoti jau gindavau į tvartus ir sargo nereikėjo, tai namelis liko tik man. Na ir prisivaidinau aš ten, Plikšakė tiesiog iš proto kraustėsi, ir net pirmininkui skundėsi, bet tas tik ranka numojo;
- Tu tikras Plikšakė, dabar piemengalio nesutvarko, o kur tą rimtą gausi?
Tas pats vikšrinis paržlegino ant šlypkių (Tiesiog iš rastų , padarytos didžiulės rogės)
4 ias šulinio renes (žiedus), pora vyrų nuritino iki Virangės kranto, kur iš šaltinio , pliompas (vandens siurblys)pumpavo į didžiulį vandens bokštą skanų vandenėlį
Šlaitai ten buvo statoki ir apie 10m. aukščio, o pliompas tiesiog prie upelio vagos. Kad be reikalo vandenėlis netekėtų į upelį, nutarė įkasti tas 4- as renes ir pastatyti galingesnį siurblį, nes vandens jau reikėjo visiems ir tas pliompas nespėjo pompuoti
Dirbančio pliompo garsas buvo;
- Zalum, zalum pššš;   zalum, zalum pššš;
-Tai varė mane į neviltį, ir visą dieną dirbau, kol pasukau vieną renę, kad tik padilginus , ristūsi žemyn, ir nucieliavau tiesiai į pliompą. Padėjo man vienas vyrukas, nes kitame krante augo laukinės braškės tokios didelės ir juodos, o jau saldžios. Pavaišinau tą vyruką, savo pietumis, o jis man ir parodė savo arus kur braškės auga. O  atsisveikinant ir pasukome tą prakeiktą renę;
Susirado jis buomelį, (medinį  laužtuvėlį) ir taip pagal visus dėsnius, per svertus, pasukome pustonį  svėrusį,- šovinį. Liko tik padilginti, ir suginęs veršelius nakčiai, šuoliais nulėkiau sprogdinti pliompo.
Pritūpiau ir įrėmiau petį į renę, net akyse pajuodo, bet sukrutėjo, ir tolyn greityn...
Kai renė pasišokinėdama  jau artinosi prie pliompo būdelės,- susiėmiau galvą rankomis;
- Vaizdelis buvo kraupus, būdelės tik lentgaliai pakilo į orą, o pats pliompas nugarmėjo į šaltinio dugną, bet pati renė dar kartą pašokusi, persirito į kitą Virangės pusę ir pradėjo jau nuo priešingo kranto , grįžti atgal.
Diversija pavyko, pats dėjau į kojas, ir pavirangeis , pasileidu namo
Rytojaus ryte, kilo skandalas, be vandens liko fermos, o jo nėra iš kur paimti, nes prie šaltinio negalima privažiuoti, - per statūs krantai.  Iš ginęs veršelius , specialiai pavariau juos  artyn pliompo, įdomu , kas ten vyksta;
Ogi  ant vežino uždėta didžiulė cisterna, Plikšakė ir dar du vyrai, kibirais tempia vandenį iš šaltinio ir pila į cisterną, nors kiek nuvežti fermai, nes ten darbas užstrigo.
Atsisėdau ant  kalniuko viršūnės ir dainuoju:

Lapatai, lapatai, prieš kalniuką,
Lapatai, lapatai  - atgalios...
Tiktai tau , Plikšakėle mano mielas,
Aš neleisiu pailsėt niekados...

11

Kaminas

Virangėje toliau virė darbas, atburzgė ir pats rajono Partsekas, bet aš jo nemačiau, tik aukšto ūgio žmogus, su didžiule  juoda skrybėle, vis ieškinėjo diversantų.
Tuoj  sugrįžo ir milicininkai, nes niekas nieko nematė ir negirdėjo, o tai dar padidino įtampą;
Jau ir mane pradėjo šturtinti, atsivedę prie likusių renių, aiškino, ir liepė risti, vieną žemyn. Ji jau buvo paruošta, ir reikėjo tik pakrutinti, bet aš buvau, toks nedrūtas, kad tik žandus pūčiau ir stenėjau.
Galiausiai atėjo skribolius ir pareiškė:
- Baikit tuos cirkus, mat vaikas paridens, tą pustonį sverentį daiktą.  Va atvažiuoja
MTS  Staliniec, vadovausite darbams, kad kas dar nepalystų po juo, nes tokio dar nematė, - vaikų neleisti artyn, ir išburzgė atgal , o diversantų taip ir nerado.
Staliniecas tikrai didelis traktorius buvo ;
Tik , kriu- kriu, kriu, ir nustumdė žemes, padarė privažiavimą, prie šaltinio, o tada jau kita mašina atvažiavo ir prisirišusi po vieną renę suleido į šaltinį, elektrikas  ir mechanikas sumontavo naują siurblį ir prasidėjo išbandymai.  Vandens čiurkšlė šovė į dangų, ir pasipylė šaltas lietus. Visi ėmė klykti, bet tai truko neilgai, tuoj prijungė prie bokšto vambzdžio, ir atsirado fermoje vanduo.  Man prigrąsė , kad nei artyn neprieičiau su savo veršiais ir neterščiau vandens.
Taip diena ir baigėsi, o kitą rytą persibazavau su visais veršeliais į kitą Virangės krantą.  Ten augo  daug didelių obelų, o pati kraštinė, jau buvo nudžiūvusi, bet labai aukšta ir pasvirusi į fermos pusę.  Ėmiau apžiūrinėti kruopščiau, ką su ja nuveikus. Kamienas buvo visas kiauras, tai išvaliau puvenas ir prikimšau šiaudų. O kitą rytą jau turėjau degtukų, tai ir kūrenau ugnelę, palei kelmą.  Drėvė kuo puikiausiai išdegė, ir gavosi įdomus kaminas, apie 5 m. aukščio. 
Fermos pusėje stūksojo sukrautos šiaudų stirtos, tai prisipešu glėbį ir nešu kūrenti, bet juos grūdžiu į drėvę, ir iš tolo matosi mano kaminas. Porą dienų išlaikė mano šedevras , o pakilus vėjukui ir tekštelėjo.  Obelis degančiu kaminu nuvirto į stirtų pusę, o pučiant vėjui, kibirkštys pradėjo raitytis aplink šiaudus, Visas fermų kiemas bematant prisipildė dūmų.  Man tai patiko, ir tekinas laksčiau, nuo vieno kranto su šiaudais, prie kito , kur kūrenau ugnį.  Nei nepastebėjau, kaip šalimais atsirado Plikšakė, ir jau nešaukė ant manęs , o tik meldė Dievą;
- Viešpatie, jei tu esi, pasigailėk manęs, šitiek nelaimių , ir viena po kitos, juk jau fermos dega.  Ir vis per tą velnią;
Plikšakė mikliai rengėsi nuogai, o tada jau aš suprunksčiau ir neišsilaikiau;
- Tikras Plikšakė, rodžiau pirštu ir ritinėjausi ant žemės.  Tai buvo ne šiaip žmonių išgalvota, o žmogysta vieni kaulai ir skūra. Tuoj gavau niuksą su guminiu jo batu;
- Velniuk, ar nors nutuoki, kad tuoj liepsnos lyžtels šiaudų stirtas, tik reikia vėjeliui, pūstelėti, ir visos fermos užsidegs, griebk mano čiabatą , semk vandenį iš upelio, ir gesink savo laužą, o aš gelbėsiu stirtas.  Taip ir darėme, kol pamačiau drėve atbėgantį vandeni. Ugnis šnypšdama gęso, bet pakilo toks debesis dūmų, kad jau nieko nebuvo matyti, Sulėkė žmonės gesinti, bet niekas  nedėgė.  Tik apžiūrėją mano ugniavietę, garsiai komentavo, ir vistik buvau pripažintas nepataisomu  durniumi.
Nuo tos dienos mano vergovė baigėsi,- perėjau į aukštesnį lygį.  Gavau  ramų seną arklį, ir grėbelką.  Tada jau su visais vyrais dirbdavau kartu, o jei nieko nereikėdavo dirbti budėjau pakinkęs arklį,- gal ką reikės pavežti ar patraukti.

Kai Virangėj, medžiai virsta
Veršiai  ganosi, ramiai...
Plikšakinis, baisiai  širsta,
Kai dūmai kyla kamuoliais.

