Kaminas
Virangėje toliau virė darbas, atburzgė ir pats rajono“ Partsekas“, bet aš jo nemačiau, tik aukšto ūgio žmogus, su didžiule juoda skrybėle, vis ieškinėjo – diversantų.
Tuoj sugrįžo ir milicininkai, nes niekas nieko nematė ir negirdėjo, o tai dar padidino įtampą;
Jau ir mane pradėjo šturtinti, atsivedę prie likusių renių, aiškino, ir liepė risti, vieną žemyn. Ji jau buvo paruošta, ir reikėjo tik pakrutinti, bet aš buvau, toks „nedrūtas,“ kad tik žandus pūčiau ir stenėjau.
Galiausiai atėjo skribolius ir pareiškė:
- Baikit tuos cirkus, mat vaikas paridens, tą pustonį sverentį daiktą. Va atvažiuoja
MTS „Staliniec“, vadovausite darbams, kad kas dar nepalystų po juo, nes tokio dar nematė, - vaikų neleisti artyn, ir išburzgė atgal , o diversantų taip ir nerado.
Staliniecas tikrai didelis traktorius buvo ;
Tik , kriu- kriu, kriu, ir nustumdė žemes, padarė privažiavimą, prie šaltinio, o tada jau kita mašina atvažiavo ir prisirišusi po vieną renę suleido į šaltinį, elektrikas ir mechanikas sumontavo naują siurblį ir prasidėjo išbandymai. Vandens čiurkšlė šovė į dangų, ir pasipylė šaltas lietus. Visi ėmė klykti, bet tai truko neilgai, tuoj prijungė prie bokšto vambzdžio, ir atsirado fermoje vanduo. Man prigrąsė , kad nei artyn neprieičiau su savo veršiais ir neterščiau vandens.
Taip diena ir baigėsi, o kitą rytą persibazavau su visais veršeliais į kitą Virangės krantą. Ten augo daug didelių obelų, o pati kraštinė, jau buvo nudžiūvusi, bet labai aukšta ir pasvirusi į fermos pusę. Ėmiau apžiūrinėti kruopščiau, ką su ja nuveikus. Kamienas buvo visas kiauras, tai išvaliau puvenas ir prikimšau šiaudų. O kitą rytą jau turėjau degtukų, tai ir kūrenau ugnelę, palei kelmą. Drėvė kuo puikiausiai išdegė, ir gavosi įdomus kaminas, apie 5 m. aukščio.
Fermos pusėje stūksojo sukrautos šiaudų stirtos, tai prisipešu glėbį ir nešu kūrenti, bet juos grūdžiu į drėvę, ir iš tolo matosi mano kaminas. Porą dienų išlaikė mano šedevras , o pakilus vėjukui ir tekštelėjo. Obelis degančiu kaminu nuvirto į stirtų pusę, o pučiant vėjui, kibirkštys pradėjo raitytis aplink šiaudus, Visas fermų kiemas bematant prisipildė dūmų. Man tai patiko, ir tekinas laksčiau, nuo vieno kranto su šiaudais, prie kito , kur kūrenau ugnį. Nei nepastebėjau, kaip šalimais atsirado Plikšakė, ir jau nešaukė ant manęs , o tik meldė Dievą;
- Viešpatie, jei tu esi, pasigailėk manęs, šitiek nelaimių , ir viena po kitos, juk jau fermos dega. Ir vis per tą velnią;
Plikšakė mikliai rengėsi nuogai, o tada jau aš suprunksčiau ir neišsilaikiau;
- Tikras Plikšakė, rodžiau pirštu ir ritinėjausi ant žemės. Tai buvo ne šiaip žmonių išgalvota, o žmogysta – vieni kaulai ir skūra. Tuoj gavau niuksą su guminiu jo batu;
- Velniuk, ar nors nutuoki, kad tuoj liepsnos lyžtels šiaudų stirtas, tik reikia vėjeliui, pūstelėti, ir visos fermos užsidegs, griebk mano čiabatą , semk vandenį iš upelio, ir gesink savo laužą, o aš gelbėsiu – stirtas. Taip ir darėme, kol pamačiau drėve atbėgantį vandeni. Ugnis šnypšdama gęso, bet pakilo toks debesis dūmų, kad jau nieko nebuvo matyti, Sulėkė žmonės gesinti, bet niekas nedėgė. Tik apžiūrėją mano ugniavietę, garsiai komentavo, ir vistik buvau pripažintas – nepataisomu durniumi.
Nuo tos dienos mano vergovė baigėsi,- perėjau į aukštesnį lygį. Gavau ramų seną arklį, ir grėbelką. Tada jau su visais vyrais dirbdavau kartu, o jei nieko nereikėdavo dirbti budėjau pakinkęs arklį,- gal ką reikės pavežti ar patraukti.
Kai Virangėj, medžiai virsta –
Veršiai ganosi, ramiai...
Plikšakinis, baisiai širsta,
Kai dūmai kyla – kamuoliais.
Ir kur- gi tu nudūmei?,
Pakūręs – obelaitę.
Juokies, raitais – pakrūmėj.
Nuplaksiu – subinaitę...
ko iš tikrųjų norime
