Joskos vargai
Šiandienos kaimas – tai nedidelė gyvenvietė su dvidešimčia namų, tvarkinga, daug žalumos. Gatvė viena, bet užtai asfaltuota, o gyvenimas verda. Ta vietovė Muntui žinoma iki skausmo, iki kaulų smegenų, todėl užklydo pasisvečiuoti pas jaunystės draugą.

Jau pirmos susitikimo minutės nuteikė slogiai, mat Joska guli invalido vežimėlyje. Taip taip, ne sėdi, o guli ir dar ant pilvo, nes labai jau storas – kiek paritus, tiek pastačius. O jo vežimėlis vienintelis toks Lietuvoje, pritaikytas specialiai Joskai, kad galėtų gulėdamas po kaimą važinėtis.

Pažįsta Muntas tvirtą Joskos charakterį, todėl nenustebo, kad draugui pavyko tokį stebuklą gauti. Bet smalsu, kas pagamino.

Joska tik pasimuistė ir numojo ranka. Suprask, ilga pasaka, dviem žodžiais neapsakysi. Bet vistik pavyko sužinoti, kad brėžinius pats Joska nubraižė ir nusiuntė meistrams, paskui su jais ilgai telefonu bendravo, visi kartu vežimėlį tobulino. Tik nesidžiaugia Joska nei tuo vežimėliu, nei gyvenimu, mat šeimyniniai reikaliukai taip prislėgė žmogelį, kad nebeturi kur dingti.

– Pasakyk, – atsiduso Joska, – prieteliau Muntai, kaip man toliau gyventi? Juk ant pilvo gulint apie skyrybas ir galvoti neverta. O žmonikė taip įniko gerti, kad net naktimis ramybės nebėr, su velniais kalbasi. Kai pavyksta atimti ir išpilti laukan tą smarvę, kol nespėjo prisigerti, tai bent išsimiegoti eina, o jei ne...

– Už kieno geria? – nusistebėjo Muntas.

Pakinkavo galvą Joska ir pro ašaras išlemeno:

– Gerus kaimynus turiu – padeda į liūną grimzti. Žmonelė ėmė viską iš namų nešt, o Ligita, kaimynka, už centus superka. Maniškė net mūsų karvutės pienelį įsigudrino Ligitai atiduoti, o ta, biznierka, paskui perparduoda supirkėjams. Ir sūrių suraugiam, ir mėsytės šaldiklis pilnas būdavo, bet dabar manoji žmonikė viską – Ligitai. Už kelis litukus...

– Tai ko leidi, kad matai, Joska.

– Neleidžiu, bet ant vežimėlio gulėdamas argi prisivaikysi. Sekmadieniais, kai į bažnyčią nuvažiuoju, tai žmonikei laisvė, kaip tikroj Europoj, prekyba visu smagumu vyksta, net kiaušinius paslėptus realizuoja. Visai savaitėlei litukais apsirūpina. O kai pinigėlio uždera, Petrauskų Vaciukas sėda ant dviračio ir sulaksto butelio. Paskui pats ir gert padeda. Kartą, – toliau proverksmiais pasakojo Joska, – patyliukais privažiavęs savo vežimu kad trauksiu kriukiu per strėnas tam gyvaplaukiui, net myžtelėjo. Bet noro išgerti niekas nenugali...  Yra kaime dar toks seniukas septyniasdešimt penkerių metų, tikintis, vis rožančių tarškina, bet kai maniškė duoda pinigų ant šnapselio, kaip mat pats numina parvežti. Pernai kviečių lauke radau suvirtusius girtus...   

– Pala, pala, o valdžia ką?

– Kokia dar valdžia šiais laikais...  Ateina inspektorius, apsižvalgo, pirštu pagrūmoja: „Baikit skųstis, o tai visiems po straipsnį įpaišysiu...", – ir tiek jį tematėm.

Bandė Muntas Joskos dar kažko klausti, bet tas tik nusispjovė ir nuvažiavo, nes kelyje pasirodė Bronikė. Ėjo viduriu asfalto, basa, niekaip negalėdama suprasti, kodėl butelyje tik per porą pirštų telikę.

Dievas vistik yra!
Visą naktį negeros mintys kankino Muntą – toje vietovėje taip vadina nenuoramas. Vos pakirdęs, iš pat ryto paskambino telefonu Joskai ir pasiteiravo:
– Joska, kaip reikaliukai? Vis galvoju, kaip čia tau pagelbėjus.
– A... Muntai? Jei dėl manęs skambini, tai nesistenk, – sukikeno Joska. – Tvarką pradėjo daryti pats Dievas.
Dabar jau išsišiepė ir Muntas:

– Va va, pačiu aukščiausiu lygiu. Tai tau ne Maskva.
– Nesišaipyk prieteliau, juokas pro ašaras. Bet man vis tiek širdį paglostė.
Pasirodo, praėjusią naktį Joskos kaimynkos Ligitos karvutė pastipo. Nei iš šio, nei iš to. Sveika, graži buvo iš vakaro, o kitą rytą negyvą rado. Nei Joska per daug džiūgavo, nei liūdėjo, tik priminė seną tiesą:
– Kai žmogus labai suįžūlėja, pats Dievas jį į vietą pastato. Žinoma, bobai sukrėtimas, bet ar supras ji? Ar ims keistis? Ateitis parodys... Pasakyk, Muntai, kaip sekasi plunksna krebždenti? – staiga nusuko kalbą Joska. Žino jis, kad Muntas rašinėja. Atlėkęs į svečius ar paskambinęs vis paskaito Joskai savo rašliavą, paklausia nuomonės.

– Paskaityt?

– Aha... Apie būdelę.

Kerštas būdelėje

Jokių mokslų aš nesiekiau, todėl ir nepasiekiau, nebuvau nei šventas, nei ramus – knietėjo kuo daugiau išdaigų iškrėsti... Miestelyje prie Nemuno buvo didelis mokyklos sodas. Tame sode, atsirėmęs į kalną, kėpsojo lauko tualetas, mažytis, lentinis – lengvai virsdavo pastūmus. Grįždamos po pamokų namo tuo „taškeliu" naudodavosi mokytojos.

Susikūriau keršto planą, pasislėpiau ir ėmiau laukti. Mano auka ėjo iš pamokų paskutinė ir nieko neįtardama, kaip visada, užsuko į būdelę. Vos užsikabino duris, prisėlinęs kojomis įsispyriau į kalną, o rankomis įsirėmiau į tualetą... Darbą atlikau akimirksniu ir lengvai. Būdelė griuvo ant žemės prispausdama duris, o viduje pasigirdo baisus klyksmas. Išsigandau, bet pakelti būdelę buvo ne mano jėgoms. Nusprendžiau nešti muilą, kol niekas nepamatė.

Pavakare jau visas miestelis kalbėjo, jog kažkokie žaliūkai užpuolė namo einančią mokytoją , o jai įbėgus į tualetą, apvertė jį ir paliko likimo valiai. Milicija ilgai ieškojo nusikaltėlių, klausinėjo ir vaikų, bet mes nieko nematėm. 

Jaučiausi bjauriai, bet širdyje kirbėjo, kad atsilyginau savanaudei. Mes, vaikai iš atokesnių kaimų, gyvenome internate, įsikūrusiame antrame mokyklos pastato aukšte. Miegui turėjom lovas, bet maistą tekdavo atsinešti iš namų. Tris dienas jo užtekdavo, o ketvirtą tik duonutė likdavo, todėl penktadienį, pamokų pabaigos nelaukęs, lėkdavau namo prisivalgyti. Šita mokytoja viską puikiai žinojo, mat buvo internato auklėtoja. Pasišovė mokyti mane papildomai, savo namuose, ketvirtadieniais, kad neva nuo mokslų neatsilikčiau. O iš tikrųjų liepdavo jos vaiką prižiūrėti. Mokė matematikos, bet ką galėjau atsiminti, jei ji pasakodavo teoremas, o aš alkanu pilvu jos vaiką supdavau. Niekad nepasiūlė ko nors užkąsti – prieš pat vakarienę lauk išvarydavo. Iki šiol nesigailiu, kad atkeršijau. Nes ji mane išmokė neapykantos.