Ir kur- gi tu  nudūmei?,
Pakūręs obelaitę.
Juokies, raitais pakrūmėj.
Nuplaksiu subinaitę...

12

Kaip Joska silkes pirko.

Bevartydamas rajoninę spaudą, Muntas labai nustebo: pačiame pirmame laikraščio puslapyje puikavosi dvi Joskos nuotraukos. Pirmoje Joska guli ant žemės minios viduryje prie greitosios pagalbos automobilio, o prie jo pasilenkusi medikė. Antroje uniformuoti vyrukai Joskos vežimaitį krauna į bortinį automobiliuką. Po nuotraukomis tik data ir parašas: Gaisrininkai gelbsti net mūsų sunkiasvorį". Muntas čiupo telefono ragelį ir surinko Joskos numerį.
Žmogeliuk mielasai, tu rajoninio laikraščio Tautos balas" pirmame puslapyje!
Šito ir tikėjausi, ragelyje pasigirdo liūdnas Joskos boselis. Jau nė savo reikalu negaliu nueiti be spaudos dėmesio! Tikri begėdžiai, visur persekioja...
Joska, nepolitikuok! Greičiau klok, kas nutiko.
Lėtapėdis Joska pradėjo iš lėto, paskui įsisiūbavo:
Žinai, Muntai, užsinorėjau sūrumėlio. Man viskas prėskai priklauso, be druskos. Neištvėręs myniau į miestelį silkutės parsivežti. Tik va, išėjo kaip toj dainoj: anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio. Mūsų prekybos centras pastatytas ant statoko kalniuko. Ant jo tai aš užvažiavau, bet su savuoju vežimėliu niekaip pro parduotuvės duris netelpu. Pamačiusi manuosius bandymus, atbėgo kasininkė ir patarė važiuoti į naująją Saulutę", ten esą viskas invalidams pritaikyta, galėsiu karališkai po parduotuvę važinėti, nes takai platūs. O ir prekių visokių...

Apsidžiaugiau: dabar tai pavaidinsiu, tarp žmonių panardysiu, ir didžiausiu greičiu pasileidau žemyn nuo kalniuko. Šitaip beriedant tik brakšt ir išsijungė elektronika. Čiupau mechaninį stabdį, bet anas tik per variklį stabdo. Greitis, matyt, buvo per didelis, variklį išrovė, ėmė suktis visas kartu su ratais. Išsigandęs įsikibau į vežimo priekį, laikausi, kad tik nenukrisčiau.

Ilgai laukti neteko perskridęs gatvę kaip rėžiausi į šaligatvio bortelį... Lėkiau oru gerus tris metrus, persiverčiau per galvą ir plestelėjau per metrą nuo ežero. Palengvėle pajudinau rankas, kojas... Lyg ir neskauda. Žinai juk, Muntai, kad be pagalbos atsistoti negaliu. Kojos sunkios neišvinduosi. Ėmiau šliaužti prie vežimėlio labai rūpėjo, kas iš jo liko, todėl visai nekreipiau dėmesio į žioplius. Pamatęs vežimaitį supratau, kad mano kelionės pasibaigė ilgam... O buvo dvylikta valanda pats pietų metas ir dar miestelio centre.

Galvą aukštyn kėliau be jokio entuziazmo. Nuojauta manęs neapgavo: per žmones nieko daugiau nesimatė. Stengiausi nekreipti į juos dėmesio, tik siaubas ėmė pagalvojus, kaip dabar penkis kilometrus iki namų parsirasiu.

Kilstelėjęs pamačiau žmonių ir iš mūsų kaimo, bet jie artyn nėjo. Gulėjau kniūbsčias, rankomis užsidengęs galvą nors taip bandžiau pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių. Iš nevilties ir gėdos biro ašaros. Atlėkė greitoji, bet ilgokai ūkavo jos sirena, nes pro žioplius iki manęs nelengva buvo prasibrauti.

Greitosios medikus pažįstu kaip nuluptus, tenka dažnai bendrauti. Pasakiau, kad viskas laimingai baigėsi, kad mašinų gatvėje nebuvo, todėl tik susitrenkiau mažumėlę. Paprašiau vaistų nuo nervų.

Greitai buvo atidarytos galines greitukės durys, ant grindų paklotas čiužinys, galas nuleistas žemyn. Du vyrukai padėjo man atsistoti, bet įsikabaroti į greitąją neįstangiau. Tada vieni ėmė iš vidaus už rankų traukti, kiti už kojų stūmė... Felčerė paskambino gaisrininkams, turėjusiems bortinę mašiniukę, kad jie mano vežimą pargabentų.

Bent pusšimtis žioplų savo mašinomis lydėjo greitąją iki pat mano namų. Taip ir nesupratau, iš draugiškumo, ar tik iš paiko smalsumo, kur ir kaip gyvenu, užbaigė pasakojimą Joska ir ilgam susimąstė.

13

- Bombiukė

Joska laukė Munto savo trobos kieme ir atrodė nepatenkintas. Paklaustas, ar nepapasakotų dar kokios istorijukės, trumpai drūtai atkirto:
Tik ne spaudai.
Muntas prašė pagalvoti, pažadėjo visada duoti perskaityti, ką pats parašęs.
Kai parodysi, kad tavo išspausdino, tada ir aš atversiu velniui dūšią, mirktelėjo Joska.
Sukirto rankomis. Teko Muntui grįžti prie savų prisiminimų nenorėjo tokio draugo prarasti.

Rašalo bombikė

Jaunos mokytojos su manimi neprasidėdavo, kariavo tik senosios. Kurso kartoti likau ne tik pirmoje, bet ir penktoje klasėse, taigi septintoje jau buvau visa galva aukštesnis už bendraklasius. Pavasarį atkėlė jauną geografijos mokytoją. Rengėsi ji skoningai baltas sijonukas, gelsva palaidinukė, bet buvo labai griežta, per pamokas dūkti neleisdavo, todėl dažnai atsidurdavau už durų. Trečiąkart išvytas iš klasės nutariau jai atkeršyti, nes kitą pamoką kviesdavo atsakinėti, ir, aišku, parašydavo dvejetą.

Nusipirkau plastelino ir nulipdžiau indelį, į kurį tilpo visas buteliukas rašalo. Per pertrauką padėjau tą rašalo bombikę ant mokytojos kėdės ir, pagrūmojęs vaikams, kad tylėtų, ėmiau laukti jos ateinant. Kad klastos nepastebėtų, atsistojau prie lentos ir, vos mokytojai įžengus į klasę, pareiškiau norįs atsakinėti. Planas pavyko. Mokytoja nežiūrėdama prisitraukė kėdę, klestelėjo, bet jau nesistojo, o verkė, nes rašalo net ant grindų pritiško. Pasiėmęs knygas išėjau namo. Rytojaus dieną direktorius atvažiavo pas tėvą, reikalavo užmokėti už naujus rūbus arba perduosiąs mane milicijai. Tėvas nenorėjo daugiau leisti į mokyklą, bet tada visi privalėjo mokytis arba sėdėti kolonijoje. Taigi grąžino atgal, tik sėdėti dar ilgai negalėjau.

Skubus reikaliukas

Ta pati septinta klasė, prieš Naujuosius metus. Mokykla gavo dešimt porų slidžių, naujutėlaičių, dailučių. Nagingesni vaikai, vadovaujant pačiam direktoriui, prisukom apkaustus ir jau po valandėlės išlėkėm slidinėti. Čiuožėm, kol akyse žalia ėmė darytis. Buvom neapsakomai laimingi.

Bet vieną dieną, artėjant žiemos atostogoms, direktorius liepė sukrauti slides į jo volgą ir išsivežė, o kai susirinkom po Naujųjų pareiškė, kad slides kažkas pavogė. Niekas juo nepatikėjo, bet pavogė, tai pavogė. Slides galim ir patys pasidaryti, tik reikia uosinių lentų.

Tokių buvo sukrauta mokyklos sandėlio pastogėje. Su draugu sutarėm atsinešti iš namų pjūkliuką, paslėpti prie sandėlio, pabėgti iš paskutinės pamokos ir lipti į pastogę lentų slidėms pjauti. Paskutinė pamoka buvo muzikos dvi klasės eina kartu dainuoti, taigi niekas nepastebės, kad dingom.

