Į el. paštą atsiuntė man tokį pasakojimą, tai aš ir jum siūlau paskaityt. Pasigaminsit vitamino C 
LINKSMAI:
Nepatingekit paskaityti
Papasakosiu jums štai ką: mūsų kombainistų brigada dalinasi lygiai į tris
dalis: geriantys, užsikodavę ir... užsikodavę du kartus.
Tai va, iš tų užkoduotų du kartus - aš, prikūliau daugiau už visus ir
valdžia už tai mane apdovanojo trimis kelialapiais į Tailandą - man, mano
žmonai ir Zosei Vėdaravičiūtei, t.y. mano uošvei. Uošvė pareiškė, kad ji
važiuos būtinai, nes Tailandas yra jos mylimiausia Afrikos šalis.
Svajoju, sako, pamatyti kengūrų gimtinę.
Surinkom dvi tašes. Toje, kur mažesnė, sutilpo visi mūsų daiktai: 15 pokų
makaronų ir 19 litrinių konservų su šutinta paršiena. Didesnėje - uošvės
maudymukas.
Atvažiavę į Tailandą apsigyvenome viešbutyje, paėdėm konservų su makaronais
ir nuėjom pietaut. Papietavę - iš karto į pliažą. Ten poilsiautojai
važinėjosi ant pripučiamo banano. Kai mudu su žmona ant jo atsisėdome,
instruktorius paprašė ateiti dar šešiems žmonėms, kad būtų pilnas
komplektas. Štai čia prie mūsų prisijungė uošvė ir... bananas nėrė po
vandeniu, su savimi kartu nusitempdamas ir katerį su instruktoriumi. Ryklys
užpuolė uošvę netikėtai. Įkandimas ant nugaros buvo toks didelis, kad nuo
gautų žaizdų... ryklys iš karto nugrimzdo į dugną.
Po to uošvę sužavėjo reginys, kur kateris paskui save tempė parašiutininką,
tad mastė ji neilgai.
Du Tajai, rengiantys šou, užmetė ant jos galingų pečių dvigubus odinius
diržus ir pasakė "goo". Kateris davė gazo, uošvė pradėjo įsibėgėjimo etapą,
nušluodama nuo savo kelio smėlio pilis, saulės skėčius ir užsižiopsojusią
publiką. Pribėgusi vandenį ji palenkė kojas ir sliuogė vandens paviršiumi
skutančiuoju skridimu, tuo pačiu paskandindama du vandens motociklus ir tris
katamaranus. Kai uošvė nutolo nuo kranto, liaudis, esanti pliaže, sustingo
iš siaubo - ji laikė kryptį tiesiai į naftą gabenusio tanklaivio bortą.
Tanklaivis, pamatęs pavojų iš dešinės, paleido pavojaus sireną. Uošvė,
matomai iš išgąsčio, paleido atsakomąją ir pradėjo kilimo procesą. Ji buvo
kaip tik virš tanklaivio, kai parašiuto lynai trūko. Nuo neišvengiamos
mirties tanklaivis paspruko vien tik irklų dėka.
Ant ryt mes vykome į safarį. Kuomet važiavome pro begemotus, aš praradau amą
- jeigu jie būtų su rūbais, pagalvočiau, jog atvyko uošvės giminaičiai, bet
juokauti šia proga nesurizikavau. Kažkur penktame kilometre mus užpuolė
jaunas babuinas ir pamėgino atimti iš uošvės krepšį su produktais, už ką ir
buvo žiauriai nubaustas. Ji pakišo jo galvą po pažastimi ir ėmėsi smaugimo
veiksmo. Babuinas letenėle tekšnodamas per smaugiančią ranką iš karto
paprašė pasigailėti ir parodė uošvei Vietnamo piliečio pasą. Pavažiavus dar
apie 800 metrų mes pamatėme milžinišką tigrą. Šis žiaurus žvėris tupėjo po
medžiu ir kažką žiaumojo. Instruktorius pasakė: kas nepabijos pašerti
pabaisą dešra, tas gaus šokoladuką, ir išsitraukė iš bordačioko šliosą
virtos dešros. Po dešimties minučių, tigras ir Zosė Vėdaravičiūtė taikiai
pietavo sėdėdami pavėsyje. Pabaisa, kaip ir priklauso, ėdė dešrą, o tigras -
šokoladuką.
Sekančią dieną mes nuvykome į akvaparką. Kuomet uošvė išėjo iš persirengimo
kabinos, stojo mirtina tyla. Nečiulbėjo net paukščiai, o žuvytės akvariume
prisiplojo snukiais prie stiklinių sienų. Apsirengusi Zosė Vėdaravičiūtė
buvo 1953 metų maudymosi kostiumu ir visiems iš karto tapo aišku nuo ko
numirė Stalinas. Mudu su žmona nuėjome į kalnelius ir kartu eiti
pasikvietėme uošvę, kas pasirodė didele klaida. Kai mudu su sutuoktine
nusileidome greitėjimo juosta, pranėrėme vamzdžiu ir pūkštelėjome į baseiną,
iš viršaus pasigirdo atvažiuojančio lokomotyvo triukšmas. Nežmonišku greičiu
uošvė įlėkė į vamzdį, tačiau iš vamzdžio neišlėkė - ji jame užstrigo.
Užpakalyje nenumaldomai kaupėsi vanduo.
Apačioje visi nervingai nurijo seiles, įskaitant ir skruzdėdos iškamšą.
Kanarėlė sparnais praskėtė narvelio plieninius virbus ir nubėgo link
išėjimo, pamiršusi jog moka skraidyti. Ir čia pramušė... Su riksmu "o štai
ir aš", uošvė lyg ledkalnis driokstelėjo į baseiną. Žmones, buvusius antrame
aukšte, fitneso salėje, nuplovė banga. Apie 20 sekundžių uošvė sėdėjo
absoliučiai sausame baseine, pakol vanduo drauge su žmonėmis ir
treniruokliais nesutekėjo atgal. Akvaparkas buvo uždarytas dėl techninių
kliūčių.
Kitą dieną mes nuėjome į tailandietišką restoraną. Ten meniu buvo iš jūros
gėrybių ir mes užsisakėme omarų. Greta mūsų omarus valgė vokiečiai,
lukštendami kiautus specialiomis žnyplėmis. Zosė Vėdaravičiūtė savo omarą
paguldė ant gabalo duonos ir suvalgė viską pilnumoje. Garsas buvo toks, lyg
kažkas skalbimo mašinoje būtų skalavęs akmenis. Restorano savininkas paprašė
uošvės autografo. Vėliau, kai oficiantas atnešė vėžlių sriubos, jis
paklausė: jums vėžlį su kiautu?
Vokietis laužyta rusų kalba pasakė: jei su kiautu - moku aš. Uošvė atšovė,
kad jei mokės jis, vėžlio galit net ir nevirt, tempkit gyvą.
Kiek vargšas vėžliukas savo letenėlėm besistengė remtis į Zosės
Vėdaravičiūtės žandus, tai jo neišgelbėjo. Apatinis vokiečio žandikaulis
gulėjo lėkštėje. Restorano savininkas paprašė uošvę, kad ji pasirašytų jam
ant peties, nes vėliau iš to pažadėjo pasidaryti tatuiruotę
Paskutinę dieną mes nuėjome prie okeano atsisveikinti su Tailandu ir su
žmona įmetėme į vandenį po monetą laimei, kad grįžtume į čia dar kartą.
Uošvė metė į vandenyną skardinę konservų su paršiena ir aš supratau, kad
dabar į Tailandą grįšime bet kokiu atveju...