Veršelių sargas

Atėjo gegužė. Kartą, per vakarienę, tėvelis pareiškė norįs pasitarti. Mamytė liepė pirmiau pavalgyti, nes tėvo pasakėlės nepabėgs, taigi visi griebėm šaukštus. Man į lėkštę prie karšų bulvyčių buvo įdėta silkės uodega ir gerokai daugiau grietinės, nei visuomet. Silkės mamytė gavo mainais už bulves, mat tų turėjom sočiai. Ir pienelio namie būdavo visokio – rauginto, saldaus, ir grietinės, ir sviesto, kurio mamytė retsykiais parduodavo turgelyje. Ach, kaip kvepėjo silkių galvos, pakepintos ant žarijų, o paskui sutrintos ir marlėje surištos, kad kaulai po šaltibarščius nesimaišytų ir galėtum kimšti pilna burna.
– Taigi, Muntai... – persižegnojęs prabilo tėvelis it koks suokalbininkas, – kolūkis pašarų pritrūko. Tinginiai neprisišienavo savo, tai iš kolūkio, bjaurybės, išvogė. Kolūkio karvės pieno visai nebeduoda, veršeliai kelinta diena nešerti... Taigi paganytum... Pirmininkas sakė, nenuskriaus, užmokės kaip suaugusiam. Vyrai aptvarą baigia pamiškėj tverti, ryt veršelius sugins. Pats fermos vedėjas tavim pasitiki!

Oi, kas dėjosi mano mažoje širdelėje. Aš galiu ne tik malkas tampyti – ir kolūkiui padėti! Prišokęs pabučiavau tėvelį, o mamytė įtariai žvilgt:

– Juk vaikas dar visai, ką čia sumanei, judošiau? Ar ėsti tau mažai? Kiti nei karvutės neturi – ir gyvena.

Tėvas atsistojo:

– Motin, sviesto galėtum ir daugiau parduoti, nupirktum vaikiui cukraus. Tuoj atšils, įdėsi jam karštos arbatos, o per šalnas į mano batus įsistos.

Čia jau ir aš išsižiojau: „Tegul bus, kaip tėvelis pasakė", nes cukraus taip norėjau, kad net seilė nutįso.

– Marš gulti, – burbtelėjo tėvas, – rytoj anksčiau kelsies, eisim tave darbinti.

Kitą rytą kartu su tėveliu išėjom pasitikti veršelių. Ginė juos pats fermos vedėjas Plikšakė, raitas ant širmo arklio, ir dar keturi vyrai. 25 veršeliai šokinėdami artėjo prie pamiškės, kur laukėme mes, pasiėmę po botagėlį. Atginti apie tris kilometrus, gyvuliai nebenorėjo lakstyti, tik skabė žolę ir bemat sugulė pailsėti.
– Na štai, Muntuk, tavo banda, dabar už ją atsakai, – tarė Plikšakė ir nenulipdamas nuo širmio atsegė planšetę su dokumentais. – Esi, vaike, dar nepilnametis, todėl sutarčiukę pasirašys tėvelis.

Tėvelis buvo raštingas, mat po karo du metus dirbo apylinkės pirmininku, tai paėmęs sutartį garsiai perskaitė: „Už veršelių priežiūrą (keturis mėnesius) kolūkis įsipareigoja gale metų išduoti iš sandėlio po 1 kg grūdų už kiekvieną veršelį; kolūkis įsipareigoja kasdien priskaičiuoti po 1,5 darbadienio ir metų gale už kiekvieną darbadienį sumokėti pinigais valdybos nustatytą sumą. Muntas įsipareigoja kasryt, 7 valandą, išginti veršelius ganyklon ir saugoti nuo visokių pavojų neatsitraukdamas nuo bandos, kol sugins ją į aptvarą, tai yra iki 21 valandos. Pastebėjęs sergantį veršelį, turi nedelsdamas pranešti fermos vedėjui arba į kolūkio kontorą".

Sutartį tėvelis pasirašė nė nemirktelėjęs, nes tai buvo tik formalumas, o ir sukūrė ją pats kartu su Plikšake. Fermos vedėjas pridūrė, kad nuo pirmininko greičiausiai gausiąs velnių, mat nė vienas suaugęs vyras tiek neuždirba, kiek man, vaikigaliui, pažadėta. Paskui Plikšakė išjojo kontoron, o tėvelis išėjo pietauti ir man pietų atnešti, prieš tai prigrasęs nepalikti veršelių vienų.

Ganyti sekėsi puikiai, nepavargau, o apsipratę gyvuliai niekur nebėgo, tik spaudėsi vienas prie kito.
Rytojaus dieną manęs aplankyti viliuku atburzgė patsai pirmininkas. Iš paskos ant arklio atšuoliavo ir fermos vedėjas Plikšakė. Pasisveikinę vyrai pasiteiravo, kaip sekasi.

– Varge tu mano, vaikas su veršeliais lygus. Kaip toks atsakys, jei praganys gyvulius? – atsiduso fermos vedėjas. 
– Dėde Plikšake, – pašokau aš, – man vyresnis brolis padeda, – melavau, – tik dabar namo nubėgo, namai mūsų čia pat.

Pirmininkas prunkštelėjo:
– O kaip, Muntuk, mane žmonės vadina?

– Tamošium... – pasakiau nieko nesuprasdamas.
– Tai va, jis – ne Plikšakė, o Sakalauskas Viktoras, o aš – Bojarinas Povilas, supratai? Negražu pravardžiuot, vaike, nemandagu. – Paskui mirktelėjo man:
– Gal girdėjai, kaip agronomą vadina? 
– Aha, Tenajus jis, o zootechnikas... – ėmiau sąžiningai vardinti nė neprašytas.

– Visus tie nepraustaburniai pravardžiuoja, – susiraukė pirmininkas. – O už tavo atvirumą sutartį anspaudu patvirtinsiu, bet tik jeigu sutiksi dar penkiolika telyčių paimti. Tau juk jokio skirtumo – 25 ar 40 galvų, o už papildomus gyvulius grūdų pridėsim. Metai geri nusimato, bus derlius. Pardavę pusę veršelių rudenį algą pinigais sumokėsim. Tik prižiūrėk sąžiningi, juk supranti, ką patikėjom. Fermos vedėjas kasdien  tave lankys, – pridūrė. – Pats pasirašė nuosprendį ant savo galvos... O jei gerai seksis, kitąmet vėl galėsi ganyti, supratai? – ir vyriškai paspaudę man ranką abu nuėjo.

Šišicas, Bliausna ir baidokas

Tuo metu mūsų šeimoje jau buvom penki žmonės: tėtis, mama ir mes trys broliai. Jaunėliui Viktoriukui – vos trys metukai, bet pamokas ruošti jau gerokai trukdydavo. Augo tikras velniukas: ką pagriebs, to nepaleis, o jei atimti norim, visada sudraskom. Gavęs per nagus tuoj verkdavo, tai ir praminėm Bliausna.

Gyveno mūsų namuose ir Šišicas – senelė. Buvo ji vokietė pavarde Ewa Blumen. Per karą su šeima atklydo į Lietuvą, bet artimieji žuvo, o ji nesugebėjo, o gal ir nenorėjo grįžti į tėvynę. Tėvas ją iš kažkur parsivežė Viktoriukui daboti. Bet netrukus sužinojau, kad buvo ir kita priežastis.