Uosis kietas medis, pjovėsi sunkiai, todėl užtrukom. Man net vanduo užvirė. Pašokinėjau ant vienos kojos, ant kitos nepraeina. Draugui sakau: Nebegaliu kentėt, noriu sisiot, ką daryti?" Bėk, sako, į pastogės galą, ten yra dideli plyšiai. Iškišk savo kraniuką ir drožk. Rado mat bėdą.

Jau aptemusiom akimis įgrūdau į tarplentį ir kad paleidau, net gera pasidarė. Tuo tarpu mokytojas paklausė vaikų, kur aš,o tie ir pasakė per langą matę vaikštantį aplinkui sandėlį. Mokytojas kaip įgeltas pašoko: Sugausiu neklaužadą, ausis nusuksiu, žinos, kaip per mano pamokas po langais trintis", ir išlėkė.

Tik išgirdau: Bleeedės, meeeža!" Mat jis galvą užvertęs žiūrėjo, kas ten sandėlio pastogėje krebžda, ir aš tiesiai ant jo plikos galvos... Sustoti nepajėgiau, o jis, matyt, slidinėjo ant sniego ir pasitraukti negalėjo. Rytojaus dieną ausį nusuko, bet simboliškai. Patikėjo, kad būtent taip ir buvo. Po daugelio metų susitikę juokėmės tą nuotykį prisiminę, sakė, kitą tikrai būtų primušęs, bet manimi tikėjo.

14

Pamokėlė

Kur saldumas gyvena

Kinkos dreba, bet prisiverčiau parašyti gryną tiesą, nors koks ten iš manęs rašytojas... Taigi vasarą stuktelės šešiolika.

Po mūsų klase buvo senoviškas rūsys. Sutempėm į jį ką naudingesnio radę ir įsirengėm poilsio kambarėlį. Dirbo mokykloje toks rusų kalbos mokytojas dailiai nuaugęs, sportiškas, aukštas, gerų žydrų akių, visad linksmas. Sutarėm neblogai, jis ir patarė įsirengti rūsyje slaptą poilsio vietelę. Abu su Vycka iš 8-tos klasės taip ir padarėm: atokiame rūsio kampe vieną ant kitos sukrovėm pusmetrį plytų, ant jų uždėjom mokyklinę lentą išėjo platus gultas. Naktį iš internato nudžiovėm du čiužinius, dvi pagalves ir net vieną apklotą. Bet žiemą ta slėptuve naudodavomės retai tik kai iš pamokų pabėgdavom.

Mūsų klasės auklėtoja buvo vardu Onutė, 30-ties metelių, o mokė rusų kalbos. Gyveno ji su invalidu mokytoju be kojos, vaikščiodavusiu su kriukiu ir daužydavusiu stalą, kad mokiniai tyliai sėdėtų. Nemėgau jo, nes buvo piktas, o Onutė priešingybė: smulkutė, daili it lėlė.

Viena popietę pasikvietė ji mane į tuščia klasę ir sako: Muntai, būk žmogus, leisk man nors savaitėlę pailsėti. Tave jau ir naktimis sapnuoju. Kodėl toks negeras, ką?"

Nežinodamas, ką atsakyti, spoksojau pro langą, tik staiga pajutau, kad auklėtoja mane stipriai stipriai apkabino. Pašokau, bandžiau spurdėti, bet jėgos buvo nelygios, spaudė prie savęs vis stipriau, o ir noras priešintis staiga dingo. Buvom vienodo ūgio, puikiausiai jaučiau jos iškilimus, netgi širdies plakimą, darėsi taip gera, kad vos nenualpau. Visas ėmiau drebėti, o ji viena ranka glostinėjo man nugarą ir vis kartojo: Na būk gerutis". Tie žodžiai iki šiol skamba ausyse.

Kai paleido, net tūptelėjau, taip sunku buvo stovėti, ir jau pats norėjau prisiglausti, bet ji tik taisėsi palaidinukę, pureno sijonėlį, nes koridoriuje pasigirdo žingsniai. Visa įraudusi šypsojosi, kad palaužė neklaužadą, pagrūmojo ir pridėjusi prie lūpų pirštą dingo koridoriuje.

Niekam nepasakojau, bet jau žinojau, kur saldumas gyvena ir vis dažniau žvilgčiojau į mergaites jau kitomis akimis: kaip šita prisispaudus elgtųsi? O kažin kaip ana? O mokytojai stebėjosi: kas tam Muntui nutiko, kažkoks nesavas.

Gyvenimo pamokėlė

Vieną dieną pabėgau iš matematikos pamokos ir pasislėpiau mūsų su Vycka slėptuvėje. Gulėjau ant gulto ir svajojau, ką čia tokio prasimanius, tik staiga išgirdau prislopintus balsus: chi chi, cha cha. Pašokau kaip įgeltas, jofansi, gražuolis rusų kalbos mokytojas ir Onutė, susikabinę už rankučių, artėja prie mano guolio. Žaibiškai nėriau po gultu, ten ir dieną prieblanda, bet jiems niekas nerūpėjo.

Ach, kaip gailėjau mokytojos, kai dejavo. Vienąkart vos iškenčiau neišlindęs. Galvojau, griebsiu plytą ir suvarysiu tam cholerai į galvą, kad mokytoją skriaudžia. Kol svarsčiau, koks turėtų būti smūgio stiprumas, situacija pasikeitė. Iš pradžių tik mokytoja buvo nuogutėlė, bet kai pamačiau, kad ir jo rūbeliai lekia į šalis ir kad tas kadaruojantis niekuo nesiskiria nuo mano, pradėjau suprasti, kas vykta. Kuo atsargiau, kad manęs nepastebėtų, sekiau jų veiksmus apgailestaudamas, kad mokytoja raitosi ne ant manęs, bet vis tiek kelnės buvo pilnos. Nesmerkiau jų, priešingai, išėjęs iš rūsio jau nebebuvau kvailelis, ta pamoka labai pravertė. Rytojaus dieną vaikštinėjau išsišiepęs iki ausų. Mokytojai tuoj pastebėjo pasikeitimus, Onutė pirmutinė paklausė: Kas nutiko, Muntai? Man tai gali pasisakyti..." Tik po dviejų savaičių prisipažinau, jai primygtinai reikalaujant. Šoko ant kaklo, prašė neišduoti, siūlėsi eiti į tą pačią vietelę ir dabar jau aš būsiąs viršuje. Bet man pakako, kad įsigijau sąjungininkę.

15

Obuolių vagys

Aš aštuntokas. Kadangi du metus kartojau kursą, esu vyras kone su ūsais, o mintys apie mergaites neduoda ramybės. Taip norisi kuo nors pasigirti, pasirodyti prieš kitus vyriškesniu, pranašesniu. Pamokos visiškai nerūpi.

Į miestelį atkėlė milicijos įgaliotinį ir apgyvendino name prie mokyklos, mat jis sutiko vyresnėms klasėms dėstyti fizinį. Buvau sportiškas vyrukas, todėl naujasis įgaliotinis-treneris pasikvietė į namus kaip rimtą svečią. Pakalbėję nusprendėme suburti krepšinio komandą, aš, žinoma, būsiąs kapitonas. Užriečiau nosį.

Jau tą pačią dieną buvo suburta dvylikos vaikų komanda. Igaliotinis ėmė vaikyti mus iki nukritimo, ir  drausmė bei pralietas prakaitas greitai atsipirko: pavasarį rajono mokyklų tarpe užėmėm pirmą vietą. Taigi sportavom atkakliai, tik štai su kamuoliais bėda.

Susidėjom pinigėlių kiek kas turėjom ir mudu su Vycka išsiruošėm ieškoti kamuolių į kitą rajoną anapus Nemuno į tenykštę parduotuvę. Nors ir atodrėkis, pasiėmėm slides, kad mažiau į sniegą klimptume. Tačiau kitame Nemuno krante buvo asfaltas, slidėmis nepašliuoši, tad likusius kilometrus nutarėm įveikti pakeleivinga mašina. Įkišę slides pakrūmėn jau ruošėmės eiti, kai staiga išgirdom balsus. Nuo kalno link Nemuno leidosi keturi vyrai, nešini kažkokia dėže. Nutempę dėžes atokiau nuo kelio, uždengė ją antklodėmis ir apkasė sniegu.