Mes, vaikai, niekaip nesupratom, kodėl mamytė taip greitai tunka ir vis keiksnoja valdžią, kad priversta lygiai su kitais dirbti kolūkyje. Rudenį tėvelis išvežė ją pas Metelkevičaitę, kuri liepė guldyti mamytę į kažkokį skyrių, o grįžęs namo pasakė Šišicui, kad tuoj parveš darbelio. Tas darbelis ir buvo mūsų sesutė.

Šišicas saugojo sesutę nuo Viktoriuko, kuris stengėsi viską pačiupinėti ir mamytė bijojo, kad akučių mažylei neišbadytų, o tėvelis su mamyte ėmė galvoti apie krikštynas.

Mamytė patarė tėvui pasiskolinti iš Kunigundos pinigų (mat ji parduodavo pieną ir turėjo užsėpusi pinigėlio, nes gyveno viena) ir trečiadienį nuvažiuoti prie Nemuno apsipirkti. Trečiadieniais Nemunu atplaukdavo jūrininkų krautuvėlė, vadinama baidoku, ir joje viskas būdavo pigiau.

– Nupirktum, tėvai, kilogramą silkių po 15 kapeikų sūrumėliui ir dar du kilogramus po 30 kapeikų, cukraus, kokį saldainį ir miltų, tų geresnių. Pyrago iškepčiau, obuolių, slyvų, grūšių yra – išvirsiu košių. Ir sau nusipirk, ko reikia: mielių ar ko tu ten dedi. Tik žiūrėk man, negerk virdamas, kad neprisvilintum, kaip aną kartą...

Aha, reiškia, tėvas varys iš bulvių samagoną. O tas labai svyla, tenka nuolat maišyti. Tai gal ir man leis pasukti maišiklį? – apsidžiaugiau.
Prašvitus trečiadienio rytui, šokau iš lovos ir ėmiau maldauti, kad tėvelis pasiimtų mane kartu prie Nemuno.

– Tau į mokyklą reikia, o tai vėl atsiliksi, – spyriojosi šis, bet mamytė užtarė:
– Paimk vaiką. Juk antrametis, kur beatsiliks. Iš piešimo nuolat penketukus gauna, mokytoja gyrė, kad prie meno Muntukas.

– Gerai jau, – nusileido tėvas. – Iš pat ryto galvą išūžėt.
Liepė motinai atnešti nuo aukšto karišką milinę, į vežimo galą įmetė glėbį šieno, o kai patogiai įsitaisiau, užklojo miline, kad nesušalčiau. Vežimo priekyje ant dviejų pasosčių įsitaisė kaimynai ir klegėdami pajudėjom.

Rodos, tik įsėdom, o jau leidžiamės nuo kalno, ir pačiu laiku. Žmonių dar neprisirinkę, baidokas manevruoja norėdamas kuo arčiau kranto priplaukti.
– Prašom, prašom vidun, – ėmė raginti jūreiviai, – pas mus pigiausiai, spec. aptarnavimas jūrininkams, o kad planus greičiau vykdytume, tai ir visus kitus aptarnaujame.

Sugužėjom į ankštokas patalpas ir akys apraibo nuo prekių gausybės. Tikrai viskas pigu, o dar kapitonas pamojo man pirštu, atkimšo butelį „Citro" sakydamas:
– Vaišinu, tave, bernužėli, o tu visiems pasakok, kiek čia visko yra labai nebrangiai. Tik butelio neišsinešk, atiduok pardavėjui, – ir dingo, kažkur gilyn nueidamas.

Pinigėlius, žinoma, visi paliko iki kapeikos ir dar vynui susimetė. Parvažiavom namo su daina, bet mamytė pasitiko nelinksma:
– Gal jau balių pradedi, tėvai, kad kepurė ant šono? Juk žinai – pinigai skolinti.

Tėvas numojo ranka:
– Gyvenimas geryn eina. Na, patvarkėm buteliuką vyno visi susimetę. Na, nebūk jau tokia nagas...

Paskutinė vasara su veršeliais

Veršėlius aš ganiau tris metus,o kai ūgtelėjau,  mane jau priėmė dirbti rimtesnius darbus, nes be suaugusiųjų jau buvo pavojinga – palikti.
Padūkimo man tikrai netrūko, nes išmokau savarankiškai mąstyti ir sprendimus priiminėdavau be suaugusiųjų.  Vistik protelis dar buvo vaikiškas, o norėjosi kuo daugiau pasireikšti, tai mano energija , nukrypdavo juodųjų darbelių darymui.
Sėkmingai baigęs 4 klases net mėnesiu anksčiau nei kiti vaikai, nes pats pirmininkas mokytojos išprąšė, mane paleisti anksčiau ir niekam nesakyti;
- Už tai pirmininkas prižadėjo mokyklėlės vaikus , sunkvežimiu pavėžinti, po rajono miestelius.  Pirmininkas savo žodį - ištesėjo, o aš  tą dieną vaikštinėjau paskui veršių uodegas.
Labai skaudėjo širdelę, kai vieną saulėtą rytmetį, prisodinta klegančių vaikučių, mašina pravažiavo kaimo keliuku.  Mašiną jiems uždirbau aš, ir niekas nei ačiū nepasakė, mat pirmininkas buvo geras, o mano paleidimas iš mokslų – nuslėptas.
Tą metą gegužės pirmos dienos buvo kaip niekad – bjaurios. Jau trečia diena vargau, su savo numylėtiniais, bet oras staiga atšalo.  Po pietų taip sutemo, nuo atjuodavusio didelio debesies, kad nujausdamas nelaimę , giniau veršelius, nakvynės aptvaro link.  Snigti  pradėjo taip staiga, kad net veršeliai išsigandę, bliaudami, patys bėgo slėptis po medžiais. Vos tik spėjau uždaryti vartus, o jau aplink viskas baltavo , nuo sniego. Pūsdamas sugrubusias rankas, spūdinau į sargo namelį, o basos , raudonos, kaip gandro kojos, paliko įdomų – pėdsaką.
Po pusės valandos, prašvito vėl, bet sniego buvo prikrėsta, gal 15 cm. nes pasipūtusi pernykštė žolė , sniegą dar labiau sukėlė.
Namelis dar buvo tuščias, nei jokio rūbelio, nei koliošo – tiesiog prišiktas!
Supratęs, kad visa pagalba,- tai aš pats, nėriau pro duris, ir sukandęs dantis, kaip šuo atitrūkęs , nuo grandinės,- lėkte lėkiau per laukus – namo. Didieji kojų pirštai, taip ir
stypo aukštyn, nors aš juos lenkiau žemyn, kad neslidinėčiau, bet tai truko neilgai, kojų tuoj visai nejaučiau.
Priekyje pasirodė žmogysta, bet jau laikas man , buvo brangiau  už batus, ir dar ...
Ar būčiau įgrūdęs savo pastirusias lepetiūtes , į batus???
Šoviau, kaip kulka , pro mamą, lyg nugirsdamas , kažką sakant, bet jau matėsi  namo durys.  Pataikiau petimi ir atsilapojo durys, su visu klemeriu viptelėjo vidun, o aš iš paskos.  Vyresnysis brolis jau buvo pripylęs pilną prausbliūdį , šalto vandens;
Šitą mes jau žinojom, kad „panagės nepatekėtų“, reikėjo neleisti per greitai atšilti.
Todėl „šokau kazoką“, tame praustbliūdyje.  Pamažu atlėgo, o ir tėvelis parskubėjo, nes visi persigando tokio  gamtos akibrokšto.Tėvelis , kaip koks „gangsteris“ išlupo  iš už diržo užkištą juodbutelį , nuo šampano;
- Vaike, čia geras – ruginukas, ir mirktelėjąs patraukė gurkšnį iš viso butelio.
- Kokie 70 laipsnių – bus, ir baisiai nusivaipė, lyg aš kojomis macnumą , jausčiau.
Tėvelis buvo „geras“, net visą sliklinę paaukojo mano kojoms restauruoti, ir ilgai trynė delnais, vis negailėdamas užpildamas – samanės. Mama ir šaltmėčių arbatėlės su šaukštu medučio suorganizavo, o aš kaip didžiausias ligonis , jau gulėjau , po apklotu
Rytojaus dieną , po tokio kruopštaus gydymo, vėl buvau „ant kojų“ ir apie pietus , jau mėgždžiojau – veršelius, bio!, bio!, bio!
Bet  išginus veršelius ant dar tarpais boluojančio sniego,  paaiškėjo nauja nelaimė.
Viena graži telyčaitė nesikėlė.  Ištiesusi priekinę kojukę  vis laižė ją. O štai ir Plikšakė beatjojąs, ant savo Širmio;
- Vėlokai geni, velkniuk!, jadritvaišiški.  Jau sniegas prieš porą valandų buvo aptirpęs,- aiškiai priekabiavo Plikšakė.
- Tai , kad vienas veršelis nesikelia, skundžiasi kojuke... vis laižo, gal nulūžo per pūgą.
- Tai ko lauki. Greitai , pas sanitarą Papirduškį, o kai psileidau bėgti , vėl sukliko;
-  Palauk, kur neri stačia galva į dilgėlyną, jo nanuose senai nėra, josiu aš pats, ir spustelėjo kulnimis arklio paslėpsnius
Kol laukiau greitosios pagalbos, pietus dalinausi  su nelaimėliu;
Aš nulaižiau nuo duonutės sviestą, ir storoką sūrio riekę , pats sukertu, o duonutė, tai ligoniukui. Jis net pirštus man nulaižo,- mažoka.
O štai ir „greitoji“ – lydima pačio Plikšakės.  Vos užmetęs savo skvarbų žvilgsnį, Papirduškis konstatuoja;
- Aiškus lūžis, vaikis čia – nekaltas.  Veršiai sniego išsigando, lipo vienas per kitą ir sumynė ,- mažių.
- Viktoriuk, šok žemyn, nešimės į sargo būdelę, ten ir šilšiau , ir kiti nemynios, o tu
„ Mazgiau“ atvilk keletą eglišakių, tik ne supuvusių, o tvirtų, įtvarus išpjausime, subandažuosim ir kvyt!
Už mazgių , Papirduškis dar pasigailės, bet į miška nulėkiu, ir laukti „Profesoriui“
neteko .  Pastatėme ant kojų, - pastovi, bet nevaikšto, ir tai tik šiandien, o kitą rytą jau klibingiavo.