Susižvalgėm su Vycka, o galvoje akimirksniu subrendo naujas planas. Buvo kovo pabaiga, temo anksti, todėl, paskubomis nupirkę du kamuolius, skubėjome grįžti prie Nemuno ir dar šviesoje įvertinti padėtį.

Netrukus jau žinojome, kad vyrai po sniegu paslėpė obuolius. Matyt, ant kalno gyvenę žmonės anksti ryte veš juos turgun. Suktis teko staigiai. Grįžom į internatą, čiupom rogutes ir atgal. Penki kilometrai į vieną pusę, o dar per apsnigtą Nemuną ne juokas, todėl tempti rogučių pasikvietėme vieną dručkį, o patys slidėmis čiuožėme.

Obuoliukai svėrė gerus 100 kilogramų. Kol, uždėję dėžę ant rogučių, važiavome pakele, buvo juokas. Bet tik nuo kelio rogutės į sniegą iki pat žemės sminga. Tačiau vis tiek nepalyginamai lengviau nei ant pečių nešti. Persikapanoję per Nemunėlį į savo pusę, išsekę ir šlapi sugriuvom ant dėžės, o truputį atsipūtę, slides pririšę prie rogių, ėmėm kėblinti link mokyklos. Kojos nebeklausė, todėl nutarėme grobį palikti šlaite. O kadangi dručkis vienintelis buvo sausas, nuvilkę jo paltuką liepėm iš visų jėgų dumti į internatą ir iškepti mums bulvių, kurių sandėliuke turėjau visą maišą. Dėžę uždengėm dručkio paltuku, gražiai apkamšėm, užmetėm sniego. Nebevaliojom net keiktis, tik inkštėm ir, vos lovas pasiekę, kritom it negyvi. Dručkis bulvyčių buvo prikepęs, bet suvalgėm jas tik kitą rytą, pusryčiams. Nusiuntėm jį surinkti obuolių, mat vakar nešėmės prisikrovę į užančius, bet nei vieno taip ir neparsinešėm iš to nuovargio visus pakeliui išmėtėm.

Na štai, šią rašliavą ir daviau paskaityti Joskai. Ilgai tylėjo Joska, gal net užsnūdo, o pagaliau sujudėjęs, sukrutėjęs išlemeno:
Tik nesakyk, kad vienas obuoliukus suvalgei...

Nemunas eina
Dručkis apsisuko per nepilną valandą, parėjo obuolių pririnkęs visą medžiaginį krepšį, tačiau žinių parnešė blogų: grįždamas sutikęs kirviu nešiną mokyklos kūriką, traukusį mūsų pramintu takučiu, šlaito link. Matyt, prireikė žmogui šluotkočių ar dar kokio kipšo. Jei ras obuolius mums galas. Pasitarę prisiekėm, kad obuolius kol kas valgysim tik trise, pasislėpę, ir niekam nė žodelio, kol situacija taps aiškesnė. Aš drausmingai dalyvausiąs pamokose, o Vycka iš tolo, nesukeldamas įtarimo, seks kūriką.

Antrai pamokai pasibaigus lauke pamačiau Vycką ir nustėrau: buvo labai jau storas, vos vos suteko striukė.

Jo atneštus obuolius sukrovėm į du kibirus ir užrakinom sandėliuke. Dar kartą aptarėm saugumo planą: sutemus dėžę su obuoliais paslėpsim į saugesnę vietą. Vycka į pamokas neis, o nugvelbs antklodžių ir pristatys į rūsį mūsų slaptavietėn. Dručkiui nieko nesakėm, nes buvo skystas, galėjo išduoti.

Sutemus dviese viską sutvarkėm. Rytojaus dieną obuolius jau valgė ne tik mokiniai, bet ir mokytojai negi atsispirs tokiai pagundai pavasarį. Ir įgaliotiniui jie labai patiko, tik kartą pasipiktino, kad visa mokykla pilna graužtų, nes pirmą dieną ir graužtus suvalgydavo, o antrą jau išpaiko, ėmė mėtyti.

Obuoliukai greitai tirpo, jau ir pasitaupyti pats laikas, bet po savaitės iškvietė mane į direktoriaus kabinetą. Supratau, kad dabar jau amen, bet direktorius nešaukė, kaip įpratęs, o tik perspėjo: Būk protingas, tik žinodami visas smulkmenas galėsime padėti, nes už obuolius iškelta baudžiamoji byla, ir ne pas mus, o ten, iš kur obuoliai". Kabineto kampe įsispraudęs tūnojo Vycka ir man sušnibždėjo, kad įgaliotiniui nieko neišdavęs.

Manęs paklausė, iš kur pavasarį užderėjo tiek obuolių. Tylėjom abu su Vycka ir mąstėm, nors mąstyti nebuvo ko, mat kaimyninio rajono milicija telefonu paskambino direktoriui ir teiravosi, ar nepastebėjęs vaikų, valgančių obuolius, nes kitoj pusėj Nemuno dingo 100 kilogramų. Įgaliotinis dar bandė užtarti, esą nesąmonė tiek vaikai nepaneštų, bet aš geranoriškai prisipažinau: taip, parsitempėm dėžutę, kai kamuolių ėjom pirkti.

Lėkit atsiprašyti Kalibato, o dar geriau gaukit jo raštišką patvirtinimą, kad neturi pretenzijų, plykstelėjo įgaliotinis. Susitaikykit arba keliausit į cypę. Byla jau iškelta.

Pašokom kaip įgelt ir pro duris. Įkandin dar išgirdau: Prie katilinės guli šešių metrų ilgio lenta, pasiimkit su savim, kad lengviau pasiektumėt kitą krantą".

Nemune visur jau buvo matyti vanduo, tik pats upės vidurys dar aptrauktas ledu. Sujungėm kelnių diržus, dar ir mano striukės diržą, išėjo kone trijų metrų ilgio virvė", kurią pririšom prie lentos, kad galima būtų ją vilkti. Eiti abiem su Vycka nebuvo reikalo, todėl išsiruošiau aš vienas. Nusimečiau striukę, likau tik su sportiniu treningu, mat jei įlūšiu, striukė trukdys išsikapstyti.

Prie kranto vandens buvo iki tarpkojo, bet šalčio nejaučiau. Tempdamas paskui save lentą ilgokai slidinėjau, kol pasiekiau upės, šioje vietoje apie kilometro pločio, vidurį. Kitoje pusėje vanduo nė kelių nesiekė, tad į krantą išlipau sėkmingai. Numetęs lentą ėmiau bėgti į kalną, kad sušilčiau, galų gale įvirtau pro Kalibatų duris.

Jėzau Marija, iš kur tu, vaikeli? Visas šlapias... nustebo moteriškė. O aš tik lendu prie ugnies ir spaudžiu vandenį iš kelnių.

Kai mano kelnės jau buvo padžiautos, iš lauko atėjo pats šeimininkas Kalibatas. Sužinojęs, kokiu aš reikalu, ėmė įdėmiai mane apžiūrinėti:

Netikiu, vaike, kad tokią sunkią dėžę pakėlei. Mes, suaugę vyrai, keturiese vos pavilkom.

Nesileidau į ilgas kalbas, iš užančio ištraukiau sąsiuvinį ir parkerį ir pasakiau, kad jei neparašys, jog dovanoja, tai mažiausiai meteliams atsidursim kolonijoje.

Kai atlyginsi nuostolius, tada ir dovanosiu, į kalbas nesileido Kalibatas.

Prašiau, kaip tik mokėjau, sakiau, kad Nemunas bet kurią akimirką gali pajudėti, bet aš liksiu čia ilgam, jei to rašto neparašys. O pinigai bus grąžinti, kai Nemune ledų neliks, kai galėsiu valtimi atplaukti. Aš jų pasiskolinsiu, o paskui per atostogas atidirbsiu statybose.

Galiausiai Kalibatas nusileido: parašė, kad nuostoliai jau atlyginti ir jis man dovanoja, o tai reiškė, byla bus nutraukta. Išpešė pažadą sumokėti 75 rublius, begėdiškai daug, bet ką darysi, teko pasižadėti...

Sąsiuvinį įgrūdęs užantin įšokau į šlapias kelnes ir leidausi bėgti prie upės. Dieve mano, vandens pakrašty nebėra, reiškia, ledas pajudėjo. Neturėjau kitos išeities: čiupau lentą ir žengiau į vandenį.   

Žmonės kitame krante kažką šaukė, bet jų nesupratau, tik pasiekęs upės vidurį pamačiau, jog link manęs artėja kalnai ledų Nemunas eina. Milžiniškos lytys lipo viena ant kitos, grasindamos sutraiškyti ne tik kojas, bet ir mane visą. Neprarasdamas šalto proto metras po metro slinkau kranto link, o ledų lavina grėsmingai artėjo. Lentą numečiau, šokinėjau nuo lyties ant lyties, skubėdamas ištrūkti iš upės vidurio. Laimei, arčiau kranto tėkmė lėtėjo ir nebebuvo tokia pavojinga.

Kėliausi per upę geras dvi valandas, į krantą išlipau keturiais kilometrais žemiau taip toli nuplukdė mane lytys. Kritau ant žemės ir tik tada pajutau baimę suvokęs, iš kokio pragaro ištrūkau. Juk reikėjo vienos klaidelės ir būčiau sutraiškytas.

16

skyryba

Lietuvių kalbos žodynas skyrybą

Lietuvių kalbos žodynas

http://www.blogas.lt/ArmyofKunigunda Svetainė apie menininkus, susibūrusius į Kunigundos armiją.

http://ualgiman.dtiltas.lt/index.html Lietuvių kalba ir literatūros istorija

http://www.knygos.ten.lt/ Įvairių autorių kūriniai

http://www.rasytojai.lt Apie profesionalius rašytojus, renginius ir kita

http://www.latga.lt/about.php?id=8& … age_menu=6 Autorinių ir gretutinių teisių įstatymas

http://www.aidai.lt krikščioniškos kultūros tradicija ir dabartis

http://www.pagulbis.lt Pagulbio svetainė

http://raimondas-misius.w3.lt/lietrasa/index.html lietuviška virtuali klaviatūra tiems, kieno kompiutery nėra LT raidžių

http://www.skaitiniai.lt/index.php3 Viešoji interneto skaitykla

http://www.lkz.lt/startas.htm Lietuvių kalbos žodynas

http://www.lrkm.lt/ Kultūros ministerija

http://www.autoinfa.lt/webdic/ dabartinės lietuvių kalbos žodynas

http://www.culture.lt/ svarbiausios meno svetainės

http://www.poetry.com poezijos svetainė

http://www.lib.ru virtuali M. Moškovo biblioteka

http://www.fantastika.lt Lietuvos fantastų svetainė Nr.1

http://www.eridanas.lt/ populiariausia fantastikos leidykla Lietuvoje

http://www.tekstai.lt/ Šiuolaikinė lietuvių poezija ir proza

http://www.music.lt/?creation poezijos ir dainų svetainė

http://eserver.org/fiction/novel.html Internetinės knygos anglų kalba, nemokami, pilni tekstai - klasikų kūriniai

http://www.vlkk.lt/nutarimai/dokumentas.156.html Privalomosios skyrybos taisyklės

17

Kaip Joska palubėje skraidė

Žmogui neleista žinoti, kada mirs, antraip po valandos išprotėtų, staiga prabilo Joska.

Kas tau, prieteliau? Muntą net šiurpas nukrėtė. Jau norėjo čiupti telefono ragelį ir kviesti Joskai daktarą, bet tas nusijuokė:

Manai, išprotėjau? Kvailys tu, Muntai. Tiesiog šį tą prisiminiau... Gali užsirašyti, jei nori.

Pamiršęs daktarus Muntas čiupo savo istorijų sąsiuvinį.

- Žinai-? O man pasakė daktarai.
Kad nuo męlo vaistukų - nėra.
- Gal tu miegojai?- Sapnavaj?,
Gal tavo fantazija - blatna?...

O aš nemėgstu - daktarų...
Kad jų kišeniai , atvipę.
- Duokit žmogeliai, daugiau - pakišų...
Jei norit būti vaistukais pakvipę...

Kaip Joska palubėj skraidė

Tai buvo prieš gerus aštuonerius metus, kaip dabar pamenu sausio 17-ąją. Tą nelemtą dienelę sveikata šlubavo, širdis plazdėjo, todėl vis gulinėjau. Vaistų turėjau visokių, tai susikroviau ant spintelės greta lovos. Ir du kraujospūdžio aparatai buvo paruošti darbui, nes mano kraujospūdis šokinėdavo.

Vakare pradėjo skaudėti krūtinę. Gulėdamas įjungiau televizorių, kad kambary šviesiau pasidarytų, bet garsą užsukau visiškai, nes ir mažiausias krepštelėjimas buvo siaubingas. Šiaip taip pats pasimatavau spaudimą, kuris buvo beveik normalus, ir išgėriau vaistų, bet skausmas vis didėjo.

Kambaryje gulėjau vienas, jei nekviesdavau, niekas ir neužeidavo, taip jau buvom įpratę, o ir triukšmo aš vengiau. Baisiai kamuodamasis pagrabaliojęs ant spintelės apčiuopiau analgino pakelį. Išlupau dantimis tabletę ir tai buvo paskutinis mano veiksmas, kurį prisiminiau. Dar bandžiau poteriauti, bet suvokiau, kad jau viskas, išeinu...

Staiga subraškėjo ausyse ir pasidarė taip lengva, taip gera, lyg būčiau iš po uolos išlindęs. Nustebęs ir laimingas kiaurai sienas apskriejau ratu namus, stabtelėjau prie lempos palubėj. Pažiūrėjęs žemyn išvydau ant lovos gulintį savo kūną didelį, bejėgį, perkreiptu veidu. Staiga sutemo, kažkokia jėga įsuko į verpetą, pasigirdo švilpesys. Pasiutusiu greičiu kažkur skriejau, bet tik akimirką. Kaip staiga sutemo, taip staiga ir prašvito. Mane apsupo susirūpinę veidai, kūnai it migla, ir galvoje suskambėjo įsakymas, lyg ir: ,Tau ko čia reikia? Dink, dar ne laikas". Paskui Marš atgal...", vėl subraškėjo ausyse, sumirgėjo akyse, vėl ant krūtinės lyg akmuo užriedėjo, bet jau nebijojau nieko tarsi būčiau naujų jėgų įgavęs. Pakrutinau rankas, kojas viskas gerai, skausmas tapo pakenčiamas. Iki pat ryto neužmigau, gulėjau visas šlapias. Ryte pakvietė gydytoją, bet jaučiausi daug geriau, o gydytojas pasakė, kad vaistai puikūs, kad ir toliau juos gerčiau ir netaukščiau nesąmonių apie visokius šešėlius ir skraidymus.

Štai, Muntai, kokie reikaliukai, atsiduso Joska. Kam papasakoju, nieks netiki. Bet taip buvo.

Ir Joska ilgam įsispoksojo į lango stiklu ropinėjančią musę.

Kiek dabar sveri, bičiuli? nejaukią tylą nutraukė Muntas.

Sublogau mažumėlę... Joska išsišiepė. 275 kilogramus. Kodėl klausi, prieteliau?

Nieko neatsakė Muntas, tik pažiūrėjo į draugą, it milžiniškas pingvinas pūpsantį ant savo vežimėlio, tada į palubę, tada vėl į Joską... Galiausiai čiupo istorijų sąsiuvinį ir nė neprašytas ėmė skaityti.

Sporto stovykla

Po aštuonių klasių, jau visas vyras, įstojau į profesinę mokyklą mokytis elektromonterio specialybės. Pastebėjęs, kad esu sportiškas, mokyklos treneris pakvietė į futbolo komandą.