Kaminas

Virangėje toliau virė darbas, atburzgė ir pats rajono“ Partsekas“, bet aš jo nemačiau, tik aukšto ūgio žmogus, su didžiule  juoda skrybėle, vis ieškinėjo – diversantų.
Tuoj  sugrįžo ir milicininkai, nes niekas nieko nematė ir negirdėjo, o tai dar padidino įtampą;
Jau ir mane pradėjo šturtinti, atsivedę prie likusių renių, aiškino, ir liepė risti, vieną žemyn. Ji jau buvo paruošta, ir reikėjo tik pakrutinti, bet aš buvau, toks „nedrūtas,“ kad tik žandus pūčiau ir stenėjau.
Galiausiai atėjo skribolius ir pareiškė:
- Baikit tuos cirkus, mat vaikas paridens, tą pustonį sverentį daiktą.  Va atvažiuoja
MTS  „Staliniec“, vadovausite darbams, kad kas dar nepalystų po juo, nes tokio dar nematė, - vaikų neleisti artyn, ir išburzgė atgal , o diversantų taip ir nerado.
Staliniecas tikrai didelis traktorius buvo ;
Tik , kriu- kriu, kriu, ir nustumdė žemes, padarė privažiavimą, prie šaltinio, o tada jau kita mašina atvažiavo ir prisirišusi po vieną renę suleido į šaltinį, elektrikas  ir mechanikas sumontavo naują siurblį ir prasidėjo išbandymai.  Vandens čiurkšlė šovė į dangų, ir pasipylė šaltas lietus. Visi ėmė klykti, bet tai truko neilgai, tuoj prijungė prie bokšto vambzdžio, ir atsirado fermoje vanduo.  Man prigrąsė , kad nei artyn neprieičiau su savo veršiais ir neterščiau vandens.
Taip diena ir baigėsi, o kitą rytą persibazavau su visais veršeliais į kitą Virangės krantą.  Ten augo  daug didelių obelų, o pati kraštinė, jau buvo nudžiūvusi, bet labai aukšta ir pasvirusi į fermos pusę.  Ėmiau apžiūrinėti kruopščiau, ką su ja nuveikus. Kamienas buvo visas kiauras, tai išvaliau puvenas ir prikimšau šiaudų. O kitą rytą jau turėjau degtukų, tai ir kūrenau ugnelę, palei kelmą.  Drėvė kuo puikiausiai išdegė, ir gavosi įdomus kaminas, apie 5 m. aukščio. 
Fermos pusėje stūksojo sukrautos šiaudų stirtos, tai prisipešu glėbį ir nešu kūrenti, bet juos grūdžiu į drėvę, ir iš tolo matosi mano kaminas. Porą dienų išlaikė mano šedevras , o pakilus vėjukui ir tekštelėjo.  Obelis degančiu kaminu nuvirto į stirtų pusę, o pučiant vėjui, kibirkštys pradėjo raitytis aplink šiaudus, Visas fermų kiemas bematant prisipildė dūmų.  Man tai patiko, ir tekinas laksčiau, nuo vieno kranto su šiaudais, prie kito , kur kūrenau ugnį.  Nei nepastebėjau, kaip šalimais atsirado Plikšakė, ir jau nešaukė ant manęs , o tik meldė Dievą;
- Viešpatie, jei tu esi, pasigailėk manęs, šitiek nelaimių , ir viena po kitos, juk jau fermos dega.  Ir vis per tą velnią;
Plikšakė mikliai rengėsi nuogai, o tada jau aš suprunksčiau ir neišsilaikiau;
- Tikras Plikšakė, rodžiau pirštu ir ritinėjausi ant žemės.  Tai buvo ne šiaip žmonių išgalvota, o žmogysta – vieni kaulai ir skūra. Tuoj gavau niuksą su guminiu jo batu;
- Velniuk, ar nors nutuoki, kad tuoj liepsnos lyžtels šiaudų stirtas, tik reikia vėjeliui, pūstelėti, ir visos fermos užsidegs, griebk mano čiabatą , semk vandenį iš upelio, ir gesink savo laužą, o aš gelbėsiu – stirtas.  Taip ir darėme, kol pamačiau drėve atbėgantį vandeni. Ugnis šnypšdama gęso, bet pakilo toks debesis dūmų, kad jau nieko nebuvo matyti, Sulėkė žmonės gesinti, bet niekas  nedėgė.  Tik apžiūrėją mano ugniavietę, garsiai komentavo, ir vistik buvau pripažintas – nepataisomu  durniumi.
Nuo tos dienos mano vergovė baigėsi,- perėjau į aukštesnį lygį.  Gavau  ramų seną arklį, ir grėbelką.  Tada jau su visais vyrais dirbdavau kartu, o jei nieko nereikėdavo dirbti budėjau pakinkęs arklį,- gal ką reikės pavežti ar patraukti.

Kai Virangėj, medžiai virsta –
Veršiai  ganosi, ramiai...
Plikšakinis, baisiai  širsta,
Kai dūmai kyla – kamuoliais.

Ir kur- gi tu  nudūmei?,
Pakūręs – obelaitę.
Juokies, raitais – pakrūmėj.
Nuplaksiu – subinaitę...

- Bombiukė

Joska laukė Munto savo trobos kieme ir atrodė nepatenkintas. Paklaustas, ar nepapasakotų dar kokios istorijukės, trumpai drūtai atkirto:
– Tik ne spaudai.
Muntas prašė pagalvoti, pažadėjo visada duoti perskaityti, ką pats parašęs.
– Kai parodysi, kad tavo išspausdino, tada ir aš atversiu velniui dūšią, – mirktelėjo Joska.
Sukirto rankomis. Teko Muntui grįžti prie savų prisiminimų – nenorėjo tokio draugo prarasti.

Rašalo bombikė

Jaunos mokytojos su manimi neprasidėdavo, kariavo tik senosios. Kurso kartoti likau ne tik pirmoje, bet ir penktoje klasėse, taigi septintoje jau buvau visa galva aukštesnis už bendraklasius. Pavasarį atkėlė jauną geografijos mokytoją. Rengėsi ji skoningai – baltas sijonukas, gelsva palaidinukė, bet buvo labai griežta, per pamokas dūkti neleisdavo, todėl dažnai atsidurdavau už durų. Trečiąkart išvytas iš klasės nutariau jai atkeršyti, nes kitą pamoką kviesdavo atsakinėti, ir, aišku, parašydavo dvejetą.

Nusipirkau plastelino ir nulipdžiau indelį, į kurį tilpo visas buteliukas rašalo. Per pertrauką padėjau tą rašalo bombikę ant mokytojos kėdės ir, pagrūmojęs vaikams, kad tylėtų, ėmiau laukti jos ateinant. Kad klastos nepastebėtų, atsistojau prie lentos ir, vos mokytojai įžengus į klasę, pareiškiau norįs atsakinėti. Planas pavyko. Mokytoja nežiūrėdama prisitraukė kėdę, klestelėjo, bet jau nesistojo, o verkė, nes rašalo net ant grindų pritiško. Pasiėmęs knygas išėjau namo. Rytojaus dieną direktorius atvažiavo pas tėvą, reikalavo užmokėti už naujus rūbus arba perduosiąs mane milicijai. Tėvas nenorėjo daugiau leisti į mokyklą, bet tada visi privalėjo mokytis arba sėdėti kolonijoje. Taigi grąžino atgal, tik sėdėti dar ilgai negalėjau.

Skubus reikaliukas

Ta pati septinta klasė, prieš Naujuosius metus. Mokykla gavo dešimt porų slidžių, naujutėlaičių, dailučių. Nagingesni vaikai, vadovaujant pačiam direktoriui, prisukom apkaustus ir jau po valandėlės išlėkėm slidinėti. Čiuožėm, kol akyse žalia ėmė darytis. Buvom neapsakomai laimingi.

Bet vieną dieną, artėjant žiemos atostogoms, direktorius liepė sukrauti slides į jo volgą ir išsivežė, o kai susirinkom po Naujųjų pareiškė, kad slides kažkas pavogė. Niekas juo nepatikėjo, bet pavogė, tai pavogė. Slides galim ir patys pasidaryti, tik reikia uosinių lentų.

Tokių buvo sukrauta mokyklos sandėlio pastogėje. Su draugu sutarėm atsinešti iš namų pjūkliuką, paslėpti prie sandėlio, pabėgti iš paskutinės pamokos ir lipti į pastogę lentų slidėms pjauti. Paskutinė pamoka buvo muzikos – dvi klasės eina kartu dainuoti, taigi niekas nepastebės, kad dingom.

Uosis kietas medis, pjovėsi sunkiai, todėl užtrukom. Man net vanduo užvirė. Pašokinėjau ant vienos kojos, ant kitos – nepraeina. Draugui sakau: „Nebegaliu kentėt, noriu sisiot, ką daryti?" Bėk, sako, į pastogės galą, ten yra dideli plyšiai. Iškišk savo kraniuką ir drožk. Rado mat bėdą.

Jau aptemusiom akimis įgrūdau į tarplentį ir kad paleidau, net gera pasidarė. Tuo tarpu mokytojas paklausė vaikų, kur aš,o tie ir pasakė per langą matę vaikštantį aplinkui sandėlį. Mokytojas kaip įgeltas pašoko: „Sugausiu neklaužadą, ausis nusuksiu, žinos, kaip per mano pamokas po langais trintis", – ir išlėkė.

Tik išgirdau: „Bleeedės, meeeža!" Mat jis galvą užvertęs žiūrėjo, kas ten sandėlio pastogėje krebžda, ir aš tiesiai ant jo plikos galvos... Sustoti nepajėgiau, o jis, matyt, slidinėjo ant sniego ir pasitraukti negalėjo. Rytojaus dieną ausį nusuko, bet simboliškai. Patikėjo, kad būtent taip ir buvo. Po daugelio metų susitikę juokėmės tą nuotykį prisiminę, sakė, kitą tikrai būtų primušęs, bet manimi tikėjo.

Obuolių vagys

Aš aštuntokas. Kadangi du metus kartojau kursą, esu vyras kone su ūsais, o mintys apie mergaites neduoda ramybės. Taip norisi kuo nors pasigirti, pasirodyti prieš kitus vyriškesniu, pranašesniu. Pamokos visiškai nerūpi.

Į miestelį atkėlė milicijos įgaliotinį ir apgyvendino name prie mokyklos, mat jis sutiko vyresnėms klasėms dėstyti fizinį. Buvau sportiškas vyrukas, todėl naujasis įgaliotinis-treneris pasikvietė į namus kaip rimtą svečią. Pakalbėję nusprendėme suburti krepšinio komandą, aš, žinoma, būsiąs kapitonas. Užriečiau nosį.

Jau tą pačią dieną buvo suburta dvylikos vaikų komanda. Igaliotinis ėmė vaikyti mus iki nukritimo, ir  drausmė bei pralietas prakaitas greitai atsipirko: pavasarį rajono mokyklų tarpe užėmėm pirmą vietą. Taigi sportavom atkakliai, tik štai su kamuoliais bėda.

Susidėjom pinigėlių kiek kas turėjom ir mudu su Vycka išsiruošėm ieškoti kamuolių į kitą rajoną anapus Nemuno – į tenykštę parduotuvę. Nors ir atodrėkis, pasiėmėm slides, kad mažiau į sniegą klimptume. Tačiau kitame Nemuno krante buvo asfaltas, slidėmis nepašliuoši, tad likusius kilometrus nutarėm įveikti pakeleivinga mašina. Įkišę slides pakrūmėn jau ruošėmės eiti, kai staiga išgirdom balsus. Nuo kalno link Nemuno leidosi keturi vyrai, nešini kažkokia dėže. Nutempę dėžes atokiau nuo kelio, uždengė ją antklodėmis ir apkasė sniegu.

Susižvalgėm su Vycka, o galvoje akimirksniu subrendo naujas planas. Buvo kovo pabaiga, temo anksti, todėl, paskubomis nupirkę du kamuolius, skubėjome grįžti prie Nemuno ir dar šviesoje įvertinti padėtį.

Netrukus jau žinojome, kad vyrai po sniegu paslėpė obuolius. Matyt, ant kalno gyvenę žmonės anksti ryte veš juos turgun. Suktis teko staigiai. Grįžom į internatą, čiupom rogutes – ir atgal. Penki kilometrai į vieną pusę, o dar per apsnigtą Nemuną – ne juokas, todėl tempti rogučių pasikvietėme vieną dručkį, o patys slidėmis čiuožėme.

Obuoliukai svėrė gerus 100 kilogramų. Kol, uždėję dėžę ant rogučių, važiavome pakele, buvo juokas. Bet tik nuo kelio – rogutės į sniegą iki pat žemės sminga. Tačiau vis tiek nepalyginamai lengviau nei ant pečių nešti. Persikapanoję per Nemunėlį į savo pusę, išsekę ir šlapi sugriuvom ant dėžės, o truputį atsipūtę, slides pririšę prie rogių, ėmėm kėblinti link mokyklos. Kojos nebeklausė, todėl nutarėme grobį palikti šlaite. O kadangi dručkis vienintelis buvo sausas, nuvilkę jo paltuką liepėm iš visų jėgų dumti į internatą ir iškepti mums bulvių, kurių sandėliuke turėjau visą maišą. Dėžę uždengėm dručkio paltuku, gražiai apkamšėm, užmetėm sniego. Nebevaliojom net keiktis, tik inkštėm ir, vos lovas pasiekę, kritom it negyvi. Dručkis bulvyčių buvo prikepęs, bet suvalgėm jas tik kitą rytą, pusryčiams. Nusiuntėm jį surinkti obuolių, mat vakar nešėmės prisikrovę į užančius, bet nei vieno taip ir neparsinešėm – iš to nuovargio visus pakeliui išmėtėm.