Prieš paskutinį kursą, per vasaros atostogas, nuvežė mus į sporto stovyklą prie jūros. Pirmą dieną leido ilsėtis, o kitą turėjo prasidėti treniruotės. Tačiau man labiau rūpėjo ne sportas, o panelės, atvežtos į stovyklą iš kitų miestų.
Treniruotė prasidėjo pasilakstymu aikštėje, paskui visi nubėgom prie jūros, braidžiojom šaltame vandenyje, mankštinomės, o tada vėl bėgte į stadioną. Ten, sustoję ratu, daužėm kamuolius, mokėmės kuo ilgiau išlaikyti juos ore. Tuo pirmoji treniruotė ir pasibaigė. Bet treneris liepė kamuolių nenumesti, vis pažaisti, nes kirtom dešrą su batonu, užsigerdami stikline grietinės, triskart per dieną gaudavom daržovių salotų, taigi ėdėm kaip arkliai, nesustodami, ir, žinoma, išdykavom. Energija tryško per kraštus, niežtėjo ne tik rankos kiekvienas tik ir svajojom greičiau sulaukti vakaro, o tada pasitreniruoti su merginomis.

Susiskaičiavau pinigėlius, svarstydamas, kiek per dieną galiu išleisti, išėjo 5 rubliai dienai ne kažin kas. Išsinuomojau palapinę, nusipirkau limonado, saldainių ir paslėpiau po patalyne, nes gal naktį prireiks.

Manoji panelė buvo dviem meteliais vyresnė, kaip vėliau išsiaiškinau, pirma mane pastebėjusi ir visur sekiojusi iš paskos, tik per atstumą, bandydama išsiaiškinti, kas esu per paukštis. Nieko įtartino nepastebėjusi vakarop pati mane susirado, atseit netyčia susitiko.

Abu labai nudžiugome, nes ji tikrai buvo simpatiška ir traukė mane kaip magnetas. Visai jos nesigėdijau, nors gėdos jausmą turėjau stiproką, iškart čiupau už parankės ir pasiūliau apžiūrėti mano būstą. Pasirodo ir tą būstą jau žinanti. Pasiguodė turinti mažai gražesnių drabužių, tinkančių kavinei, todėl vilkės tik sijonuką ir palaidinę. Sutarėm kavinėje neužsibūti, geriau pasivaikščiosim gamtoje.
Kavinėje abu su Smilgute įsitaisėm prie staliuko kampe, nes kitur nebebuvo vietų. Nelabai pamenu, ką veikė kiti, o mes tik kartelį pašokom, išgėrėm po taurelę likerio ir žiūrėjom vienas į kitą. Pagaliau nedrąsiai išlemenau:
Gal eikim...

Išėję iš kavinės be žodžių patraukėm tiesiai į mano palapinę, be žodžių sulindom vidun. Išsižiojau pasakyti, kad kai ko turiu, ji suprato tai savaip ir patalynė buvo paklota žaibiškai. Nuspyręs sandalus virtau skersai čiužinio, o ji tik nusijuokė ir nusivilko palaidinę, atseit, kad nesusiglamžytų. Pašokau kaip įgeltas, akimirksniu išsinėriau iš kelnių, nulėkė ir marškiniai, o Smilgutė jau voliojosi skersai mano čiužinio. Gulėjo kniūbsčia ir varė mane iš proto. Norėjau atversti aukštielninką, bet ji nesidavė, tai pakštelėjau į skruostą, ir, nė pats nesuprasdamas, ką darau, žaibiškai atsegiau jos liemenėlę. Tada įsikabinau į jos kelnaites, nes manasis Ignas jau nebe maskatavo, o suko ratus aplinkui, ir nė nepajutau, kaip užguliau ją visu svoriu. Ji bandė priešintis, bet bakstelėjau kur reikia, akys išsiplėtė, dar keliskart stuktelėjau ir sustingau išsigandęs, kad tik nepradėtų bėgti. Bet ištraukti jėgų nebeturėjau tik jaučiu, kaip pulsuoja.

Karščiui truputėlį atslūgus, Smilgutė prunkštelėjo:
  Tikras begėdukas, privarei, kad net kelnaitės plaukia. Nuo šiol pirksi gumytes, kitaip nieko nebus, ir išsiropštusi iš guolio ėmė šluostytis savo pačios kelnaitėmis. Tada šoko atgal pas mane, vėl apsikabinom ir dabar jau rankomis apsivijusi kaklą pati bučiavo, o man neliko nieko kito, kaip tik smagiai iš peties padirbėti. Tą naktį užmigau laimingas.

18

Kaiminkos

Ilgai tylėjo Joska, paskui nei iš šio, nei iš to nubraukė ašarą:

Ech... Kad tu žinotum, kaip mane kaime bobos myli...

Beviešėdamas pas bičiulį Muntas iš tiesų pastebėjo keistų dalykėlių.
Joska irgi turėjo sudėjęs, porą posmų,  negalėdamas atsiginti ir pats niūniuodavo;

Kunigunda - Kalabunda.
Kai ji eina, kelnės dunda.
Kai tik ryte - atsibunda,
Suka mazgote - į rundą (aplinkui)
Ir sudaro tokį , vėją,
Kad net stalas - šokinėja!

Kaip Joską kaimynės pjauna

Buvo pavasaris, jau gana karšta, todėl visur langai atverti, tik vienintelis Joskos rezidencijos langas į gatvę aklinai užspaustas.   

Joska, kodėl neatidarai? Negi musių bijai? Muntas akimis parodė lango pusėn.

Joska pasikėlė ant alkūnių ir pravėrė langelį, bet labai atsargiai, lyg bijotų kažką nubaidyti.

Pats pasižiūrėk, mirktelėjo Muntui. Tuoj širšės atlėks. Jos nuo ryto informaciją nešioja. Vis moko ir moko, kaip turėčiau gyventi. Tik nebesiklausau jau, nusibodo tas pat per tą patį.

Muntas prisiartino prie lango ir sukluso. Kieme visu garsu plyšavo Joskos kaimynės. Stovėjo prie gatvės, po dideliu klevu, vos keli metrai nuo Joskos palangės.

Kai nebeištveriu, paleidžiu garsiau radiją, kad bobas perrėktų, ėmė dėstyti Joska. Tik tokiu būdu išdulka akimis žaibuodamos ir putas iš piktumo drabstydamos. Gerai, kad tavęs nepamatė... Žinai Muntai, staiga pasiūlė, užkirskim pusryčių, o tada eisim malkų kapoti. Išgirsi mano šermenis.

Nustebo Muntas, kas čia tam Joskai šįryt nutiko, paslaptingas kaip niekada.

Tuoj, tuoj, turėk kantrybės, sukikeno Joska. Čia viskam įrodymų reikia. Jeigu pasiskundžiu kam, niekas netiki, puskvailiu vadina.

Joska pridėjo pirštą prie lūpų ir pamojęs Muntui eiti kartu nukrypavo į savo garažiuką, kur stovi jo gulimasis vežimėlis. Po minutės, vilkdamas kirvį paskui save, tomis savo vežėčiomis nudardėjo prie malkinės, kur gulėjo didžiulė krūva neskaldytų malkų. Išrikiavęs kalades, kad būtų patogiau paimti, įsitaisė ant pilvo kaip įmanoma patogiau, krūtinę atkišo į priekį ir ėmė palengvėle kapoti kaladę po kaladės. Vieną suskaldo, susmulkina, tada meta į krūvą.

Staiga akiratyje pasirodė kaimynė Mariutė. Lyg nežinotų, kuo užsiimti, pasilenkusi vienur kitur papešiojo žolę, tada prisiartino prie Joskos tvoros. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad tikrai nieko arti nėra, įsirėmė rankomis į šonus, atsilošė ir užtraukė: Kas nuor panai Mariiijai tarnaaauti, per jos užgimiiimą išganymą gaaaaaaautiii".

Joska tuoj ėmė ją barti, kad giedoti dabar negalima, nes net bažnyčioje nieks negieda per gavėnę.

Durneli, a durneli, ėmė burnoti Mariutė. O ką tu man padarysi? Ir vėl užtraukė, tik dar garsiau: Kas nuor panai Mariiijai tarnaaaaauti..."

To jau buvo per daug! Muntas šoko pro duris laukan ir kad suriks:

Begėde! Kaip tau liežuvis nenudžiūva šitaip iš invalido tyčiojantis.

Mariutė skuodė neatsigręždama, tik skvernai sumaskatavo. Juokėsi abu vyrai už pilvų susiėmę, o tada Muntas prisiminė savo pokštus. 