Na štai, šią rašliavą ir daviau paskaityti Joskai. Ilgai tylėjo Joska, gal net užsnūdo, o pagaliau sujudėjęs, sukrutėjęs išlemeno:
– Tik nesakyk, kad vienas obuoliukus suvalgei...

Nemunas eina
Dručkis apsisuko per nepilną valandą, parėjo obuolių pririnkęs visą medžiaginį krepšį, tačiau žinių parnešė blogų: grįždamas sutikęs kirviu nešiną mokyklos kūriką, traukusį mūsų pramintu takučiu, šlaito link. Matyt, prireikė žmogui šluotkočių ar dar kokio kipšo. Jei ras obuolius – mums galas. Pasitarę prisiekėm, kad obuolius kol kas valgysim tik trise, pasislėpę, ir niekam nė žodelio, kol situacija taps aiškesnė. Aš drausmingai dalyvausiąs pamokose, o Vycka iš tolo, nesukeldamas įtarimo, seks kūriką.

Antrai pamokai pasibaigus lauke pamačiau Vycką ir nustėrau: buvo labai jau storas, vos vos suteko striukė.

Jo atneštus obuolius sukrovėm į du kibirus ir užrakinom sandėliuke. Dar kartą aptarėm saugumo planą: sutemus dėžę su obuoliais paslėpsim į saugesnę vietą. Vycka į pamokas neis, o nugvelbs antklodžių ir pristatys į rūsį – mūsų slaptavietėn. Dručkiui nieko nesakėm, nes buvo skystas, galėjo išduoti.

Sutemus dviese viską sutvarkėm. Rytojaus dieną obuolius jau valgė ne tik mokiniai, bet ir mokytojai – negi atsispirs tokiai pagundai pavasarį. Ir įgaliotiniui jie labai patiko, tik kartą pasipiktino, kad visa mokykla pilna graužtų, nes pirmą dieną ir graužtus suvalgydavo, o antrą jau išpaiko, ėmė mėtyti.

Obuoliukai greitai tirpo, jau ir pasitaupyti pats laikas, bet po savaitės iškvietė mane į direktoriaus kabinetą. Supratau, kad dabar jau amen, bet direktorius nešaukė, kaip įpratęs, o tik perspėjo: „Būk protingas, tik žinodami visas smulkmenas galėsime padėti, nes už obuolius iškelta baudžiamoji byla, ir ne pas mus, o ten, iš kur obuoliai". Kabineto kampe įsispraudęs tūnojo Vycka ir man sušnibždėjo, kad įgaliotiniui nieko neišdavęs.

Manęs paklausė, iš kur pavasarį užderėjo tiek obuolių. Tylėjom abu su Vycka ir mąstėm, nors mąstyti nebuvo ko, mat kaimyninio rajono milicija telefonu paskambino direktoriui ir teiravosi, ar nepastebėjęs vaikų, valgančių obuolius, nes kitoj pusėj Nemuno dingo 100 kilogramų. Įgaliotinis dar bandė užtarti, esą nesąmonė – tiek vaikai nepaneštų, bet aš geranoriškai prisipažinau: taip, parsitempėm dėžutę, kai kamuolių ėjom pirkti.

– Lėkit atsiprašyti Kalibato, o dar geriau gaukit jo raštišką patvirtinimą, kad neturi pretenzijų, – plykstelėjo įgaliotinis. – Susitaikykit arba keliausit į cypę. Byla jau iškelta.

Pašokom kaip įgelt – ir pro duris. Įkandin dar išgirdau: „Prie katilinės guli šešių metrų ilgio lenta, pasiimkit su savim, kad lengviau pasiektumėt kitą krantą".

Nemune visur jau buvo matyti vanduo, tik pats upės vidurys dar aptrauktas ledu. Sujungėm kelnių diržus, dar ir mano striukės diržą, išėjo kone trijų metrų ilgio „virvė", kurią pririšom prie lentos, kad galima būtų ją vilkti. Eiti abiem su Vycka nebuvo reikalo, todėl išsiruošiau aš vienas. Nusimečiau striukę, likau tik su sportiniu treningu, mat jei įlūšiu, striukė trukdys išsikapstyti.

Prie kranto vandens buvo iki tarpkojo, bet šalčio nejaučiau. Tempdamas paskui save lentą ilgokai slidinėjau, kol pasiekiau upės, šioje vietoje apie kilometro pločio, vidurį. Kitoje pusėje vanduo nė kelių nesiekė, tad į krantą išlipau sėkmingai. Numetęs lentą ėmiau bėgti į kalną, kad sušilčiau, galų gale įvirtau pro Kalibatų duris.

– Jėzau Marija, iš kur tu, vaikeli? Visas šlapias... – nustebo moteriškė. O aš tik lendu prie ugnies ir spaudžiu vandenį iš kelnių.

Kai mano kelnės jau buvo padžiautos, iš lauko atėjo pats šeimininkas Kalibatas. Sužinojęs, kokiu aš reikalu, ėmė įdėmiai mane apžiūrinėti:

– Netikiu, vaike, kad tokią sunkią dėžę pakėlei. Mes, suaugę vyrai, keturiese vos pavilkom.

Nesileidau į ilgas kalbas, iš užančio ištraukiau sąsiuvinį ir parkerį ir pasakiau, kad jei neparašys, jog dovanoja, tai mažiausiai meteliams atsidursim kolonijoje.

– Kai atlyginsi nuostolius, tada ir dovanosiu, – į kalbas nesileido Kalibatas.

Prašiau, kaip tik mokėjau, sakiau, kad Nemunas bet kurią akimirką gali pajudėti, bet aš liksiu čia ilgam, jei to rašto neparašys. O pinigai bus grąžinti, kai Nemune ledų neliks, kai galėsiu valtimi atplaukti. Aš jų pasiskolinsiu, o paskui per atostogas atidirbsiu statybose.

Galiausiai Kalibatas nusileido: parašė, kad nuostoliai jau atlyginti ir jis man dovanoja, o tai reiškė, byla bus nutraukta. Išpešė pažadą sumokėti 75 rublius, begėdiškai daug, bet ką darysi, teko pasižadėti...

Sąsiuvinį įgrūdęs užantin įšokau į šlapias kelnes ir leidausi bėgti prie upės. Dieve mano, vandens pakrašty nebėra, reiškia, ledas pajudėjo. Neturėjau kitos išeities: čiupau lentą ir žengiau į vandenį.   

Žmonės kitame krante kažką šaukė, bet jų nesupratau, tik pasiekęs upės vidurį pamačiau, jog link manęs artėja kalnai ledų – Nemunas eina. Milžiniškos lytys lipo viena ant kitos, grasindamos sutraiškyti ne tik kojas, bet ir mane visą. Neprarasdamas šalto proto metras po metro slinkau kranto link, o ledų lavina grėsmingai artėjo. Lentą numečiau, šokinėjau nuo lyties ant lyties, skubėdamas ištrūkti iš upės vidurio. Laimei, arčiau kranto tėkmė lėtėjo ir nebebuvo tokia pavojinga.

Kėliausi per upę geras dvi valandas, į krantą išlipau keturiais kilometrais žemiau – taip toli nuplukdė mane lytys. Kritau ant žemės ir tik tada pajutau baimę suvokęs, iš kokio pragaro ištrūkau. Juk reikėjo vienos klaidelės ir būčiau sutraiškytas.