Elektros šokas

Baigęs profesinę mokyklą, papildomai pasimokęs vairuoti sunkvežimį, gavau paskyrimą į kolūkį dirbti elektriku. Grūdų sandėlyje davė kampą medžiagoms ir dokumentams susidėti, o mechaninėse dirbtuvėse didelę rakinamą spintą įrankiams ir kitai smulkmei laikyti.

Tenykštė tvarka man nepatiko. Prie kalvės pastatėlio riogsojo didžiulė metalo laužo krūva. Per ją buvo ne tik sunku prasibrauti prie elektros skydinės, bet vyrai ten ir šlapindavosi, tai pavasarį pasklisdavo smarvė, nors dujokaukę maukis. Bandžiau vyrus auklėti, net grasinau, bet jie tik juokėsi ir darė savo. Nors buvau stambus, vadino piemeniu. Nutariau tuos senius pamokyti.

Vyrams pietaujant į metalo laužo krūvą įkišau suvirinimo aparato laidą, įtampą sumažinau iki minimumo, pats atsistojau prie jungiklio ir ėmiau laukti, kada eis šlapintis. Atėjo trise, sustojo, girdžiu: džrrrr... Paukšt įjungiau jungiklį, paukšt išjungiau, paukšt vėl įjungiau. Žinojau, kad nenutrenks, bet užtai pakratys taip, kad net kibirkštys iš burnos pažirs.

Šitaip pamokyti seniai šlapintis čia daugiau nebėjo, bet niekam nieko nepasakojo, netgi suorganizavo, kad ir kiti į mano pinkles pakliūtų. Taip procedūrą kartojau kelis kartus ir pats vos kelnių iš juoko neprišlapinau, mat elektra paralyžiuoja raumenis, ir, kol srovės neišjungi, auka negali pabėgti.

Po kelių dienų metalo laužo krūva buvo išgabenta, o manęs niekas daugiau nebeerzino. Priešingai, net gerbti ėmė: Ir gudrus gi tas mūsų elektrikas". Tačiau tuo pamokėlės nesibaigė.   

Mano žinioje esanti spinta stovėjo mechaninių dirbtuvių kampe prie pat durų, kad niekam nekliūtų. Vasarą kažkas tyčia ištepė spintos spynelę smala ten jos visur buvo pilna. Prisegiau raštelį prie durų, kad nežaistų su ugnimi, bet vakare radau spyną dar labiau aplipdytą smalos gabalais. Na, galvoju, palaukit...

Kitą rytą į darbą atėjau valanda anksčiau. Virš dirbtuvių durų įkaliau vinį ir ant jos pakabinau kibirą su vandeniu. Virve pririšau taip, kad duris atidarius kibiras apsiverstų ir vanduo išsipiltų ant niekadėjo galvos.   

Į darbą pradėjus rinktis vyrams atsistojau atokiau ir trinu iš pasitenkinimo rankas: dabar tai skaniai pasijuoksiu. Tik staiga kieman įlėkė pirmininko viliukas. Iššokęs šefas paklausė, kur aš, ir nieko nelaukęs žengė prie dirbtuvių durų...

Po kelių sekundžių išlindo jau be skrybėlės, visas šlapias. Puoliau prie jo šaukdamas, kad neįmanoma dirbti, nes kažkas spynas smala ištepa, o mane tiesiog persekioja: Matot, kokias kiaulystes krečia vandenį ant galvos lieja", ir panašiai. Pirmininkas tik: Kad jie prie darbo tokie išradingi būtų..." Liepė man mikliai sėstis į jo automobilį lėksim medžiagų pirkti. Važiuojant prisipažinau, kad kibiras tai mano išgalvojimas.
- Ir apie metalą girdėjau, po tavo atėjimo, daug kas pasikeitė - dėstė pirmininkas. Todėl tave ir gerbiu, - tvarką man padedi įvesti.  Juk tu visiems reikalingas, nes elektra, dar naujas dalykas, ir niekas nesusigaudo, kaip su ja tvarkytis.  Negi kabinėsis, kai kiekviename žingsnyje - reikalingas tavo patarimas.

19

Paskutinė vasara su veršeliais

Veršėlius aš ganiau tris metus,o kai ūgtelėjau,  mane jau priėmė dirbti rimtesnius darbus, nes be suaugusiųjų jau buvo pavojinga palikti.
Padūkimo man tikrai netrūko, nes išmokau savarankiškai mąstyti ir sprendimus priiminėdavau be suaugusiųjų.  Vistik protelis dar buvo vaikiškas, o norėjosi kuo daugiau pasireikšti, tai mano energija , nukrypdavo juodųjų darbelių darymui.
Sėkmingai baigęs 4 klases net mėnesiu anksčiau nei kiti vaikai, nes pats pirmininkas mokytojos išprąšė, mane paleisti anksčiau ir niekam nesakyti;
- Už tai pirmininkas prižadėjo mokyklėlės vaikus , sunkvežimiu pavėžinti, po rajono miestelius.  Pirmininkas savo žodį - ištesėjo, o aš  tą dieną vaikštinėjau paskui veršių uodegas.
Labai skaudėjo širdelę, kai vieną saulėtą rytmetį, prisodinta klegančių vaikučių, mašina pravažiavo kaimo keliuku.  Mašiną jiems uždirbau aš, ir niekas nei ačiū nepasakė, mat pirmininkas buvo geras, o mano paleidimas iš mokslų nuslėptas.
Tą metą gegužės pirmos dienos buvo kaip niekad bjaurios. Jau trečia diena vargau, su savo numylėtiniais, bet oras staiga atšalo.  Po pietų taip sutemo, nuo atjuodavusio didelio debesies, kad nujausdamas nelaimę , giniau veršelius, nakvynės aptvaro link.  Snigti  pradėjo taip staiga, kad net veršeliai išsigandę, bliaudami, patys bėgo slėptis po medžiais. Vos tik spėjau uždaryti vartus, o jau aplink viskas baltavo , nuo sniego. Pūsdamas sugrubusias rankas, spūdinau į sargo namelį, o basos , raudonos, kaip gandro kojos, paliko įdomų pėdsaką.
Po pusės valandos, prašvito vėl, bet sniego buvo prikrėsta, gal 15 cm. nes pasipūtusi pernykštė žolė , sniegą dar labiau sukėlė.
Namelis dar buvo tuščias, nei jokio rūbelio, nei koliošo tiesiog prišiktas!
Supratęs, kad visa pagalba,- tai aš pats, nėriau pro duris, ir sukandęs dantis, kaip šuo atitrūkęs , nuo grandinės,- lėkte lėkiau per laukus namo. Didieji kojų pirštai, taip ir
stypo aukštyn, nors aš juos lenkiau žemyn, kad neslidinėčiau, bet tai truko neilgai, kojų tuoj visai nejaučiau.
Priekyje pasirodė žmogysta, bet jau laikas man , buvo brangiau  už batus, ir dar ...
Ar būčiau įgrūdęs savo pastirusias lepetiūtes , į batus???
Šoviau, kaip kulka , pro mamą, lyg nugirsdamas , kažką sakant, bet jau matėsi  namo durys.  Pataikiau petimi ir atsilapojo durys, su visu klemeriu viptelėjo vidun, o aš iš paskos.  Vyresnysis brolis jau buvo pripylęs pilną prausbliūdį , šalto vandens;
Šitą mes jau žinojom, kad panagės nepatekėtų, reikėjo neleisti per greitai atšilti.
Todėl šokau kazoką, tame praustbliūdyje.  Pamažu atlėgo, o ir tėvelis parskubėjo, nes visi persigando tokio  gamtos akibrokšto.Tėvelis , kaip koks gangsteris išlupo  iš už diržo užkištą juodbutelį , nuo šampano;
- Vaike, čia geras ruginukas, ir mirktelėjąs patraukė gurkšnį iš viso butelio.
- Kokie 70 laipsnių bus, ir baisiai nusivaipė, lyg aš kojomis macnumą , jausčiau.
Tėvelis buvo geras, net visą sliklinę paaukojo mano kojoms restauruoti, ir ilgai trynė delnais, vis negailėdamas užpildamas samanės. Mama ir šaltmėčių arbatėlės su šaukštu medučio suorganizavo, o aš kaip didžiausias ligonis , jau gulėjau , po apklotu
Rytojaus dieną , po tokio kruopštaus gydymo, vėl buvau ant kojų ir apie pietus , jau mėgždžiojau veršelius, bio!, bio!, bio!
Bet  išginus veršelius ant dar tarpais boluojančio sniego,  paaiškėjo nauja nelaimė.
Viena graži telyčaitė nesikėlė.  Ištiesusi priekinę kojukę  vis laižė ją. O štai ir Plikšakė beatjojąs, ant savo Širmio;
- Vėlokai geni, velkniuk!, jadritvaišiški.  Jau sniegas prieš porą valandų buvo aptirpęs,- aiškiai priekabiavo Plikšakė.
- Tai , kad vienas veršelis nesikelia, skundžiasi kojuke... vis laižo, gal nulūžo per pūgą.
- Tai ko lauki. Greitai , pas sanitarą Papirduškį, o kai psileidau bėgti , vėl sukliko;
-  Palauk, kur neri stačia galva į dilgėlyną, jo nanuose senai nėra, josiu aš pats, ir spustelėjo kulnimis arklio paslėpsnius
Kol laukiau greitosios pagalbos, pietus dalinausi  su nelaimėliu;
Aš nulaižiau nuo duonutės sviestą, ir storoką sūrio riekę , pats sukertu, o duonutė, tai ligoniukui. Jis net pirštus man nulaižo,- mažoka.
O štai ir greitoji lydima pačio Plikšakės.  Vos užmetęs savo skvarbų žvilgsnį, Papirduškis konstatuoja;
- Aiškus lūžis, vaikis čia nekaltas.  Veršiai sniego išsigando, lipo vienas per kitą ir sumynė ,- mažių.
- Viktoriuk, šok žemyn, nešimės į sargo būdelę, ten ir šilšiau , ir kiti nemynios, o tu
Mazgiau atvilk keletą eglišakių, tik ne supuvusių, o tvirtų, įtvarus išpjausime, subandažuosim ir kvyt!
Už mazgių , Papirduškis dar pasigailės, bet į miška nulėkiu, ir laukti Profesoriui
neteko .  Pastatėme ant kojų, - pastovi, bet nevaikšto, ir tai tik šiandien, o kitą rytą jau klibingiavo.