Kaip Joska palubėje skraidė

Žmogui neleista žinoti, kada mirs, antraip po valandos išprotėtų, – staiga prabilo Joska.

– Kas tau, prieteliau? – Muntą net šiurpas nukrėtė. Jau norėjo čiupti telefono ragelį ir kviesti Joskai daktarą, bet tas nusijuokė:

– Manai, išprotėjau? Kvailys tu, Muntai. Tiesiog šį tą prisiminiau... Gali užsirašyti, jei nori.

Pamiršęs daktarus Muntas čiupo savo istorijų sąsiuvinį.

- Žinai-? O man pasakė daktarai.
Kad nuo męlo vaistukų - nėra.
- Gal tu miegojai?- Sapnavaj?,
Gal tavo fantazija - blatna?...

O aš nemėgstu - daktarų...
Kad jų kišeniai , atvipę.
- Duokit žmogeliai, daugiau - pakišų...
Jei norit būti vaistukais pakvipę...

Kaip Joska palubėj skraidė

– Tai buvo prieš gerus aštuonerius metus, kaip dabar pamenu – sausio 17-ąją. Tą nelemtą dienelę sveikata šlubavo, širdis plazdėjo, todėl vis gulinėjau. Vaistų turėjau visokių, tai susikroviau ant spintelės greta lovos. Ir du kraujospūdžio aparatai buvo paruošti darbui, nes mano kraujospūdis šokinėdavo.

Vakare pradėjo skaudėti krūtinę. Gulėdamas įjungiau televizorių, kad kambary šviesiau pasidarytų, bet garsą užsukau visiškai, nes ir mažiausias krepštelėjimas buvo siaubingas. Šiaip taip pats pasimatavau spaudimą, kuris buvo beveik normalus, ir išgėriau vaistų, bet skausmas vis didėjo.

Kambaryje gulėjau vienas, jei nekviesdavau, niekas ir neužeidavo, taip jau buvom įpratę, o ir triukšmo aš vengiau. Baisiai kamuodamasis pagrabaliojęs ant spintelės apčiuopiau analgino pakelį. Išlupau dantimis tabletę – ir tai buvo paskutinis mano veiksmas, kurį prisiminiau. Dar bandžiau poteriauti, bet suvokiau, kad jau viskas, išeinu...

Staiga subraškėjo ausyse ir pasidarė taip lengva, taip gera, lyg būčiau iš po uolos išlindęs. Nustebęs ir laimingas kiaurai sienas apskriejau ratu namus, stabtelėjau prie lempos palubėj. Pažiūrėjęs žemyn išvydau ant lovos gulintį savo kūną – didelį, bejėgį, perkreiptu veidu. Staiga sutemo, kažkokia jėga įsuko į verpetą, pasigirdo švilpesys. Pasiutusiu greičiu kažkur skriejau, bet tik akimirką. Kaip staiga sutemo, taip staiga ir prašvito. Mane apsupo susirūpinę veidai, kūnai it migla, ir galvoje suskambėjo įsakymas, lyg ir: „,Tau ko čia reikia? Dink, dar ne laikas". Paskui „Marš atgal...", vėl subraškėjo ausyse, sumirgėjo akyse, vėl ant krūtinės lyg akmuo užriedėjo, bet jau nebijojau nieko – tarsi būčiau naujų jėgų įgavęs. Pakrutinau rankas, kojas – viskas gerai, skausmas tapo pakenčiamas. Iki pat ryto neužmigau, gulėjau visas šlapias. Ryte pakvietė gydytoją, bet jaučiausi daug geriau, o gydytojas pasakė, kad vaistai puikūs, kad ir toliau juos gerčiau ir netaukščiau nesąmonių apie visokius šešėlius ir skraidymus.

– Štai, Muntai, kokie reikaliukai, – atsiduso Joska. – Kam papasakoju, nieks netiki. Bet taip buvo.

Ir Joska ilgam įsispoksojo į lango stiklu ropinėjančią musę.

– Kiek dabar sveri, bičiuli? – nejaukią tylą nutraukė Muntas.

– Sublogau mažumėlę... – Joska išsišiepė. – 275 kilogramus. Kodėl klausi, prieteliau?

Nieko neatsakė Muntas, tik pažiūrėjo į draugą, it milžiniškas pingvinas pūpsantį ant savo vežimėlio, tada į palubę, tada vėl į Joską... Galiausiai čiupo istorijų sąsiuvinį ir nė neprašytas ėmė skaityti.

Sporto stovykla

Po aštuonių klasių, jau visas vyras, įstojau į profesinę mokyklą mokytis elektromonterio specialybės. Pastebėjęs, kad esu sportiškas, mokyklos treneris pakvietė į futbolo komandą.

Prieš paskutinį kursą, per vasaros atostogas, nuvežė mus į sporto stovyklą prie jūros. Pirmą dieną leido ilsėtis, o kitą turėjo prasidėti treniruotės. Tačiau man labiau rūpėjo ne sportas, o panelės, atvežtos į stovyklą iš kitų miestų.
Treniruotė prasidėjo pasilakstymu aikštėje, paskui visi nubėgom prie jūros, braidžiojom šaltame vandenyje, mankštinomės, o tada vėl bėgte į stadioną. Ten, sustoję ratu, daužėm kamuolius, mokėmės kuo ilgiau išlaikyti juos ore. Tuo pirmoji treniruotė ir pasibaigė. Bet treneris liepė kamuolių nenumesti, vis pažaisti, nes kirtom dešrą su batonu, užsigerdami stikline grietinės, triskart per dieną gaudavom daržovių salotų, taigi ėdėm kaip arkliai, nesustodami, ir, žinoma, išdykavom. Energija tryško per kraštus, niežtėjo ne tik rankos – kiekvienas tik ir svajojom greičiau sulaukti vakaro, o tada pasitreniruoti su merginomis.

Susiskaičiavau pinigėlius, svarstydamas, kiek per dieną galiu išleisti, išėjo 5 rubliai dienai – ne kažin kas. Išsinuomojau palapinę, nusipirkau limonado, saldainių ir paslėpiau po patalyne, nes gal naktį prireiks.

Manoji panelė buvo dviem meteliais vyresnė, kaip vėliau išsiaiškinau, pirma mane pastebėjusi ir visur sekiojusi iš paskos, tik per atstumą, bandydama išsiaiškinti, kas esu per paukštis. Nieko įtartino nepastebėjusi vakarop pati mane susirado, atseit netyčia susitiko.

Abu labai nudžiugome, nes ji tikrai buvo simpatiška ir traukė mane kaip magnetas. Visai jos nesigėdijau, nors gėdos jausmą turėjau stiproką, iškart čiupau už parankės ir pasiūliau apžiūrėti mano būstą. Pasirodo ir tą būstą jau žinanti. Pasiguodė turinti mažai gražesnių drabužių, tinkančių kavinei, todėl vilkės tik sijonuką ir palaidinę. Sutarėm kavinėje neužsibūti, geriau pasivaikščiosim gamtoje.
Kavinėje abu su Smilgute įsitaisėm prie staliuko kampe, nes kitur nebebuvo vietų. Nelabai pamenu, ką veikė kiti, o mes tik kartelį pašokom, išgėrėm po taurelę likerio ir žiūrėjom vienas į kitą. Pagaliau nedrąsiai išlemenau:
– Gal eikim...