20

Truputį  Pasiautėjau.

Per visą vasarėlę, taip susidraugavome su veršeliu, kad atrodė, niekada nesiskirsime. Tuo metu iš rajono  į miestelį pradėjo važinėti autobusiukas, nors ir du kartus per savaitę, tačiau apsipirkti jau  buvo patogu.  Nuveža  iš ryto, o po pietų parveža.  Rajonas gavo net du, bet didesnysis tik į Kauną ir kitus didelius miestus važinėjo. 
Šitas, su smaila nosimi, buvo panašus į mano,veršiuką, ir tik po miestelius malėsi.
Bobos praminė  autobusiuką,- Keleivine, o aš tuoj pakrikštijau, savo numylėtinį.
Nuo šiol  keleivinė važinėjo paskui mane,ir tik reikėjo sušukti Keleivineee, kaip tas
mikliai atklibingiuodavo.
Boboms paerzinti, irgi sugalvojau dainušką ir kai jos eidavo prie  savo Keleivinės,-
Pašiepdavau:

Prakaitavo bobos, - duso,
Kol  nebuvo autobuso.
O dabar už rublio ,- pusę,
Sėdi boba autobuse.

Jei tik rublio negaili.
Net ir žąsį vežt gali.
Nusipirkt lūpoms, pamodos,
Ir sėdėt sau prie komodos...

Bobos žinoma pykdavo, jaunesnės net rykštės dairydavosi, o senosios gražiuoju
kalbėdavo, tai net sunkesnius pundus padėdavau panešėti.  Vėliau ir saldainį nupirkdavo, už pagalbą.
Vasara pasitaikė sausa,  natūrali žolė neaugo, ir greitai pamiškės pageltonavo. Vienas molis, o be lietaus jis tik skerdėja matosi kaip žemelė gerti prašo!
Atsirado pamiškėj gylių. O jų labai bijo visi gyvuliai.  Kaip pralekia pro šalį, net garsas girdisi; bzzzzzz, bzzzzzz. Tai išgirdę gyvuliukai, kelia uodegas į viršų, kuo aukščiau ir ruošiasi gintis. Jei tik ilgiau paerzini, visa banda pradeda zylioti,-
Neria kiek įkabindami miškan, o ten ir pasiklįsta. Žinok tada žmogau, kurioj pusėj miško ieškoti? Daugiausiai būna abi pusės miško pilnos, o kitoj pusėj, jau kitas kolūkis.  Tada jau vienas nesusitvarkydavau, ir Plikšakė paliepė kraustytis , arčiau fermų. Atžlegėjo vikšrinis traktorius ir sargo namelį nutempė ant Virangės kranto, nes tik ten dar buvo vandens.  Nakvoti jau gindavau į tvartus ir sargo nereikėjo, tai namelis liko tik man. Na ir prisivaidinau aš ten, Plikšakė tiesiog iš proto kraustėsi, ir net pirmininkui skundėsi, bet tas tik ranka numojo;
- Tu tikras Plikšakė, dabar piemengalio nesutvarko, o kur tą rimtą gausi?
Tas pats vikšrinis paržlegino ant šlypkių (Tiesiog iš rastų , padarytos didžiulės rogės)
4 ias šulinio renes (žiedus), pora vyrų nuritino iki Virangės kranto, kur iš šaltinio , pliompas (vandens siurblys)pumpavo į didžiulį vandens bokštą skanų vandenėlį
Šlaitai ten buvo statoki ir apie 10m. aukščio, o pliompas tiesiog prie upelio vagos. Kad be reikalo vandenėlis netekėtų į upelį, nutarė įkasti tas 4- as renes ir pastatyti galingesnį siurblį, nes vandens jau reikėjo visiems ir tas pliompas nespėjo pompuoti
Dirbančio pliompo garsas buvo;
- Zalum, zalum pššš;   zalum, zalum pššš;
-Tai varė mane į neviltį, ir visą dieną dirbau, kol pasukau vieną renę, kad tik padilginus , ristūsi žemyn, ir nucieliavau tiesiai į pliompą. Padėjo man vienas vyrukas, nes kitame krante augo laukinės braškės tokios didelės ir juodos, o jau saldžios. Pavaišinau tą vyruką, savo pietumis, o jis man ir parodė savo arus kur braškės auga. O  atsisveikinant ir pasukome tą prakeiktą renę;
Susirado jis buomelį, (medinį  laužtuvėlį) ir taip pagal visus dėsnius, per svertus, pasukome pustonį  svėrusį,- šovinį. Liko tik padilginti, ir suginęs veršelius nakčiai, šuoliais nulėkiau sprogdinti pliompo.
Pritūpiau ir įrėmiau petį į renę, net akyse pajuodo, bet sukrutėjo, ir tolyn greityn...
Kai renė pasišokinėdama  jau artinosi prie pliompo būdelės,- susiėmiau galvą rankomis;
- Vaizdelis buvo kraupus, būdelės tik lentgaliai pakilo į orą, o pats pliompas nugarmėjo į šaltinio dugną, bet pati renė dar kartą pašokusi, persirito į kitą Virangės pusę ir pradėjo jau nuo priešingo kranto , grįžti atgal.
Diversija pavyko, pats dėjau į kojas, ir pavirangeis , pasileidu namo
Rytojaus ryte, kilo skandalas, be vandens liko fermos, o jo nėra iš kur paimti, nes prie šaltinio negalima privažiuoti, - per statūs krantai.  Iš ginęs veršelius , specialiai pavariau juos  artyn pliompo, įdomu , kas ten vyksta;
Ogi  ant vežino uždėta didžiulė cisterna, Plikšakė ir dar du vyrai, kibirais tempia vandenį iš šaltinio ir pila į cisterną, nors kiek nuvežti fermai, nes ten darbas užstrigo.
Atsisėdau ant  kalniuko viršūnės ir dainuoju:

Lapatai, lapatai, prieš kalniuką,
Lapatai, lapatai  - atgalios...
Tiktai tau , Plikšakėle mano mielas,
Aš neleisiu pailsėt niekados...


» UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS » vomo kurortai » Įdomūs pasiskaitymasi ir juokingi klipukai