Išėję iš kavinės be žodžių patraukėm tiesiai į mano palapinę, be žodžių sulindom vidun. Išsižiojau pasakyti, kad kai ko turiu, ji suprato tai savaip ir patalynė buvo paklota žaibiškai. Nuspyręs sandalus virtau skersai čiužinio, o ji tik nusijuokė ir nusivilko palaidinę, atseit, kad nesusiglamžytų. Pašokau kaip įgeltas, akimirksniu išsinėriau iš kelnių, nulėkė ir marškiniai, o Smilgutė jau voliojosi skersai mano čiužinio. Gulėjo kniūbsčia ir varė mane iš proto. Norėjau atversti aukštielninką, bet ji nesidavė, tai pakštelėjau į skruostą, ir, nė pats nesuprasdamas, ką darau, žaibiškai atsegiau jos liemenėlę. Tada įsikabinau į jos kelnaites, nes manasis Ignas jau nebe maskatavo, o suko ratus aplinkui, ir nė nepajutau, kaip užguliau ją visu svoriu. Ji bandė priešintis, bet bakstelėjau kur reikia, akys išsiplėtė, dar keliskart stuktelėjau ir sustingau išsigandęs, kad tik nepradėtų bėgti. Bet ištraukti jėgų nebeturėjau – tik jaučiu, kaip pulsuoja.

Karščiui truputėlį atslūgus, Smilgutė prunkštelėjo:
–  Tikras begėdukas, privarei, kad net kelnaitės plaukia. Nuo šiol pirksi gumytes, kitaip nieko nebus, – ir išsiropštusi iš guolio ėmė šluostytis savo pačios kelnaitėmis. Tada šoko atgal pas mane, vėl apsikabinom ir dabar jau rankomis apsivijusi kaklą pati bučiavo, o man neliko nieko kito, kaip tik smagiai iš peties padirbėti. Tą naktį užmigau laimingas.

Paskutinė vasara su veršeliais

Veršėlius aš ganiau tris metus,o kai ūgtelėjau,  mane jau priėmė dirbti rimtesnius darbus, nes be suaugusiųjų jau buvo pavojinga – palikti.
Padūkimo man tikrai netrūko, nes išmokau savarankiškai mąstyti ir sprendimus priiminėdavau be suaugusiųjų.  Vistik protelis dar buvo vaikiškas, o norėjosi kuo daugiau pasireikšti, tai mano energija , nukrypdavo juodųjų darbelių darymui.
Sėkmingai baigęs 4 klases net mėnesiu anksčiau nei kiti vaikai, nes pats pirmininkas mokytojos išprąšė, mane paleisti anksčiau ir niekam nesakyti;
- Už tai pirmininkas prižadėjo mokyklėlės vaikus , sunkvežimiu pavėžinti, po rajono miestelius.  Pirmininkas savo žodį - ištesėjo, o aš  tą dieną vaikštinėjau paskui veršių uodegas.
Labai skaudėjo širdelę, kai vieną saulėtą rytmetį, prisodinta klegančių vaikučių, mašina pravažiavo kaimo keliuku.  Mašiną jiems uždirbau aš, ir niekas nei ačiū nepasakė, mat pirmininkas buvo geras, o mano paleidimas iš mokslų – nuslėptas.
Tą metą gegužės pirmos dienos buvo kaip niekad – bjaurios. Jau trečia diena vargau, su savo numylėtiniais, bet oras staiga atšalo.  Po pietų taip sutemo, nuo atjuodavusio didelio debesies, kad nujausdamas nelaimę , giniau veršelius, nakvynės aptvaro link.  Snigti  pradėjo taip staiga, kad net veršeliai išsigandę, bliaudami, patys bėgo slėptis po medžiais. Vos tik spėjau uždaryti vartus, o jau aplink viskas baltavo , nuo sniego. Pūsdamas sugrubusias rankas, spūdinau į sargo namelį, o basos , raudonos, kaip gandro kojos, paliko įdomų – pėdsaką.
Po pusės valandos, prašvito vėl, bet sniego buvo prikrėsta, gal 15 cm. nes pasipūtusi pernykštė žolė , sniegą dar labiau sukėlė.
Namelis dar buvo tuščias, nei jokio rūbelio, nei koliošo – tiesiog prišiktas!
Supratęs, kad visa pagalba,- tai aš pats, nėriau pro duris, ir sukandęs dantis, kaip šuo atitrūkęs , nuo grandinės,- lėkte lėkiau per laukus – namo. Didieji kojų pirštai, taip ir
stypo aukštyn, nors aš juos lenkiau žemyn, kad neslidinėčiau, bet tai truko neilgai, kojų tuoj visai nejaučiau.
Priekyje pasirodė žmogysta, bet jau laikas man , buvo brangiau  už batus, ir dar ...
Ar būčiau įgrūdęs savo pastirusias lepetiūtes , į batus???
Šoviau, kaip kulka , pro mamą, lyg nugirsdamas , kažką sakant, bet jau matėsi  namo durys.  Pataikiau petimi ir atsilapojo durys, su visu klemeriu viptelėjo vidun, o aš iš paskos.  Vyresnysis brolis jau buvo pripylęs pilną prausbliūdį , šalto vandens;
Šitą mes jau žinojom, kad „panagės nepatekėtų“, reikėjo neleisti per greitai atšilti.
Todėl „šokau kazoką“, tame praustbliūdyje.  Pamažu atlėgo, o ir tėvelis parskubėjo, nes visi persigando tokio  gamtos akibrokšto.Tėvelis , kaip koks „gangsteris“ išlupo  iš už diržo užkištą juodbutelį , nuo šampano;
- Vaike, čia geras – ruginukas, ir mirktelėjąs patraukė gurkšnį iš viso butelio.
- Kokie 70 laipsnių – bus, ir baisiai nusivaipė, lyg aš kojomis macnumą , jausčiau.
Tėvelis buvo „geras“, net visą sliklinę paaukojo mano kojoms restauruoti, ir ilgai trynė delnais, vis negailėdamas užpildamas – samanės. Mama ir šaltmėčių arbatėlės su šaukštu medučio suorganizavo, o aš kaip didžiausias ligonis , jau gulėjau , po apklotu
Rytojaus dieną , po tokio kruopštaus gydymo, vėl buvau „ant kojų“ ir apie pietus , jau mėgždžiojau – veršelius, bio!, bio!, bio!
Bet  išginus veršelius ant dar tarpais boluojančio sniego,  paaiškėjo nauja nelaimė.
Viena graži telyčaitė nesikėlė.  Ištiesusi priekinę kojukę  vis laižė ją. O štai ir Plikšakė beatjojąs, ant savo Širmio;
- Vėlokai geni, velkniuk!, jadritvaišiški.  Jau sniegas prieš porą valandų buvo aptirpęs,- aiškiai priekabiavo Plikšakė.
- Tai , kad vienas veršelis nesikelia, skundžiasi kojuke... vis laižo, gal nulūžo per pūgą.
- Tai ko lauki. Greitai , pas sanitarą Papirduškį, o kai psileidau bėgti , vėl sukliko;
-  Palauk, kur neri stačia galva į dilgėlyną, jo nanuose senai nėra, josiu aš pats, ir spustelėjo kulnimis arklio paslėpsnius
Kol laukiau greitosios pagalbos, pietus dalinausi  su nelaimėliu;
Aš nulaižiau nuo duonutės sviestą, ir storoką sūrio riekę , pats sukertu, o duonutė, tai ligoniukui. Jis net pirštus man nulaižo,- mažoka.
O štai ir „greitoji“ – lydima pačio Plikšakės.  Vos užmetęs savo skvarbų žvilgsnį, Papirduškis konstatuoja;
- Aiškus lūžis, vaikis čia – nekaltas.  Veršiai sniego išsigando, lipo vienas per kitą ir sumynė ,- mažių.
- Viktoriuk, šok žemyn, nešimės į sargo būdelę, ten ir šilšiau , ir kiti nemynios, o tu
„ Mazgiau“ atvilk keletą eglišakių, tik ne supuvusių, o tvirtų, įtvarus išpjausime, subandažuosim ir kvyt!
Už mazgių , Papirduškis dar pasigailės, bet į miška nulėkiu, ir laukti „Profesoriui“
neteko .  Pastatėme ant kojų, - pastovi, bet nevaikšto, ir tai tik šiandien, o kitą rytą jau klibingiavo.